Nuostabiausias dalykas

Įsivaizduokite, kad jūs vienas lipate į kalną. Tai nėra paprastas kalnas. Žemė po jūsų kojomis dreba, o visą kalną gaubia rūkas. Jo viršūnę dengia didelis tamsus debesis. Griaudžia ir žaibuoja. Dievas nužengia ant kalno ugnimi, ir kiekvieną kartą, kai jūs su Juo kalbate, Jis atsako griaustiniu. Būtent tai išgyveno Mozė (žr. Iš 19).

Palyginkite tai su savo išgyvenimais, kuriuos patyrėte paskutinį kartą melsdamiesi.

Suglumęs, privaloma, įprasta – abejoju, kad tokie žodžiai sukosi Mozės galvoje, kai jis kilo į kalną. Tačiau praėjus maždaug trims tūkstančiams metų mes retai stebimės tuo, kad Dievas leidžia netobuliems žmonėms būti Jo akivaizdoje.

Kaip toks stulbinantis dalykas tapo mums tokiu įprastu? Ir apskritai, ar įmanoma, kad mūsų išgyvenimai su Dievu būtų tokie nuostabūs?

Kopti į kalną

Mano dvasinis vadovas gyvena Indijoje. Pernai, kartą kalbantis telefonu, jis išsakė savo gilų susirūpinimą dėl bažnyčios Amerikoje būklės. „Atrodytų, kad žmonės Amerikoje būtų labai patenkinti, jei galėtų nusifotografuoti, pasidaryti asmenukę šalia Mozės. Tačiau ar jie nežino, kad patys gali kopti į Dievo kalną? Kodėl jie nenori į tą kalną kopti?“

Pamąstykite apie paskutinį kartą, kai jums patiko prasmingai leisti laiką su Dievu. Kai jums buvo taip gera ir nesinorėjo, kad tai baigtųsi... Kai jūs buvote vienas šventojo Dievo akivaizdoje ir skaitėte Dievo žodį. Kada tai buvo?

Man buvo penkiolika metų, kai jaunimo pastorius išmokė mane melstis ir skaityti Bibliją vienumoje. Dabar, daugiau nei po trisdešimties metų, aš vis dar negaliu atrasti geresnio būdo pradėti dieną. Negaliu nė pagalvoti, koks būtų mano gyvenimas, jei aš kasdien nenukreipčiau savo žvilgsnio į Jį, jei nepasukčiau to  kalno link...

   Tik būdamas vienas su Juo aš išsivaduoju iš išdidumo, melo ir streso.

Iš išdidumo: mat stovėdamas prieš Asmenį, kuris gyvena neprieinamoje šviesoje, nejučiomis nusižemini (1 Tim 6, 16).

Iš melo: jei suvoki, kad kalbi su visa žinančiu Teisėju, negali būti nesąžiningas: Joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą (Hbr 4, 13).

Iš streso: suklupus prieš Dievą, nuo kurio priklauso sėkmė ar nesėkmė, nerimą pakeičia ramybė. Jei Viešpats nestato namų, veltui vargsta statytojai. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai (Ps 127, 1).

Apie susibūrimus

Dažnai nes negailime laiko ir pastangų, kad suburtume tikinčiuosius draugėn. Mes tapome ekspertais, gebančiais sukviesti krikščionis į puikius koncertus, renginius ar pasiklausyti didžių pamokslininkų. Tačiau mums nesiseka išmokyti tikinčiųjų būti vienumoje su Dievu. Kada paskutinį kartą girdėjote kokį žmogų su susižavėjimu kalbantį apie laiką, praleistą vienumoje su Jėzumi, skaitant Jo žodį?

Suburti tikinčiuosius, kurie neskiria laiko pabūti vienumoje su Dievu, gali būti pavojinga. Dietrichas Bonhoefferis savo knygoje „Gyvenimas drauge“ rašo: „Tie, kurie negali būti vienumoje, turėtų suvokti savo vietą bendruomenėje. Tokie žmonės dažnai kenkia sau ir bendruomenei. Jūs vienas stovėjote prieš Dievą, kai Dievas jus pašaukė. Jūs pats turite paklusti Dievo balsui. Jūs pats, vienas, turite paimti savo kryžių, kovoti, melstis... Ir mirtį sutiksite vienas, ir pats vienas turėsite atsiskaityti prieš Dievą. Jūs negalite nuo savęs pabėgti, nes būtent jus Dievas pašaukė. Jei nenorite būti vienumoje su Dievu, vadinasi, jūs atmetate Kristaus pašaukimą jums ir negalite turėti dalies pašauktų žmonių bendruomenėje.“

Šiandien krikščionys dažnai vartoja žodį bendruomenė. Tačiau jei mes, kiekvienas atskirai, neskiriame laiko, kad pabūtume vieni su Dievu, mūsų susirinkimai gali būti kenksmingi. Man teko pabuvoti daugelyje grupelių, kur žmonės dalijosi savo įžvalgomis. Tačiau problema yra ne tik tai, kad mūsų supratimas ne toks gilus, kaip mes galvojame, bet ir tai, kad mes skubame pasidalinti mūsų galvoje kylančiomis mintimis, nors Dievas sako: Mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai – ne jūsų keliai, – sako Viešpats. – Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys – už jūsų mintis (Iz 55, 8–9).

Aš noriu sužinoti Dievo mintis. Noriu rinktis su žmonėmis, kurie skaito Dievo žodį, su žmonėmis, kurie meldžiasi ir bendrauja su Juo. Aš noriu draugauti su tais, kurie draugauja su Dievu. Man visai nerūpi, ar jūs turite teologijos daktaro laipsnį ar šešiasdešimt metų gyvenimo patirties. Aš mieliau pasikalbėsiu su Dievo artumą išgyvenusiu penkiolikmečiu.

Gal jums per daug patinka pamokslai?

Apie knygas, pamokslus ir konferencijas kyla daugybė diskusijų, ir aš ne prieš jas. Juk ir aš pats didelę savo gyvenimo dalį pamokslavau, rašiau knygas ir dalyvaudavau įvairiose konferencijose. Tačiau kartais klausiu savęs, ar jau ne laikas nukreipti savo dėmesį kitur.

Pažvelkime į faktus: jei pagalvosime apie Amerikos krikščionis, tai jie išklauso daugiau pamokslų ir perskaito daugiau knygų nei bet kokia kita žmonių grupė pasaulio istorijoje. Tačiau kokia yra bažnyčios Amerikoje būklė? Ar žinių ir resursų gausa atvedė prie didesnio šventumo, artimesnio ryšio su Jėzumi?

Jūs tikriausiai pasakytumėte, kad jei nebūtų tų žinių ir resursų, bažnyčios padėtis būtų dar blogesnė. Galbūt ir taip. O gal visgi tie resursai (net ir šis straipsnis) gali atitraukti žmones nuo tikrojo Šaltinio? Gal visos šios knygos ir pamokslai apie Jėzų iš tiesų sulaiko žmones, ir jie nebendrauja su Juo tiesiogiai? Gal tai skamba ir šventvagiškai, bet aš galvoju, kad visi tie krikščioniški resursai, visos knygos ir pamokslai kartais gali susilpninti mūsų maldos gyvenimą.

Mes gyvename tokiu laiku, kai daugumai žmonių sunku sutelkti dėmesį. Mes nuolat ieškome greitos išeities, greitesnio sprendimo būdo. Tad mintis ramiai pasėdėti ir tyliai apmąstyti Šventojo Rašto eilutes, tyliai melstis pagal tas medituojant kilusias mintis, dažnai pakeičia kitos mintys: „Juk galima paklausyti pamokslo, važiuojant pakeliui į darbą!“ Nors tai, žinoma, geriau negu nieko (atsižvelgiant į visas kitas mus kasdien užplūstančias žinias), šiuo straipsniu noriu pasakyti, kad niekas negali atstoti laiko, praleisto vienumoje su Dievu.

Mums vėl reikia išmokti nurimti.

Kažką reikia paaukoti

Pauliui buvo paprasta. Jam labai patiko būti su Jėzumi. Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tai laimėjimas, – sakė jis (Fil 1, 21). Jis džiaugėsi pažindamas Kristų: O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų (Fil 3, 8).

Niekuo negalima pakeisti to buvimo su Dievu vienumoje. Jeigu neturite laiko, reikia kažko atsisakyti, kad atsirastumėte laiko pabūti su Dievu. Atsisakykite pietų ar kokio susitikimo. Atsisakykite kokio nors įprasto įsipareigojimo. Nes nėra nieko svarbesnio, kuo dar galėtumėte šiandien užsiimti.

Nuo Dievo priklauso net jūsų kvėpavimas: Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita (Apd 17, 25). Ar galėtų kas būti svarbiau nei susitikimas su Tuo, kuris teikia gyvybę ir nuo kurio priklauso, ar jūs išgyvensite šią dieną? Ar gali kas būti geriau? Kaip mes galime nerasti laiko Tam, kuris laiką sukūrė?

Kokių svarbių, jūsų manymu, planų šiandien dar turite, kad skubėdami juos įgyvendinti pralėktumėte pro Kūrėją?

http://www.desiringgod.org

vertė Alina Meškytė

Bendrinti: