Nebijok atverti savo durų

- Mama, jaunimo grupės vadovas mūsų paklausė, keliems neišgelbėtiems žmonėms pastaruoju metu paliudijome Kristų, - grįžtant mums iš bažnyčios pasakojo mano dvylikametė dukra. - Turėjau pripažinti, kad turbūt nė vienam.


Tą dieną teko pripažinti, kad kol mano vyras dirbo pasaulietiniame darbe, aš su vaikais užsidarėme kokone ir neturėjome jokių ryšių su Viešpaties nepažįstančiais žmonėmis. Aš atsiribojau, kaip kiti žmonės atsiriboja nuo sergančių žmonių: jeigu nenori užsikrėsti, geriau nebūti šalia jų.

Tačiau taip buvo ne visada. Prieš gimstant vaikams, aš dirbau slaugytoja. Kiek paaugusios mano mergaitės lankė valstybinę mokyklą, priklausė skautams, dalyvavo bendruomenės vaikų teatro grupėje ir lankė gimnastikos būrelį. Jos žaidė su kaimynystėje gyvenančiais vaikais. Tačiau, kai prieš šešerius metu jos buvo priimtos į krikščionišką mokyklą ir įsiliejo į mokyklos ir bažnyčios jaunimo grupes, jos pasitraukė iš „pasaulietinės“ veiklos.

Kartais vengti ryšių su netikinčiais ragindavo ir draugai krikščionys, sakydami: „Niekada neleisčiau neišgelbėtam žmogui mokyti mano vaiko.“ Viena moteris pasakė: „Kiek įmanoma turime saugoti savo vaikus, kol jie yra jauni. Kai jie bus stiprūs dvasia, galės veikti kartu su pasaulio žmonėmis.“

Nors nebuvau sąmoningai apsisprendusi atsitraukti, tačiau tokie pareiškimai įtikino pasirūpinti savo vaikų saugumu. Būdama namų šeimininke, buvau atsidavusi krikščioniškai tarnystei ir mane supo krikščionys draugai iš bažnyčios ir nedenominacinių Biblijos studijų, kurias lankiau. Visas mano ir mano vyro visuomeninis gyvenimas sukosi apie bažnyčią ir mokyklinę veiklą. Dauguma mūsų neišgelbėtų giminaičių gyveno kitose valstijose ir mus aplankydavo tik retkarčiais.

Kai dukters pasakyta tiesa paskatino mane susimąstyti, Dievas atvėrė man akis. Jos pradėjo atsiverti, kai dukra paprašė ją vėl leisti į valstybinę mokyklą. Pirmoji mūsų reakcija buvo - NE!

Viena iš priežasčių, kodėl mūsų dukra norėjo palikti krikščionišką mokyklą, buvo asmeninės problemos ir noras daugiau nepatirti atstūmimo. Didesnėje mokykloje ji galėtų pasirinkti ir turėti daugiau draugų. Taip pat ji atkakliai tvirtino, kad nori liudyti Kristų tiems, kurie nepažįsta Dievo. Mes svarstėme, ar ji turėtų pasilikti ir spręsti atstūmimo problemas, ir, žinoma, nenorėjome, kad ji atsitrauktų nuo Viešpaties. Kai dėl to meldėmės, atrodė, kad Dievas pasisako už valstybinę mokyklą. Tačiau ar tai nebus žingsnis atgal? Ar Dievas ne prieš valstybines mokyklas? Ar teisingai pasielgsime, leisdami vaikams vėl lankyti valstybinę mokyklą? Tokius klausimus kėlė kai kurie krikščionišką mokyklą lankančių ir ypač namuose besimokančių mokinių tėvai.

Bandžiau įtikinti save, kad saugodama vaikus nuo bendrystės su bažnyčios nelankančiais žmonėmis, paklusau Dievo žodžiui: Išeikite iš jų ir atsiskirkite (2 Kor 6, 17), ir ypatingai laikiausi Rašto eilutės: Nevilkite svetimo jungo su netikinčiais (2 Kor 6, 14). Bet Dievas parodė, kad man nereikia atsiskirti nuo kitų, skirtis turėtų mano gyvenimo būdas: Dėl savo užgaidų žmogus atsiskiria nuo kitų ir prieštarauja tam, kas teisinga (Pat 18, 1). Jėzus nebuvo atsiskyręs nuo žmonių (Mk 2, 15-17). Aš pradėjau pastebėti ir kitus krikščionis, kurie nebuvo atsiskyrę. Viena iš jų buvo mano draugė Merė, kuri reguliariai lankė slaugos namus ir mokė ten esančius žmones.

Aš mokausi keisti savo nusistatymus. Dabar nebežiūriu į tuos, kurie saugo save ir savo šeimas atsiskirdami nuo kitų, bet stebiu tuos, kurie yra pasaulio šviesa bei druska ir perduoda Kristaus meilę, ir mokausi nuo žmonių nebėgti. Griūva mane nuo netikinčių žmonių skyrusios sienos. Mes su vaikais mokomės negyventi pasaulyje, bet tai nieko bendro neturi su geografija. Tai susiję su meile pasaulio žmonėms, bet ne pasaulietiškiems dalykams, kuriuos jie myli (1 Jn 2, 15; Jok 4, 4).

Žiūrėk į žmones iš Dievo perspektyvos

Pripažįstu, kad apie save ir tuos, kurie nebuvo krikščionys, ilgai mąsčiau kaip apie „mus“ ir „juos“. Bet Dievas parodė man kitokį vaizdą. Iš tikrųjų yra tik dviejų tipų žmonės: tie, kuriuos Jis jau išsirinko, ir tie, kuriuos Jis nori išsirinkti.

Neišgelbėti žmonės nėra mūsų priešai. Kartais aš žiūrėdavau į juos kaip į priešus, nes jie mane įskaudino, tačiau turėjau pripažinti, kad retkarčiais dar labiau mane įskaudindavo krikščionys. Suvokiau, kad tik neleisdama širdy kauptis nuoskaudoms, galiu pasiekti tuos, kuriems reikia išgirsti apie Jėzų, ir to paties mokyti savo vaikus.

Taip, kartais aš būnu prislėgta, nes netikintys puola mano tikėjimą, tačiau Dievas ir liepė man to tikėtis (2 Tim 3, 12). Neseniai priešpiečiavau su viena daug metų nematyta netikinčia drauge. Iš pradžių ji puolė mano tikėjimą, bet po to uždavė daug klausimų apie tai, kuo aš tikiu. Atrodė, kad ji labai norėjo, kad aš apginčiau savo tikėjimą ir ją įtikinčiau.

Kita mano draugė krikščionė papasakojo, kad prisijungė prie sodininkų klubo. Ji susidraugavo su tą klubą lankančiomis moterimis ir jos kartu puikiai leido laiką. Vieną dieną šalia mano draugės sėdėjusi moteris grupei pasakė: „Aš tikrai negaliu pakęsti tų atgimusių krikščionių.“ Tuomet mano draugė maloniai atsakė: „Manau, pats laikas pasakyti, kad aš esu viena iš tų atgimusių krikščionių.“

Prieš tai, kai nutarėme, kad mūsų vyresnioji dukra (baigianti šeštąją klasę) pereis iš valstybinės mokyklos į krikščionišką, telefonu kalbėjausi su viena jos mokytoja. Atrodė, kad ji buvo nusistačiusi prieš Dievą ir mūsų tikėjimą. Ir tik tada, kai Dievas paragino mane parašyti jai laišką ir papasakoti, kad mūsų dukra labai ją vertino ir dėl jos nori tęsti mokslus, aš suvokiau, kad ilgai žiūrėjau į ją kaip į priešininkę, o ne kaip į vargšą žmogų. Praėjo daug metų (mūsų dukra dabar jau paskutinio kurso studentė), ir, atrodo, ta mokytoja jau yra atvira žiniai apie Viešpatį. Kai su ja kalbėjomės apie mūsų dukters sutinkamus iššūkius, mokytoja pasakė: „Jos tikėjimas padės jai tai įveikti.“

Buvau įpratusi į savo kaimynus žiūrėti kaip į mano gyvenimo su Dievu priešus, bet dabar atvirai su jais kalbuosi. Dvi kaimynystėje gyvenančios šeimos neseniai pradėjo lankyti mūsų bažnyčią. Su kitu neišgelbėtu kaimynu meldžiausi dėl jo šeimą ištikusios krizės ir paskelbiau jam Evangeliją. Dievas nuostabiai atsakė į maldą. Apie gyvenimą su Dievu papasakojau ir kitiems savo kaimynams, pakviečiau juos prisijungti prie mūsų bažnyčios. Meldžiu Dievo drąsos, kad į savo namus galėčiau pakviesti dar daugiau kaimynų.

Išgelbėtas gali būti kiekvienas

Kai žiūriu į žmones Dievo akimis, suprantu, kad nėra nė vieno beviltiško atvejo, kad kiekvienas gali būti išgelbėtas. Aš nesijaudinu dėl to, kokią neigiamą įtaką jie gali man padaryti, nes žinau, kad Dievas šaukia mane pakreipti juos teisinga linkme ir atvesti juos pas Jį.

Mano draugė Betė yra mano įkvėpėja. Ji parodė man, kad Dievo gerumas tikrai skatina žmones atgailauti (Rom 2, 4). Betė yra atgimusi krikščionė. Ji dirbo biure su Ana, kuri buvo lesbietė, vyriškai apsikirpusi ir kasdien į darbą ateidavo vyrišku kostiumu. Betė nekreipė dėmesio į Anos išorę ir nemanė, kad ji yra beviltiška. Užuot bandžiusi priversti Aną palikti nuodėmę, ji parodė jai gerumą. Vieną dieną Ana pasakė Betei: „Man patinka tavo palaidinė.“ Betė išskalbė, sulankstė palaidinukę ir kitą dieną padovanojo ją Anai. Tai buvo tik vienas iš daugelio Betės atliktų gerumo darbų.

„Aš negaliu atsispirti Dievo meilei, trykštančiai per ją, - sako Ana. - Ji tikrai manimi rūpinosi.“ Po kelių mėnesių Ana priėmė Kristų kaip savo Gelbėtoją ir gilaus mokymo dėka sugebėjo nutraukti 20 metų trukusius homoseksualius santykius.

Dalyvaudama seminare apie tai, kaip pasiekti homoseksualus, kurį vedė Betė ir Ana, supratau, kad neigiamai mąsčiau apie neišgelbėtus žmones, ypač apie „gyvenančius nuodėmėje“. Dabar mokausi matyti juos kaip dvasios vargšus, tokius kaip aš. Kartais man, kaip pranašui Jonai, atrodydavo, kad kai kurie žmonės neverti išgelbėjimo arba yra beviltiški. Taip aš žiūrėjau į Doną, vyrą, kurį mūsų šeima pažinojome daugelį metų. Kai su juo kalbėdavau, jis visuomet prieštaraudavo. Bet kai pradėjau į jį žiūrėti kaip į vargšą, o ne kaip į nusidėjėlį, ir pradėjau už jį melstis, mums su vyru pavyko jam paskelbti Evangeliją. Donas dar nepasakė „Taip“, tačiau yra atviras išgirsti daugiau.

Kristaus įsakymas - Eikite į visą pasaulį (Mk 16, 15) - man primena, kad apie Jį turi išgirsti ir narkotikų, smurto, nusikaltimų, psichinių ligų ir kitų nuodėmių supančioti žmonės.

Atrask kelią į širdį

Santuoka, vaikai, finansai, sveikata, atostogos, mylimi gyvūnėliai, namų ar vejų priežiūra ir kiti klausimai paprastai suveda mane su Dievo nepažįstančiais žmonėmis. Mane dažnai sustabdo šunų mylėtojai, norintys paglostyti mano šunelius, kai juos kasdien vedžioju. Susipažinusi su tais žmonėmis, vėliau galiu drąsiai jiems papasakoti ir apie Kristų.

Praėjusiais metais Dievas paragino mus su vyru priglausti giminaitę, kovojančią su priklausomybe nuo narkotikų. Prisiminusi pasikviečiau seną draugę, kurios dukra taip pat buvo narkomanė. Mūsų susitikimas ir tarpusavio parama atvėrė duris pokalbiams apie Viešpatį. Tačiau tai prasidėjo nuo žodžių: „Eleine, dabar tu žinai, kaip aš jaučiuosi.“

Prieš keletą mėnesių kraujo centro, kur aš duodu kraują, darbuotojas, vardu Garis, vos pradėjęs matuoti mano kraujo spaudimą greitai išėjo iš kabineto. „Kas atsitiko?“ - paklausiau jo, kai sugrįžo. „Išgirdau per radiją skambančią Bitlų dainą ir labai norėjau išsiaiškinti, kokia tai daina“, - atsakė jis. Aš įsidėmėjau, kad Gariui labai patinka Bitlai, ir žinojau, kad jis norės dar kartą apie juos pakalbėti. „Krikščionys neturėtų diskutuoti apie Bitlus“, - pagalvojau, tačiau tuo metu Dievas ragino: „Pakalbėk su juo apie Bitlus.“ Kitą kartą išsakiau savo liūdesį dėl to, kad Bitlų dainininkai vartojo narkotikus, pasakiau, kokios jų dainos man labiausiai patinka, papasakojau, kaip šaukiau, kai pirmą kartą pamačiau dainos „A Hard Day’s Night“ klipą.

Garis papasakojo man, kad buvo sutikęs Džoną Lenoną ir kad jis pats groja gitara. Visą laiką, kol kraujas tekėjo į maišelį, mes su Gariu kalbėjomės apie roką. Jis buvo sujaudintas, ir aš žinojau, kad atsiveria jo širdies durys, durys, ant kurių pažymėta „Muzika“. Po to jis paklausė: „O kokią muziką jūs klausote? „Šiuolaikinę krikščionišką muziką“, - atsakiau aš. „Kokia tai muzika?“ - susidomėjęs paklausė jis. Pasakiau, per kurį kabelinės televizijos kanalą penktadienio ir šeštadienio vakarais jis galėtų pasižiūrėti krikščionišką programą, o grįžusi namo pradėjau melstis, kad kitą kartą, kai eisiu duoti kraujo, galėčiau nunešti jam šlovinimo giesmių įrašą. Norėjau išsiaiškinti, kurios krikščioniškos grupės ar atlikėjo muzika skamba panašiai kaip Bitlų, nes supratau, kad Garis turi išgirsti Evangeliją jam priimtinu būdu - per muziką. Nunešiau jam Philo Keaggy įrašą ir buvau sujaudinta, kai jis pasakė: „Man ši muzika tikrai patinka.“

Suprantu, kad auksinė taisyklė - Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite (Mt 7, 12) - tinka ir neišgelbėtiems žmonėms. Jeigu ja naudosimės, tikrai atrasime kelią į jų širdis.

Nusiimk kaukę

Kaip dažnai aš apsimetinėjau, kad nepatiriu skausmo ir žinau visus atsakymus, kad pažįstu Tą, kuris viską žino. Kartais aš laikydavausi nuošaliau nuo netikinčių žmonių, nes nenorėjau, kad jie pamatytų, kiek daug turiu trūkumų. Buvau įpratusi nerimauti, kai pas mus atvažiuodavo neišgelbėti giminaičiai, norėdavau, kad jie apsistotų motelyje, o ne mūsų namuose. Mat mūsų šeima atrodė tokia netobula. Buvo sunku įsileisti žmones į savo namus, bet dar sunkiau buvo sugriauti apsimetinėjimo sienas.

Prieš daugelį metų, kai mano vyras kartą neteko kantrybės, mūsų namuose tąkart apsistojusi giminaitė paklausė: „Kaip tu gali gyventi su tokiu žmogumi, kuris šitaip ant tavęs šaukia?“ Žinote, ką jai atsakiau? „Mums padeda Jėzus.“ Nuo to laiko ji daug kartų matė mūsų šeimoje veikiančią gelbstinčią Dievo jėgą, ir žino, kaip toli mus su vyru Dievas nuvedė. Daugiau nei prieš metus vienos viešnagės metu ji meldėsi ir priėmė Kristų kaip savo Gelbėtoją.

Kai pas mus buvo apsistojusi kita giminaitė, aš atvirai ir nuoširdžiai papasakojau jai apie savo kovą su persivalgymu. Ji taip pat bandė įveikti šią problemą ir mūsų pokalbis apie tai išsivystė į diskusiją apie Viešpatį.

Kovojant su, atrodytų, beviltiškomis situacijomis, mums norisi pasislėpti nuo netikinčių žmonių, kol gyvenimas susitvarkys. Tačiau dažnai, matydami mane geriau įveikiančią „beviltišką“ situaciją nei jie, Kristaus nepažįstantys žmonės klausia manęs apie manyje gyvenančią viltį (1 Pt 3, 15).

Leisk Dievui sugriauti sienas

Aš dažnai dalindavau žmonėms bukletus, tačiau nenorėjau turėti nieko bendro su kitų žmonių skausmu. Bijojau, kad jie įtrauks mane į tai, ko negalėsiu suvaldyti. Aš tarytum mėčiau bukletus per didžiulę storą sieną, kurią buvau pastačiusi tarp savęs ir jų. Dabar aš mokausi palikti savo nesaugumą ir nekreipti dėmesio į kai kuriuos kitų krikščionių draudimus. Kai leidžiu Dievui sugriauti sienas, jaučiuosi saugi. Aš mokausi įsiklausyti į Viešpaties paraginimą kviesti žmones į savo namus, ir dažniau kviečiu ne tik pasisvečiuoti, o pastudijuoti Bibliją. Mokausi mylėti nusidėjėlius ir nekęsti nuodėmės.

Aš buvau gundoma pastatyti sienas tarp savo vaikų ir jų draugų. Taip norėjosi pasakyti: „Jeigu jie nepažįsta Jėzaus, nenoriu, kad su jais draugautumėte“, tačiau dabar raginu juos pasikviesti naujus draugus į mūsų namus ir į bažnyčią. Tai atveria duris pokalbiui apie jų požiūrį į Dievą. Aš raginu savo mergaites atidžiai pasirinkti draugus ir pasitikiu Dievu, kad Jis ir toliau saugos jas, kaip saugojo vyriausiąją dukrą valstybinėje mokykloje, arba viduriniąją, kai ji, būdama 17 metų, pagal mainų programą išvyko į Naująją Zelandiją, kur lankė valstybinę mokyklą ir gyveno su ateistais.

Neseniai Dievas paragino mane būti savanore prieglaudoje, kuri padeda mirštantiems žmonėms, tarp jų ir sergantiems AIDS. Šie žmonės, ypač nepažįstantys Viešpaties, man primena žmogų, pakliuvusį į plėšikų rankas, kurie paliko jį pusgyvį. Nenoriu būti panaši į tą kunigą, kuris, pamatęs žmogų, praėjo kita kelio puse (Lk 10, 31). Šiems ir visiems neišgelbėtiems žmonėms, su kuriais bendrauju, noriu būti tuo geruoju samariečiu, kuris jais rūpinasi; kuriam rūpi ne tik tai, ką jie dabar išgyvena, bet ir tai, kur jie praleis amžinybę.

Iš žrn. „Moody“
vertė Erika Savičenko