Nereligingas dvasingumas

Kaip pasiekti žmones, kurie mano, kad bažnyčia yra problema, o ne atsakymas?
„Vis daugiau ir daugiau amerikiečių teigia, kad yra dvasingi, bet nereligingi, - teigia Robertas Wuthnowas, nuo 1950 m. stebėjęs Amerikos dvasinį vystymąsi.- Tai - dvasingumas be tiesos ar valdžios, tiesiog paremtas antgamtiniu tikėjimu.“ Ši tendencija kyla iš šiuolaikinės religijos baimės. Įtakinga Froido, Markso, Nyčės kritika įsiskverbė į mūsų sąmonę. Froidas į religinę praktiką žiūrėjo kaip į būdą kaltės atsikračiusiems žmonėms apsivalyti ir priversti Dievą juos laiminti. Markso akimis religija buvo priemonė vienai žmonių klasei engti kitą. Nyčė teigė, kad bet kas, skelbiantis, kad žino tiesą, žaidžia galios žaidimus. Jis klausė įtakingųjų: „Kodėl ieškote meilės? Ar tai nėra tik būdas priversti paklusti savo valdžiai?“ Neįtakingųjų, bejėgių jis klausė: „Kodėl ieškote teisingumo? Ar tai nėra būdas jums iškilti?“

Šie kritikai yra įtakingi, nes jie buvo teisūs, ir dėl jų daugelis siekia dvasiškai atsisakyti religijos. Ką daryti mums? Mes turime atkreipti dėmesį į aktualius klausimus: savo teisuoliškumą, atstūmimą ir galios žaidimus. Bažnyčia turi atkartoti paties Jėzaus kritiką, nukreiptą prieš religiją, ir akivaizdžiai demonstruoti, kuo skiriasi Evangelija nuo religingumo.

Tinkamas žodis tinkamu metu

Pirmiausia šį skirtumą tarp Evangelijos ir religingumo turime parodyti žodžiu - pamokslaudami ir bendraudami. Jėzus net stipriau už Froidą pasmerkė demonstruojamą savo teisuoliškumą, teigdamas, kad religingumas yra pavojingesnis nei viešas nuodėmingumas. Jėzus pateikia puikų pavyzdį, kuriame atsispindi tiek religingumo, tiek nereligingumo žlugimas - Evangelijos pagal Luką 15-ame skyriuje skaitome apie du sūnus. Vyresnis sūnus atstovauja religingiems lyderiams: jis visada paklūsta tėvo įsakymams, siekia valdyti savo tėvą ir atstumti brolį. Galiausiai jis nedalyvauja brolio palaidūno sugrįžimo proga surengtoje šventėje. Manau, stipresnio perspėjimo negali būti: vyresnis sūnus prarandamas ne dėl paklusnumo tėvui, bet dėl to, kad jis visiškai nuo jo priklausė.

Jėzus rodo mums, kad problema yra mūsų teisuoliškumas ir įsitikinimas, kad savo dorybėmis galime pelnyti Dievo malonę. Liuterio terminais tariant, religija - tai kita teisumo darbų forma, kuri veda prie gilaus ir amžino nestabilumo. Mes nesame tikri dėl savo vertės, tad mums reikia jaustis viršesniais už tuos, kurie nesutinka palaikyti tokio mūsų nesaugumo. Sekdami Jėzumi mes turime sutikti su kritika dėl religijos keliamo pavojaus, bet parodyti jiems, kad jie klysta dėl šios problemos sprendimo būdo.

Netikintys žmonės žiūri į religiją kaip į tam tikrų doktrinų ir etikos normų rinkinį, kurio reikia laikytis, jei nori įgyti teises į palaiminimą ir dangų. Jie mato, kaip dažnai religija veda prie teisuoliškumo, atstūmimo ir engimo. Šiuolaikinė kultūra klaidingai identifikuoja konkrečios doktrinos (absoliučios tiesos) idėją kaip nuodingą elementą. Tiek tradicinė religija, tiek naujasis dvasingumas yra savęs gelbėjimo formos: religinis būdas išsigelbėti veda mus prie Dievo įsakymų laikymosi, o nereliginis - prie Jo įsakymų laužymo. Sprendimas yra Evangelija.

Evangelija parodo mums žymiai šventesnį Dievą, nei konservatyvus moralistas gali įsivaizduoti - Jo niekada nedžiugins tik moralus mūsų elgesys. Evangelija taip pat parodo mums žymiai labiau mylintį Dievą, nei gali įsivaizduoti liberalus reliatyvistas - Jo Sūnus prisiėmė amžinojo teisingumo naštą. Jo meilė mums Jam brangiai kainuoja.

Tai reiškia, kad pamokslaudami turime būti labai atsargūs, laviruodami tarp bendrųjų moralinių dorybių ir unikalaus nuolankumo, pasitikėjimo ir meilės, kuri liejasi iš Evangelijos. Turime atidžiai įsiklausyti ir pasimokyti iš Džonatano Edvardso žodžių: „Dievo malonės išgyvenimas - tai vienintelis pagrindas ilgalaikei tikrai dorybei.“ Jis sako, kad dauguma dorybių yra antraeilės, paremtos savimeile, bausmės baime ir išdidumu (didžiavimusi savo padorumu). Edvardsas teigia, kad dėl bendrųjų visuotinės moralės normų pasaulis yra vieta, kur galima gyventi, tačiau jis iš esmės sutinka su Nyče, kad tai tikrai yra galios žaidimas. Bendrosios dorybės kyla ne iš širdies, kuri atsisakė savo poreikio jaustis aukštesne už kitus. Tik malonės patyrimas ir dovanotas išteisinimas sukuria širdį, kuri daro gera mėgaudamasi Dievu, gėriu ir iš meilės savo artimui. Be Evangelijos mes galime suvaržyti žmogaus širdį, tačiau negalime jos pakeisti. Evangelija kviečia mus atgailai, o ne teisuoliškumui. Tikrosios dorybės kuria požiūrį, kuris priima vargšą, atstumtąjį ir priešą, ko nei religingumas, nei sekuliarizmas sukurti negali. Religija veikia iš išorės į vidų, o Evangelija - iš vidaus į išorę.

Parodyk man savo tikėjimą

Antra, mes turime rodyti skirtumą tarp religijos ir Evangelijos savo darbais - kaip mes įkūnijame Evangeliją savo bendruomenėje ir tarnaudami? Jėzus dar daugiau nei Marksas pasmerkė religiją, kaip pretekstą engimui: Jei sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? (Mt 5, 47). Lesslie Newbigin drąsiai pabrėžia, kad krikščionybė, o ne kitos religijos ar sekuliarizmas, yra tikros tolerancijos turintiems skirtingus įsitikinimus pagrindas. Tik iš malonės išgelbėti krikščionys nesijaus aukštesni už kitus. Ir tai neturi būti tik retorika. Tik tuomet, kai krikščionys neišdidžiai ir neegoistiškai tarnaus vargšams, kai jie taps atviri oponentams, tik tada pasaulis supras skirtumą tarp religijos ir Evangelijos.

Ką tai reiškia praktiškai?

Mes būsime atidesni tam, kaip mes skelbiame savo tikėjimą. Moralinių vertybių iškėlimas aukščiau už Kristų - jau religija. Bažnyčia šiandien kviečia žmones tokiu balso tonu, kuris, atrodo, pateisina didžiausias jų baimes. Religija visada veikė iš išorės į vidų: „Jei elgsiuosi taip, gausiu Dievo palaiminimą ir meilę.“ Bet Evangelija veikia iš vidaus į išorę: „Jei pažinau Dievo malonę ir palaiminimus, tuomet aš galiu taip elgtis.“

Prie manęs priėjo keletą mėnesių bažnyčią lankiusi moteris. Ji paklausė: „Ar manote, kad abortai yra blogai?“ Atsakiau: „Taip”. Tuomet ji tęsė: „Po to, kai tapau krikščione ir pradėjau lankyti Biblijos studijas, pradedu suprasti, kad tame yra kažkas blogo.“ Mes kalbėjomės. Sužinojau, kad ji buvo teisininkė, gyveno Manhetene,  yra organizacijos, pasisakančios už gėjų santuokas, gimstamumo kontrolę ir t. t., narė, pati patyrė tris abortus. Ji sakė: „Noriu, kad žinotumėte: jei būčiau bažnyčioje pamačiusi kokios nors literatūros ar lankstinukų prieš abortus, nebūčiau pasilikusi net pirmame susirinkime. Bet aš pasilikau ir atradau Kristų. Jei abortas yra blogai, jums reikia apie tai kalbėti, bet man patinka, kaip jūs tai darote.“ Šios moters tikėjimas gimė mūsų sekmadieninių tarnavimų metu. Garbindami mes sutelkiame dėmesį į klausimą „Kas yra tiesa?“ ir į Tą Vienintelį, kuris gali atsakyti: „Aš esu tiesa.“ Postmoderniems žmonėms tai yra kažkas naujo ir sunkiai suvokiamo.

Niekas taip neardo nusistovėjusios tvarkos, kaip teiginys, kad Tiesa tapo asmeniu! Jaunus ir vyresnius Jėzus kviečia ateiti į Tėvo glėbį. Jis kviečia bažnyčią įsižiūrėti į Evangeliją ir dalintis ja su tais, kurie beviltiškai ieško tikrojo dvasingumo. Mes turėtume suprasti, kad žmonės baiminasi religijos, - pats Jėzus liepė jos saugotis, - ir nesumaišyti kvietimo gyventi dorai su Gerąja išgelbėjimo Kristuje naujiena.

Iš www.gracewoodlands.org
vertė Raimonda Jašinauskienė