Iš Jėzaus palyginimo apie sėjėją (Mt 13, 1-9. 18-23) nesunku suvokti, jog žmogaus elgesys išmėginimų metu atskleidžia jo tikėjimo tikrumą. Sėkla, kritusi į akmenuotą dirvą, sudygo greitai, tačiau nuo saulės kaitros, kuri simbolizuoja išmėginimus ar persekiojimus, daigelis greitai sunyko.
Tarp erškėčių kritusi sėkla išliko šiek tiek ilgiau, tačiau pasaulio rūpesčiai galiausiai ją užgožė, ir ji taip pat nenešė vaisiaus. Vaisių nešė tik sėkla, simbolizuojanti nuoširdų tikėjimą.
Tačiau išmėginimai gali sukelti abejonių net ir stipriems tikintiesiems. Sunkių išbandymų metu, kai užplūsta emocijos, kyla daugybė klausimų: „Jei Dievas mane myli, jei Jis yra visagalis, tai kodėl aš patiriu tokius siaubingus išbandymus?" Net dievotas Jonas Krikštytojas, uždarytas kalėjime, suabejojo - jis pasiuntė pasiuntinius paklausti Jėzaus: Ar tu esi Tas, ar mums laukti kito? (Mt 11, 3). Kitaip tariant: „Jei Tu esi Mesijas, tai kodėl aš, tavo paskirtas pasiuntinys, vis dar esu šitame smirdinčiame kalėjime?" Taigi, išmėginimų metu suabejojo net toks didis vyras kaip Jonas, tai kaip svarbu mums visiems bibliškai mąstyti apie išmėginimus, tiek prieš jiems prasidedant, tiek jų metu.
Evangelijos pagal Joną 11 skyriuje aprašomas bene pats dramatiškiausias Jėzaus padarytas stebuklas per visą Jo tarnystės laikotarpį - Jis prikelia iš numirusių Lozorių, jau keturias dienas gulėjusį kape, kurio kūnas jau buvo pradėjęs irti. Šis stebuklas neminimas sinoptinėse evangelijose, todėl liberalieji kritikai ginčija, jog tai nėra tikra. Nors ir sunku paaiškinti, kodėl kitos evangelijos nepamini šio svarbaus stebuklo, labai sunku būtų paaiškinti ir tai, kodėl Jonas jį užrašė, jei jis buvo netikras. Biblijos komentatorius G. R. Beasley-Murray sako: „Reikėtų turėti omenyje, jog tas, kuris užrašė Žodžio, tapusio kūnu, Evangeliją, pirmenybę teikė istorijai; jis niekados Jėzui nepriskirtų pasakojimo, jei netikėtų, kad taip iš tiesų vyko."
Šis pasakojimas užrašytas taip, tarsi autorius būtų pats tame dalyvavęs. Absurdiška manyti, jog Jonas sukūrė tokią fantastišką istoriją ir pateikė ją tarsi tikrą įvykį, žinodamas, jog kiti lengvai gali paneigti jos tikrumą. Sinoptinės evangelijos atpasakoja kitus du Jėzaus padarytus prikėlimo iš mirties atvejus, kurių nemini Jonas (Mt 19, 18-26; Lk 7, 11-17). Taigi mes nežinome, kodėl vieni įkvėpti autoriai aprašė vienus įvykius, kiti - kitus, tačiau nereikia daryti išvados, jog įvykiai buvo sufalsifikuoti.
Jėzus paliko Jeruzalę, nes žydai norėjo Jį nužudyti, ir tarnavo prie Jordano, kur anksčiau krikštijo Jonas (Jn 10, 40), kai Marija ir Morta pasiuntė Jam žinią, kad jų brolis Lozorius serga. Jonas keletą kartų pabrėžia, jog Jėzus mylėjo Lozorių bei jo seseris Mariją ir Mortą. Tačiau, priešingai nei tikėtumės, užuot skubėjęs Lozorių išgydyti, Jėzus dar dvi dienas pasiliko ten, kur buvo. Kai Jėzus atvyko į Betaniją, buvusią dviejų mylių atstumu nuo Jeruzalės, Lozorius jau buvo keturias dienas išgulėjęs kape.
Kai kurie komentatoriai mano, jog Jėzus buvo nukeliavęs tik vienos dienos kelią nuo Jeruzalės. Pagal šį scenarijų Lozorius turėjo mirti netrukus po to, kai pasiuntiniai iškeliavo pas Jėzų, ir net jei Jis būtų atėjęs iš karto, vis vien būtų radęs Lozorių mirusį. Tačiau ten, kur buvo, Jėzus pasiliko dar dvi dienas. Tik ketvirtą dieną Jis nuvyko į Betaniją ir padarė stebuklą. Tačiau toks įvykių rekonstravimas prieštarauja seserų priekaištams, jog jei Jėzus būtų paskubėjęs, jų brolis nebūtų miręs. Todėl yra manančių, jog Jėzus buvo kur kas toliau. Ir manoma, kad Lozorius vis dar buvo gyvas, kai pasiuntiniai išėjo pas Jėzų, tačiau mirė prieš pat Jėzui ruošiantis grįžti, ką Jėzus žinojo antgamtiškai (Jn 11, 14).
Bet kuriuo atveju Jėzus galėjo tarti žodį ir išgydyti jį per atstumą (kaip pasakojama Jn 4, 50). Tačiau Jėzus čia aiškiai sako, jog šiuo atveju Jis turėjo didesnį tikslą - kad būtų pašlovintas Dievas ir sustiprintas Jo mokinių ir Lozoriaus seserų tikėjimas (Jn 11, 4. 15. 26. 40). Taigi Jis neskubėjo, ir Lozorius mirė, o jo seserys dėl savo brolio netekties išgyveno skausmą. Jėzus jas mylėjo, todėl leido joms kentėti dėl didesnio tikslo, kurį jos suprato tik vėliau.
Apibendrindami galime pasimokyti: nors mes dažnai nežinome, kodėl kenčiame, visuomet galime atnešti savo bėdas Jėzui, žinodami, kad Jis mus myli, ir visa išeis mums į gera Jo numatytu metu, ne mūsų.
Štai penkios praktinės pamokos, padėsiančios ištverti kentėjimus.
1. Viešpats leidžia kentėti ir tiems, kuriuos Jis myli
Evangelistas Jonas tris kartus tiesiogiai ir netiesiogiai pabrėžė, kad Lozorių, jo seseris ir Jėzų siejo artimi, meilės kupini santykiai. 11 skyriaus 2 eilutėje Jonas identifikuoja Mariją kaip tą, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė Jo kojas savo plaukais. Įdomu, kad Jonas apie šį įvykį parašo tik 12 skyriuje. Jonas rašė Evangeliją praėjus keliems dešimtmečiams po to, kai buvo užrašytos Evangelijos pagal Matą ir Morkų, kuriose šis įvykis buvo plačiai pagarsintas (Mt 26, 6-13; Mk 14, 3-9, bet Lk 7, 37-39 minimas kitas įvykis), tad Jonas manė, jog skaitytojams tai žinoma. Tačiau šis Marijos poelgis - Viešpaties patepimas - atskleidė jos meilę Jam ir švelnius Jėzaus jausmus jai.
Pasiuntinys Jėzui pranešė: Viešpatie, tas kurį Tu myli, serga (Jn 11, 3). Ir Jonas priduria: Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Tačiau po to seka stebinantis atsakas: Taigi, išgirdęs, jog tasai serga, Jis dar dvi dienas užtruko ten, kur buvo (Jn 11, 6). Jėzus juos mylėjo, todėl padarė tai, kas jiems buvo geriausia.
„Tačiau juk Jėzus delsė! Neatrodo, jog Jis būtų mylėjęs Mariją ir Mortą, o tuo labiau Lozorių!" Mes nežinome Lozoriaus mirties priežasties, tačiau tai galėjo būti skausminga ir nemalonu. Seserys beviltiškai stebėjo, kaip mylimas brolis silpsta. Tačiau tai, kad Lozorius ir seserys kentėjo, nereiškia, kad Jėzus jų nemylėjo, atvirkščiai: Jis juos mylėjo, todėl dar dvi dienas užtruko ten, kur buvo.
Tai paneigia populiarią, bet dvasiškai destruktyvią mūsų laikų ereziją - mokymą, jog Dievo valia, kad kiekvienas tikintysis būtų sveikas ir turtingas. Šis klaidžiamokslis plinta daugybėje skurdžių kraštų, gundydamas kenčiančius dėl negalių ar skurdo apgaulingais pažadais, jog, jei jie tikės Jėzumi, Jis juos stebuklingai išgydys ar suteiks finansinį klestėjimą. Kai sveikata ir turtai neateina, jie moko, jog taip yra dėl tikėjimo trūkumo. Sunku įsivaizduoti beširdiškesnę ir žiauresnę doktriną! Žinoma, tokie netikri mokytojai nepasako, jog jie patys suserga ir miršta lygiai taip pat, kaip ir visi kiti!
Tačiau Biblija aiškiai sako, jog ir dievoti žmonės kenčia, ir sunkumai juos užklumpa ne dėl tikėjimo trūkumo ir ne dėl to, kad Dievas jų nemyli.
2. Ne visada mes žinome, kodėl kenčiame
„Kodėl?" - tai dažniausiai iškylantis klausimas. „Kodėl tai nutiko? Kodėl man? Kodėl būtent dabar? Ar aš padariau ką nors bloga, kad to nusipelniau? Ar tai Dievas mane baudžia?"
Prieš keletą metų laiške rėmėjams Johnas MacArthuras papasakojo apie vieną pastorių ir jo žmoną iš Jutos, kurie vežė savo vyriausiąją dukrą į koledžą. Jų jaunesnioji dukra taip pat keliavo kartu, nes po dvejų metų norėjo mokytis tame pačiame koledže. Tąkart kartu važiavo ir jų jauniausias sūnus bei du studentai iš Italijos, atvykę į JAV pagal mainų programą, kuriems jie vylėsi kelionės metu turėsią galimybių liudyti.
Jie apžiūrėjo koledžą ir ketino kitą rytą apsilankyti bažnyčioje, kurioje tarnavo pastorius MacArthuras. Tačiau vos tik išvažiavus iš koledžo, sankryžoje į jų automobilį rėžėsi dideliu greičiu važiavęs didžiulis vilkikas. Dėl smūgio abi mergaitės iškrito iš automobilio ir žuvo. Automobilis užsidegė. Sūnus bei tie du studentai buvo išvežti į ligoninę sunkiai sužeisti. Vilkikas rėžėsi į automobilio galą iš vairuotojo pusės, todėl pastorius ir jo žmona buvo sužeisti mažiausiai.
MacArthuras nuskubėjo pas šią porą į ligoninę. Jie, be abejo, buvo šoke ir labai sukrėsti tokios nelauktos netekties. Tačiau tėvo žodžiai nustebino ir padrąsino MacArthurą - jis pasakė: „Aš galvoju tik apie tai: koks geras visgi yra Dievas - Jis pasiėmė mano dvi dukteris, kurios pažinojo ir mylėjo Kristų, ir išsaugojo tuos du neišgelbėtus italų berniukus. Argi Dievas nėra geras?"
Esu tikras, jog tuo metu šie tėvai negavo atsakymo į klausimą „kodėl?". Ir dabar, praėjus daugiau nei 35 metams, jie greičiausiai vis dar nežino, kodėl įvyko ta avarija. Tačiau nutikus tragedijai jie sugebėjo pasitikėti Dievo suverenumu ir gerumu.
Kažkas yra pasakęs: užuot klausus „Kodėl?", geriau klausti „Ko aš galiu pasimokyti iš šio išbandymo?" Arba: „Kaip Dievas nori panaudoti šį išbandymą?" Ne visuomet mes žinome atsakymus į šiuos klausimus, nes dažnai Dievas veikia nesuvokiamu mums būdu. Tačiau apsvarstykime tris dalykus.
Kentėjimai, atnešantys Dievui šlovę. Jėzus sako: Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad per ją būtų pašlovintas Dievo Sūnus (Jn 11, 4). Lygiai taip pat buvo ir su aklu gimusiu žmogumi: Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, bet dėl to, kad jame apsireikštų Dievo darbai (Jn 9, 3).
Ar nestebina jūsų tai, kad Dievas leido žmogui gimti aklam, kad jo išgydymas atneštų šlovę Dievui? Ką pasakytume apie Dievą, kuris paėmė visus dešimt žmogaus vaikų, visą turtą, sveikatą, kad Dievas būtų išteisintas šėtono ir angelų akivaizdoje? Tai - pasakojimas apie Jobą.
Jei nerimaujate dėl tokių dalykų, vadinasi, nesuvokiate, koks yra Dievas, - tokį atsakymą Dievas galiausiai davė Jobui. Dievas apipila Jobą tokiais klausimais: Kur buvai, kai Aš dėjau žemės pamatus? Atsakyk, jei supranti. <...> Ar tas, kuris ginčijasi su Visagaliu, pamokys Jį? Teatsako tas, kuris priekaištauja Dievui (Job 38, 4; 40, 2). Galiausiai Jobas atsako: Todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose (Job 42, 6). Nors tomis dienomis Jobas buvo pats teisiausias žmogus žemėje, jis turėjo išmokti, kad Dievo šlovė ir Dievo tikslai - kur kas didesni, nei jo patirtos kančios ir praradimai. Johnas Piperis rašo: „Mylėti reiškia duoti mums tai, ko mums labiausiai reikia. O labiausiai mums reikia ne išgydymo, bet nesibaigiančio Dievo šlovės patyrimo. Mylėti reiškia duoti mums tai, kas suteiks mums giliausią ir ilgiausiai trunkantį džiaugsmą. Kas tai? <...> Atsakymas aiškus - apreikšti tavo sielai Dievo šlovę (žr. Jn 11, 4), kad matytum, gėrėtumeis, stebėtumeis ir mėgautumeis Dievo šlove Jėzuje Kristuje."
Kentėjimai - mūsų naudai: kančia gali būti konstruktyvi arba koreguojanti. Kai prieš 37 metus pirmą kartą pamokslavau iš Evangelijos pagal Joną, skaičiau šias eilutes praėjus vos savaitei po to, kai mūsų šešerių mėnesių dukrai buvo diagnozuota įgimta klubo sąnario problema, dėl kurios reikėjo ją guldyti į ligoninę, tempti, po dar to kelis mėnesius dėti specialius įtvarus ir dar keletą metų rišti specialiais raiščiais. Ji nepadarė nieko blogo - ji buvo tik kūdikis. Ir mes, atrodo, nenusidėjome taip, kad būtume nusipelnę tokio Dievo drausminimo. Tačiau mes mylėjome savo mergaitę, todėl turėjome spręsti tą problemą, nors jai skaudėjo, ir ji neturėjo jokio supratimo, kodėl jai tai daroma. Laiške Hebrajamas sakoma, jog Dievas tai daro mūsų labui, kad taptume Jo šventumo dalininkais (Hbr 12, 10). Ir priduria: Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams (Hbr 12, 11).
Kančia - „dėl kitų": kančia gali paguosti kitus krikščionis arba liudyti netikintiems. Laiške korintiečiams Paulius sako, jog Dievas guodžia mus kiekviename mūsų sielvarte, kad mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kuria patys Dievo guodžiami (2 Kor 1, 4). Taip pat mūsų kančia gali būti ir liudijimas, kaip kad nutiko Lozoriaus mirties atveju: daug draugų, atėjusių paguosti Marijos ir Mortos, matė Jėzaus stebuklą ir Juo patikėjo (Jn 11, 45). Daug žydų, išgirdusių apie šį stebuklą ir pamačiusių Lozorių, ir vėliau patikėjo Jėzumi (Jn 12, 9-11).
Pirmoje savo knygoje Joni Eareckson pasakoja apie tragiškai pasibaigusį šuolį į vandenį, po kurio ji liko paralyžiuota. Ji aprašo po tos nelaimės išgyventą agoniją ir pasakoja, kaip visgi pradėjo pasitikėti Kristumi ir pavedė Jam savo gyvenimą. Knygos pabaigoje ji pasakoja apie renginį, kuriame ji kalbėjo šimtams jaunų žmonių, ir viltį, jog daugelis jų patikės Kristumi. Tada priduria: „Būčiau patenkinta, net jei vienas žmogus ateitų pas Kristų. Net jei savo gyvenimą Kristui patikėtų vienas žmogus, tie aštuoneri metai neįgaliojo vežimėlyje nebūtų beprasmiai." Tai įvyko prieš daugelį metų, bet ji ir toliau liudija ir padeda kitiems atrasti tikėjimą Kristumi.
Šis pasakojimas moko mus, jog Viešpats leidžia kentėti net ir tiems, kurie Jį myli. Mes ne visada galime žinoti, kodėl kenčiame, bet kartais galime suprasti, ko Dievas nori mus pamokyti ar kaip Jis gali panaudoti mūsų kančią savo šlovei.
3. Mes visuomet galime atnešti savo rūpesčius Jėzui
Nežinau, kaip Lozoriaus seserys sužinojo, kur buvo Jėzus, tačiau jos pasiuntė Jam žinią: Viešpatie, tas, kurį Tu myli, serga (Jn 11, 3). Atkreipkite dėmesį į tris dalykus: pirma, jos nereikalavo, kad Jėzus ateitų ir išgydytų jų brolį. Iš tiesų jos net neprašė Jo ką nors padaryti. Jos tik nuolankiai pranešė apie problemą, palikdamos Jam spręsti, ką daryti.
Antra, jos neskelbė, kad „Lozorius yra išgydytas tikėjimu" ir neįsakė Jėzui tikėjimu ištarti ir išgydyti jį. Išgydymą ir klestėjimą skelbiantys dažnai moko žmones įsakinėti Dievui: „Tik ištark tikėjimo žodį ir tikėk, kad tai jau įvyko." Tai perdėtas pasitikėjimas savimi, jau neminint didžiulės arogancijos! Dievas yra suverenus Visatos Valdovas, ir Jis turi planų bei tikslų, apie kuriuos mes nė nenutuokiame. Esu girdėjęs mokytojų, kurie sako, jog mes niekados melsdamiesi neturime pridurti: „Tebūnie Tavo valia", nes tai „atspindi tikėjimo trūkumą". Ne, tai atspindi pasidavimą suvereniam Dievui.
Ir trečia, atkreipkite dėmesį - seserys nesakė: „Viešpatie, tas, kuris myli Tave, serga." Tai, be abejo, buvo tiesa - Lozorius mylėjo Jėzų. Tačiau jos sakė: Viešpatie, tas kurį Tu myli, serga. Jos nesikreipė į Jėzų, primindamos savo ar Lozoriaus nuopelnus, bet kreipėsi į Jį, nes žinojo, kad Jis myli.
Džordžas Miuleris, dievotas tikėjimo ir maldos žmogus, apibrėžė kelias maldos sąlygas, kurias, manau, naudinga prisiminti:
- prašyk tik to, kas atneštų Dievui šlovę, jei Jis mums tai duotų;
- prašyk Jėzaus vardu - tik dėl Jo mes galime tikėtis malonės;
- atsiribok nuo nuodėmės;
- tikėk, kad Dievas gali ir nori duoti mums tai, ko mes Jo prašome;
- nesiliauk melstis, laukdamas Dievo atsakymo, kol palaiminimas ateis.
Taigi, atnešk savo rūpesčius Jėzui.
4. Nevertink Dievo meilės pagal
patiriamą kančią
Jau rašiau, kad Jėzus mylėjo Mariją, Mortą ir Lozorių. Meilė visados siekia aukščiausio gėrio tam, kurį myli, ir pačio geriausio visiems mums, kaip pastebėjo Johnas Piperis, - ne kad mes būtume sveiki ir turtingi, bet kad geriau matytume Dievo šlovę Kristuje. Joni Eareckson apie savo nelaimę rašė: „Dievas numato aplinkybes. Jis panaudoja jas, kad įrodytų savo ištikimybę. Ne kiekvienas turi tokią privilegiją. Jaučiu, jog tik keletu žmonių Dievas rūpinasi tokiu ypatingu būdu, kad gali patikėti jiems tokį patyrimą. Toks supratimas leido man atsipalaiduoti ir jaustis patogiai, tikint Jo meile ir mokantis Juo pasitikėti. Aš suvokiau, jog mano nelaimė yra ne tragedija, bet Dievo dovana, kurią Jis panaudojo, padėdamas man panašėti į Kristų, kad atrasčiau tikrą pasitenkinimą, laimę ir net džiaugsmą."
Ji žvelgė į savo kančią prisimindama, kad Dievas ją myli, bet nevertino Jo meilės pagal patiriamus kentėjimus. Taip turime daryti ir mes!
5. Kartais delsimas taip pat yra meilės požymis
Lozoriaus seserys nesuprato, kodėl Viešpats delsia. Jos abi išsakė tą patį skundą: Viešpatie, jei Tu būtum buvęs čia, mano brolis nebūtų miręs (Jn 11, 21. 32). Jos nesuprato delsimo, dėl kurio jų brolis mirė, priežasties.
Tačiau, kaip matome, delsimo priežastis buvo Jėzaus meilė. Būtent dėl delsimo jie pamatė daugiau Dievo šlovės ir pažino didesnę Dievo jėgą, sustiprėjo jų tikėjimas Juo. Viešpats sąmoningai delsė - iš meilės, tačiau tuo metu niekas to nesuprato. Laiško romiečiams 8 skyriaus 28 eilutė teisinga visuomet: Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems.
Šventajame Rašte daug rašoma apie Viešpaties delsimą. Jei kiekvieną kartą Jis atsakytų iš karto, mums nebūtų poreikio nuo Jo priklausyti. Dievas uždelsia, bet ne todėl, kad Jam nesvarbus mūsų poreikis, kad Jis pernelyg užsiėmęs ar išvykęs atostogų! Ne. Apaštalas Petras ragina mus mesti visus savo rūpesčius ant Jo ir užtikrina: Jis jumis rūpinasi (1 Pt 5, 7). Niekuomet neabejok Jo meile, net tada, kai nesupranti, kodėl Jis delsia.
Viešpaties delsimas Lozoriaus atveju gali būti ir mūsų prikėlimo įvaizdis. Tai kalba, jog nors mes ir mirsime, tačiau vieną dieną visi būsime prikelti. Jei Jėzus iš kapo galėjo prikelti irstantį kūną, Jam nebus pernelyg sudėtinga prikelti iš kapo ir mūsų kūnus (1 Kor 15, 52-53; 1 Tes 4, 14). Jėzus yra prisikėlimas ir gyvenimas; tikėdami Juo, mes niekados nemirsime amžinąja mirtimi (Jn 11, 25-26).
Išvada
Vieną sekmadienio rytą, į bažnyčią atėjo moteris, sielvartaujanti po savo motinos mirties. Prie durų ją pasitiko 7 metų berniukas. Ašarotomis akimis jis pažvelgė į ją ir tarė: „Aš meldžiausi už tavo mamą, bet ji mirė." Sielvartaujanti moteris norėjo jį apkabinti ir verkti kartu su juo, tačiau suvokė, jog šis vaikas rimtai sunerimęs dėl to, kad į jo maldas Dievas neatsako. Todėl ji akimirką tyliai paprašė išminties ir berniukui pasakė: „Tu norėjai, kad Dievas padarytų tai, kas mano mamai geriausia, tiesa?" Jis linktelėjo galva. „Taigi, Dievas atsakė į tavo maldą: Jis pasikvietė ją namo, gyventi su Juo. Tai jai buvo geriausia." Berniuko akys nušvito ir jis sušuko: „Iš tiesų, Jis atsakė!" Jis nubėgo pas draugus, patenkintas, kad Dievas paėmė tą moterį į dangų.
Taigi nors gana dažnai nežinome savo kančių priežasties, mes visuomet galime atnešti savo rūpesčius Jėzui, žinodami, kad Jis mus myli, ir visa išeis mums į gera Jo numatytu metu, ne mūsų.
Iš www.bible.org
vertė Lina Tamonytė
_64x64_9de.jpg)
