Pasiuntiniai (II)

Neimkite nei aukso, nei sidabro, nei variokų į savo juostas; nei kelionmaišio, nei dviejų tunikų, nei sandalų, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio (Mt 10, 9-10).

Kadangi pasiuntinių įgaliojimas ir aprūpinimas absoliučiai priklauso nuo Jėzaus žodžio, labai svarbu, kad niekas nenustelbtų ar nediskredituotų jų karališkos misijos.
Apie savo Viešpaties turtus pasiuntiniai turi liudyti savo karališkame skurde. Gautos dovanos nėra asmeninė jų nuosavybė, kurią jie galėtų išmainyti į kitas gėrybes. „Dovanai gavote...“  Jėzaus Kristaus pasiuntinio statusas nesuteikia jokių asmeninių privilegijų, jokių valdžios ar garbės titulų - ir netgi tada, kai laisvi Jėzaus pasiuntiniai jau reguliariai tarnauja Bažnyčioje. Tie, kurie tampa Jėzaus pasiuntiniais, nesiremia savo universitetiniu išsilavininimu ar socialine padėtimi. „Dovanai gavote...“ Ar, be Jėzaus pašaukimo, mus dar kažkas paskatino Jam tarnuti? „Dovanai ir duokite! - sako Jis. Ir dar daugiau:  „Parodykite žmonėms, kad jūs turite gausybę turtų, kuriuos norite išdalinti, o sau netrokštate ničnieko: nei atlygio, nei jų susižavėjimo ar pagarbos, netgi jų padėkos.“ Ar galėtume iš Jo reikalauti dar kažko ? Valandos, kurias išnaudojame sau, yra tik nuvogtas laikas iš To, kuriam jis iš tiesų priklauso, - iš mus pasiuntusioViešpaties. Kristaus pasiuntinių skurdas - jų laisvės įrodymas. Nurodymai, ką mokiniams leidžiama ir ką draudžiama pasiimti į kelią, Mato ir Luko aprašymuose šiek tiek skiriasi, tačiau esmė lieka ta pati: Jėzus siunčia mokinius kaip įgaliotus Jo žodžio atstovus ir reikalauja, kad jie pasitenkintų neturtu. Atkreipkite dėmesį, jog šis įsakymas labai tikslus, nes daiktų, kuriuos jiems leidžiama pasiimti, sąrašas išvardinamas iki smulkmenų. Mokiniai neturi klajoti kaip elgetos atkreipdami į save dėmesį, ir taip pat jiems negalima lyg kokiems parazitams apsunkinti kitų žmonių. Jiems leista eiti apsirengus skurdo uniforma, pasiimant su savimi tik tiek, kiek pasiimtų keliauninkas, žinantis, jog dienos pabaigoje pas draugus gaus užkąsti ir pernakvoti. Tai bus mokinių tikėjimo išraiška - tikėjimo ne žmonėmis, bet dangiškuoju Tėvu, kuris juos pasiuntė ir jais pasirūpins. Tuomet Evangelija skambės įtikinamai, nes jie skelbs Dievo karalystės atėjimą. Taip tarnaudami mokiniai maistą ir nakvynę gauna ne kaip kokią labdarą, o kaip prideramą atlygį už dienos triūsą. Savo pasiuntinius Jėzus vadina „darbininkais“. Jeigu jie nedirba, tai nenusipelno ir maisto. Ir jeigu šita kova su šėtono pajėgomis dėl žmonių sielų, šis asmeninio orumo bei pasaulio gėrybių ir džiaugsmų išsižadėjimas vardan vargšų, nuskriaustųjų ir išnaudojamųjų nėra darbas, tai kas tada apskritai yra darbas? Pats Dievas buvo žmonių sunkiai varginamas  (Iz 43, 24), o Jėzaus siela dėl mūsų išgelbėjimo buvo iškankinta ant kryžiaus net iki mirties (Iz 53, 11). Mokiniai gauna dalį šiame darbe, skelbime, šėtono nugalėjime ir užtarimo maldoje. Jeigu žmonės šito nemato, vadinasi, jie nesugeba atpažinti tikrojo Jėzaus pasiuntinių tarnavimo. Pasiuntiniai nesigėdija priimti kasdienį atlygį už savo triūsą ir likti skurdžiais dėl savo tarnystės.

„Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite vertą žmogų ir apsistokite pas jį, kol išvyksite. Įeidami į namus, pasveikinkite juos. Ir jeigu namai bus verti, teateinie jiems jūsų ramybė. O jeigu nebus verti - jūsų ramybė tesugrįžta jums. Jei kas jūsų nepriimtų ir neklausytų jūsų žodžių, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų. Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną negu tokiam miestui (Mt 10, 11-15).

Mokinių darbas tarp žmonių turi prasidėti nuo tų namų, kurie bus verti jiems apsistoti. Kiekvienoje vietoje atsiranda žmonių, besimeldžiančių ir belaukiančių Dievo. Tokie žmonės nuolankiai ir džiaugsmingai sutiks mokinius Viešpaties vardu. Jie parems jų darbą savo maldomis. Iš tiesų jie jau yra nedidelė kaimenė, priešakinis Kristaus Bažnyčios būrys. Be to, iš anksto pasirūpindamas, kad tarp brolių nekiltų pavydas ir nebūtų sužadintas mokinių godumas, Jėzus įsako jiems paslikti vienuose namuose tam tikros jų keliosnės metu. Vos įkėlę koją į kieno nors namus ar miestą, jie turi nieko nedelsdami eiti prie reikalo esmės. Laikas brangus, o minios vis dar laukia Evangelijos žinios. Užėję į namus, mokiniai pirmiausia turi ištarti pasveikinimą, kuriuo sveikindavosi ir jų Mokytojas: „Ramybė šiems namams!“ (Lk 10, 5). Tai ne šiaip bereikšmė formulė - šis pasveikinimo žodis beregint suteikia Dievo ramybės galią tiems, kurie verti šito. Mokinių žinia trumpa ir aiški. Jie tiesiog paskelbia, kad Dievo karalystė prisiartino, ir ragina žmones atgailauti bei tikėti. Jie ateina su Jėzaus iš Nazareto valdžia ir aukščiausiu įgaliojimu perduoda įsakymą ir duoda pasiūlymą. Ir tai viskas. Žinia tiesiog pribloškia paprastumu bei aiškumu, ir, kadangi laikas nelaukia, mokiniams nėra jokio reikalo kažką daugiau aiškinti, veltis į tolesnes diskusijas ar įtikinėti savo klausytojus. Karalius stovi prie durų ir gali užeiti bet kurią akimirką. Ar nusilenksi Jam ir nuolankiai Jį priimsi, ar nori, kad Jis savo rūstybėje tave sunaikintų? Tie, kurie turi ausis klausyti, išgirdo viską, ką reikėjo išgirsti. Jie negali ilgiau užlaikyti pasiuntinių, nes pastarieji turi vykti į kitą miestą. O jeigu žmonės atsisako klausyti, praranda savo galimybę - malonės laikas praeina ir jie patys paskelbia sau pražūtį. „Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių“ (Hbr 4, 7). Toks yra evangelinis pamokslavimas. Ar ne per žiauru, ar ne per daug negailestinga? Nėra nieko labiau negailestinga, kaip leisti žmonėms manyti, jog jie turi dar daugybę laiko pasitaisyti. O skelbti jiems, jog reikalas svarbus ir neatidėliotinas, kad Dievo karalystė yra prisiartinusi, yra pats geraširdiškiausias, kupinas gailestingumo veiksmas, kokį tik įmanoma atlikti, pati džiugiausia naujiena, kokią tik galime jiems pranešti. Pasiuntiniai neturi gaišti laiko ir kartoti tai kiekvienam žmogui tol, kol jis išgirs. Dievo kalba yra pakankamai aiški. Ne pasiuntiniui spręsti, kas išgirs, o kas ne. Tik Dievas žino, kuris yra vertas, ir tie, kurie verti, išgirs Žodį, kai mokinys jį paskelbs. Tačiau vargas tam miestui ir vargas tiems namams, kurie atstumia Kristaus pasiuntinį. Jie užsitraukia sau baisų teismą: Sodoma ir Gomora - nedorybe ir iškrypimu pasižymėję miestai - sulauks švelnesnio nuosprendžio negu tie Izraelio miestai, kurie atmeta Jėzaus žodį. Pagal Jėzaus žodį, ydos ir nuodėmės gali būti atleistos, tačiau žmogus, kuris atmeta išgelbėjimo žodį, pats pasirašo sau nuosprendį. Atsisakymas tikėti Evangelija yra pati didžiausia nuodėmė, kokią tik galima įsivaizduoti, ir, jeigu atsisakoma, pasiuntiniams nieko kito nebelieka kaip tik išvykti iš tos vietos. Jie išeina, nes Žodis negali ten pasilikti. Su baime bei nuostaba mokiniai turi pripažinti ir Dievo žodžio galią, ir silpnumą. Ir jiems neleidžiama žmonėms brukti nieko, kas  prieštarauja Kristaus žodžiui arba jo neatitinka. Mokinių misija nėra herojiška kova, siekimas bet kokia kaina paskleisti kilnią idėją ar šiaip koks geras darbas. Todėl jie pasilieka tik ten, kur pasilieka Žodis, ir, jeigu Žodis kažkur atmetamas, bus atmesti ir jie. Mokiniai ten nusikrato net dulkes nuo savo kojų - tai prakeiksmo, kuris laukia tos vietos, ženklas. Tas prakeiksmas mokinių nepalies, o jų atnešta ramybė sugrįžta jiems atgalios. „Šie Viešpaties žodžiai - didelė paguoda Bažnyčios tarnautojams tada, kai jie būna prislėgti, manydami kad jų triūsas veltui. Nesielvartaukite, nes tai, ką kiti atmeta, jums sugrįš kaip dar didesnis palaiminimas.“ (Bengel)

Pasiuntinių kentėjimai

„Štai Aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Saugokitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks savo sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdytojus ir karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Nes ne jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jumyse. Brolis išduos mirti brolį ir tėvas - sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas. Kai jus persekios viename mieste, bėkite į kitą. Iš tiesų sakau jums: dar nebūsite išvaikščioję Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus. Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką. Pakanka, jei mokinys prilygsta mokytojui ir tarnas šeimininkui. Jei namų šeimininką jie praminė Belzebulu, tai ką bekalbėti apie namiškius!“ (Mt 10, 16-25)

Jokios nesėkmės ar patirtas  priešiškumas negali pakirsti pasiuntinio įsitikinimo, kad jis yra Jėzaus pasiųstas. Jėzus, norėdamas, kad Jo žodžiai mokinius nuolat stiprintų ir guostų, pakartoja juos dar kartą: „Štai Aš siunčiu jus...“ Tai nėra kelias, kurį jie patys būtų pasirinkę savo iniciatyva. Tai yra misija - pačia tiksliausia šio žodžio prasme. Sykiu Viešpats pažada, jog visada bus su savo mokiniais, net ir tada, kai jie pasijus lyg avys tarp vilkų - beginkliai, bejėgiai, žiauriai užspausti didelio pavojaus. Jiems negali nutikti nieko, apie ką nežinotų Jėzus.

„Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai.“ Šį pasakymą Jėzaus tarnai labai dažnai išsiaiškindavo neteisingai. Ir išties nėra lengva šituos Jėzaus žodžius ne tik deramai suprasti, bet ir jiems paklusti. Kaip sunku užtikrintai nubrėžti aiškią ribą tarp dvasinės išminties ir pasaulietiško gudrumo! Juk mes norime apsieiti be „pasaulio išminties“ ir būti tik neklastingi kaip balandžiai, tačiau tokiu atveju nepaklūstame Jėzaus žodžiams. Ir ar gali kas nors pasakyti, kada mes vengiame kentėjimų iš baimės ir kada norime jų kuo daugiau patirti būdami labai drąsūs? Kas gali mums parodyti tą nematomą liniją? Negerai remtis tik ta įsakymo dalimi, kurioje pabrėžiama išmintis, arba tik ta, kurioje akcentuojamas paprastumas. Pasaulyje yra tik vienas Asmuo, tobulai pažįstantis savo širdį. Tačiau tai nereiškia, kad Jėzus palieka savo mokinius nežinioje ar neužtikrintumo būsenoje, - priešingai, Jis nori, kad mokiniai labai aiškai ir tvirtai žinotų, kaip jiems elgtis. Šis Jėzaus perspėjimas yra kvietimas pasilikti Jo žodyje. Ten, kur yra Žodis, ten bus ir mokinys. Čia ir glūdi visa išmintis ir visas paprastumas. Jei Žodis akivaizdžiai atmetamas, jei jis verčiamas užleisti pozicijas, mokinys taip pat turi pasiduoti kartu su juo. Jeigu Žodis kovoje nenusileidžia, mokinys taip pat turi išlaikyti savo poziciją. Kiekvienu atveju jis turi derinti išmintį su paprastumu. Tačiau išmintis, kad ir pati dvasiškiausia, niekada neturėtų išvesti mokinio į tokį kelią, kuris neatlaikytų Jėzaus žodžio išbandymo. Tik tame Žodyje glūdinti tiesa ir padės jam atskirti, kas yra išmintinga ir kas ne. Nukrypti nuo tiesos (net jei tas nukrypimas mums atrodytų labai nežymus), remiantis savo supratimu ar lūkesčiais, niekuomet nebus išmintinga. Ne mūsų įvertinimas atskleidžia, kas yra išmintinga ir kas ne, o vien tik Dievo žodžio tiesa. Tik Dievo žodyje glūdi Jo ištikimybės ir pagalbos pažadas. Didžiausia išmintis -  nuolatos pasilikti Dievo žodyje ir Jo paprastume.

Be to, Dievo žodis pasiuntiniams suteiks neklystančio įžvalgumo apie žmogaus prigimtį. „Saugokitės žmonių...“ Mokiniai neturi bijoti žmonių, jais nepasitikėti, juolab pykti ar jų neapkęsti. Kita vertus, neturi būti ir naiviai patiklūs, manydami, kad visi žmonės geri. Mokiniai turi įžvelgti, koks yra žmonių, su kuriais jie susiduria, santykis į Dievo žodį. Jėzus įspėja, kad Jo sekėjai iš žmonių susilauks priešiškumo ir dėl to patirs nemažai kentėjmų, tačiau tuose kentėjimuose slypi ir stebuklinga jėga. Nusikaltėlis turi kentėti už savo nusikaltimą slaptumoje uždarytas vienas, o mokiniams dėl Jėzaus reikės stoti prieš valdytojus ir karalius „[...] liudyti jiems ir pagonims.“ Per tokius išbandymus labiau pasklis jų liudijimas. Mokiniams bus suteikta galia išpažinti savo tikėjimą ir drąsiai liudyti net ir tada, kai jie turės atsakinėti stovėdami priešais sostus ir teismo krases, nes toks yra Dievo sumanymas ir tokia Jėzaus valia. Pati Šventoji Dvasia bus šalia jų, padarydama juos neįveikiamais. Ji suteiks mokiniams „[...] tokios iškalbos ir išminties, kad nė vienas priešininkas negalės nei atsispirti, nei prieštarauti“(Lk 21, 15). Jeigu mokiniai išliks ištikimi Žodžiui kentėjimų metu, Žodis išliks ištikimas jiems.

Jėzaus pasiuntiniai bus nekenčiami iki pat laikų pabaigos. Juos kaltins dėl visų miestuose ir šeimose kylančių neramumų ir konfliktų. Jėzui ir Jo mokiniams iš visų pusių aidės kaltinimai dėl to, kad jie neva ardo šeimas, veda tautą klystkeliais, juos vadins išprotėjusiais fanatikais, ramybės drumstėjais. Mokiniai bus itin stipriai gundomi apleisti savo Viešpatį. Tačiau pabaiga taip pat ne už kalnų ir jie turi laikytis bei ištverti iki galo. Palaimintas bus tik tas, kuris iki galo liks ištikimas Jėzui ir Jo žodžiui. Laikų pabaigoje priešiškumas Jėzui ir Jo mokinimas akivaizdžiai reikšis jau visame pasaulyje ir tada jie turės bėgti iš vieno miesto į kitą, kad dar paskelbtų Žodį ten, kur šis gali būti išgirstas. Tuomet bėgdami jei nebėgs nuo Žodžio, priešingai, - tvirtai laikysis Jo.

Bažnyčia niekada nepamiršo Kristaus pažado apie artėjantį Jo sugrįžimą ir visada tikėjo, kad šis pažadas tikras. Kaip ir kada jis išpildysis, lieka paslaptyje, bet tai nėra ta mįslė, kurią mums žūt būt reikia įminti. Mums kur kas svarbiau, kas yra aišku ir šiandien: Jėzaus sugrįžimas įvyks staiga ir nelauktai. Šis faktas tikresnis nei tai, ar mes sugebėsime užbaigti savo darbą, vykdydami tarnystę, jis tikresnis net ir už mūsų mirtį. Patikinimas, kad kentėdami mokiniai prilygs savo Mokytojui, yra didžiausia paguoda, kokios tik jie gali sulaukti. Koks yra Mokytojas, toks bus ir mokinys; koks Viešpats, toks ir tarnas. Jeigu Jėzų jie išvadino velniu, juo labiau velniais išvadins ir Jo namų tarnus. Taip Jėzus pasiliks su mokiniais, o jie bus panašūs į Jį.

Ištrauka iš spaudai rengiamos D. Bonhoefferio knygos „Mokinystės kaina“
Bendrinti: