Nuostabūs atgailos vaisiai

Kuo ilgiau gyvenu su Viešpačiu, tuo labiau įsitikinu, kad atgaila nėra skirta vien tik nusidėjėliams. Tai nėra tik vienkartinis veiksmas. Dievo žmonės yra pašaukti atgailauti iki pat Jėzaus grįžimo. Noriu atskleisti, jog kiekvienas atgailauti pasiruošęs krikščionis pritraukia ypatingą Dievo dėmesį.
Iš tiesų atgaila atveria mums tai, ko niekas kitas negali atverti. Jei mūsų širdys nuolatos bus minkštos ir pasiruošusios atgailauti, mus užlies neįtikėtini palaiminimai!

Dabar norėčiau papasakoti jums apie tai, ką, mano manymu, būtina žinoti, norint turėti tokią širdį. Pirmiausia, atgailaujanti širdis yra minkšta ir lanksti. Ji reaguoja į Dievo pataisymus ir elgiasi atitinkamai. Ji švelni ir lengvai palenkiama Šventosios Dvasios. Tačiau pirmasis ir svarbiausias atgailaujančios širdies bruožas - ji greita pripažinti savo kaltę! Tai pasiryžimas priimti kaltinimą už blogą poelgį ir ištarti: „Taip, Viešpatie, aš nusidėjau.“

Matote, jei nuodėmė nėra pripažįstama, negali būti ir atleidimo: Dieviškas liūdesys gimdo atgailą išgelbėjimui, dėl kurio nereikia gailėtis (2 Kor 7, 10). Jei nesutinkate pripažinti, kad klydote, jūs tarsi sakote, kad jums nereikia atgailauti, lyg nebūtumėte Dievo akivaizdoje padaręs nieko blogo.

Prieš tai, kai Pilotas atidavė Jėzų į kunigų ir vyresniųjų rankas, jis norėjo, kad pasaulis žinotų, jog tai - ne jo kaltė. Taigi Pilotas paprašė indo su vandeniu ir nusiplovė rankas, taip išteisindamas save prieš minią. Jis paskelbė, jog yra nekaltas dėl Kristaus kraujo: Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis tik didėja, paėmė vandens, nusiplovė rankas minios akivaizdoje ir tarė: ‘Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!’ (Mt 27, 24). Žodžiai „jūs žinokitės“ čia reiškia: „Visi žinokite, jog mano rankos švarios. Aš nepadariau nieko blogo. Esu švarus nuo bet kokios kaltės!“

Žinoma, Piloto rankos nebuvo švarios; jis ruošėsi perduoti Dievo Sūnų žmogžudžiams. Toks mąstymas sulaiko žmogų nuo bet kokios galimybės atgailauti. Jei kitą dieną pas Pilotą būtų atėjęs pranašas, sakydamas: „Atgailauk arba mirsi!“, valdovas būtų buvęs priblokštas: „Kas? Aš? - nusistebėtų jis. - Juk nieko blogo nepadariau. Aš gi nusiploviau rankas dėl visko. Kodėl turėčiau atgailauti, jeigu nenusidėjau?“

Jei sakome, kad neturime nuodėmės, - klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos <…>. Jei sakome, kad nesame nusidėję, darome Jį melagiu, ir nėra mumyse Jo žodžio, - rašo Jonas  (1 Jn 1, 8-10).

Per savo gyvenimą mačiau daug bažnyčių, kurios suskildavo į dvi grupes. Vienos grupės sukildavo prieš kitas, kol galiausiai viena grupė išeidavo ir pradėdavo kitą bažnyčią. Tada šios dvi grupės svaidydavosi prakeiksmais, šmeižtais, šaipydavosi ir skleisdavo piktus gandus. Jei jūs išklausytumėte kiekvienos grupės pasiteisinimų, būtumėte priblokšti, nes atrodytų, kad nėra kaltų. Nė viena grupė nepripažįsta, kad klydo ir  žiūri vieni į kitus kaip į priešus, laukdami, kol Dievas juos prakeiks ar nuteis. Savo oponentams jie sako: „Jūs tik palaukite. Kai jūsų bažnyčios žmonės ims mirti, tada suprasite, kieno tiesa!“ Ir tai tęsiasi metų metus! Visi tvirtina, kad Dievas yra jų pusėje, ir drąsina save, skaitydami Biblijos skyrius, kurie atitinka jų nustatytą tvarką. Trumpai tariant, jie „nusiplauna rankas“, sakydami: „Aš nepadariau nieko blogo!“

Tačiau štai kokia yra tiesa: ir vieni, ir kiti pykdo Viešpatį. Jie, kaip ir Pilotas, kuris nebuvo linkęs atgailauti, sulaukia Dievo rūstybės! Jie tampa negyva bendruomene, gyvena dvasinėje dykumoje ir nuolatos tarpusavyje pykstasi. Ir taip yra todėl, kad niekas neprisiima kaltės! Niekas nesako: „Aš mąsčiau neteisingai ir meldžiu Dievo atleidimo!“

Pranašas Malachijas buvo priblokštas ir labai nuliūdo, pamatęs Dievo žmonių dvasinį aklumą! Malachijas buvo pranašas, Dievo siųstas barti Izraelį. Kiekvieną kartą, kai jis pranešdavo žmonėms žinią, jie neva nekaltai iš jo šaipydavosi.

Pirmą kartą pas juos atėjęs Malachijas skelbė: „Jūs suteršėte Viešpaties šventumą! Jūs mokate verkti ir žinote, kaip užlieti aukurą ašaromis, bet Dievas nepriima jūsų aukų, nes jūs nusidėjote!“

Žmonės buvo šokiruoti. Jie stebėjosi: „Bet kodėl? Ką blogo mes padarėme?“ Malachijas atsakė: Jis nebežiūri į jūsų aukas ir nebepriima jų iš jūsų rankų. Jūs klausiate: ‘Kodėl?’ Todėl, kad Viešpats yra liudytojas tarp tavęs ir tavo jaunystės žmonos, kuriai tu buvai neištikimas, nors ji yra tavo draugė ir sandoros žmona (Mal 2, 13-14). Jie nusidėjo, nes skyrėsi su savo žmonomis ir vedė pagones moteris, bet ir toliau eidavo prie aukuro ir atlikinėdavo religines apeigas, nors jų širdys buvo pilnos nuodėmės. Šie vyrai atvirai sukilo prieš Dievo įsakymus. Tačiau jie to nepripažino: „Ką tu kalbi? Mes esame švarūs!“

Taigi Malachijas atėjo pas juos antrą kartą ir skelbė: Jūs nuvarginote Viešpatį savo žodžiais (17 eil.), kitaip tariant: „Jūs kalbate dalykus, kurie stebina Dievą. Jūsų bedievystės Jį nuvargino!“ Žmonės vėl atsakė pasijuokdami: Kaip mes Jį nuvarginome? Iš esmės jie sakė: „Kaip mes galėjome nuvarginti Dievą? Juk mes nieko blogo nepadarėme?“ Malachijas atsakė: Sakydami: „Piktadarys yra geras Viešpaties akyse, tokie Jam patinka“, arba: „Kur yra teisingasis Dievas?“ (Mal 2, 17).

Matote, žmonės drąsino bendruomenėje esančius piktadarius. Jie gerai žinojo, kad šie sukilimai - tai nuodėmė, tačiau įtikino piktadarius, kad viskas bus gerai, ir joks teismas jiems negresia. Paprastai tariant, jie iškreipė Dievo žinią, vadindami blogą geru, o gerą - blogu. Jie vis klausė Malachijo: „Kodėl tu mums tai sakai? Juk mes nepadarėme nieko blogo?“

Malachijas vėl grįžo pas juos, tik šį kartą verkdamas: „Jūs apvogėte Dievą!“ Bet jie visi kaip vienas paklausė: „Ką tu turi galvoje? Kaip mes apvogėme Dievą?“ Tuomet Malachijas atsakė: Dešimtinėmis ir aukomis (Mal 3, 8). „Jūs atnešate tik atliekas ant Viešpaties altoriaus! Jūs aukojate luošus, aklus ir šlubus gyvulius. Ne tokios dešimtinės ir aukos priklauso Dievui. Jūs vagiate iš Jo tai, kas geriausia!“

Pagaliau Malachijas  nustojo pamokslauti, nes žmonės jo nebegirdėjo. Paskutinysis šios knygos skyrius kalba apie tai, kaip Malachijas paliko juos visus ir atsisuko į mažą, įžvalgų, atgailaujantį likutį. Šie žmonės priėmė jo pabarimą, ir Dievo Dvasia prisilietė prie jų širdžių. Jie priėmė Malachijo apkaltinančius žodžius, ir savo laiku Dievas juos stipriai palaimino.

Kaip Dovydo požiūris skyrėsi nuo klausytojų požiūrio

Dovydas nuolatos tyrė savo širdį prieš Dievą. Jis nedelsdavo Jo šauktis: „Viešpatie, aš nusidėjau. Meldžiu - atleisk man!”: Savo nuodėmę Tau išpažinau ir savo kaltės neslėpiau. Tariau: ‘Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui’. Tada atleidai man kaltę (Ps 32, 5). Būti pasiruošusiam atgailauti reiškia ne tik stengtis susitaikyti su  žmogumi, kuriam nusikaltai. Ne. Tai reiškia ir susitaikymą su Dievu! Nusidedama yra prieš Dievą. Taip,  blogai pasielgę, mes turime atsiprašyti brolių ar seserų, bet svarbiau yra už nuodėmes atgailauti prieš Dievą. Dovydas sakė: Išpažįstu savo nusikaltimą, mano nuodėmė visada yra su manimi. Tau vienam nusidėjau ir padariau pikta Tavo akyse. Tu teisingai teisi ir teisingą sprendimą darai (Ps 51, 3-4).

Dovydui buvo svarbu ištirti širdį - atkasti širdyje nuodėmę: Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį; išbandyk mane ir pažink mano mintis. Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu, ir vesk mane keliu amžinuoju! (Ps 139, 23-24). Nors disciplinuoti save nelengva, šis žmogus nuolatos buvo atvėręs savo širdį tiriančiai Dievo šviesai. Jis sakė: „Viešpatie, ateik ir ištirk kiekvieną mano širdies kertelę. Jei kokiu nors būdu nusidėjau prieš Tave ir to nežinau, prašau, apreikšk man tai. Aš atgailauju!“

Tikriausiai tu taip pat tiri savo širdį. Nes žmogus, kuris sako: „Ačiū Dievui, aš švarus. Manyje nėra jokios nuodėmės“, yra apgautas. Raštas sako, kad visi nusidėjo ir stokoja Dievo garbės. Aš, Viešpats, ištiriu širdį, išbandau inkstus ir atlyginu kiekvienam pagal jo kelius ir jo darbų vaisius (Jer 17, 10). Izaijas išpažino: Mūsų neteisybės padaugėjo Tavo akivaizdoje ir mūsų nuodėmės liudija prieš mus; mes žinome savo neteisybes ir mūsų nusikaltimai yra su mumis (Iz 59, 12). Pranašas sakė: „Mes visi žinome apie savo nuodėmes!“ Žinoma, Dievas žino, kada mes kalbame ar elgiamės blogai, bet mes taip pat tai žinome!

Apie kokias žinomas nuodėmes kalbėjo pranašas Izaijas? Jis sakė: Mes nusidedame ir išsiginame Viešpaties, nusigręžiame ir nesekame paskui savo Dievą; kalbame apie priespaudą ir maištaujame, priimame melus ir jais nuoširdžiai džiaugiamės (Iz 59, 13). Šiame sąraše yra viena nuodėmė, kurią mes visi lengvai pateisiname - „priimame melus ir jais nuoširdžiai džiaugiamės“. Tai reiškia, kad kalbame kitiems tai, ką girdėjome, tikėdami, jog tai tiesa, nors iš tiesų tai yra melas. Gali kalbėti tai iš širdies, tačiau nėra jokio pateisinimo - tai melagystė!

Kai kurie krikščionys mano galį bet ką kalbėti apie bet kurį žmogų, jei jie tai daro nuoširdžiai. Jie mąsto taip: „Tai sakydamas, aš neturiu galvoje nieko blogo. Kitiems galbūt taip neatrodo, bet aš iš visos širdies tikiu, kad tai tiesa.“

O kaip, jeigu žodis iš gero linkinčios širdies yra melas? Kaip krikščionis gali pateisinti tokias kalbas? Kaip galima galvoti: „Mano rankos švarios?“ Net jei kokia nors pasakyta žalinga informacija ir yra tiesa, tai ši tiesa buvo sutrypta purve! Nekalbėkite taip išdidžiai ir įžūliai. Viešpats yra Dievas, kuris žino viską, ir Jis pasveria visus darbus (1 Sam 2, 3). Dievas žino ir mes žinome viską apie savo nuodėmingus liežuvius. Ir Jis netoleruos jokio šmeižto ir apkalbų bet kokia forma!

Dievo žmones liūdina bet kokia nuodėmė

Ezdras buvo dievotas teisės žinovas, mylėjęs Dievo įstatymą ir apdairiai vaikščiojęs prieš Dievą. Jis taip pat buvo didis maldos karys ir ištikimas Dievo žodžio skelbėjas. Sunku patikėti, kad šiam žmogui būtų reikėję atgailauti, tačiau Ezdro širdis duždavo dėl kiekvieno kompromiso, kurį jis matė darant Dievo žmones. Nuėjęs į Jeruzalę, jis išvydo, jog susitepusi tauta garbina stabus, kuria mišrias santuokas. Žinoma, nė viena iš šių nuodėmių nebuvo jo, tačiau jis nesigyrė: „Visi aplink mane gali atkristi nuo Dievo, bet mano širdis yra teisi prieš Dievą!“ Ne! Ezdras parpuolė ant žemės, verkdamas ir išpažindamas nuodėmes, lyg tautos nuodėmės būtų jo paties nuodėmės. Jis susitapatino su Dievo žmonėmis ir dalijosi jų gėda. Ezdras <…> meldėsi ir išpažino savo ir tautos nuodėmes prie Dievo namų <…> (jis) nieko nevalgė ir negėrė, nes liūdėjo dėl grįžusiųjų tremtinių nusikaltimo (Ezr 10, 1. 6). Atsiklaupiau ir, iškėlęs rankas į Viešpatį, savo Dievą, tariau: ‘Mano Dieve, man gėda pakelti akis į Tave, nes mūsų nusikaltimai peraugo mus, o kaltė siekia dangų” (Ezr 9, 5-6).

Ezdras išpažino ne tik savo silpnumus, bet ir visos bendruomenės nuodėmes. Jis raudojo, verkė ir jautė nuodėmės sukeltą skausmą, kuris buvo paplitęs visuose Dievo namuose. Atsakykite man: ar jūs taip pat rimtai žiūrite į atgailą?

Atgailaujančią širdį turėjo ir Danielius. Jis buvo teisus, maldingas ir pasišventęs žmogus, gyvenęs taip šventai, jog net nesitikėtum išvysti jį atgailaujantį. Tačiau Danieliaus širdis buvo jautri nuodėmei, ir jis taip pat susitapatindavo su baisiomis žmonių nuodėmėmis: Mes nusidėjome ir nusikaltome, nedorai elgėmės, maištavome, atmetėme Tavo potvarkius ir nuostatus. Mes neklausėme Tavo tarnų pranašų, kurie kalbėjo Tavo vardu mūsų karaliams, kunigaikščiams, tėvams ir visai tautai <…> Viešpatie, mums, mūsų karaliams, kunigaikščiams ir mūsų tėvams gėda, nes mes nusidėjome Tau (Dan 9, 5-10). Danielius kartojo žodžius: „mes, mus, mūsų“. Jis sakė: „Kiekvienas iš mūsų yra nusidėjęs!“

Nepaprastai svarbi yra 20-oji eilutė: Kai aš meldžiausi ir išpažinau savo bei Izraelio tautos nuodėmę, maldaudamas Viešpatį dėl mano Dievo šventojo kalno. Danielius sakė: „O, Dieve, kai Tu tiri savo žmones, ištirk ir mane. Jeigu mano širdyje yra kokia neteisybė, iškelk ją, parodyk ją man!“

Neseniai aš sužinojau, kad mane šmeižia. Tai labai giliai sužeidė mano širdį. Visą savaitę raudojau, klausdamas Dievo: „Kodėl mane, Viešpatie?“ Pasikalbėjau apie šį šmeižtą su draugu. Pasakiau, kas mane apšmeižė ir smulkiai papasakojau viską, kas buvo apie mane kalbama. Aš skundžiausi: „Visa tai - melas iš pragaro gelmių, ir tai mane žeidžia!“

Tą vakarą namuose Dievo Dvasia man prabilo: „Kuo skiriasi tavo pokalbis su draugu nuo to, kas buvo padaryta tau?“ Aš susimąsčiau: „Ką nori pasakyti, Viešpatie?“ Dvasia sušnibždėjo: „Pasakodamas, kas tau nutiko, tu apkalbėjai tą žmogų. Tu lygiai taip pat esi kaltas!“

Aš pakartojau viską, kas man buvo pasakyta slaptoje, ir įsodinau tai kitam! Iškart kritau prieš Viešpatį atgailaudamas. Nuo to laiko žinau, koks atsargus turiu būti kalbėdamas.

Prieš šį incidentą man paskambino pastorius iš Vidurio Vakarų. Jis paminėjo vieną bendrą mūsų pažįstamą evangelistą ir pasakė: „Turiu jums, broli Deividai, pranešti, kad esu susirūpinęs dėl to žmogaus. Už jį reikia melstis. Skambinu norėdamas, kad ir jūs prisijungtumėte. Šis žmogus visiškai prarado patepimą. Tai vyksta dėl to, kad jis paklūsta moteriškei mūsų mieste, turinčiai Jezabelės dvasią. Ji jį apkerėjo!“

Šis pastorius negalvojo nieko blogo ir iš tiesų buvo susirūpinęs, bet jis apkalbėjo mūsų draugą evangelistą, o aš buvau lygiai taip pat kaltas, nes viso to klausiausi! Mums dar kalbantis telefonu, Šventoji Dvasia sujaudino mano širdį, ir aš tam pastoriui pasakiau: „Broli, palik tai. Nesakyk daugiau nė žodžio. Atiduok tai į Dievo rankas!“ Aš nenorėjau susitepti burnos ar apnuodyti savo dvasios. Turėjau sutvarkyti savo širdį dėl tų baisių dalykų, kuriuos buvau girdėjęs apie tą žmogų. Manyje buvo pasėta nepasitikėjimo sėkla, ir aš vis dar jaučiau dėl to skausmą. Vienintelis būdas išrauti tą sėklą - melstis už draugą evangelistą ir jį mylėti. Tik tuomet bus išmestos visos šiukšlės.

Neseniai mūsų bažnyčioje po garbinimo tarnavimo prie manęs priėjo vienas vyriškis ir pasakė, kad jis apšmeižė ankstesnę savo bažnyčią šios bendruomenės žmonėms. Tačiau Dievas apkaltino jį dėl šio šmeižto, ir dabar jis gailisi. Jis buvo susirūpinęs, nes ką tik jam paskambino žmogus, vis dar lankantis tą bendruomenę ir norėjo pasikalbėti. Tas žmogus man pasakė: „Žinau, kad jis ateis, norėdamas pasikalbėti apie mūsų senąją bažnyčią. Bet aš nebenoriu girdėti tų apkalbų. Man tai įkyrėjo!“

Iš apkalbų sėklų užauga tik skausmas, žeidžiantis tiek sėjėją, tiek klausytoją!

Nuostabūs atgailos vaisiai

Danieliaus knygoje yra minimi keli dalykai, lydintys tuos, kurie turi atgailaujančią širdį. Dievas daro stebuklus visų, kurie pripažįsta savo nuodėmes, širdyse!

Noriu parodyti jums keturis iš daugelio puikių atgailos vaisių. Danielius suprato tai nuoširdžiai išpažinęs savo nuodėmes. Visa tai prieinama ir mums, jeigu mes atgailausime.

Pirmasis privalumas - tai naujas, aiškesnis Jėzaus Kristaus pažinimas. Paskaitykime, kas atsitiko po Danieliaus atgailos: Pakėlęs akis, pamačiau ten stovintį vyrą, apsivilkusį drobiniais ir susijuosusį grynu Ufazo auksu. Jo kūnas buvo kaip berilis, veidas - kaip žaibas, akys - kaip fakelai, rankos ir kojos - kaip žėrintis varis, o žodžių garsas - kaip didelės minios triukšmas. Aš, Danielius, vienas temačiau tą regėjimą (Dan 10, 5-7).

Kokią nuostabią galimybę Šventoji Dvasia atvėrė Danieliui, kai jis išpažino savo nuodėmes. Atgaila leido jam aiškiai pamatyti Jėzų visoje Jo šlovėje!

Prašau suprasti: Danielius dėl šio regėjimo nesimeldė. Jis atgailavo - išpažino ir raudojo dėl nuodėmės. Pats Jėzus nusprendė apsireikšti Danieliui. Tai buvo Viešpaties iniciatyva!

Matote, kai mes atgailaujame ir susitaikome su Dievu bei žmonėmis, mums nebereikia ieškoti apreiškimo, Jėzus pats mums pasirodys!

Danielius turėjo draugų, kurie taip pat gyveno dievotai, nes jis bendravo su teisiaisiais. Tačiau Raštas sako, kad nė vienas iš jų nematė to regėjimo, kurį matė Danielius: Vyrai, kurie buvo su manimi, nematė jo, bet didelė baimė apėmė juos ir jie pasislėpė. Aš likau vienas (7-8 eil).

Iš tiesų atgailaujanti širdis niekada nesislepia nuo Viešpaties, nes jai nėra ko bijoti teismo! Jei tu pripažįsti savo nuodėmes, nuoširdžiai apgailestaudamas ir atlygindamas nuostolius, gali su pasitikėjimu žvelgti į Viešpatį. Tau nebereikia drebėti iš baimės, girdint kaltinančius žodžius, nes matai Kristų Jo šlovėje. Tu žiūrėsi į Jo liepsningas akis, kai kiti trauksis.

Antrasis atgailos privalumas - laisvė nuo bet kokios baimės. Ranka palietė mane <…> Jis man tarė: ‘Danieliau, didžiai mylimas vyre! Suprask žodžius, kuriuos tau kalbėsiu, ir stovėk <…>.’ Jis toliau kalbėjo: ‘Danieliau, nebijok! Nuo pirmos dienos, kai nusprendei širdyje suprasti ir nusižeminti savo Dievo akivaizdoje, tavo žodžiai buvo išgirsti, ir aš atėjau dėl tavo žodžių (Dan 10, 10-12).

Parodyk, man krikščionį, atsisakantį pripažinti savo nuodėmes bei sakantį: „Mano rankos švarios“, ir aš parodysiu žmogų, tik apsimetinėjantį pamaldžiu. Toks žmogus plačiai šypsosi, vaikšto pasitikėdamas savimi ir giriasi, kad viskas gerai. Bet visa tai - tik išorė! Biblija aiškiai kalba: jei koks žmogus slėps savo nuodėmę, jam nesiseks. Dievas patrauks nuo Jo savo Dvasią ir jo siela bus blaškoma kaip blaškomos bangos. Neatgailaujanti širdis - pilna baimės ir neramybės!

Bet parodyk man atgailaujantį krikščionį - tą, kuris jautrus nuodėmei, nori būti ištirtas ir šaukia: „O, Dieve, aš esu kaltas!“ - ir aš parodysiu jums tą, kuris netrukus kiekvieną dieną vaikščios visiškai nieko nebijodamas. Dievas savo galinga ranka pasieks šio tikinčiojo širdį ir išraus bet kokias baimės šaknis. Toks žmogus greitai patirs beribę Dievo malonę ir palaiminimus.

Danieliau, didžiai mylimas vyre! <…> stovėk (11 eil). Jėzus tarė Danieliui: „Stovėk tvirtai, atgailaujantis žmogau! Aš pašalinsiu visą tavo baimę ir drebėjimą ir pastatysiu tave ant kojų bei palaiminsiu tave savo malone!“

Mylimasis, leisk Dievui ištirti tavo širdį. Prašyk Šventosios Dvasios, kad ji apreikštų viską, ką sakydamas ar darydamas nuliūdinai Ją. Pagalvok apie tuos, kuriuos apšnekėjai, apšmeižei, ir pripažink tai kaip nuodėmę. Nueik pas tą žmogų arba paskambink jam ir susitaikyk.

Neužtenka pasakyti: „Jei aš tave kaip nors įžeidžiau...“ Tai ne atgaila. Atgaila - tai pripažinimas, kad tai, ką padarei, buvo nuodėmė! Taigi išsakyk tai. Pasakyk tam asmeniui tiksliai, ką tu padarei ar pasakei, o po to ištaisyk tai.

Pažadu jums: jei tu viską sutvarkysi, atpalaiduosi tokią Dievo malonę, kokios dar niekada nepatyrei! Viešpats atvers tavo akis, ausis ir padės suprasti - tau bus suteiktas ateinančiųjų dalykų apreiškimas: „(tu žinosi,) kas atsitiks tavo tautai paskutinėmis dienomis (14 eil).

Dar vienas atgailos privalumas - „naujos lūpos“. Dievas prisiliesdamas apvalė ir suteikė Danieliui naujas lūpas: Štai kažkas, panašus į žmogaus sūnų, palietė mano lūpas. Tada aš kalbėjau (Dan 10, 16). Dabar, kai Danielius  kalbėdavo, jis kalbėdavo kaip Viešpačiui!

Izaijas buvo dievotas vyras, pranašavęs stiprias pranašystes, bet kai jis stovėjo prieš Viešpatį Jo šlovėje, tegalėjo pasakyti: Aš esu žmogus nešvariomis lūpomis (Iz 6, 5).

Dievas paėmė nuo aukuro anglies, pridėjo prie Izaijo lūpų ir išdegino visą nešvarą, egoizmą ir kūniškumą - viską, kas Jam nepatiko. Jis davė Izaijui naujas lūpas! Aš tikiu, kad pranašas daugiau niekada nebesusitepė lūpų.

Dievas daro tai kiekvienam atgailaujančiam žmogui! Jei kartą jūsų liežuvis ir lūpos buvo suteptos, jūs niekada daugiau nenorėsite kalbėti to, kas nepatinka Jėzui.

Pagaliau ir paskutinis atgailos privalumas - ramybė ir jėgos. ‘Ramybė tau! Būk stiprus. Taip būk stiprus!’ Jam kalbant su manimi, aš buvau sustiprintas ir tariau: ‘Tekalba mano Viešpats, nes tu mane sustiprinai!’ (Dan 10, 19).

Danieliaus sielą draskė agonija. Jis raudojo dėl nuodėmės - meldėsi, pasninkavo, verkė - ir nuodėmė nukamavo, visiškai jį išsekino. Jis raudojo: mane apėmė skausmai ir aš netekau jėgų (16 eil.).

Tada Jėzus priėjo, palietė jo kūną, ir staiga Danielių užliejo ramybė ir jėga. Nebijok, didžiai mylimas vyre! Ramybė tau! Būk stiprus. Taip, būk stiprus! (19 eil.). Jėzus sakė Danieliui: „O Danieliau, Aš myliu tave ir noriu duoti tau savo ramybę. Dabar stokis ir būk stiprus!”

Atgailaujantis krikščionis gali būti prislėgtas, visiškai sugniuždytas, apimtas liūdesio ir nerimo, bet Viešpats visada ateina paliesti Jį - atnaujinti ramybę ir jėgas!

Aš klausiu: ar jūsų širdis pasiruošusi atgailauti? Ar norite, kad ji tokia būtų? Parklupkite šiandieną ir melskitės išpažinimo malda už save, savo šeimą, už tuos, kuriuos mylite, ir už savo bažnyčią. Jūs gausite neįtikėtiną Viešpaties apreiškimą. Jūs pradėsite kalbėti tyromis lūpomis ir daugiau nieko nebijosite. Jūs patirsite ramybę ir jėgą iš galingų Dievo rankų.

 Tebūna šlovinamas Viešpats kasdien! Jis naštas mūsų neša, Jis mūsų išgelbėjimo Dievas (Ps 68, 19). Tai patirsime kasdien, kai mes atrasime ir pažinsime gyvenimo atgailaujant džiaugsmą.

Iš www.tscpulpitseries.org
vertė Beata Eckerman