Meilė – gelbstinčio tikėjimo esmė

„Meilė yra gelbstinčio tikėjimo esmė, svarbiausias dalykas“ – tai yra Džonatano Edvardso žodžiai. Jeigu jie yra tiesa, gyvenimas ir tarnavimas pasikeičia amžiams.

Čia Džonatanas Edvardsas kalba apie meilę Dievui. Kalbėdamas apie „esmę, svarbiausią dalyką“, jis rodo į „gyvenimą ir [gelbstinčio tikėjimo] jėgą, kuri viską keičia“ (Apie Trejybę, 448). Dėl šio teiginio galima sunerimti tik vienu aspektu – jis gali „suteršti“ tikėjimą, paversdamas jį veiksmu ar darbu. Bet ar tikrai?

Teisinga yra pavydžiai ginti tikėjimą, kuris visa savo esme yra gavimas, o ne davimas. Užtikrinu, tikėjimas galingas sukuriant darbų vaisių, tačiau ne pačius darbus. Jei sukeisime vietomis gerą medį ir gerus jo vaisius, Jėzaus žodžiai – Kiekvienas geras medis neša gerus vaisius (Mt 7, 17) – taps beprasmiai. Taigi aš noriu būti budrus, gindamas tai, ką mes iš esmės priimame, o ne atliekame arba duodame.

Priimančią tikėjimo prigimtį matome ir Evangelijoje pagal Joną: [Jėzus] atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą (Jn 1, 11–12). Tuos, kurie „tiki Jo vardą“, Jonas čia tapatina su tais, kurie „Jį priėmė“. Iš esmės tai yra vienas ir tas pats.

Nėra didesnio turto

Taigi man kyla toks klausimas: priėmė Jį kaip ką? Įmanoma klaidingai galvoti apie Jėzų – taip priimsi neegzistuojantį Jėzų. Pavyzdžiui, gali priimti Jėzų, kuris nėra Dievo Sūnus. Arba priimti Jėzų, kuris nedaro stebuklų. Arba Jėzų, kuris neprisikėlė iš numirusių, bet yra tik dvasinis ir pasauliui įtaką darantis mokytojas. Arba priimti Jėzų, kuris moko, jog tai, kad tu Jį priimi, yra tavo dovana Jam, o ne Jo tau.

Taigi kyla svarbus klausimas: tikėti reiškia priimti Jėzų kaip ką?

Įprastas evangelinis atsakymas – šlovingai teisingas atsakymas – yra „priimti Jį kaip savo asmeninį Gelbėtoją ir Viešpatį“. Ne pusiau Kristų-Gelbėtoją, ne pusiau Kristų-Viešpatį, tačiau tokį Kristų, koks Jis yra – visą Kristų!

Tačiau ar Rašte kada nors užsimenama, kad gelbstintis tikėjimas priima Kristų kaip patį didžiausią turtą? Ar Biblija ragina priimti Jį kaip Viešpatį, bet ne kaip branginamą Viešpatį? Ar kada nors Biblija teigė: Priimk Jį kaip Gelbėtoją, bet ne kaip brangiausią Gelbėtoją?

Ne. Priimti Kristų tokį, koks Jis yra, reiškia priimti Jį kaip patį didžiausią turtą, nes Jis toks yra. Argi Jėzaus palyginimas apie lobį nenusako susitikimo su Karaliumi esmės?

Dangaus karalystė yra kaip dirvoje paslėptas lobis. Atradęs jį, žmogus tai nuslepia; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perka tą dirvą (Mt 13, 44).

Šio palyginimo esmė yra ne tai, kad karalystė gali būti nupirkta, bet tai, kad nėra didesnio turto už buvimą karalystėje, kur yra Karalius.

Taigi gelbstintis tikėjimas priima Jėzų tokį, koks Jis iš tiesų yra. Jis yra didžiausias visų Jį priėmusiųjų turtas.

Kas yra Meilė?

Pagalvokime, kokia yra šio Jo, kaip didžiausio turto, priėmimo prigimtis? Koks tai patyrimas? Man tai prilygsta meilei. Tai yra meilė – meilė Kristui. Priimti Jį, kaip didžiausią turtą, reiškia Jį mylėti, Jį vertinti, Jį branginti, būti Juo patenkintam.

Jėzus sako: Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs (Mt 10, 37). Tai nereiškia, kad mes esame „verti“ turėti Jėzų. Tai reiškia, kad Jis yra vertas būti laikomas didžiausiu mūsų turtu. Būti vertam reiškia tinkamai Jį priimti – tai parodo Jo vertę. Toks yra gelbstintis tikėjimas, ir jei mes jo neturime, mes neturime Jėzaus.

Paulius apie tai sako: Ano nedorėlio atėjimą, šėtonui veikiant, lydės visokios jėgos, ženklai ir netikri stebuklai ir visokia neteisumo apgaulė žūstantiems už tai, kad atsisakė mylėti tiesą savo išgelbėjimui (2 Tes 2, 9–10).

Tiesiog „jie nepriėmė tiesos meilės, kad būtų išgelbėti“. Svarbu yra ne tik priimti tiesą, bet ir savo širdyje trokšti mylėti tiesą. Daugelis žmonių mano turį tiesą ir kalbą tiesą, tačiau jų tiesa tėra protinė, intelektinė – teoriška, kaip pasakytų Edvardsas. Jie nemyli Evangelijos tiesos. Jie kalba apie Jėzų, tačiau nemyli to, ką kalba, – vadinasi, nemyli To, apie kurį kalba. Jie nebrangina to, ką kalba. Todėl Paulius apie juos sako, kad jie nėra išgelbėti. Jie neturi gelbstinčio tikėjimo, nes gelbstintis tikėjimas turi savyje meilę Tam, kuriuo tiki.

Gelbstintis tikėjimas priima Kristaus tiesą ne kaip paprasčiausią faktą, bet kaip be galo vertingą faktą, ne tik kaip asmens ir jo darbų aprašymą, bet kaip branginamą Asmenį, kurio darbai iš tiesų yra labai vertingi. Taip gelbstintis tikėjimas apima meilę Kristui – Jis branginamas už tai, kas Jis yra.

Ar lauki Jėzaus sugrįžimo?

Tą patį Paulius pasako ir kitais žodžiais. Pavyzdžiui, Pirmame laiške korintiečiams jis sako: Jei kas nemyli (philei) Viešpaties Jėzaus Kristaus, tebūna prakeiktas! Mūsų Viešpatie, ateik! (1 Kor 16, 22). To, ką jau pamatėme, šviesoje būtų natūralu teigti, kad meilė Kristui – branginti (philei) Kristų labiau nei brangiausius šeimos narius – yra esminė gelbstinčio tikėjimo dalis.

Pirmame laiške korintiečiams (1 Kor 16, 22) sujungęs meilę Jėzui ir Jo antrąjį atėjimą, Paulius, rašydamas laišką Timotiejui, tai vėl pakartoja: Aš kovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Nuo šiol manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man duos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie pamilo (egapekosin) Jo pasirodymą (2 Tim 4, 7–8).

Mylėti Jį reiškia mylėti Jo pasirodymą, iš tiesų trokšti Jo, laukti Jo sugrįžtant, Jo grįžimą branginti labiau nei savo karjerą ar net šeimą. Štai ką reiškia Jį mylėti.

Tokios meilės pasekmė yra „teisumo vainikas“. Tai ne nuoroda į išskirtinę krikščionių klasę danguje. Ne, ši karūna bus uždėta ant kiekvieno krikščionio galvos. Per tikėjimą mes tapatinami su Teisiuoju (Iz 53, 11). Mes būsime vainikuoti drauge su Juo – tai mūsų tikėjimo pasekmė. Taigi tikėti reiškia mylėti Jį, mylėti Jo pasirodymą.

Tikėk. Priimk. Mylėk.

Apaštalo Jono raštai atskleidžia mums, kad meilė Kristui yra pasitikėjimo Kristumi dalis – tikėti reiškia priimti Jį kaip didžiausią turtą – mūsų brangų Gelbėtoją ir Viešpatį. Pavyzdžiui, Jėzus sakė: Šlovės iš žmonių Aš nepriimu. Aš žinau, kad neturite savyje Dievo meilės. Aš atėjau savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate. Jei kitas ateitų savo vardu, tą jūs priimtumėte. Kaipgi jūs galite tikėti, jeigu vienas iš kito priimate šlovę, o tos šlovės, kuri iš vieno Dievo ateina, neieškote? (Jn 4, 41–44).

Apmąstykime ryšį tarp žodžių „tiki“, „priima“ ir „myli“. „Jūs manęs nepriimate“, – sako Jėzus. Kodėl jie Jo nepriėmė? Todėl, kad netikėjo Juo. Kodėl jie Juo netiki? Todėl, kad ieško šlovės vienas iš kito, o ne iš Dievo. Kodėl jie taip daro? Todėl, kad „neturi savyje Dievo meilės“. Jie nemyli Dievo. Jei nemyli Dievo, tai panaikina, anuliuoja tikėjimą, nieko nereiškia ir tai, kad priėmei Jėzų. Kodėl? Todėl, kad tikėti ir priimti Jėzų reiškia priimti Jį dėl to, kas Jis yra, o Jis yra mylimas ir branginamas Dievo Sūnus. Tikėti Jėzumi ir nemylėti Dievo – neįmanoma.

Jonas ir vėl sako: Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo. O teismo nuosprendis yra toks: šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti (Jn 3, 18–19).

Kodėl jie netiki Jėzumi? Kodėl jie nepriima Jo, kaip brangiausio turto? Todėl, kad jie „myli tamsą“. Kol meilė tamsai nebus sudaužyta ir pakeista į meilę Šviesai, ateiti į Šviesą, ją vertinant kaip aukščiausią ir labiausiai mylimą vertybę, bus neįmanoma.

Šeši Edvardso žingsniai į tikėjimą

Grįžkime prie Džonatano Edvardso, kuris pasakė: „Meilė yra pagrindinis gelbstinčio tikėjimo elementas, jo gyvybė ir jėga, per kurią pasireiškia jo didis veikimas.“

Jis tai suprato iš 1 Jono laiško: Nes tai yra Dievo meilė – Jo įsakymus vykdyti. O Jo įsakymai nėra sunkūs. Juk, kas tik gimė iš Dievo, nugali pasaulį; ir štai pergalė, nugalinti pasaulį – mūsų tikėjimas! O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus? (1 Jn 5, 3–5).

Šie keli žingsniai padės suprasti, kaip Džonatanas Edvardsas mąstė.

1. Mylėti Dievą reiškia, kad Jo įsakymai mums nėra našta (1 Jn 5, 3). Meilė pakelia naštą ir paklusnumą paverčia pasimėgimu – kaip sakė Jėzus: Mano maistas – vykdyti valią To, kuris mane siuntė (Jn 4, 34). Paklusnumas ne sekina, bet maitina. Paklusdamas aš ne atiduodu, bet gaunu. Tai nėra našta. Kaip  maistas suteikia energijos, taip paklusnumas suteikia džiaugsmo. Štai ką sielai duoda meilė Dievui.

2. Šios meilės Dievui šaltinis yra atgimimas (1 Jn 5, 4).

  1. Naujai gimstama tikint. Tai numanoma iš 4 eilutės ir aiškiai pasakoma pirmoje: Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Pateptasis, yra gimęs iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli Gimdytoją, myli ir iš Jo gimusį (1 Jn 5, 1). Tai, kad esame gimę iš Dievo, įrodo mūsų tikėjimas Jėzumi. Tik tai. Atgimimo priežastis yra tikėjimas, o ne atvirkščiai.
  2. Frazė nugalinti pasaulį 4 eilutėje rodo į tai, kad jėgos, darančių Dievo įsakymus nepakeliama našta, įveiktos. Tai aišku iš santykio tarp 3 ir 4 eilučių: Jo įsakymai nėra sunkūs, nes iš naujo gimę žmonės nugali pasaulį. Taigi, nugalėti pasaulį reiškia nugalėti tai, kas daro įsakymų naštą nepakeliamą.

5. Ir štai pergalė, nugalinti pasaulį – mūsų tikėjimas! (1 Jn 5, 4). Taigi, iš vienos pusės pasaulį nugali (t. y. pakelia nepakeliamus įsakymus) meilė Dievui, o iš kitos pusės pasaulį nugali mūsų tikėjimas.

6. Štai kodėl Edvardsas daro išvadą: „Mūsų meilė Dievui įgalina mus įveikti sunkumus, sutinkamus laikantis Dievo įsakymų. Ir tai parodo, kad meilė yra esminis gelbstinčio tikėjimo elementas, jo gyvybė ir jėga, per kurią pasireiškia jo didis veikimas.“

Jei esi tėvas, pastorius, mažos grupelės vadovas ar tiesiog krikščionis, kuriam rūpi padėti kitiems pasitikėti Kristumi ir gyventi tikėjimu, norėsi ir padėti jiems mylėti Kristų. Mylėti Kristų nereiškia tik ką nors dėl Jo daryti, – tai būtų tik darbai Jam. Mylėti Jį reiškia branginti Jį labiau už viską, būti patenkintam viskuo, kas Dievas yra mums per Kristų.

Kai tai mus persmelks, visa tėvystė, visas tarnavimas, visas gyvenimas taps didžiule bundančių jausmų Dievui Kristuje kelione ir dar daugiau, be abejo. Tačiau ne mažiau – tikrai ne mažiau.

Iš http://www.desiringgod.org

vertė Lina Tamonytė

Bendrinti: