Svajonių bažnyčia

Kartą vieno bažnyčios tarybos susirinkimo metu pasakiau, kad esu labai pavargęs, gydytojai diagnozavo man plaučių uždegimą, ir mano našta kartais atrodo tiesiog nepakeliama. Visi tarybos nariai buvo mano draugai, tad tikėjausi, kad jie mane supras ir palaikys. Tačiau nutiko kitaip...


„Mes visi esame pavargę, - įsiterpė vienas narys. - Visi esame pasiekę kritinę ribą. Tavo darbas nėra sunkesnis nei mūsų…“

Aš tikrai nesitikėjau, kad situacija pakryps būtent tokia linkme. Norėjau tik išsakyti, kaip jaučiuosi. Neturėjau ketinimų parodyti, jog aš dirbu sunkiau nei jie. Kodėl viskas pakrypo būtent taip? Aš tikėjausi, kad jie išklausys mane, kaip ir aš išklausydavau jų.

Tą naktį beveik nemiegojau. Galvoje grūmėsi įvairios mintys: „mesti šį kvailą užsiėmimą“, „melstis ir į viską pažvelgti kitu žvilgsniu“, ir galiausiai bandžiau įsivaizduoti idealią bažnyčią, kurioje labai norėčiau tarnauti.  Supykęs dažnai užsisklendžiu savyje ir svajoju apie idealią bažnyčią, kuri palaikytų mane, kai prispaudžia problemos, o jos narių uždavinys būtų... pastoriaus laimė.

Jėzus, ne Barnis

Ši situacija man priminė vieną vaikams rodomą klipą, kuriame pasakojama, kaip susikurti įsivaizduojamą pasaulį. To pasaulio pagrindinis veikėjas - violetinis dinozauras Barnis. Barnis moko vaikus, kaip patekti į stebuklingą pasaulį, kuriame šios reptilijos yra gerbiamos, visiems gera būti kartu ir kiekvienas laikosi nustatytų taisyklių. Žinoma, Barnio nustatytų taisyklių.

Kartais aš noriu, kad Jėzus būtų kaip Barnis. Noriu, kad Jis mane palydėtų į įsivaizduojamą bažnyčią, kurioje visi myli vieni kitus, kurioje visiems gera būti kartu ir visi laikosi nustatytų taisyklių. Mano taisyklių.

Tačiau Jėzus veikia iš tiesų egzistuojančioje bažnyčioje, o ne mano susikurtoje, idealioje. Tikroji bažnyčia yra skirta nuodėmingiems žmonėms, kuriems tarnauja nuodėmingas pastorius. Tai bažnyčia, kurioje gyvena Jėzus, kurią stato Jėzus ir dėl kurios Jėzus numirė.

Vizija ar fantazija?

Idealizuotos bažnyčios ir tarnavimų vizijos dažnai atrodo taip pat. Tik idealios bažnyčios paveikslas yra mūsų „ego“ projekcija, o tikroji tarnavimo vizija - Dievo Dvasios produktas.

Kaip pastebėti skirtumus? Tikros vizijos nebūna sertifikuotos antspaudu, o idealios bažnyčios vaizdinyje nešoka violetiniai dinozaurai, tad tikimybė suklysti tikrai yra. Tačiau yra ir keletas įspėjančių ženklų.

Jeigu mintys apie idealią bažnyčią kyla, kai esame įskaudinti, greičiausiai tai klaidingas vaizdinys, - neleiskime, kad jos mus užvaldytų. Taip, kai esi įskaudintas prote iškyla dvejonių, tačiau naivu tikėtis, kad kitoje bažnyčioje tave suprastų geriau... Tai melas. Net jei kas nors bažnyčioje tave ir sužeidė, mąstydamas, kad rasi kitą vietą, kurioje tave supras ir mylės, pataikauji savo nesaugiam „ego“.

Kai skausmas atslūgo, vėl galėjau blaiviai mąstyti ir melstis, man tapo aišku, kad kai kurie bažnyčios nariai yra sužeisti ne mažiau nei aš. Kristus yra tarp mūsų ir nori, kad visi suprastų, jog svarbūs ne vieno, bet visų jausmai. Tikrojoje bažnyčioje šeimininkauja Kristus.

Neteko girdėti pastoriaus pasakojimo apie idealią bažnyčią, kuriame nebūtų biblinio atspindžio, kad nekiltų noras tarnauti, kad ji nebūtų puiki bažnyčia tarnauti. Bet imu abejoti, ar tikrovėje įmanoma  visas tas detales sudėti karu. Jei teoriškai bažnyčia gali veikti tiksliai kaip šveicariškas laikrodis, man sunku patikėti, kad tas „laikrodis“ bus atsparus vandeniui... Juk bet kada gali įsiskverbti nuodėmė. Mums nereikia  Čarlzo Mensono, kad paaiškėtų, kokios kvailos mūsų geriausios idėjos. Pakanka tetulės Bertos, kuriai vieną dieną  šliūkštelėjus lašelį deguto, ideali bažnyčia sugriūtų.

Turėti viziją - tai matyti tai, kas pranoksta šiandienines galimybes, nors ir sunku patikėt, kad tai išsipildys. Bet vizija, skirtingai nei idealios bažnyčios paveikslas, turi ateitį nuodėmingoje bažnyčioje. Ji gali būti įgyvendinama per netobulas asmenybes, sudėtingas teologijas ir įveikiant kitus trukdžius.

Idealizuoti vaizdiniai kyla iš paties įtvirtinto pašaukimo tarnauti, o vizija gimsta meldžiantis. Kai išgirstame Jėzų sakant: Jei kas nori sekti mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi (Mk 8, 34) ir suprantame, kad tas kvietimas skirtas mums, suvokiame, kad kvaila įsivaizduoti, kad tarnausime idealioje bažnyčioje.

Pastebėjome, jog jei, kurdami kokį tarnavimą  bandydavome kopijuoti konkrečias programas ir jas taikyti kitose bažnyčiose, visuomet patirdavome nesėkmę. Juk bažnyčios yra skirtingos, ir  tai, kas veikia vienoje, gali būti visiškai neveiksminga kitoje. Tačiau jei vadovaujamės šiais principais: mylėti žmones, mokyti juos Dievo žodžio ir už juos melstis, - tarnavimai visuomet turėdavo pasisekimą.

Ideali bažnyčia yra mitas, bet tarnavimo vizija gali padėti įvykdyti Dievo valią konkrečioje vietoje. Dievas dažnai nori daryti kažką naujo, o mes tam trukdome, gręžiodamiesi į praeitį ir viską lygindami su anksčiau patirtomis sėkmėmis. Samuelis Rutherfordas yra pasakęs: „Tam, kad mūsų pasididžiavimas sunyktų, reikalingas šiaurinis vėjas.“ Tad norint įgyvendinti įvairius pamąstymus, pirmiausiai reikia juos išanalizuoti ir išbandyti, ar jie atlaiko „saulę, vėją, lietų ir šaltį“, kad išryškėtų tikrieji „griaučiai“. Kartais gali įvykti taip, kaip aprašyta Ezechielio pranašystės 37 skyriuje, - „sausi kaulai atgyja“, išryškėja tvirta idėja. Mums meldžiantis „kaulai“ ima judėti. Idealizuota bažnyčia - tai stabas, o tarnavimo vizija - pranašystė.

Šventųjų bendrystė

Minėtas tarybos susirinkimas vyko prieš daugelį metų, bet tokie dalykai vyksta ir šiandien. Kai esu įskaudintas, aš vis dar svajoju apie idealią bažnyčią. Silpnumo akimirkomis bandau mąstyti pozityviai, atrodo, kad žinau, kaip išspręsti visas problemas. Kai mano idėjos sužlunga, imu dvejoti, ar tikrai esu pašauktas tarnauti. Žinoma, aš kiek pavydžiu tiems, kuriems sekasi, bet jau išmokau žvelgti į savo bažnyčią kitomis akimis, ir tai man  padeda atsirinkti.

Prieš kelis sekmadienius šventėme Viešpaties Vakarienę. Aš tariau keletą žodžių ir peržvelgiau visus susirinkusiuosius. Įsižiūrėjau ir pamačiau, kad aš tarnauju šventiesiems. Žinoma, mačiau ir keletą rūškanų veidų, kurie dėl ko nors pyksta ar su kuo nesutaria. Tačiau tai turbūt neatsiejama nuo žmogiškumo. Vėliau kelias akimirkas aš sėdėjau ramiai ir meldžiausi. Supratau, kad man suteikta didžiulė privilegija tarnauti tikrai, o ne išgalvotai (idealizuotai) bažnyčiai.

Nebijokite, bažnyčia nesugrius. Viršukalnės ir slėniai, vingiai į kairę ar į dešinę - tai gyvenimo su Dievo Dvasia kasdienybė. Su džiaugsmu ir meile suvokiau, kokie mes iš tiesų esame - tikroji bažnyčia, vieninga ne tik mano svajonėse, bet ir Kristaus planuose, ir ne mano pastangomis, bet Jėzaus Kristaus iš Nazareto pralieto kraujo dėka.

Kai kurių žmonių nepatenkinti veidai tik patvirtina, kad tarnauju tikrai bažnyčiai. Nors aš nedaug ką galiu padaryti, kad išspęsčiau problemas, bet viena tikra - Jėzus budi ir rūpinasi bažnyčia.

Iš www.ctlibrary.com
vertė Jurgita Ratautienė