Nusimeskite susierzinimo naštą

Sekmadienio rytas. Mūsų šeima ruošiasi į bažnyčią. Vaikai pradeda tartis, kur važiuodami jie sėdės. Iš mano lūpų griežtu tonu nuskamba: „Baikite peštis. Lipkite į mašiną ir sėskit į vietas!“

Šeštadienio rytas. Šeimos darbų sąrašas ilgas, ir mano susierzinimas auga, nes vargu ar spėsime padaryti tai, ką reikia. Pavirstu kariškiu ir imu dalyti griežtus įsakymus. Darbai padaryti, bet mano tonas šeimos narių atžvilgiu šiurkštus.

Eilinis vakaras, 21 valanda. Įeinu į vaikų kambarį palinkėti jiems labos nakties ir randu ant žemės dar besimėtančius drabužius ir žaislus. Suplojęs rankomis greitai ištariu: „Nagi, kelkitės ir susitvarkykit. Jau anksčiau jums buvo liepta susitvarkyti.“ Nieko panašaus į taikų palinkėjimą ramiai miegoti.

Susierzinimas. Aš jam pasiduodu per dažnai. Laikas rimčiau pažiūrėti į šią nuodėmę ir ją nusimesti, kaip ir ragina Laiško hebrajams autorius: Todėl ir mes, tokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų (Hbr 12, 1–2). Kiekvieną kartą, kai susierzinu, užsiraunu sau išdidaus savanaudiškumo ir subjurusių santykių naštą. Kai savo susierzinimą perduodu ir kitiems, tai ima varginti ir juos, nes mano šiurkštūs žodžiai sužadina jų pyktį: Švelnus atsakymas nuramina pyktį, aštrūs žodžiai sukelia rūstybę (Pat 15, 1).

Ar Dievas susierzina?

Dažnai savo susierzinimą mes linkę pateisinti ir kaltiname dėl jo ką nors kitą. Mes bandome save (ir kitus) įtikinti, kad jie mus erzina. Jei kiti žmonės elgtųsi kitaip, mes nesusierzintume. Taip pat dėl savo dirglumo dažnai kaltiname nuovargį, ligą ar stresą. Tačiau Paulius susierzinimą vadina širdies liga, negebėjimu mylėti. Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai (1 Kor 13, 4–5).

Pažvelkime giliau. Paulius čia pavartoja graikišką žodį paroxyno, kurį mes verčiame „suerzinti, pasiduoti piktumui“, tačiau jis gali būti verčiamas ir žodžiais „gundyti“, „uždegti“, „kurstyti“. Šis graikų kalbos žodis vartotas ir Senajame Testamente: Todėl Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Jo tautą. Jis pakėlė savo ranką ir ištiko juos (Iz 5, 25). Jeigu meilė (agape) nepasiduoda piktumui (1 Kor 13, 5), o Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8), ar gali Dievas užsirūstinti?

Atsakymas toks: apaštalas Paulius kalba apie kai ką kita. Jis (ir mes) žino, kad kartais pyktis kyla ir dėl teisingų priežasčių, dėl rūpesčio ir meilės. 1 Kor 13, 5 Paulius kalba apie staigų užsidegimą pykčiu. Štai kodėl vieni vertėjai čia vartoja žodį „susierzinti“, o kiti – „lengvai išprovokuoti“.

Dievas nėra karštakošis, Jis rūstauja, bet ne dėl menkniekių. Išėjimo knygoje skaitome: Viešpats praėjo pro jį ir paskelbė: „Viešpats, Viešpats Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos“ (Iš 34, 6). Jis rūstauja, bet niekada nesusierzina. Jis pyksta, kai niekinama ar pažeidžiama Jo švento teisumo šlovė ar teisingumas. Jo pyktis labiausiai sukrečiantis ir bauginantis dalykas, kokį tik žmogus gali patirti, bet tai visada apgalvota ir pamatuota. Tad mes, taip pat kaip ir Dievas, turime būti lėti pykti (Jok 1, 19). Rūstaukite ir nenusidėkite, – ragina apaštalas Paulius Laiške efeziečiams (Ef 4, 26).

Susierzinimo savanaudiškumas

Mūsų dirglumas, mūsų susierzinimas niekada neturi šaknų teisumo dirvoje. Jis sudygsta savanaudiškumo dirvoje ir auga greitai kaip piktžolė. Mes suirztame ir esame išprovokuojami ne tada, kai paniekinamas Dievo teisumas, bet kai neišpildomi ar atidedami mūsų norai. Viskas vyksta maždaug taip:

Esu pavargęs ir noriu poilsio, bet kai negaliu pailsėti, kai kas nors sudrumsčia mano ramybės valandą, aš susierzinu.

Kai aš sergu ar kenčiu skausmą, noriu palengvėjimo, kai jo nėra – susierzinu.

Kai aš dėl ko nors susirūpinęs, noriu sutelkti savo dėmesį, ir jei man kas sutrukdo – susierzinu.

Jei aš kur vėluoju, nenoriu pasirodyti nerūpestingas, bet kai tai nepavyksta – susierzinu.

Kai aš nusivylęs, noriu, kad mano troškimai būtų išpildyti, bet jei to, ko noriu, neganu – suirztu.

Kai bijau, noriu išvengti pavojaus, bet jei nepavyksta – susierzinu.

Kai nesu dėl ko nors užtikrintas, noriu tikrumo, pageidautina džiugaus, bet jei to nepasiekiu – suirztu.

Kai mėgaujuosi kokia veikla, noriu tai tęsti, kol atliksiu darbą iki galo, bet jei ta veikla kaip nors pertraukiama, aš susierzinu.

Susierzinimas yra neteisingas pyktis. Tai – savanaudiškas atsakas į kliūtis mūsų troškimams išsipildyti. Tai, ko mes trokštame, gali būti nenuodėminga, bet savanaudiška reakcija į tai, kad troškimai vėluoja ar neišsipildo, rodo nepasitikėjimą Dievu ir dažnai baigiasi tuo, kad mes nerodome meilės ir nepatarnaujame kitam žmogui. Pasitikėkite Juo, žmonės, visais laikais! Išliekite Jo akivaizdoje savo širdį. Dievas yra mums apsauga (Ps 62, 8).

Jėzus mirė ne dėl mūsų punktualumo, žemiškos reputacijos, patogumų ar laisvalaikio. Jis mirė už sielas. Panašu, kad sielos, dėl kurių mes susierziname, Dievui yra daug brangesnės negu tie dalykai, kurių mes trokštame. Jei mes dėl ko nors suirztame, mes užtraukiame Dievui, pagal kurio atvaizdą tas žmogus sukurtas, nešlovę. Yra metas apsvarstytam, pamatuotam, teisingam pykčiui, mylint ir rūpinantis brangiomis, bet nuodėmingomis sielomis, tačiau susierzinimui tinkamo laiko nėra. Meilė nėra irzli, ji kantri.

Stop – nebūkite dirglūs

Jeigu jūs esate panašus į mane ir daug metų pateisindavote savanaudišką susierzinimą, teks sunkiai padirbėti, kad pakeistumėte šį įprotį teisumu. Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui (2 Tim 3, 16–17). Kai susierzinimo mygtukas nuspaudžiamas, mums reikia pagalvoti, apie ką nors paprasto. Gal ir jums padės šie keli patarimai.

Stabtelėkite, gailėkitės ir klauskite. Mes turime tuoj pat liautis garsiai šaukti, turime gailėtis už savo nuodėmę ir savęs paklausti: „Ko aš taip troškau, kas neišsipildė ar nepavyko?“

Tikėkite pažadu. Perskaitykite Dievo pažadus, užrašytus 2 Kor 9, 8; Fil 4, 11–13. 19, ir patikėkite, kad jūs galite įveikti pagundą susierzinti.

Pakluskite. Atminkite, kad jūsų emocijos yra matas, o ne gairės. Neleiskite susierzinimui jūsų valdyti: Todėl neleiskite nuodėmei viešpatauti jūsų mirtingame kūne, kad nepasiduotumėte jo geiduliams (Rom 6, 12). Jei tikėjimu paklusite šioms mintims: Ji (meilė) nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai (1 Kor 13, 5), emocijos, nors ir nenoriai, taip pat paklus. Meilė paklūsta: Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų (Jn 14, 15).

Planuokite. Taip, apgalvokite savo elgesį, savo reakcijas – tai gali būti dvasinė disciplina, meilės veiksmas ir ginklas prieš nuodėmę, vengiant susierzinimo. Pamąstykite: „Kada dažniausiai aš susierzinu?“ Norėdami susidaryti aiškesnį vaizdą, užduokite šį klausimą tiems, kurie jus pažįsta geriausiai (ir galbūt dažnai būna jūsų susierzinimo priežastimi). Sulaukę atsakymų, ieškokite sprendimo, ieškokite būdų, ugdykite įpročius, kaip susierzinimą sumažinti. Venkite pagundymo, bėkite nuo nuodėmės, pasinaudodami malone planuoti, keisti savo reakciją ir elgesį.

Neišsigąskite, jei iš pradžių bus sunku. Norint pakeisti įsisenėjusius įpročius, reikia laiko ir pastangų, bet tai įmanoma per Kristų, kuris mus stiprina (Fil 4, 13). Nesiliaukite to siekę. Jūsų nuolatinės pastangos nusimesti šį apsunkinimą, kuris trukdo eiti tikėjimo keliu, galiausiai bus apdovanotos – jūs patirsite daugiau  meilės, džiaugsmo ir ramybės.

http://www.desiringgod.org

vertė Raimonda Jašinauskienė

Bendrinti: