Niekada Nebenumirsiantis

Prikeltas iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta (Rom 6, 9)

Velykų dieną net ir geriausi krikščionys nėra nusiteikę klausytis pamokslų.Džiaugsmo kupinomis širdimis į bažnyčią jie ateina tarytum į vestuves, trokšdami pasveikinti ir džiaugsmo giesmėmis pagarbinti Karalių Karalių didžiosios Jo pergalės proga. Jų širdys jiems sako daugiau, nei galėtų pasakyti kitas žmogus, jose skambantys žodžiai neišverčiami į žmonių kalbą. <...> Esama krikščionių, kurie gyvendami savo žemišką gyvenimą jaučia dangaus dvelksmą, kurie lyg akies krašteliu gali žvelgti anapus. Jie žino tai, kas gali būti žinoma apie neregimus dalykus, apie Dievą, sąžinę ar net apie ateitį. Jie mėgaujasi ne tik Dangiškąja šviesa, bet ir pačia dieviškąja meile. Tam tikra prasme jie panašėja veikiau ne į žmones, bet į angelus. Šiems tikintiesiems vargiai tegali padėti žemiški patarimai. Kad ir kaip tai skambėtų, tokių krikščionių išties esama. Visgi daugelis mūsų susiduriame su visiškai kitokia realybe - mes esame laikmečio, kuriame gyvename, aplinkos, kuri mus supa, vaikai. Mes nuolatos patiriame sunkumus, valios išmėginimus, išgyvename savojo suvokimo ribas. Nepaisant to, Velykos mums taip pat džiaugsmo šventė. Ir mes turime galimybę bent akimirką patirti įkvėpimą, kuriuo gyvena išmintingesni ir dvasingesni už mus, regėti juos supančią didybę. Velykos - tai puiki proga mums atrasti žemiškus, žmogaus ištartus žodžius, kuriais galėtume pagrįsti savąjį džiaugsmą. Todėl kviečiu šiandien skaityti ir klausytis nuostabių apaštalo Pauliaus užrašytų žodžių: prikeltas iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta.

Šiuose žodžiuose slypi dvi esminės Velykų džiaugsmo bei didybės prielaidos. Pirmoji - Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų realybė: prikeltas iš numirusių Kristus. Ir antroji - prisikėlusio Kristaus gyvenimo amžinumas: prikeltas iš numirusių Kristus daugiau nebemiršta.

Kristus iš tiesų prisikėlė

Prisikėlimu yra įtvirtinama tiesa, kuri anaiptol ne kiekvienam gali pasirodyti akivaizdi ar savaime suprantama. Kristaus prisikėlimas atskleidžia, jog tai, kas dvasiška, yra aukščiau už tai, kas kūniška; dvasia svarbesnė už materiją. Žinoma, esama abstrakčių filosofinių tai patvirtinančių argumentų, tačiau prisikėlimas - ne abstraktus argumentas, o konkretus, akivaizdžiai apčiuopiamas faktas. Jis nedviprasmiškai parodo, kad mus supančios gamtos dėsniai gali būti paminami, idant būtų pasiekti aukštesni dvasiniai tikslai. Puikiai žinome, kad ne gamtos jėgos ir ne fizikos dėsniai prikėlė Viešpatį Jėzų Kristų iš kapo. Tai faktas, nepalyginamai pranašesnis už bet kokius abstrakčius argumentus. Juo mes galime drąsiai remtis, kai užklumpa dvejonės, jis mums padeda išvengti saviapgaulės.

Prikeltas iš numirusių Kristus. Prisikėlimas nėra vien tikėjimo atributas. Tai - visos žmonijos istorijos dalis. Tikėjimo atributu laikome ir tai, jog Viešpats Jėzus Kristus dar prieš pasaulių sukūrimą buvo savo Dangiškojo Tėvo pradėtas. Visgi ši informacija su visuotine žmonijos istorija nėra susijusi. Jos negalime patvirtinti ar paneigti, remdamiesi liudininkų, štai kad ir Julijaus Cezario valdymo laikotarpiu gyvenusių žmonių, parodymais. Ši informacija - tai kitos kategorijos, kitos sferos dalis. Ir ja mes tikime todėl, kad tai savo žodžiais patvirtino Tas, kuris mums kalbėjo, mus mokė apie savojo asmens dieviškumą bei amžinybę. Visgi Kristaus prisikėlimas yra ir istorinis faktas. Jis paremtas to paties pobūdžio liudijimais, kaip ir kiekvienas kitas Cezario gyvenimo įvykis. Skirtumas tik toks, kad niekas neaukojo gyvybės, tvirtindamas, jog Cezaris įveikė Vercingetoriksą ar užkariavo Pompėją.

Kaip žinia, mūsų Viešpats savo prisikėlimo dieną buvo sutiktas penkiskart. Sode Jį matė Marija Magdalietė. Vėliau ji drauge su kita Marija bei Salome dar kartą Jį sutiko ir Jis leido joms Jį pagarbinti. Dar vėliau Jis pasirodė Petrui, o kelionėje į Emausą apsireiškė Kleopui ir kitam su juo keliavusiam mokiniui. Galiausiai, vakare Jis susitiko su apaštalais, tarp kurių nebuvo tik Tomo. Jis parodė jiems savo nukryžiavimo žymes, pervertas rankas ir kojas, o vėliau su jais vakarieniavo. Jis suteikė jiems galią atleisti žmonėms nuodėmes. Po šios pirmosios dienos yra užfiksuoti dar šeši susitikimai su Kristumi. Daroma prielaida, kad tai tebuvo maža dalis visų Jo apsireiškimų mokiniams. Praėjus savaitei nuo susitikimo su apaštalais, Jis vėl jiems pasirodė. Šįkart su jais buvo ir Tomas, kurį Kristus įtikino, jog išties yra prisikėlęs iš numirusių. Vėliau mokiniai Jį vėl matė ant Galilėjos kalno. Trečią kartą Jis pasirodė penkiems šimtams asmenų, kurių daugiau nei pusė tebegyveno ir tuo metu, kai Paulius rašė savo laiškus korintiečiams. Ketvirtą kartą pasirodė apaštalams Petrui, Tomui, Baltramiejui, Jokūbui, Jonui bei dar dviem Tiberijos ežero pakrantėje. Taip pat Jis buvo susitikęs su Alfiejaus sūnumi Jokūbu, o galiausiai, prieš pakildamas į Dangų, Jis dar kartą pasirodė apaštalams Jeruzalėje.

Jam pasitraukus, mokiniai ėmė uoliai skelbti Evangeliją bei darbuotis jos labui, tačiau pirmiausia jie buvo savo akimis prisikėlimą regėję liudininkai. Šio įvykio autentiškumu jie buvo visiškai įsitikinę ir pasiryžę už tai aukoti savo gyvybę. Apaštalų darbuose skaitome, jog pagrindinė ankstyvųjų bažnyčios pamokslų mintis buvo ta, jog Kristus išties prisikėlė iš numirusių. Prisikėlimo tikrumas, toks akivaizdus ir nepaneigiamas, ne tik drąsino, bet tam tikra prasme net vertė Jo mokinius skelbti šią žinią ir vesti pasaulį pas Kristų.

Tie patys liudininkų parodymai, patvirtinantys prisikėlimo autentiškumą, būtų laikomi nenuginčijamais, jeigu jais būtų siekiama įrodyti aštuoniolikos amžių senumo politinį sprendimą ar istorinės reikšmės gamtos įvykį. Tie, kurie neigia prisikėlimo tikrumą, dažniausiai siekia užginčyti ne jį patvirtinančius įrodymus, o pačią bendriausią prielaidą, kad toks įvykis apskritai įmanomas. Jokie įrodymai, kad ir kokie tvirti, taip mąstančiųjų nepatenkins - šie žmonės įsitikinę, kad nieko panašaus tiesiog negalėjo ir negali įvykti. Žinoma, Viešpaties prisikėlimas iš esmės yra stebuklas krikščionybės istorijoje. Visgi tokia formuluotė bei toks požiūris nėra priimtinas tiems, kurie, remdamiesi savo ribota fizinės tikrovės, fizinio pasaulio patirtimi, daro išvadas ir apibendrinimus ne tik apie fizinės, bet ir apie dvasinės tikrovės dėsnius. Jie sako: „Pažiūrėkite į gamtos pastovumą. Diena seka dieną, o metai - metus. Taip buvo ir yra, kiek tik siekia mūsų ir mūsų protėvių atmintis. Dienos prasideda ir baigiasi.

Metų laikai nesustodami keičia vienas kitą. Net iš pažiūros nenuspėjamos gamtos jėgos, atidžiau patyrinėjus, paklūsta pastoviems fizikos dėsniams. Kiekvieno gyvūno gyvenimas, nuo pat gimimo iki mirties, taip pat yra pavaldus pastovumui ir tvarkai. Ne išimtis ir žmogus. Nori jis to ar ne, jį valdo tie patys fizikos dėsniai, tos pačios taisyklės, kurioms pavaldus ir gyvūnų pasaulis. Todėl kai žmogus miršta, jo kūnas virsta žemės dulkėmis. Jis niekaip negali įveikti mirties gniaužtų, nes tokia yra gamtos tvarka.“

Gamtos tvarka! Broliai ir seserys, mes, kaip ir mūsų kiek mažiau išsimokslinę protėviai, esame žodžių ir frazių vergai. Sakote, jog gamtoje esama pastovios, iš anksto nustatytos tvarkos? Aš tad jūsų ir klausiu - kas tą tvarką nustatė? Lemtis, nežinoma būtinybė? Tačiau jūs patys, remdamiesi savo egzistencija, tuoj pat ir visiškai nesudėtingai galite paneigti šią frazę - „iš anksto nustatyta tvarka“. Puikiai suprantate, kad galite visiškai laisvai kalbėti, judėti bei eiti arba, priešingai, tylėti, stovėti ir nejudėti. Ir visa tai be jokių įsipareigojimų, visiškai nepriklausomai nuo menamos būtinybės ar lemties. Štai faktas, būdingas kiekvienam iš jūsų: jūs manote, kad tai, ką patys galite empiriškai patikrinti ir įrodyti, turėtų būti pritaikoma bei teisinga ir žymiai didesniu mastu, aukštesnio lygmens būtybėms ar net pačiam Aukščiausiajam. Pati gamta savo egzistencija, savo tvarka ir tikslumu patvirtina, kad tokia Būtybė, esanti visa ko priežastimi ir pradžia, išties egzistuoja. Juo labiau, tai nėra beprasmė, atsitiktinių jėgų valdoma, bet veikiau, priešingai, tvarką palaikanti ir prižiūrinti Būtybė. Todėl, jei tikime Dievą išties esant, pripažįstame, kad gamtoje pastebimas pastovumas ir tvarka - tai ne atsitiktinių kosmoso jėgų ar lemties, o tikslingos ir valingos veiklos rezultatas. Tikėdami Dievu taip pat sutinkame, kad šios tvarkos kūrėjas ją gali keisti ir modifikuoti, kaip tik panorėjęs. Tas, kuris gamtą ir gyvybę sukūrė tokias, kokias mes jas šiandien matome, galėjo tai padaryti visiškai kitaip. Tad galia daryti stebuklus yra iš anksto numanoma, kai kalbame apie Jėgą, sukūrusią mus supančią visatą.

Kiekvienam racionaliai mąstančiam tikinčiajam stebuklai anaiptol neatrodo neįtikinami ar neįprasti. „Gerai, - sakysite, - net jei Dievas ir gali daryti stebuklus, argi Jis ryžtųsi juos daryti? Negi tai neprieštarauja, nepaneigia Jo išminties, Jo gebėjimo numatyti į priekį, žvelgti į ateitį? Ar gali visa apimantis ir visa sukūręs Protas klysti ir po to tas klaidas taisyti? Argi tobulas ir išmintingas Dievas keistų savo paties kūrinijos tvarką? Tik neprityręs ir neįgudęs darbininkas turi taisyti savo paties sukurto mechanizmo defektus, daryti pirminiuose brėžiniuose nenumatytas korekcijas, o Dievas juk yra tobulas aukščiausiasis inžinierius.“

Taip dėliodami argumentus, rizikuojame sukurti įrodymą, paremtą viso labo paprasčiausia metafora. Dievo Kūrėjo palyginimas su menininku ar inžinieriumi yra labai dviprasmiškas. Tam tikrų siaurų rėmų ribose ši metafora atskleidžia, koks yra Dievo santykis su visata. Ji primena, kad visi ištekliai ir žaliavos, kuriomis mus aprūpina gamta - tai Jo išminties ir įžvalgos vaisius. Visgi šis palyginimas neturėtų paneigti kitų, aukštesnių tiesų apie Dievą ir Jo kūrinius. Visata - tai daugiau nei paprastas mechanizmas. Joje esama ne tik materijos, bet ir gyvybės bei protų, yra ne tik negyva masė ir objektai, aklai paklūstantys juos valdantiems dėsniams, bet ir laisvos sielos, galinčios sąmoningai apsispręsti, paklusti ar ne tikrajam jų esybę apibrėžiančiam dėsniui. Dievas yra daugiau nei aukščiausias visatos inžinierius. Jis - Visatos valdovas, Dangiškasis Tėvas, kuris pirmiausia rūpinasi savo vaikais. Visata neatsirado pati savaime ir dėl savęs. Ji buvo sukurta racionalioms ir protingoms būtybėms apgyvendinti. Ir jei kilniausias ir aukščiausias Dievo tikslas kuriant visatą yra savo racionalaus kūrinio auklėjimas, tobulinimas bei gelbėjimas nuo tamsos ir blogio, tuomet, tikėdami Jo tobula išmintimi, gerumu ir visagalybe, mes visiškai drąsiai galime tikėtis, jog mus supanti kūrinija yra skirta mus mokyti bei lavinti ne tik nuolatos stebima tvarka ir pastovumu, bet ir neįprastais, tai tvarkai nepaklūstančiais reiškiniais. Joks žmogus, kruopščiai apmąstęs pasirinkimo laisve apdovanotos būtybės egzistenciją, jos poreikius mokymui ir disciplinai, atsainiai nepasakys, jog tokios būtybės tobulumui bei pilnatvei pasiekti visiškai užtenka nekintančios visatoje vyraujančios tvarkos.

Paanalizuokime situaciją dar giliau. Gamtoje pastebimas pastovumas ir dėsniai tvirtą tikėjimą turintį žmogų moko, kad tvarka yra Dieviškojo Proto sumanyta ir yra neatsiejama Jo dalis. Tačiau yra tūkstančiai skirtingų tautybių ir skirtingų kartų žmonių, kurių požiūris į Dievą neapibrėžtas ir abstraktus. Gamtoje aptinkama tvarka riboja tokių žmonių dvasinius pojūčius. Dvidešimt metų stebėdami kokį nors žmogų, be perstojo kartojantį vieną ir tą patį judesį, mes, užuot laikę jį laisvu, bet kada sustoti galinčiu asmeniu, greičiausiai anksčiau ar vėliau pradėtume jį suvokti kaip nesąmoningai veikiantį mechanizmą. Lygiai taip pat ir tie, kurių protai bei vaizduotė yra nuolatos veikiama ir kontroliuojama tiktai mus supančio fizinio pasaulio įspūdžių, tie, kurie nesunkiai pastebi kūrinijos pastovumą, darną bei tikslumą ir nusprendžia, kad kitaip būti niekada ir negalėjo, tokie žmonės galiausiai nusprendžia, kad tai, ką matome aplinkui, ir yra vienintelė tikrovė. Užmarštin jie išstumia už fizinės realybės besislepiantį dvasinį pasaulį, kartu pamiršdami ir Jį, abiejų tikrovių, abiejų pasaulių Karalių. Atminkime, kad visų mūsų gyvenime pasitaiko akimirkų, kai šis regimas fizinis pasaulis prispaudžia mus lyg sunkus akmuo, prislegia lyg košmariškas sapnas. Tomis akimirkomis mes stipriai ilgimės palaimos ir tobulybės, aukštesnės bei stipresnės už tuos nepajudinamus gamtos pasaulio dėsnius. Tomis akimirkomis trokštame savo dvasia pakilti aukščiau, nei leidžia mūsų žemiškas kūnas.

Šia prasme Kristaus prisikėlimas daugeliui mūsų suteikia džiaugsmą. Prisikėlimas mums atskleidžia tai, jog visatos tvarkos principai ir dėsniai nėra visa lemiantis veiksnys. Priešingai, jis patikina mus, kad visa materija yra valdoma Proto, kad esama valingos Būtybės, kurios neveikia jokie visatos dėsniai. Jau anksčiau Dievas apie tai kalbėjo tiems, kurie turi ausis klausyti ir akis matyti. Visgi aiškiausiai tai apreikšta Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimu. Jei išvis galėtume tikėtis ko nors panašaus, t. y. akivaizdaus bei nesunkiai įrodomo antgamtiško, moraliai tobulo Dievo įsikišimo į nekintamą šio pasaulio tvarką, geresnio pavyzdžio nė nerastume.

Kristui mirus ant kryžiaus atrodė, kad net ir tyriausių žmonių gyvenimai prarado žavesį ir spalvą, net ir švenčiausios doktrinos prarado prasmę, išnyko. Kristui numirus, prie Kryžiaus pasipylė piktžodžiavimai ir burnojimas prieš Dievą. „Kas buvo tas, kuris mirė ant kryžiaus? Jeigu jis numirė, ar jis gali būti teisingas ir tobulas Dievas, dangaus ir žemės valdovas?“ Tai - klausimai, kilę Viešpaties mirties akivaizdoje. Atsakymas į juos - Jo prisikėlimas. Tai buvo Dievo pirštas juslių pasaulyje, sutrikdantis nusistovėjusią tvarką, priverčiantis materiją paklusti dvasiai, žmogišką žiaurumą, brutalumą ir neteisybę priverčiantis nusilenkti gėriui, apreiškiantis mums, žmonėms, jog visa tai, ko Kristus mokė apie Dievą ir apie žmogaus sielą, yra aukščiausios tiesos, aukštesnės už bet kuriuos kitus žmogaus užrašytus žodžius. Kristus prisikėlė! Ši diena - Viešpaties duota, linksminkimės ir džiūgaukime!

Kristaus prisikėlimas - amžinojo gyvenimo pradžia

Prisikėlimas nebuvo eilinis stebuklas, kuriam įvykus viskas grįžo į įprastas vėžes. Prisikėlęs Kristus visiškai skiriasi nuo kito, iš mirties gniaužtų į gyvenimą sugrąžinto - žmogaus Lozoriaus. Pastarasis žinojo, kad atėjus laikui jis vėl turėsiąs stoti akistaton su mirtimi. Tuo tarpu Kristus prisikėlė amžiams: Prikeltas iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta. Jo prikeltas kūnas buvo sudarytas iš kaulų, mėsos ir visų kitų žmogiškam kūnui būdingų dalykų. Tačiau tuo pačiu šis kūnas buvo kitos, turėjo antgamtiškų savybių. Jis buvo ne tik fizinės, bet ir dvasinės tikrovės dalimi - Kristus galėjo įžengti pro užvertas duris, jų neišversdamas ir nesukeldamas triukšmo. Jo prikeltas kūnas buvo nepavaldus tiems irimo ir senėjimo procesams, kurie mūsų žemiškus kūnus iš lėto paverčia dulkėmis. Tiek dabar, karūnuotas Danguje, tiek per tas keturiasdešimt dienų, po prisikėlimo praleistų žemėje, Kristaus kūnas yra apdovanotas amžinos jaunystės šlove ir grožiu: Prikeltas iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta.

Tam tikra prasme, prisikėlimas nėra naujas ar neįprastas stebuklas. Tikruoju stebuklu apskritai turėtume laikyti tyro ir niekuo nenusikaltusio Kristaus mirtį. Jo egzistencijai, sąlygomis, kuriomis Jis gyveno, mirtis buvo neįprastas reiškinys, lyg nukrypimas nuo normos. O prisikėlimas buvo visiškai teisėtas Jo sugrįžimas į įprastą nemirtingumo būseną. Prisiminkime mums visiems puikiai žinomą tiesą, kurią aptikti galime net ir savo ribotos patirties lobynuose: fizinis žmogaus skausmas, ligos bei mirtis, kaip ir pirmojo žmogaus atveju, taip ir dabar, seka paskui žmogaus dvasios ligas ir mirtį. Adomas mirė, nes nusidėjo. <...> Jei darysime prielaidą, kad žmonių fosilijų iškasenos, datuojamos žymiai anksčiau nei Pradžios knygoje aprašytas Adomas, taip pat yra neginčijamas istorijos faktas, tuomet visiškai įmanoma ir su tuo, kas užrašyta Biblijoje, suderinama atrodo galimybė, jog nuo visatos sukūrimo iki pasaulio, kokį mes pažįstame dabar, susiformavimo prabėgo ištisi amžiai, laikas, kurio metu žemėje galėjo gyventi į mus panašių žmonių rasės, turėjusios joms skirtą bandomąjį laikotarpį ir, laikui atėjus, geologinės katastrofos nušluotos nuo planetos paviršiaus. Kad ir kaip būtų, turima omeny, jog per vieną esamos mūsų padermės žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo (Rom 5, 12). Tačiau pasirodė ir antrasis žmogus, kuris gimdamas iš mergelės Marijos buvo atskirtas nuo įgimtos nuodėmės ir visą savo žemiškąjį gyvenimą tobulai vykdė Viešpaties įstatymą. Pagal prigimtį Jam negaliojo mirties dėsniai, todėl Jis mirė ne įprasta žemiška mirtimi, bet nuo smurto. Smurto, kuris Jį pražudė, tačiau, kurį Jis laisva valia nusprendė iškęsti kitų labui. Tad Kristaus atveju mirtis tebuvo laikinas nukrypimas nuo normos, išimtis, ne Jo gyvenimo dėsnis. Aš esu Gyvasis, - sako Kristus, - Aš buvau numiręs ir štai esu gyvas per amžius (Apr 1, 18). Dievas atrišo mirties ir skausmo pančius, nes Kristus, dėl savo tobulos, dieviškos prigimties, negalėjo pasilikti supančiotas. Todėl, Jam sumokėjus milžinišką skolą, atlyginus didžiausią žmonių per nuodėmę Dievo teisumui padarytą žalą, Kristuje įsikūnijęs, per Jį į pasaulį sugrįžo Gyvenimas: Prikeltas iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta.

Jo Bažnyčia gyvuos amžinai

Skirtingai nuo žemiškų žmones jungiančių visuomenių, Kristaus bažnyčia yra saugi nuo visiško išnykimo. Mūsų Viešpaties gimimo metu didžiąją civilizuoto pasaulio dalį sudarė Romos Imperija. Tuomet daugeliui atrodė, kad ši galinga valstybė gyvuos amžinai. Tačiau šiandien apie ją byloja tik istoriniai šaltiniai. Kaip ir Romos Imperija, istorijos bėgyje kilo kitos karalystės, kitos dinastijos, tačiau ir jos ilgainiui išnyko. Nėra jokių garantijų, kad tokio paties scenarijaus išvengs ir dabartinės valdžios formos bei struktūros. Visgi esama žmonių, tvirtinančių, kad toks pats likimas laukia ir krikščionybės, kad jos geriausios dienos jau praeityje. Tačiau mes, krikščionys, žinome, jog taip nenutiks. Kad ir kaip klostytųsi pasaulio istorija, visiškas Kristaus Bažnyčios išnykimas yra neįmanomas. Kodėl mes tokie užtikrinti? Nors Kristaus Bažnyčia savo išorine forma ir išvaizda panaši į kitas žmonių kuriamas bendruomenes, viduje ji iš esmės nuo jų skiriasi - jos šaknys suleistos giliai į nematomą, dvasinį pasaulį. Jėgų ir stiprybės Bažnyčia semiasi iš tokių šaltinių, kurių nepatikrintume jokia socialine ar politine patirtimi. Ji, kaip ir jos Viešpats, turi valgyti maisto, nežinomo žmonėms - Ją nuolatos stiprina Viešpaties Jėzaus Kristaus nesibaigiantis gyvenimas. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos (Mt 28, 20). Kristaus Bažnyčios nemirtingumo paslaptis slypi Jo viršenybėje prieš žmones sukaustančius mirties dėsnius. Visgi užtikrintumas amžinu bažnyčios gyvavimu tėra viena tikėjimo prisikėlusiu ir niekada nenuviliančiu Jėzumi Kristumi forma.

Nors Kristaus Bažnyčia yra apsaugota nuo išnykimo, ji nėra apdrausta nuo didesnių ar mažesnių pokyčių, ar net korupcijos. Jos Valdovas yra tobulas Visagalis Viešpats, tačiau ją sudaro žmonės. Istorijos eigoje Bažnyčia ne visada triumfuodavo: kartais ji nukrypdavo į kraštutinius fanatizmo atvejus, užmiršdavo apaštalų ir kankinių lūpose nuolatos skambėjusias tiesas, kai joje skirtingais būdais pasireikšdavo korupcija ar iškrypimas, kaip, pavyzdžiui, kryžiaus žygių metu. Korupciją sekė skilimas - nebeliko vienybės, taip reikalingos kovojant su blogio jėgomis. Galiausiai buvo akimirkų, kai atrodė, jog pasaulio žmonės visgi buvo teisūs, pranašaudami bažnyčios išnykimą. Štai toks jos atstovų silpnumo ir iškrypimo rezultatas. Jei bažnyčia būtų viso labo kokio nors dabar jau mirusio genijaus įkurta eilinė žmonių bendruomenė, būtų tikrai logiška prognozuoti liūdną jos baigtį. Vis dėlto jos istorijoje labiausiai žavi tai, kas nebūdinga jokiai kitai visuomenei ar bendruomenei, tai, ką galime vadinti savirestauracija, savęs atstatymu, atsinaujinimu. Istorijos tėkmėj tiek bažnyčia, kaip visuma, tiek atskiros jos dalys šią savybę demonstravo daugybę kartų. Išnykimo pavojus kaskart buvo atremiamas jėga, kylančia iš jos vidaus. Ar gali tai būti kažkas kitas, nei Tas, kuris prikeltas iš numirusių daugiau nebemiršta? Ir ar begali kas numatyti tai, kas laukia ateityje? Ar bažnyčia draugaus su pasaulio valdžiomis bei vyriausybėmis, ar ne, ar Ją priims bei pripažins aukštuomenės susirinkimai, ar jai teks slėptis nuo persekiojimų katakombų požemiuose, viena yra aišku - Bažnyčia gyvuos tol, kol bus gyvas šis pasaulis. Dievas yra jo viduje, jam nėra ko bijoti; rytui auštant ateis Dievas jam padėti. Siautė pagonys, maištavo karalystės; Jis prabilo ir sustingo žemė (Ps 46, 5-6).

„Kodėl turėčiau Velykų dieną džiaugtis bažnyčios ilgaamžiškumu? Kodėl turėčiau gedėti, kai jai nesiseka, jei esu patenkintas savo asmeniniu krikščionio gyvenimu? Man krikščionybė - ne mokymosi ir ne politikos, o asmeninio tikėjimo klausimas. Tad kodėl turėčiau džiūgauti ir būti entuziastingas dėl institucijos, kuri viso labo tą tikėjimą įkūnija ir perduoda?“ Broliai ir seserys, jeigu taip mąstote, dar iki galo nesuvokiate, ką išties reiškia būti krikščionimi. Jūsų atsiribojimas, kurį vadinate asmeniniu tikėjimu, asmenine krikščionybe, prasilenkia su Naujajame Testamente aprašytu tikėjimu. Skaitant šią palaimintą knygą, viena yra visiškai akivaizdu ir aišku: Kristus atėjo įkurti dieviškos bendruomenės, kurios narių, krikščionių, gyvenimas susideda iš pareigų ir privilegijų, glaudžiai susijusių su šia bendruomene. Nejaugi nieko verta yra galimybė dalyvauti tikinčiųjų sielų susirinkime? Susirinkime, kuris siekia tiek daug šimtmečių, tiek daug skirtingų valstybių, kurio ištakos peržengia šio pasaulio ribas? Susirinkime, kuris mūsų širdis, mūsų namus sujungia su paties Kristaus dangiškuoju sostu? Negi vienišai, pasiklydusiai sielai nieko nereiškia galimybė sulaukti prieglobsčio, atrasti namus, iš naujo sutikti seniai anapus palydėtus tėvą, motiną, brolį, seserį ar vaiką? Nejaugi tiems, kurie dalyvavo dieviškoje taryboje, bei tiems, kurie buvo prisiartinę prie Sinajaus kalno, Dievo Bažnyčios išlikimas yra visiškai nereikšmingas ir nesvarbus? Nejau tai nieko nereiškia gyvajam Dievo miestui, dangaus Jeruzalei, nesuskaitomiems tūkstančiams angelų, iškilmingajam sambūriui bei danguje įrašytų pirmagimių Bažnyčiai? Nejaugi tai nerūpi pačiam Kristui? Drįstu manyti, kad rūpi. Nuostabių dalykų yra sakoma apie tave, Dievo mieste. Tu - šventųjų užuovėja, angelų buveinė, Gyvojo Kristaus namai. Šimtmečiais keliaudamas per nesėkmes ir pergales, patirdamas gėdą ir garbę, tu drąsiai ir nenugalimai neši priešais save iškėlęs Viešpaties amžinojo gyvenimo liudijimą.

Jėgų teikianti malonė

Galiausiai, didysis Velykų dienos įvykis mums atskleidžia dieviškojo gyvenimo ištvermės paslaptį. Iš numirusių prisikėlęs ir daugiau nebemirsiąs Kristus yra naujo gyvenimo malonėje modelis. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad krikščioniui įmanoma pasiekti tobulumą: Jei sakome, kad neturime nuodėmės, - klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos (1 Jn 1, 8). Tačiau dori ketinimai, žinomų pavojaus šaltinių bei tyčinių nuodėmių vengimas - visa tai ne tik pasiekiama, bet ir būtina. Tačiau ką pasakytų apaštalas Paulius apie gyvenimą tarp nuolatinio atsigavimo ir atkryčio, apie silpnas maldas, apie gyvenimą, kuriame pataikaujama netinkamiems pomėgiams ir silpnybėms, kurioms atgimusio žmogaus valia turėtų atsispirti, apie gyvenimą prikeltam iš numirusių, tačiau nesugebant ištvermingai eiti tikėjimo keliu? Prikeltas iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta - štai koks Pauliaus atsakymas. Kaip Kristus kartą prisikėlęs paliko savo kapą visiems laikams, taip ir naujam gyvenimui prikelta siela turėtų kartą ir visiems laikams mirti nuodėmei. Neturėtume stoviniuoti prie kapo, rankose laikydami drobulę, kurioje buvo įsuptas mirusysis, neturėtume slapčia kvėpuoti laidotuvių kvapais, ilgėdamiesi praeities nuodėmių, jų atmosferos.

Jei kas iš jūsų tikite, kad šios gavėnios metu iš Dievo malonės gavote dvasinį prisikėlimą, jei jūsų gyvenime išsipildė žodžiai: Ateina valanda, - ir dabar jau yra, - kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą, ir kurie bus išgirdę, tie atgis (Jn 5, 25), - tuomet nuolatos kreipkite savo žvilgsnį į tai, kas dangiška, iš visos širdies trokškite gyventi taip, kaip tie, kurie jau prikelti iš numirusių, paveskite Dievui savo narius kaip teisumo ginklus.

Užtikrinu jus, krikščionys, kad prisikėlusio Kristaus gyvenimas yra puikus pavyzdys, kaip turėtų atrodyti mūsų pačių gyvenimas. Dievas, iš savo malonės prikėlęs mus iš numirusių, tikrai nevers mūsų gyventi amžinai, neatsižvelgdamas į tai, norime mes to ar ne. Ir nors tas tikinčiųjų sielų susirinkimas, kurį vadiname Bažnyčia, gavo iš Dievo amžinybę, jokiam gyvam padarui, jokiam žmogui nėra pasakyta: „pragaro vartai jo nenugalės.“ Judas, galėdamas džiaugtis Jėzaus draugija, jei tik panorės, gali išduoti savo Mokytoją. Demas, užmezgęs draugystę su apaštalu Pauliumi, gali imti ir iškeisti ją į pasaulio malonumus. Galatai, kuriems buvo aiškiai apreikštas nukryžiuotasis Kristus, jei tik panorės, gali susižavėti apgavyste bei klaidingu mokymu. Net ir pats Paulius, skelbdamas Evangeliją kitiems, baiminasi, kad netaptų atstumtuoju.

Jokios prievartos šiuo atveju nėra. Joks žmogus nebus nutemptas į dangų prieš savo valią. Dievas leidžia mums suteiktą laisvą valią panaudoti ne tik savo nenaudai, bet ir nukreipti prieš Jį. Visa tai įmanoma, jei tik to norime.

„Tuomet kaip gi, - paklausite, - būdami tokie silpni ir neištikimi Viešpačiui, galime džiaugtis Jo prisikėlimu?“ Atsakymas paprastas: prisikėlusio Kristaus gyvenimas yra ne tik pavyzdys, bet ir jėga, įgalinanti mus keistis: Jei jumyse gyvena Dvasia To, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis - prikėlęs iš numirusių Kristų - atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse (Rom 8, 11). Mumyse esantis prisikėlęs Kristus - mūsų šlovės viltis (Kol 1, 27). Savo malonę Dievas išliejo mums tam, kad, pasirinkę ištvermingai Juo sekti, tos malonės sulauktume dar daugiau: Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime (Jn 4, 23). Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir Aš jame (Jn 6, 56). Niekas, - sako Viešpats, - jų neišplėš iš mano rankos (Jn 10, 28). Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? - klausia ir apaštalas Paulius (Rom 8, 35). Dievas trokšta mus išgelbėti ir per savo palaimintą Sūnų teikia mums taip reikalingą savo malonę. Vis dėlto mes patys turime nuspręsti, ar atsiliepsime į Jo kvietimą, ar pasiduosime Jo meilei.

Broliai ir seserys, melskime, kad kiekvienas iš mūsų ryžtingai eitume tikėjimo keliu, mokydamiesi iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Ištvermė, kaip ir tikėjimas, viltis bei geradarystė, yra dovana. Ji stiprėja mums bendraujant tarpusavyje ir su mūsų Viešpačiu, meldžiant vienybės su mūsų prisikėlusiuoju Gelbėtoju. Stipriai įsitverkime Viešpaties savo maldomis, paklusnumu ir malonės darbais. Stiprinkime savo gyvenimą būdami Visagalio Dievo, sėdinčio dangiškajame soste, Dievo, kuris niekada daugiau neatguls į kapą, akivaizdoje. Remkimės ne į save, bet į Jį: Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje (Rom 6, 11).

Iš kn. „Great Sermons on the Birth, Death and Resurrection of Christ“

vertė Samuelis Lukošius