Pakvieskite ką nors sekmadienį pietų

Kas nutiktų, jei jūsų bažnyčioje nauji lankytojai po pamokslo sulauktų kvietimo papietauti?

Kai mes su vyru buvome tik susituokę, pamenu, kaip pastorius mus ragino: „Prieš eidami į bažnyčią išvirkite puodą sriubos ir bažnyčioje pasikvieskite pietų žmogų, kurio dar nepažįstate.“ Man niekada nebuvo kilusi tokia mintis. Svetingumą nesunku parodyti suplanuotiems pietums kviečiant draugus, bet kviestis nepažįstamus?

Bėgant metams šis pastoriaus raginimas tapo mano mėgstamiausia sekmadienio dalimi.

Vienišos širdys ir atviri namai

Man patinka stebėti žmonių reakciją, kai jie yra pakviečiami netikėtiems pietums. Dauguma jų būna maloniai nustebinti, nors ne visada ir gali ateiti. Kartais net pagalvoju, kada gi tas ar kitas žmogus sulaukė kvietimo užsukti pas ką nors į svečius. Tai, kaip džiaugsmingai žmonės reaguoja, sulaukę tokio kvietimo, man byloja, kad žmonės alksta draugystės taip pat kaip ir skanaus maisto.

Dienomis, kai viskas yra kruopščiai planuojama ir mūsų dienotvarkės yra perpildytos, sunku rodyti svetingumą. Ne visada šeimai lengva pasiruošti priimti svečius, tačiau kai tam pasiryžtame, suvokiame, kad tai padaryti tikrai vertėjo.

Svetingumo nustebinti

Pamenu laiką, kai aš pati mėgavausi svetingumu. Kai mokiausi koledže, vieną semestrą studijavau Ispanijoje. Kartu su dar dviem studentais gyvenau pas vieną našlę. Ne itin gerai mokėjau ispanų kalbą, todėl bendrauti man buvo gan sudėtinga. Kad ir kur eičiau, toje svetimoje šalyje jaučiausi vieniša.

Tuomet sutikau Džoją ir Deividą – tai tame pačiame mieste gyvenusi misionierių šeima su keturiais vaikais. Kiekvieną sekmadienį jie rengdavo amerikietiškus pietus ir Biblijos studijas, tad jie pakvietė ir mane. Pamenu, jaučiausi neįtikėtinai pamaloninta jų šilto svetingumo. Pietūs man priminė namus.

Jų vaikai tapo mano draugais – kiekvieną savaitę laukdavau susitikimo su jais. Vienatvės jausmas pamažu blėso – dėl to kvietimo skaniai papietauti ir maloniai pasikalbėti pradėjau jaustis laukiama. Netrukus drauge papietauti pradėjau kviestis ir draugus iš universiteto.

Pietų stalas pralaužė sienas tarp žmonių. Gerdami kavą ir valgydami pyragą mes pasakojome istorijas, kaip atsidūrėme šiame mieste, kaip susipažinome su savo sutuoktiniais, kaip mokėmės koledže ir kaip patikėjome Kristumi. Istorija vijo istoriją ir vakare mes jau visi buvome draugai.

Daugiau nei maistas

Kai šį sekmadienį nueisite į bažnyčią, apsidairykite: ar yra žmonių, kurie sėdi vieni? Gal yra žmonių, kuriems reikia, kad kas nusišypsotų ir pasisveikintų? Ar yra žmonių, kuriuos galėtumėte palaiminti pakviesdami pietų?

Štai trys priežastys, kodėl turėtumėte žengti žingsnį iš savo komforto zonos ir pakviesti ką nors pietų:

  1. Pakviesdami pietų mes parodytume, kaip Kristus juos myli.

Užkalbindamas nepažįstamąjį ir pasidalindamas su juo maistu, tu parodai jam Dievo meilę ir gerumą. Mes nežinome, kokių sunkumų patyrė žmogus, kad galėtų ateiti į bažnyčią ir sėdėti šalia mūsų, nežinome ir kaip mūsų gerumas gali nukreipti Jo žvilgsnį į Gelbėtoją. Šypsena ir kvietimas drauge papietauti gali padrąsinti jį ateiti į bažnyčią ir kitą sekmadienį.

  1. Pasiryžę pasikviesti ką į svečius, tampame mažiau susikoncentravę į save.

Dalindamiesi laiku ir ištekliais, mes nukreipiame dėmesį nuo savęs į kitus. Užuot, rūpinęsi tik savo šeimos reikalais ar leidę pinigus savo pomėgiams, mes atidedame savo planus ir žiūrime kitų naudos, kaip Laiške filipiečiams ir parašyta: Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų (Fil 2, 3–4).

Žinoma, atrastume milijoną priežasčių, kodėl svetingumui neturime laiko, tačiau atvėrę savo namų duris, mes patiriame šimteriopą džiaugsmą.

  1. Jūsų vaikai gali tarnauti drauge su jumis.

Sekmadienio pietūs mūsų namuose yra šeimos reikalas. Visi vaikai gauna užduotis ir padeda ruoštis. Paskutinį sekmadienį mes su vyru turėjome ilgą susirinkimą, o tai reiškė, kad turėsiu daugiau pasitikėti savo vaikais. Sūnus nuo laiptų nušlavė lapus, keturmetis susirinko savo žaislus, kurie buvo išmėtyti po visus kambarius, devynmetė dukra padengė stalą, o keturiolikmetė kartu su manimi sukosi virtuvėje – skuto ir pjaustė daržoves. „Man patinka, kai mes turime svečių“, – tarė ji.

Bėgant metams ji išgirdo daug misionieriškų istorijų, bendravo su įvairiais žmonėmis ir sužinojo apie jų profesijas, ji linksmino mažuosius svečius ir susirado naujų draugų. Tikiuosi, kad džiaugsmas, kurį patyrė namuose, įkvėps ją tęsti mūsų tradiciją ir tuomet, kai ji paliks mūsų lizdą ir nuspręs kurti savo namus.

Dubenėlyje sriubos slypinti jėga

Man patinka svajoti, kad žmonės, apsilankę mūsų bažnyčioje – tiek tikintys, tiek netikintys, – po tarnavimo sulaukia daugybės kvietimų drauge papietauti. Pasaulyje, kuriame tiek daug žmonių jaučiasi vieniši ir pasimetę, bažnyčia turėtų būti paguodos vieta, čia žmonės turėtų atrasti, kad jie kažkam rūpi. Širdys gali būti suminkštintos, gynyba gali būti pralaužta tiesiog prie dubenėlio sriubos. Ir kitą sekmadienį mes vėl galime sutikti tuos žmones bažnyčioje.

www.desiringgod.org

vertė Raimonda Jašinauskienė

Bendrinti: