Stiprinantys žodžiai

Jei moki skaityti - gyvensi maloniai, linksmai ir išmintingai.
Senąjį skaitymo būdą, vadinamą lectio divina (lot. k. - dieviškasis skaitymas), taikyti nesudėtinga.Lėtai skaityti Šventąjį Raštą, įsiklausyti į prabilusį žodį ar frazę, akimirką stabtelėti ir maldingai apmąstyti žodžių atskleistą dovaną - vertingas įprotis, padedantis ir pačiais neramiausiais laikais išlaikyti dvasinę pusiausvyrą ir susikaupti. Taip galima skaityti ir kitus tekstus, tai gali padėti kitaip klausytis netgi kasdienio pokalbio. Taip mąstyti ir klausyti gali tapti mūsų įpročiu, kuris padėtų įžvelgti, kas naudinga ir teikia atgaivą bet kokiuose pamokančiuose žodžiuose - ypač tuose, kuriuos poetas Matthew Arnoldas pavadino „geriausiais iš kada pagalvotų ar ištartų“,  ir mūsų atmintyje sugultų sakiniai, frazės, žodžiai, kuriuos galime panaudoti tam tikrose situacijose, kai to prireikia.

Labai vertinamas literatūros teoretikas Kennethas Burke yra pastebėjęs, kad literatūra paruošia mus gyvenimui. Gyvendami mes tiesiog pasiimame iš jos tai, ko reikia. Kai skaitome kokią knygą, eilėraštį ar pjesę, jie mums kalba vis naujais būdais - taip, kaip mums reikia, nors gal ne visada tai ir suvokiame. Išmokti gerai skaityti reiškia ne tik kai ką pastebėti, bet ir leisti tekstui mums kalbėti. Priimti tai asmeniškai. Net skaitydami pasaulietinius tekstus prašykime, kad Šventoji Dvasia atvertų juose slypinčias dovanas, reikalingas mūsų gerovei ir augimui. Ir tikėkimės, kad braudamiesi pro spausdintų, ištartų ir elektroniniu būdu perduotų žodžių džiungles, mes atsirinksime tai, kas padės mums išmintingai, maloniai ir pašmaikštaujant keliauti per šį pasaulį, kuriame skelbiamos prieštaringos žinios, galinčios ieškančius tiesos nesunkiai išmušti iš vėžių ir nukreipti klaidingu keliu.

Pavyzdžiui, manau, kad Henris Džeimsas vylėsi, jog jo romano „Moters portretas“ herojė Izabelė Arčer bus „žmogus, kuris viską sugers į save“. Ši frazė man primena, kokio gyvenimo turėčiau trokšti - toks žmogus, atsidūręs netikėtoje situacijoje, ją apmąsto, analizuoja, meldžiasi, o jei reikia, iš visų jėgų pasipriešina, atsargiai renka žodžius, pastebi poreikį, supranta sąmojį ir nekreipia dėmesio į greitai praeinančius dalykus. „Dievas sutvėrė angelus, kad šie atskleistų Jo didybę, gyvūnus - kad liudytų Jo nekaltybę, augalus - kad atskleistų Jo paprastumą. Tačiau žmogus buvo sutvertas tam, kad tarnautų Jam - linksmai ir pasitelkdamas išmanymą“, - šiuos žo-džius Robertas Boltas priskiria Tomui Morui, kuris būdamas giliai dorovingas gebėjo suderinti dievotumą ir minties tikslumą. Šie žodžiai užtvirtina ankstesnę vilties kupiną eilutę, o sąmoju lyg aštriu instrumentu pašaliname nereikalingus, esmę užstojančius dalykus.

Panašiai mane įkvepia ir Richardo Wilburo eilėraščio „Akis“ eilutė: „Įgalink mane kiekvienam kūne matyti gyvybės plazdenimą.“ Ji primena man žvelgti giliau už to, ką esame įpratę laikyti patrauklumu, kad suvokčiau, jog Šventoji Dvasia ne tik „nusidriekusi virš pakrypusio pasaulio“, bet ir gyvena jame, netgi ten, kur viskas iškrypę ir sulūžę, ir netgi pačiomis varganiausioms gyvybės formoms suteikia „jėgą, iš žalio siūlo išauginti gėlę“ (Gerard Marley Hopkins „Dievo didybė“ (God’s Grandeur).

R. Wilburo malda man primena vieną gražiausių Džordžės Eliot eilučių, kai romano „Midlmarčas“ pabaigoje ji primena, jog esame skolingi „ištikimai gyvenusiems nematomą gyvenimą ir besiilsintiems užmirštuose kapuose“. Atsiminiau šią eilutę tą dieną, kai mirė mano mama, ir su dėkinga širdimi prisimenu ją visada, kai tik bažnyčioje susiduriu su daugybe niekuo neišsiskiriančių vyrų ir moterų - ne vadovų ar lyderių, bet ištikimų Kristaus sekėjų, įrodančių tiesą, jog „meilė nesigiria“, bet, kaip pasakytų poetė Mary Oliver, viskas, kas apšviesta jos šviesos, spindi.

Ir tada, kai mirė mano mama, ir pernai, mirus vienam mylimiausių mano dėstytojų, ir tuomet kai šį pavasarį mirė dar vienas brangus žmogus, prisiminiau dar vieną nuostabią ir paprastą tiesą, užrašytą „Karaliaus Lyro“ pabaigoje: „Žmogui reikia mirties, kaip ir gimimo, kantriai laukt. Svarbu subręsti“ (Viljamas Šekspyras, „Karalius Lyras“, iš anglų kalbos vertė Antanas Danielius). Branda ateina nepastebimai - taip bręsta ne tik vaisiai, bet ir juos prižiūrintis ūkininkas. Turėjau garbės būti šalia kelių žmonių, žinojusių, jog miršta, ar besiruošiančių mirti - jie priėmė paskutinį gyvenime pavedimą oriai ir garbingai, o kai kurie net ramiai džiūgaudami. Toks pasiruošimas iš tikrųjų liudija brandą.

Kai man to reikia, mane paguodžia, padrąsina, uždega dvasią, leidžia atsikvėpti nuo biurokratinių nesąmonių kiti žodžiai. Pavyzdžiui, Basilio Rathbone frazė, kai, vaidindamas Šerloką Holmsą, jis įgriūna į kambarį, apsidairo ir sušunka: „Ei! O kas gi čia?“ Šiais žodžiais galima linksmai pasitikti viską, kas kiekvieną dieną užklumpa tave netikėtai - nesvarbu, ar tai būtų kas nors nesuprantamo, ar daug žadantis pakvietimas. V. H. Odeno frazė „Ieškok, jei reikia, bet vis tiek ko nors nerasi“ padeda man suprasti - kad ir ką nuspręsčiau, visų pasekmių numatyti negaliu. O štai linksmas Wendellio Berrio kvaišos ūkininko (iš eilėraščio „Manifestas: kvaišos ūkininko išsivadavimo frontas“) patarimas, kurį daviau daugybei absolventų, kaip reikia elgtis pagundų perpildytame komercijos pasaulyje, kur esi nuolat raginamas daryti kompromisus:

„Todėl, draugai, darykite kasdien
ką nors, ko niekas neįvertins. Mylėkit Viešpatį,
Mylėkite pasaulį ir dirbkite už dyką.
Turėkit viską - būkit vargšai.
Ir dar - mylėkite ką nors, nors jis to visiškai nenusipelno.“

Tokio požiūrio verta laikytis kasdien, kai apsivelkame kostiumus ir, išgėrę puodelį rytinės kavos, išbėgame. Viliuosi, kad visi besimokantieji ar ką nors studijuojantys pasistengs mintinai išmokti žodžius, skatinančius nuoširdų gerumą, padedančius nenukreipti įdėmaus žvilgsnio netgi nuo sudėtingų dalykų. Jei apie juos mąstysime ir jais gyvensime, žodžiai ras kelią, iškils mums besvajojant, taps mūsų esybe.

Jei aušros sparnus pasiėmęs nusileisčiau, kur baigiasi jūros, ir ten Tavo ranka vestų mane ir laikytų Tavo dešinė (Ps 139, 9-10) - iki šiol stebiuosi, kiek šiose eilutėse grožio ir vilties. O kartais mane sustiprina, silpstančias jėgas sutelkia paprastas įsakymas iš Pakartoto įstatymo knygos - Pasirink gyvenimą! (Įst 30, 19).

Pradžioje buvo Žodis. Ryšys tarp gyvojo Žodžio, įsikūnijusio Kristuje, ir gausios žodžių dovanos, kuria mums duota naudotis ir rūpintis, - paslaptis, verta gilių apmąstymų. Be abejonės, mūsų, kaip šios dovanos saugotojų, neatidėliotina ir džiaugsminga pareiga - pasakoti istorijas, atidžiai klausyti, priešintis jėgoms, kurios supaprastina, išpučia ar paverčia kalbą viliojančiu melu, ir tęsti pokalbį. Viena seniausių žodžio „pokalbis“ reikšmių - gyventi bendruomenėje arba vaikščioti kartu. Mums reikia žodžių ir minčių, kurios iškiltų, kai taika turi prabilti į smurtą ar tiesa atsakyti jėgai. Išmintingai skaityti ir įsiminti tai, ką perskaitėme, reiškia pasiruošti toms akimirkoms, sukaupti atsargas būtent tam laikui, kai iškils poreikis - tie žodžiai ar mintys pakurstys mūsų maldas ir padės mums atlaikyti visas pagundas.

Iš www.ctlibrary.com
vertė Jurga Domarkaitė