Prisikėlimo revoliucija

Praėjusią savaitę dalyvavau Naujajame Orleane vykusioje konferencijoje, o vakar po pietų turėjau grįžti atgal. Mano skrydis buvo atidėtas.

Pakilome valanda vėliau nei buvo numatyta pagal tvarkaraštį, ir aš jau maniau, kad nebespėsiu į lėktuvą, kuriuo turėjau skristi iš Dalaso į Sietlą. Dalase nusileidome 4.15 val., o kol išlipau iš lėktuvo jau buvo 4.30 val. - būtent tokiu metu kitas mano lėktuvas turėjo išskristi! Stiuardesė pranešė, jog mano reiso lėktuvas išvyksta iš vartų, pažymėtų C-21. Išbėgau iš lėktuvo per petį persimetęs knygų prigrūstą kelioninį krepšį ir iš paskos tempdamas patį pigiausią lagaminą ant ratukų. Skubėdamas į kitą lėktuvą bėgau stumdydamas žmones į šalis - mano galvoje buvo tik viena mintis: privalau pasiekti vartus C-21.

Dairiausi ženklų, nukreipiančių prie man reikalingų vartų. Pirmasis ženklas rodė man sukti į kairę. Taigi puoliau bėgti. Nuorodos į C-21 vartus vedė mane pačiu ilgiausiu eskalatoriumi, kokį tik yra tekę matyti. Yra toks posakis: „Teksase visi daiktai daug didesni", bet čia gal labiau tiko posakis „laiptai į dangų". Galvojau: „Arba mane filmuoja paslėpta kamera, arba esu neįtikimų lenktynių dalyvis." Kitas ženklas nukreipė mane į tramvajų, po to teko leistis žemyn dar vienu ilgu eskalatoriumi. Patekau prie vartų C-29. „Man reikia tik pasiekti C-21, - galvojau sau. - Tai neturėtų būti labai toli, gal tik keli jardai?" Ir toliau bėgau ilgą distanciją, kurią galima pavadinti „Teksaso jardais". Kai pasiekiau vartus C-25, buvau visiškai nusibaigęs. Tolumoje mačiau ir užrašą C-21, tačiau buvau sukaitęs ir susikrimtęs. Sulėtinau žingsnį, bet tuoj pat pagalvojau: „Aš vis dar turiu šansą! Negalima sustoti dabar. Turiu bėgti iki pat finišo linijos! Nenoriu dėl kelių sekundžių pavėluoti į skrydį." Ir iš paskutinių jėgų bėgau iki galo.

Prie vartų mane pasveikino afro-amerikiečių kilmės džentelmenas ir paklausė mano vardo. Vos atgaudamas kvapą pasakiau. Jis sušuko: „O žmogau, išėjus iš terminalo tau tereikėjo pasukti į dešinę, ir būtum atėjęs čia laiku." Man teliko beprasmiškai žvelgiant į jį ištarti: „Aš tik sekiau ženklus. Padariau geriausia, ką galėjau." Ir nuėjau į lėktuvą kaip didžiausias nenaudėlis. Taip, iš tiesų buvau pats paskutinis, skrydį užlaikęs keleivis. Eidamas, atrodė, mylios ilgumo takeliu jaučiau smerkiančius keleivių žvilgsnius. Stengiausi nežiūrėti į žmones, tačiau buvo gana sunku išvengti jų surauktų antakių ir piktų žvilgsnių. Galvojau, kaip kuo greičiau ir kuo nepastebimiau pasiekti savo vietą. Galiausiai, pasiekęs savo vietą, atidariau bagažo lentyną ir pamačiau, kad ji sausakimša. Patikrinau kelias greta esančias lentynas - tas pats. Turėjau nusižeminti ir paklausti stiuardesės, ar yra kur nors vietos mano lagaminui. Ji nusivedė mane į pirmos klasės saloną, kur galėjau pasidėti savo lagaminą. Tad aš dar kartą turėjau praeiti visą kelią iki savo vietos. Galiausiai, atsisėdęs negalėjau po sėdyne sutalpinti savo rankinio krepšio, - Merfio dėsnis...

Jau įsitaisius kėdėje, man toptelėjo mintis, kad daugybę kartų man taip buvo nutikę ir dvasiniame gyvenime: ne kartą dėl asmeninių problemų ir netvarkos tarnavime man teko nueiti ilgą kelią, vedusį aplinkui. Visomis jėgomis mėginau viską daryti teisingai - stengiausi eiti teisingu keliu: skaičiau geras knygas ir kalbėjau su teisingais žmonėmis. Tačiau taip sunkiai dirbdamas ir pašėlusiai skubėdamas, pamiršdavau šauktis Jėzaus ir Juo pasitikėti. Ech, jei tik aš būčiau stabtelėjęs ir paklausęs Jėzaus, Jis turbūt būtų man pasakęs: „Suk į dešinę, ir sutaupysi daug taip brangaus laiko. Įsikibk į mano Kryžių ir pasitikėk prisikėlimo jėga."

Evangelijos pagal Joną 16 skyriaus 16-33 eilutėse Jėzus įspėja savo mokinius apie jų laukiančius iššūkius, kai Jo jau nebebus šalia. Jėzus primena, kad prisikėlimas yra gyvenimą keičianti tiesa, įgalinanti mus gyventi krikščioniškai. Jis sako: „Sunkumų metas yra metas pasitikėti."

Apaštalas Jonas atskleidžia, jog, jei nevertinsime Kristaus prisikėlimo reikšmės, ištikus gyvenimo krizėms, mes sutriksime. Jėzus sako: „Prabėgs valandėlė - ir manęs nematysite, ir dar valandėlė - ir vėl mane pamatysite, nes Aš pas Tėvą einu". Tada kai kurie mokiniai ėmė vienas kitą klausinėti: „Ką reiškia Jo pasakyti žodžiai: ‘Prabėgs valandėlė - ir manęs nematysite, ir dar valandėlė - ir vėl mane pamatysite' ir: ‘Aš pas Tėvą einu'?" Tad jie klausinėjo: „Ką reiškia ‘valandėlė'? Mums neaišku, ką Jis kalba". Supratęs, kad jie norėjo Jį klausti, Jėzus tarė: „Klausinėjate vieni kitus dėl mano žodžių: ‘Prabėgs valandėlė - ir manęs nematysite, ir dar valandėlė - ir vėl mane pamatysite'?" (Jn 16, 16-19).

Tikriausiai pagalvojote: „Kokios keistos eilutės", tiesa? Ir aš taip manau. Tarp Jėzaus ir Jo mokinių vyko pokalbis. 16, 17 ir 19 eilutėse vis pakartojama mintis, kad mokiniai trumpai (dar valandėlę) nematys Jėzaus, bet po to vėl Jį matys. Tai panašu į vaikišką slėpynių žaidimą: „Dabar tave matau, o dabar - ne." Suprantama, mokiniai buvo sutrikę ir nesuvokė, ką Jėzus čia sako, todėl klausinėjo vienas kito. 16 skyriaus 10 eilutėje Jėzus sako, kad Jis eina pas Tėvą, tad jie daugiau Jo nebematys, bet po to pareiškia, kad jie matys Jį, bet neilgai. Ką visa tai reiškia?

Gana paprastai Jėzus sako, jog Jo laikas žemėje baigiasi. Jo mokiniai matys Jį tik kelias valandas, tačiau po trijų dienų jie vėl matys Jį, kai Jis prisikels iš numirusių (žr. Jn 20, 17-23). Mums paprasčiau suprasti, ką Jėzus čia turėjo galvoje, nes mes turime užrašytą Dievo žodį. Tačiau tuo metu Jo mokiniai laukė Mesijo, kuris valdys ir karaliaus, nemirs ir niekada jų nepaliks. Todėl jie ir pradėjo aptarinėti, ką Jėzus čia nori jiems pasakyti. Mokiniai ilgą laiką kalbėjosi tarpusavyje, vyko gana ilga diskusija.

Be abejo, aš vertinu jų pasiryžimą pripažinti savo nesupratingumą, užuot pretendavus būti visažiniais. Liūdna, tačiau jie Jėzaus nepaklausė ir mėgino viską išsiaiškinti patys. Jie kalbėjosi tarpusavyje, kai turėtų klausti Jėzaus. Sustok ir pasakyk sau: „Nemėgink pats aiškinti Biblijos. Prašyk Jėzaus ir Šventosios Dvasios, kad tau tai apreikštų. Nesistenk pats tvarkingai suskirstyti ir susisteminti Bibliją".

Studijuojant Bibliją atsiranda tam tikra įtampa. Viena iš priežasčių, kodėl taip yra, - kad mes būtume priklausomi nuo Dievo ir prašytume Jo suteikti mums įžvalgos. Bažnyčia turi būti saugi vieta kelti klausimus, kurie padės suprasti Bibliją. Privalome padaryti viską, kad užduodami dvasinius klausimus žmonės nesijaustų nepatogiai. Mūsų dienomis dauguma žmonių, taip pat ir daug krikščionių, labai nedaug žino apie Šventąjį Raštą. Mes turime padėti vienas kitam suprasti Jo Žodį ir augti.

Evangelijos pagal Joną 16 skyriuje apaštalas Jonas aiškina, jog, nepaisant išgyvenamų krizių, mes galime džiaugtis ramybe, jei ramiai apmąstysime Kristaus prisikėlimą. Jėzus sakė: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiaugsis. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. Gimdydama moteris būna sielvarto prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji skausmą užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė į pasaulį žmogus. Taip ir jūs dabar nuliūdę, bet Aš vėl jus pamatysiu; ir jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims (Jn 16, 20-22). Jėzus visuomet savo mokiniams iš anksto sako tiesą. Šiose eilutėse kartojasi žodžiai, kalbantys apie liūdesį: „verksite", „vaitosite", „liūdesys", „liūdėsite" ir „sielvartas", „skausmas". Tačiau kartojasi ir džiaugsmą nusakantys žodžiai. Kiekvieną kartą, kai pavartojamas su liūdesiu susijęs žodis, jam priešpastatomas ir džiaugsmas.

Jėzus pabrėžia: didžiausią dvasinį progresą dažnai lydi didžiausi kentėjimai. Pats didžiausias apaštalų gautas palaiminimas - Šventosios Dvasios dovana - atėjo po pačios didžiausios jų išgyventos kančios.

Kažkas pastebėjo, jog Jėzus nesakė, kad jų liūdesį pakeis džiaugsmas, bet - jų liūdesys pavirs džiaugsmu. Tai didžiulis skirtumas. Daugelis trokšta patirti džiaugsmą, tačiau nenori patirti liūdesio. Tačiau jei džiaugsmas yra liūdesys, kurį Dievas pavertė džiaugsmu, vadinasi, mes turime iškęsti liūdesį, kad patirtume džiaugsmą. Prisiminkime: sunkumų metas yra metas pasitikėti.

Turiu prisipažinti, kad mane pribloškė Jėzaus palyginimas apie kūdikio gimimą (Jn 16, 21). Man turbūt niekada nešautų į galvą toks palyginimas! Jėzus kalbėjo tai vienuolikai vyrų. Kai Jis tai kalbėjo, ten nebuvo nė vienos moters. Pridurčiau, jog kalbėdamas apie moterį, kuri neprisimena savo gimdymo skausmų, Jėzus turbūt vartoja hiperbolę - šiek tiek perdeda. Įtariu, kad daugelis moterų gana ilgai prisimena patirtą skausmą. Vien  skaitant šiuos žodžius galima išgyventi skausmą. Tu ilgai nepamiršti to, ką tau teko išgyventi. Tačiau laikant kūdikį savo rankose gimdymo skausmas pavirsta džiaugsmu. Taip ir visi mūsų laikini išmėginimai pavirs džiaugsmu (žr. 2 Kor 4, 16-18).

Šios ištraukos pabaigoje Jėzus sako: Jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims (Jn 16, 22). Man tai patinka! Kad ir kokia didelė būtų žemiška sėkmė, ji yra laikina. Tu gali būti nuovokus, sėkmingas, stiprus, populiarus ir gerai atrodyti, tačiau šie palaiminimai gali išnykti tarsi kvapas. Jėzaus teikiamas džiaugsmas yra amžinas: jis geras ir šiam, ir ateinančiam gyvenimui. Sena patarlė sako: „Laimę lemia įvykiai, o džiaugsmą - Jėzus". Ar, nepaisydamas visų aplinkybių, šiandien pasirinksi džiaugsmą?

Evangelijos pagal Joną 16 skyriaus 23-24 eilutėse Jėzus prabyla apie maldą, nes Jis suvokia, kad malda yra esminis dalykas, ypač išgyvenant sunkius laikus. Jėzus sako: Tą dieną jūs manęs nieko neklausinėsite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą mano vardu, Jis jums duos. Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.

Po Jėzaus mirties ir prisikėlimo daugelis mokinių klausimų bus atsakyti. Dar daugiau, Jėzaus mirtis ir prisikėlimas atvers jiems kelią pas Tėvą - jie galės melstis Tėvui Jėzaus vardu (žr. Jn 14, 13; 15, 16). Kalbu ne apie tai, ką jūs girdite per krikščionišką televiziją: „Jėėėėėėėėėėzaus vardu". Nekalbu ir apie tai, kaip mūsų vaikai dažnai pabaigia savo maldas greitakalbe išberdami: „Jėzausvarduamen". Melstis Jėzaus vardu reiškia melstis, kad Jėzaus valia būtų atbaigta žemėje, kaip ir danguje. Tai reiškia melstis, kad būtų įgyvendinti Jo planai, programos ir tikslai. Kai meldi to, kas atitinka Jo valią, tavo maldos bus atsakomos.

Reikšminga, kad Kristaus pažadėtas džiaugsmas susijęs su malda. Nors malda skirta Dievo šlovei, bet taip pat ir mūsų gerovei. 16 skyriaus 24 eilutės pabaiga kalba apie tikslą: Kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tad kodėl bažnyčia stokoja džiaugsmo? Kodėl tau trūksta džiaugsmo? Ar ne todėl, kad mėgini padaryti tai, ką Jėzus jau atliko? Jėzus nori, kad mes melstumės Jam. Jis nori, kad mes Jo šauktumės. Jis nori, kad tu prieitum savo ribas. Jis nori, kad mes šauktume: „Aš negaliu, bet Tu gali... Prašau padėk". Sunkumų metas yra metas pasitikėti.

16 skyriaus 25-33 eilutėse Jonas sako, jog, nepaisant išgyvenamų krizių, įmanoma džiaugtis ramybe, jeigu ramiai apmąstysime Kristaus prisikėlimą. 25 eilutėje Jėzus sako: Aš jums kalbėjau palyginimais, bet ateina valanda, kada nebekalbėsiu jums palyginimais, bet atvirai apie Tėvą jums skelbsiu. Atvirai išdėstyta pranašystė apie ateities įvykius būtų pažeidusi ir taip silpną mokinių tikėjimą (žr. Jn 16, 12-13), todėl Jėzus kalbėjo palyginimais. Po palyginimo Jis iškart pradėjo kalbėti apie maldą: Tą dieną jūs prašysite mano vardu, ir Aš nesakau, kad Aš prašysiu Tėvą už jus, - juk pats Tėvas jus myli, nes jūs mane pamilote ir įtikėjote, jog Aš esu iš Dievo išėjęs (Jn 16, 26-27). Šio pokalbio metu šis pažadas pakartotas net šešis kartus. To priežastis - mokiniai dažniausiai kalti dėl to, kad nesimeldžia.

Šiose eilutėse Jėzus pabrėžia Dievo Tėvo meilę mokiniams. Nors kartais jie būna neištikimi, Dievas stipriai juos myli, nes jie myli Jėzų. Jėzaus mirtis atvers mokiniams gilesnį ir artimesnį bendravimą su Jo Tėvu. Dabar jie turės galimybę melstis Tėvui 24 valandas per parą, visas 7 dienas per savaitę. Jėzui nebereikės už juos melstis kaip žemiškam kunigui, Jis užtars juos kaip Dangiškasis Kunigas. Kokia privilegija tiesiogiai bendrauti su visatos Dievu!

Liūdna tiesa, bet daugumai krikščionių labiau rūpi Dievo palaiminimai, nei būti Dievo artume. Kitaip tariant, daugelis krikščionių ieško Dievo, kuris atvers paslaptis ir parodys sprendimus, kaip turėti geresnę sveikatą, pasiekti sėkmingesnę karjerą, turėti geresnę santuoką ir šeimą ar daugiau pinigų. O tu? Ar malda tau yra poreikių sąrašas, ar gyvenimo šaltinis? Jėzus nori, kad mes Jį mylėtume. Jis nori, kad mes trokštume Jo labiau nei ko nors kito. Ar šiandien atsakysi į Tėvo meilę ir pradėsi bendrauti su Juo? Jis nori tave išgirsti. Galbūt tai tave baugina, nes manai, kad turi melstis dvi ar tris valandas per dieną...

Nesijaudink dėl maldos trukmės. Paprasčiausiai ženk vaikišką žingsnį ir nuspręsk kalbėtis su Dievu. Kai mano vaikai nori man ką nors pasakyti, net jei tai tik vienas ar du sakiniai, aš noriu juos išklausyti. Vyriausias mano sūnus jau beveik paauglys, ir aš mėgaujuosi paprastu bendravimu su juo. Ar žinai, kad Dievas tą patį jaučia tau? Jis nori su tavimi kalbėtis, nori, kad atvertum Jam savo širdį - savo svajones, viltis, interesus. Nors Jis visa tai žino, tačiau vis vien džiaugiasi bendravimu su tavimi. Žinau, kad tai sunku įsivaizduoti, tačiau tai - tiesa. Dievas myli tave ir trokšta artimai bendrauti su tavimi per maldą.

Atsakymą, kodėl Dievas taip besąlygiškai mus myli, atrandame Evangelijos pagal Joną 16 skyriaus 28 eilutėje, kur Jėzus sako: Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir einu pas Tėvą. Šioje eilutėje yra Sūnaus atėjimo į žemę esmė. Tai kalba apie Jo prigimtį, misiją, nukryžiavimą, prisikėlimą ir įžengimą dangun. Visa, kas yra Jėzus, ir visa, ką Jis atliko, atveria mums galimybę bendrauti su Dievu ir priimti Jo meilę. Tai įmanoma tik dėl Jėzaus.

Evangelijos pagal Joną 16 skyriaus 29-30 eilutėse Jonas užrašė stulbinamą pasikeitimą. Jėzaus mokiniai tarė: Štai dabar Tu aiškiai kalbi ir nebesakai jokių palyginimų. Mes dabar suprantame, kad Tu viską žinai ir nereikia, kad kas Tave klausinėtų. Todėl tikime, kad Tu esi išėjęs iš Dievo. Toks pernelyg didelis mokinių pasitikėjimas tiesiog stulbinamas! Akivaizdu, kad dabar viskas tapo aišku kaip dieną. Tarsi kas būtų įjungęs šviesą. Visgi Jėzus pažemina juos švelniai, tarsi priekaištaudamas, paklausdamas: „Ar dabar tikite?" Jėzaus žodžiuose galima išgirsti šiek tiek ironijos ir sarkazmo. Be abejo, Jėzus nesako, kad jie apskritai neturi tikėjimo, - jie tikėjo, kad Jis yra Mesijas (žr. Jn 2, 11). Jis paprasčiausiai sako, kad šiuo metu jų tikėjimas yra neadekvatus. Po prisikėlimo mokiniai pradės tikėti, kad Jis yra Viešpats ir Dievas (žr. Jn 20, 28).

Savo krikščioniškame kelyje mes ir toliau, kaip ir pradžioje, tikime Jėzų. Kuo daugiau pažįstame Kristų, tuo daugiau Juo tikime. Kuo daugiau pasitikime Jėzumi, tuo daugiau gauname. Kuo daugiau gauname, tuo daugiau galime atlikti Jo šlovei.

Jėzus primena Zacharijo pranašystės 13 skyriaus 7 eilutę. Kaip jau išpranašauta, visi mokiniai (išskyrus Petrą ir Joną (žr. Jn 18, 15)) paliks Jėzų, kai Jį suims Getsemanės sode. Nors Jį apleis visi Jo mokiniai, Jis nebus visiškai vienas - Tėvas bus su Juo. Šie Jėzaus žodžiai parodo labai svarbų principą: žmonės (net mokiniai) yra nepatikimi, tačiau Dievas yra ištikimas. Tavo sutuoktinis gali tave nuvilti. Tave gali nuvilti tavo vaikai ir anūkai, bendradarbiai ir kaimynai. Tavo pastorius ir vyresnieji taip pat gali tave nuvilti. Bus laikas tavo gyvenime, kai atrodys, kad visi tave paliko, kad likai visiškai vienas. Tačiau Jėzus nori, kad tu žinotum - Dievas niekada tavęs nepaliks ir neišduos (žr. Hbr 13, 5). Manau, kad Dievas dažnai leidžia žmonėms mus nuvilti, kad mes žiūrėtume tik į Jį, o ne į ką nors kitą.

Jei žmonės visados atsakytų į mūsų poreikius ir niekada mūsų nenuviltų, mes tikriausiai niekada neieškotume Dievo. Mes pasitenkintume savo „horizontaliais" santykiais - santykiais su kitais žmonėmis. Tačiau Dievas nori, kad mes džiaugtumės tik Juo vienu. Jis siekia, kad „vertikalus" mūsų bendravimas būtų pats svarbiausias mūsų gyvenimo tikslas. Ar suteiksi šiandien Dievui pirmenybę todėl, kad esi dėkingas už Jo ištikimybę, o ne todėl, kad visi tave paliko? Jis nori tavo meilės ir dėkingumo. Sunkumų metas yra metas pasitikėti.

Paskutiniai Jėzaus žodžiai šioje eilutėje yra ir Jo paskutiniai žodžiai savo mokiniams, einant į Getsemanės sodą. 17 skyrius prasideda Jėzaus, kaip Aukščiausiojo Kunigo, malda Tėvui. Taigi šie Jėzaus žodžiai yra labai svarbūs: Aš jums tai kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį! (Jn 16, 33). Frazė „Aš jums tai kalbėjau" rodo į tai, ką Jėzus pasakė aukštutiniame kambaryje. Jo žodžių tikslas buvo vienas žodis - ramybė. Jėzus nori, kad Jo mokiniai turėtų Jo ramybę. Jis žino, kad jie yra sunerimę ir išsigandę dėl Jo pasitraukimo, todėl Jis jiems siūlo ramybę.

Vis tik pirmiausia Jėzus savo mokiniams pasako, kad jų laukia priespauda. Tai vienas iš Biblijos pažadų, kuriuo kliaujasi gal tik keletas. Žodis „priespauda" (thilipsis) kalba ne apie kokią nors nedidelę problemytę, bet apie kai ką iš tiesų sunkaus. Jis vartojamas, pavyzdžiui, kalbant apie vynuogių spaudimą. Ar kada nors jautėtės tarsi būtumėte trinami kaip vynuogės, spaudžiant sultis? Ar kada nors jautėtės taip, tarsi išvirstų jūsų viduriai? Ar šiandien jaučiatės spaudžiami taip, kad daugiau nebegalite atlaikyti? Pasaulis „siūlo" spaudimą; Kristus siūlo ramybę. Jis prieinamas tau šiandien.

Jėzus sako: „Aš nugalėjau pasaulį." Atkreipkite dėmesį: Jis nesako: „Aš nugalėsiu pasaulį." Jis vartoja būtąjį laiką, rodantį, kad veiksmas jau įvyko praeityje, atnešdamas tam tikrą rezultatą. Veiksmažodis, verčiamas „nugalėjau" yra graikų kalbos žodis „nikao". Daiktavardžio forma yra „nike", kuri reiškia „pergalė". Spėju, kad korporacija „Nike" šį vardą pasirinko remdamasi šiais Jėzaus žodžiais (Jn 16, 33), tačiau tai tik mano spėjimas. Priežastis, kodėl mes galime turėti ramybę šiame pasaulyje, yra ta, kad Jėzus jau nugalėjo pasaulį. Amžinybės praeityje Trejybė susirinko ir nusprendė, kad Dievas bus labiausiai išaukštintas, jei žmonija galės bendrauti su Dievu per Jėzų Kristų. Tikra ramybė ateina tada, kai mes įsikabiname į Kryžių ir pasitikime Kristaus prisikėlimu.

Galbūt tu kovoji su slegiančia, žeidžiančia ir tave naikinančia nuodėme, gal pamiršai faktą, kad Kristus prisikėlė, suteikdamas tau jėgą, kuri įgalina nugalėti visas nuodėmes? Galbūt vis labiau nerimauji dėl savo santuokos bei šeimos problemų ar aplinkybių darbe? Ar žinai, kad Kristaus prisikėlimo jėga gali suminkštinti širdis ir pakeisti aplinkybes? Gal jautiesi visiškai beviltiškai? Kristaus prisikėlimas žada tau naują kūną, kurio nepalies silpnumas, ligos ir mirtis. Prisikėlimas gali suteikti tau jėgų, kai esi varginamas išmėginimų ir kentėjimų.

Dažnai mes ieškome greito ir naujo sprendimo, bet Jėzus sako: „Grįžkite prie patikrintų ir tikrų tikėjimo pamatų. Aš noriu suteikti jums viltį ir patarnauti jums reikiamu metu. Aš noriu, kad jūs manimi pasitikėtumėte. Šaukitės manęs, prašykite manęs ateiti ir atsakyti į jūsų poreikius." Sunkumų metas yra metas pasitikėti.

Skaičiau apie vieną dailininką, kuris norėjo nutapyti ramybę. Jis pasirinko tokį vaizdą: audrą - aukštos, tarsi kalnai, jūros bangos daužosi į uolėtą krantą. Paveiksle pavaizduotas didžiulis skęstantis laivas, dūžtantis atsitrenkęs į uolas. Netoliese - paskendusio jūreivio kūnas. Tas dailininkas akivaizdžiai pavaizdavo pašėlusią, pavojingą audrą, pareikalavusią net į žmonių gyvybių. Tačiau antrame plane buvo didžiulė uola, kurios plyšyje susisukęs lizdą saugus tupėjo balandis. Apačioje dailininkas užrašė tik vieną žodį: „Ramybė".

Jėzus pažadėjo tau ramybę, nes Jis nugalėjo pasaulį. Kai įsikabinsi į Kryžių ir pasitikėsi Jo prisikėlimu, patirsi Jo pergalę net pačiomis sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis. Sunkumų metas yra metas pasitikėti.


Iš www.timelessword.com
vertė Lina Tamonytė