Šventieji (III)

Su ištvirkavimu glaudžiai asocijuojasi gobšumas / geidulingumas. Abiems šioms nuodėmėms būdingas nepasotinamas geismas, ir tas, kuris jomis nusideda, duodasi pasaulio įveikiamas.
Dieviškas įsakymas byloja: „Negeisk“. Tiek ištvirkėlis, tiek gobšus žmogus visiškai įkūnija geismą. Ištvirkėlis geidžia kito asmens, o gobšuolis - materialinių dalykų. Pastarasis siekia valdžios ir jėgos, tačiau tampa tik vergu pasaulio, į kurį nukreipė savo širdį. Ir ištvirkavimas, ir gobšumas suteršia žmogų šio pasaulio nešvara. Abi šios nuodėmės yra stabmeldystė, nes jų aukos, savo geismo užvaldytos, praranda bendrystę su Dievu ir Kristumi.  

Kai savame pasaulyje susikuriame savo dievą, mes sudieviname savo geismą. Tada imame nekęsti kitų žmonių, nes jie trukdo mums patenkinti egoistinius troškimus. Neapykanta, pavydas, žmogžudystė - savanaudiško geismo vaisiai. „Iš kur tarp jūsų atsiranda karai ir kivirčai? Ar ne iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų nariuose?“ (Jok 4, 1). Ir ištvirkėlis, ir gobšus žmogus nežino, kas yra broliška meilė. Jiems patinka jų širdies tamsa. Nusidėdami Kristaus Kūnui, jie nusideda sau ir savo artimui. Ištvirkavimas ir broliška meilė negali kartu tarpti Kristaus Kūne. Panieka savo ir kitų žmonių kūnams galiausiai baigiasi gėdingomis, bedieviškomis orgijomis, palaidumu, girtuokliavimu. Kitaip tariant, mes tampame savo kūniškos prigimties aukomis ir tokiais, kurie „[...] netarnauja mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, bet savo pilvui (Rom 16, 18). Ši nuodėmė ima gėdingai atsispindėti ir žmogaus fizinėje išvaizdoje. Apsirijėlis neturi dalies Kristaus Kūne.

Bažnyčiai pasaulis ir jo ydos lieka praeityje. Ji yra nutraukusi visus ryšius su tais, kurie tokius dalykus daro, ir jos pareiga - šalintis jų (1 Kor 5, 9). Nes „[...] kas bendro tarp šviesos ir tamsos?“ (2 Kor 6, 14). Pasaulyje - „kūno darbai“, Bažnyčioje - „Dvasios vaisius“ (Gal 5, 19; Ef 5, 9).

Ką reiškia „vaisius“ šiame kontekste? Kūno darbų yra daug, o Dvasios vaisius - tik vienas. Darbai daromi žmonių rankomis, o vaisius užsimezga ir auga šito „nežinant“ net jį auginančiam medžiui. Darbai yra mirę, vaisius - gyvas ir turi sėklą, kuri duos daugiau vaisiaus. Vaisius negali egzistuoti be jį auginančio medžio. Vaisius visuomet yra stebuklas, jis sukuriamas. Jis nėra troškimo, bet augimo rezultatas. Dvasios vaisius - tai Dievo dovana, ir tik Jis gali jį išauginti. Nešantys tą vaisių apie jį žino ne daugiau kaip bet kuris medis žino apie savąjį vaisių. Jie žino ir patiria tiktai galią To, nuo kurio priklauso jų gyvenimas. Čia nėra vietos pagyroms, o tik dar glaudesnei vienybei su Juo. Šventieji nežino apie vaisių, kurį jie neša. Jų kairioji ranka nežino, ką daro dešinioji. Jei šventieji panorėtų tai sužinoti, jeigu panorėtų save stebėti iš šalies, jie tik atkirstų save nuo šaknų ir liktų be vaisiaus. „Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22). Aiškiau ir neapibūdinsi pašventinto individo bei pašventintos Bažnyčios kaip visumos. Tiek individo, tiek viso Kūno pašventinimo šaltinis tas pats - bendrystė su Kristumi tame pačiame Kūne. Taip, kaip Bažnyčios atskyrimas nuo pasaulio regimai išryškėja tik jų nesiliaujančiame konflikte, taip ir asmeninis pašventinimas reiškia nuolatinį konfliktą tarp Dvasios ir nuodėmingo kūno. Šventieji gyvenime jaučia tik savo kovą ir sielvartą, savo silpnumą ir nuodėmę. Kuo daugiau jie daro pažangos šventėdami, tuo labiau suvokia, kad šios kovos nelaimės. „Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 24). Jie vis dar gyvena kūne, ir kaip tik dėl to visas jų gyvenimas turi būti tikėjimo aktas į Dievo Sūnų, kuris pradėjo juose gyventi savo gyvenimą (Gal 2, 20). Krikščionis miršta kasdien (1 Kor 15, 31), ir nors tai gali reikšti kentėjimą kūnu ir kūno irimą, vidinis žmogus diena iš dienos atsinaujina (2 Kor 4, 16). Vienintelė priežastis, kodėl šventieji turi mirti kūnu, yra ta, kad Kristus apsigyveno juose per savo Šventąją Dvasią. Kristaus ir Jo gyvenimo poveikis šventiesiems - jų mirtis kūnu. Todėl jiems nereikia ieškoti kančios kažkur kitur, nes tai būtų to paties kūno pastangos save įtvirtinti. Kiekvieną dieną Kristus yra jų mirtis ir Kristus yra jų gyvenimas.

Dėl to ši triumfo giesmė gali būti kuo puikiausiai jiems taikoma: tas, kuris yra gimęs iš Dievo, nebenusideda; nuodėmė jiems daugiau nebeviešpatauja, jie yra mirę nuodėmei, o gyvi Dvasia.[1] „Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 1). Dievas gėrisi savo šventaisiais. Jis veikia jų sielvarte ir jų mirtyje, o tai patirdami jie dar labiau šventėja. Šventieji gali būti užtikrinti, kad vaisius auga, nors jis visuomet išliks paslėptas nuo jų akių. Žinoma, tai nereiškia, jog tol, kol skelbiama atleidimo Evangelija, jie gali sau leisti ištvirkauti, geisti svetimo, žudyti ar nekęsti savo brolių, ir kad pašventinimo vaisius taip ir liks nematomas. Tačiau, kai tik jis taps matomas, kai pasaulis, žiūrėdamas į krikščionis sakys kaip ir ankstyvosios bažnyčios laikais: „Žiūrėkite, kaip jie myli vienas kitą“, tada šventieji turi būti kaip niekad nuolankūs, išlaikyti savo žvilgsnius nukreipę tiktai į Jį, o ne į savo pasiekimus, ir karštai melsti atleidimo. Tie patys krikščionys, kurie daugiau nebėra nuodėmės valdžioje, taip pat išpažins:
 „Jei sakome, kad neturime nuodėmės, - klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Jei sakome, kad nesame nusidėję, darome Jį melagiu, ir nėra mumyse Jo žodžio. Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų“ (1 Jn 1, 8-2, 1).

Ir pats Viešpats mokė mus taip melstis: „Ir atleisk mums mūsų kaltes.“ Jis prisakė mums niekuomet nepavargti atleisti vienas kitam (Ef 4, 32; Mt 18, 21). Dėl broliško atleidimo tikinčiųjų bendruomenę pasiekia ir Jėzaus atleidimas. Krikščionis atleidžia savo artimui ir nelaiko jo skriaudėju, o žiūri į jį kaip į tą, kuriam Kristus ant kryžiaus iškovojo atleidimą. Tikinčiųjų bendravimas remiasi bendru jų pašventinimu per Kristaus kryžių.
Šventųjų bendruomenė nėra „ideali“ bendruomenė, susidedanti iš tobulų, nenuodėmingų vyrų ir moterų, kuriems daugiau nebereikia jokios atgailos. Ne, tai bendruomenė, kuri be paliovos ir nuoširdžiai skelbdama Dievo atleidimą (kuris neturi nieko bendra su atleidimu sau), įrodo esanti verta atleidimo Evangelijos. Tai bendruomenė tokių žmonių, kurie iš tiesų patyrė brangią Dievo malonę, jie nešvaisto jos veltui ir gyvena taip, kad būtų verti Evangelijos.

Kitaip tariant, atleidimo skelbimą visuomet turi lydėti raginimas atgailauti, Evangelijos skelbimą turi lydėti Įstatymo skelbimas. Nuodėmių atleidimas negali būti besąlygiškas - kartais nuodėmė turi būti užlaikyta. Tai paties Viešpaties valia, kad Evangelija nebūtų metama šunims. Jėzus tvirtai laikėsi nuostatos, jog atleidimo Evangelija negali būti skelbiama be kvietimo atgailauti. Jeigu Bažnyčia atsisako pripažinti rūsčią nuodėmės realybę, ji nepelnys pasitikėjimo, kalbėdama apie atleidimą. Tokia Bažnyčia diskredituoja jai suteiktą šventą pasitikėjimą ir yra neverta Evangelijos. Tokia Bažnyčia yra nešventa, ji tuščiai švaisto brangų Viešpaties atleidimo lobį. Nepakanka abstrakčiai kalbėti, jog žmogaus nuodėmingumas suteršia ir jo gerus darbus. Būtina įvardinti konkrečias nuodėmes bei jas pasmerkti. Toks yra teisingas raktų galios, kurią Viešpats perdavė savo Bažnyčiai, panaudojimas (Mt 16, 19; 18, 18; Jn 20, 23) - tai pabrėžė net ir reformatoriai. Bažnyčia privalo šią galią naudoti - vardan šventumo, nusidėjėlio ir savo pačios labui. Jeigu Bažnyčia nori būti verta Evangelijos, ji turi palaikyti bažnytinę discipliną. Pašventinimas reiškia pasaulio išstūmimą iš Bažnyčios ir sykiu Bažnyčios atskyrimą nuo pasaulio.

Bažnytinė disciplina reikalinga ne tam, kad tikinčiųjų bendruomenė taptų tobula, o kad būtų bendruomene, kuri gyvena realiai patirdama Dievo atleidimą ir gailestingumą. Bendruomenėje palaikoma disciplina yra brangios Dievo malonės tarnaitė. Jeigu Bažnyčios narys krenta į nuodėmę, jis turi būti įspėtas ir nubaustas, kad neprarastų išgelbėjimo ir neužtrauktų Evangelijai negarbės. Štai kodėl krikštyti galima tik tokiu atveju, jeigu krikštijamasis atgailauja dėl savo nuodėmių ir išpažįsta savo tikėjimą Jėzumi Kristumi. Ir tik tie, kurie „išskiria“ (1 Kor 11, 29) tikrąjį Kristaus Kūną ir Kraują, t.y. suvokia, kuo Viešpaties vakarienė skiriasi nuo kokio nors kito valgymo ritualo, gali priimti Šventosios Komunijos malonę. Krikščionis turi ištirti savo tikėjimą (1 Kor 11, 28) arba leistis brolio ištiriamas, kad būtų tikras, jog iš tiesų trokšta Kristaus Kūno ir Kraujo sakramento bei Jo atleidimo. Be tikėjimo ištyrimo svarbi ir sakramentinė išpažintis, kurią atlikęs tikintysis gauna užtikrintumą, kad jo nuodėmės yra atleistos. Išpažintis - tai Dievo duotas vaistas nuo saviapgaulės ir nuolaidžiavimo sau. Išpažindami savo nuodėmes broliui krikščioniui, mes mariname savo kūno išdidumą, atiduodami jį gėdai ir mirčiai per Kristų. Gavę atleidimo žodį, mes pakylame kaip nauji žmonės, visiškai priklausomi nuo Dievo gailestingumo. Išpažintis yra autentiška šventųjų gyvenimo dalis, viena iš malonės dovanų. Tačiau, jeigu išpažintis nenuoširdi, bausmės neišvengsime. Per išpažintį krikščionis tapatinasi su Kristaus mirtimi. „Ragindamas žmones ateiti išpažinties, aš tiesiog raginu juos būti krikščionimis“ (Liuteris, „Didysis katekizmas“).

Disciplinos dvasia persmelkia visą Bažnyčios gyvenimą. Ši malonės tarnystė susideda iš kelių pakopų, tačiau visų jų pagrindas tas pats - Žodžio skelbimas, naudojant Bažnyčiai suteiktą raktų galią. Disciplinos praktikavimas neturi apsiriboti formaliais bažnytiniais susirinkimais, nes pastoracinė tarnystė jais neapsiriboja. „Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir pamokymu“ (2 Tim 4, 2). Tai pirma bažnytinės disciplinos pakopa. Ir čia mes kalbame tik apie tas nuodėmės, kurios tampa matomos. „Kai kurių žmonių nuodėmės matomos iki teismo, o kai kurių paaiškėja tik vėliau“ (1Tim 5, 24). Taigi žmogus, kuris baudžiamas pagal bažnytinę discipliną, išvengs bausmės teismo dieną. Tačiau, jeigu bažnytinė disciplina „šlubuoja“ jau šioje pakopoje, t. y. vykdant kasdienę pastoracinę tarnystę, vargu ar ji bus įmanoma kitose pakopose. Mat antroji pakopa - tai broliškas įspėjimas iš kitų Bažnyčios narių. „Mokykite ir įspėkite vieni kitus“ (Kol 3, 16; 1 Tes 5, 11. 14). Brolių įspėjimas - tai ne tik nuodėmiaujančiųjų sudrausminimas, bet ir liūdinčiųjų padrąsinimas, ir silpnųjų palaikymas, ir kantrumas visų žmonių atžvilgiu (1Tes 5, 14). Tai vienintelė pagalba, kasdien patiriant išbandymus ir pagundymus, bei apsauga nuo apostazės bendruomenėje.

Na, o jeigu Bažnyčioje tokia broliško patarnavimo dvasia netarpsta, vargu ar bus pasiekta trečia disciplinavimo pakopa. Bažnyčia turi būti įgijusi didelį autoritetą, kad galėtų viešai sudrausminti krikščionį, kuris atvirai nusideda žodžiu ar veiksmu, ir šioje pakopoje drausminimo procesas yra gana ilgas. Bažnyčia pirmiausia turi įveikti savo nenorą šalintis tokio žmogaus ir su juo nebendrauti. „[...] nebendraukite su juo (2 Tes 3, 14).“ „Venkite jų! (Rom 16, 17). „Su tokiu net nevalgykite kartu“ (Šventoji Komunija? - 1 Kor 5, 11). „Šalinkis tokių žmonių! (2 Tim 3, 5; 1 Tim 6, 4). „Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu įsakome jums, broliai, šalintis kiekvieno brolio, kuris tinginiauja ir nesilaiko tradicijos, gautos iš mūsų“ (2 Tes 3, 6). Bažnyčia taip elgiasi siekdama tik vieno - kad  nuodėmiaujantis brolis „susigėstų“ (2 Tes 3, 14) ir atgailautų. Ir nors tokiam neleidžiama laikinai dalyvauti jokioje Bažnyčios veikloje, tai nereiškia, kad su juo nutraukiami visi santykiai. Bažnyčia ir toliau turi jį įspėjinėti. „Nelaikykite jo priešu, bet įspėkite kaip brolį“ (2 Tes 3, 15). Jis baudžiamas ir bendruomenės perspėjamas kaip tik todėl, kad vis dar tebėra brolis. Broliška meilė skatina Bažnyčią tokį žmogų drausminti. Užsispyręs ir neklusnus tikintysis baudžiamas romumo ir kantrybės dvasioje. „Viešpaties tarnas neturi kivirčytis, bet būti malonus su visais, gabus pamokyti, kantrus, romiai aiškinti prieštaraujantiems, - rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą ir atsipeikėtų nuo pinklių velnio, kuris pavergęs juos savo valiai“ (2 Tim 2, 24-26). Žinoma, tokios disciplinos taikymas kiekvienu atveju skirsis, tačiau tikslas liks visada tas pats - nusidėjusiojo atgaila ir sutaikinimas su Dievu.

Pirmiausia reikia asmeniškai su juo kalbėtis, ir „[...] jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį (Mt 18, 15). Tačiau, jeigu jis nepaklausytų ir neatgailautų, reikėtų vėl su juo kalbėtis prie vieno ar dviejų liudytojų (Mt 18, 15). Liudytojai reikalingi dėl dviejų priežasčių. Pirma, jų reikia tam, kad nusidėjęs brolis pripažintų savo nuodėmę jų akivaizdoje. Tačiau, jeigu jis to nepadaro, - tai jo sąžinės reikalas; juk broliai čia pakviesti būti ne tardytojais, o liudytojais. Antra, jie turi paraginti nusidėjusįjį atgailauti. Ir jeigu šis jų neklauso ir neatgailauja arba jo nuodėmė jau yra žinoma bendruomenei, tada visa tikinčiųjų  bendruomenė turi jį drausminti ir skatinti atgailai (Mt 18, 17). Ateina laikas nuodėmiaujančiajam paskelbti paties Dievo nuosprendį. Jeigu jis nuoširdžiai atgailauja ir viešai pripažįsta savo nuodėmę, gauna atleidimą Dievo vardu. Tačiau, jeigu neatgailauja, Bažnyčia Dievo vardu turi užlaikyti jo nuodėmę. Kitaip tariant, jis turi būti ekskomunikuotas. „O jei neklausys nė bažnyčios, tebūna jis tau kaip pagonis ir muitininkas“ (Mt 18, 17). „Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje. [...] Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų“ (Mt 18, 18. 20). Reikia pasakyti, jog ekskomunika tėra esamos padėties konstatavimas - neatgailaujantis nusidėjėlis jau yra pats save pasmerkęs (Tit 3, 10-11), dar prieš bendruomenei jį pašalinant iš savo gretų. Šv. Paulius ekskomuniką vadina „atidavimu Šėtonui“ (1 Kor 5, 5; 1 Tim 1, 20). Nusidėjėlis grąžinamas pasauliui, kuriame valdo Šėtonas ir veikia mirtis (Šv. Pauliaus minimo „atidavimo Šėtonui“ negalime sutapatinti su Ananijo ir Sapfyros mirties bausme, aprašyta Apaštalų darbų 5 skyriuje. Tai akivaizdu, pastarąjį atvejį palyginus su šiomis Šventojo Rašto vietomis: 1 Tim 1, 20 ir 2 Tim 2, 17; 2 Tim 4, 14-15). Nusidėjėlis pašalinamas iš Kristaus Kūno ir netenka bendrystės su Juo, nes jau pats save yra nuo Jo atskyręs. Jis nebetenka visų savo, kaip bendruomenės nario, teisių ir negali reikšti jai jokių pretenzijų. Tačiau net ir šia kraštutine priemone siekiama vieno vienintelio tikslo - nusidėjėlio išgelbėjimo: kad „[...] dvasia būtų išgelbėta Viešpaties Jėzaus dieną“ (1 Kor 5, 5);  „[...] kad jie pasimokytų nebepiktžodžiauti“ (1 Tim 1, 20). Priėmimas atgal į bendruomenę, arba išgelbėjimas, yra bažnytinės disciplinos tikslas visose jos pakopose - tai pamokanti, „pedagoginė“, procedūra. Nėra abejonių, jog Bažnyčios nuosprendis galioja ir amžinybės perspektyvoje, jeigu nusidėjėlis atsisako atgailauti, ir lygiai taip pat aišku, jog šis nuosprendis (reiškiantis neišvengiamą išgelbėjimo praradimą) sykiu yra paskutinis pasiūlymas pašalintajam sugrįžti į bendruomenę ir neprarasti išgelbėjimo. [2]
 
Taigi Banyčia išsaugo savo pašventinimą, gyvendama taip, kad būtų verta  Evangelijos. Toks gyvenimas subrandina Dvasios vaisių, nes yra persmelktas Dievo žodžio disciplinos. Tačiau nereikia pamiršti, jog Bažnyčia - tai bendruomenė, kurios pašventinimas yra tiktai Kristus ir niekas daugiau (1 Kor 1, 30); tai bendruomenė, kuri karštai laukia Viešpaties sugrįžimo dienos.

Dabar jau galime aptarti ir trečią tikrojo pašventinimo aspektą: pašventinimas mums reikalingas tam, kad ištvertume išmėginimą Jėzaus Kristaus dieną. „[...] siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties“ (Hbr 12, 14). Pašventinimas susijęs su Pabaiga; jo paskirtis - kad mes galėtume atlaikyti ne pasaulio ar mūsų pačių teismą, bet Viešpaties. Tikinčiųjų pašventinimas pasaulio ar jų pačių akimis gali atrodyti lyg nuodėmė, jų tikėjimas - lyg netikėjimas, meilė - lyg širdies kietumas, jų tvirtumas - lyg silpnumas. Tikrasis mūsų pašventinimas visuomet išlieka paslėptas. Pats Kristus ruošia savo Bažnyčią, kad ji išstovėtų Jo teisme. „Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad pristatytų sau šlovingą bažnyčią, neturinčią dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą“ (Ef 5, 25-27; Kol 1, 22; Ef 1, 4). Tik pašventinta Bažnyčia gali pasilikti Kristaus akivaizdoje. Kristus sutaikino su Dievu Jo priešus ir atidavė savo gyvybę už bedievius, kad Jo Bažnyčia būtų šventa iki Jo antrojo atėjimo. Bažnyčia tampa šventa, kai ji užantspauduojama Šventąja Dvasia; Jos užanstspaudavimu šventieji saugomi Bažnyčios šventykloje iki Jėzaus Kristaus dienos. Tą dieną jie stovės priešais Jį be dėmės ir gėdos, šventi, nesutepti savo kūnu, siela ir dvasia (1 Tes 5, 23). „Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės. Kai kurie iš jūsų buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 9-11). Tad jei kuris nors ir toliau užsispyręs nuodėmiauja, tenepasikliauja tuščiai Dievo malone. Viešpaties Jėzaus Kristaus dieną nuo rūstybės bus išgelbėta tik pašventinta bendruomenė, nes „Jis kiekvienam atmokės pagal jo darbus. [...] Dievas nėra šališkas. [...] mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų pagal tai, ką jis, gyvendamas kūne, darė - gera ar bloga“ (Rom 2, 6.11; 2 Kor 5, 10; Mt 16, 27). Teismo dieną neliks nieko nepastebėta ir nenuteista, net jeigu ir išvengėme teismo žemėje. Kas tada išstovės? Tie, kurie darė gera. Ne klausytojai, bet įstatymo vykdytojai bus išteisinti (Rom 2, 13). Pats Kristus pasakė, jog tik tie, kurie vykdo Jo dangiškojo Tėvo valią, įeis į Jo karalystę.

Mes būsime teisiami pagal savo darbus - būtent dėl to ir esame raginami daryti gerus darbus. Tikėjimas ir geri darbai Biblijoje nėra supriešinti taip, kad, galėtume tvirtinti, jog geri darbai kenkia tikėjimui. Ne geri, o blogi darbai teršia ir griauna mūsų tikėjimą. Malonė ir aktyvus paklusnumas papildo vienas kitą. Nėra tikėjimo be gerų darbų, o pastarieji neįmanomi be tikėjimo.[3] Jei krikščionis nori būti išgelbėtas, jis turi daryti gerus darbus, nes darantieji blogus darbus neregės Dievo karalystės. Štai kodėl krikščionio tikslas - daryti gera. Mūsų gyvenime yra tik vienas pats svarbiausias klausimas: kaip mes atsilaikysime paskutiniajame teisme? Ir kadangi būsime teisiami pagal savo darbus, mums gyvybiškai svarbu įgusti daryti gerus darbus. Iš tiesų tai ir yra visa mūsų naujojo kūrinio Kristuje esmė:  „Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų - tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų. Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 2, 8-10; 2 Tim 2, 21; 3, 17; Tit 1, 16; 3, 1. 8. 14).

Taigi aiškiau ir būti negali: krikščionio gyvenimo tikslas - daryti gerus darbus, kurių reikalauja Dievas. Dievo įstatymas vis dar galioja ir vis dar reikalauja išpildymo (Rom 3, 31). O vienintelis būdas išpildyti įstatymą - darant gerus darbus. Tačiau galiausiai išlieka tik vienas geras darbas - Dievo darbas Jėzuje Kristuje. Mes išgelbėti paties Dievo darbu Kristuje, o ne savo darbais. Negalime jais girtis, nes patys esame Jo rankų darbas. Vis dėlto sykiu nepamirškime ir to, jog mūsų naujojo kūrinio Kristuje esmė - daryti Jame gerus darbus.

Visi mūsų geri darbai iš tiesų yra paties Dievo darbai - darbai, kuriems Jis mus iš anksto numatė. Geri darbai reikalingi mūsų išgelbėjimui, nors galiausiai - tai darbai, kuriuos Dievas pats atlieka mumyse. Jie yra Jo dovana, tačiau mūsų užduotis - daryti juos kiekvieną gyvenimo akimirką ir tuo pačiu žinoti, kad jokie mūsų darbai negali padėti mums išstovėti prieš Dievo teismą. Tikėjimu mes tvirtai laikomės Kristaus ir tik Jo darbo. Mums duotas pažadas, jog tie, kurie yra Kristuje Jėzuje, sugebės atlikti gerus darbus, o šie liudys jų naudai teismo dieną. Jie bus išsaugoti ir pašventinti iki paskutiniosios dienos. Mums tereikia tikėti Dievo žodžiu, remtis Jo pažadu ir be paliovos daryti gerus darbus, kuriuos Jis yra mums paruošęs.

Taigi turime daryti gerus darbus patys to net nejusdami. Mūsų pašventinimas uždengtas nuo mūsų akių iki paskutiniosios dienos, kai bus atidengtos visos paslaptys. Jeigu savo darbus norime pamatyti dabar, jei norime įvertinti savo dvasinę būseną ir neturime kantrybės laukti, mes jau atsiėmėme savo atlygį. Kai tik pajuntame pasitenkinimą tuo, jog darome pažangą savo pašventinimo kelyje, būtina nedelsiant atgailauti ir išpažinti, jog mūsų teisumas tėra kaip nudriskę skarmalai. Vis dėlto krikščioniškas gyvenimas nėra nudažytas tamsiomis spalvomis - jis kupinas vis didėjančio džiaugsmo Viešpatyje. Tik Dievas žino mūsų gerus darbus, o mes žinome tik viena - Jo gerą darbą. Daugiau nieko negalime daryti, kaip tik klausytis Jo įsakymų, nuolat pasikliauti Jo malone, gyventi pagal Jo įsakymus ir... nuodėmėje. Mūsų naujasis teisumas, pašventinimas, šviesa, kuri turi šviesti, - visa tai nuo mūsų lieka paslėpta. Kairioji ranka nežino, ką daro dešinioji. Tačiau mes tikime ir net neabejojame -  „Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos“ (Fil 1, 6). Tą dieną Kristus parodys mums gerus darbus, apie kuriuos nė nenutuokėme. Net patys to nenujausdami, mes davėme Jam pavalgyti, atsigerti, drabužius apsirengti ir aplankėme Jį. Ir net patys to nesuvokdami, atstūmėme Jį. Kaip smarkiai nustebsime tą dieną, pamatę, jog išlieka visai ne mūsų darbai, o tas darbas, kurį Dievas atliko per mus tada, kai norėjo, be mūsų norų ir valios pastangų (Mt 25, 40). Mes turime nukreipti žvilgsnį nuo savęs į Tą, kuris pats visa dėl mūsų padarė, ir sekti Juo.

Tikintysis bus išteisintas, išteisintasis bus pašventintas, o pašventintasis bus išgelbėtas teismo dieną. Tačiau tai anaiptol nereiškia, jog mūsų tikėjimas, teisumas ir pašventinimas (kiek tai priklauso nuo mūsų) tėra nuodėmė ir nieko daugiau. Ne, visa tai tikra vien dėl to, kad Jėzus Kristus tapo „[...] mūsų teisumu, pašventinimu ir atpirkimu, kad, kaip parašyta: „Kas giriasi, tesigiria Viešpačiu“ (1 Kor 1, 30).

__________________
1 „Aš gyvenu, - sako tikintysis. - Aš gyvenu Dievo akivaizdoje. Per Jo malonę esu išteisintas prieš Jo teismo krasę. Gyvenu Jo mielaširdystės, Jo šviesos ir Jo meilės dėka. Esu visiškai išlaisvintas iš visų savo nuodėmių. Jo skolų knygoje prie mano vardo nebėra nė vienos neapmokėtos sąskaitos. Įstatymas manęs nebespaudžia, jis manęs nebesivaiko ir nesmerkia manęs. Esu teisus prieš Dievą taip, kaip ir Jis yra teisus. Esu šventas ir tobulas taip, kaip ir mano Dievas yra šventas, kaip mano Tėvas yra tobulas. Dievo geranoriškumas apsupa mane: tai tvirtas pamatas, ant kurio aš stoviu, stogas, po kuriuo slepiuosi. Dievo palaima ir ramybė iškelia mane ir neša mane aukštai aukštai. Tai oras, kuriuo aš kvėpuoju, ir maistas, kuriuo pasisotinu. Manyje nebėra daugiau nuodėmės, aš lioviausi ją daręs. Mano sąžinė švari. Aš žinau, jog vaikštau Dievo keliais ir vykdau Jo valią. Žinau, jog mano visas gyvenimas surėdytas pagal tą valią - einu aš ar stoviu, sėdžiu ar guliu, pabundu ar miegu. Kiekviena mintis, kurią išsakau, ir kiekvienas darbas, kurį padarau, apmąstomas ir padaromas pagal Jo valią. Kur bebūčiau, namuose ar svečioje šalyje, tai tik Jo maloningos valios dėka. Esu Jam priimtinas, ar dirbčiau ar ilsėčiaus. Mano kaltė nuplauta amžiams, ir neįmanoma užtraukti naujos kaltės, kurios nebūtų galima išpirkti. Mane saugo Jo malonė, aš nebegaliu nusidėti. Net mirtis nieko nebegali man padaryti, nes aš turiu amžinąjį gyvenimą kaip ir visi Dievo angelai. Dievas man neberodys savo pykčio ir nebebaus manęs, nes esu amžiams išpirktas iš artėjančios rūstybės. Piktasis nebeužpuls manęs, ir pasaulis nebeįvilios į savo spąstus. Kas gali atskirti mus nuo Dievo meilės? Jei Dievas už mus, kas gali būti prieš mus?“ (Kohlbrugge).

2 Be bendruomenėje vykdomos disciplinos, kuri iš esmės yra meilės patarnavimas, be labiausiai užkietėjusių nusidėjėlių atidavimo Šėtonui, Naujajame Testamente dar minima ir pati baisiausia prakeikimo bausmė - anatema. Šia bausme jau nebesiekiama nusidėjėlio išgelbėjimo, po jos laukiama tik dieviško teismo. Anatemos atitikmuo Senajame Testamente yra cheremas - jo susilaukęs asmuo būdavo galutinai pašalinamas iš Izraelio bendruomenės ir nubaudžiamas mirtimi. Svarbūs du anatemos aspektai: pirma, apie kaltės atleidimą nusidėjėliui šiuo atveju negali būti nė kalbos - jis atiduodamas į Dievo rankas; antra, šios bausmės sulaukęs nusidėjėlis sykiu yra ir prakeiktas, ir šventas. Dėl to bendruomenė daugiau nebegali ir nebeturi stengtis jo išgelbėti. Tai, kad anatema reiškia išgelbėjimo vilties praradimą, akivaizdu iš Rom 9, 3, ir kad joje esama eschatologinės užuominos, pakankamai aišku iš 1 Kor 16, 22. Gal 1, 8 nurodoma, jog anatema taikoma tiems, kurie sąmoningai iškreipia Evangeliją. Ši Naujojo Testamento vieta yra vienintelė, kurioje anatema paskelbiama konkretiems asmenims - ereziją skelbiantiems mokytojams, ir į tai verta atkreipti dėmesį. Doctrina est coelum, vita terra (Liuteris).
Bažnyčioje turi būti palaikoma ir doktrininė disciplina - ji nukreipta prieš neteisingą doktrinos naudojimą. Klaidinga doktrina iš pašaknų griauna Bažnyčios gyvenimą, todėl doktrininė nuodėmė yra sunkesnė už moralinę nuodėmę. Erezijos skelbėjai apiplėšia Bažnyčią, atima iš jos didžiausią turtą - Evangeliją, todėl nusipelno didžiausios bausmės. Tuo tarpu kritusiems į moralinę nuodėmę dar gali pagelbėti tyra Evangelija. Doktrininė disciplina pirmiausia taikoma tiems, kuriems Bažnyčioje patikėta mokymo tarnystė. Ne kartą pabrėžiama, jog imtis jos gali tik didactikoi - gabūs mokyti (1 Tim 3, 2; 2 Tim 2, 24; Tit 1, 9), tokie, „kurie sugebės ir kitus mokyti“ (2 Tim 2, 2). Įšventinimai į šią tarnystę turi būti vykdomi labai atsakingai, kandidatai atrenkami itin kruopščiai (1 Tim 5, 22), nes Bažnyčiai mokymo tarnystė gyvybiškai svarbi. Ordinuotam ir tarnauti pradėjusiam asmeniui (kaip ir Timotiejui) turi būti nuolat primenama, kad jis laikytųsi tikros išgelbėjimo doktrinos, ir šiuo aspektu itin akcentuotinas Šventojo Rašto skaitymas. Sveikas Dievo žodžio mokymas be galo reikšmingas (2 Tim 3, 10. 14; 4, 2; 2, 15; 1 Tim 4, 13. 16; Tit 1, 9). Be to, tas, kuris moko Dievo žodžio, turi būti pavyzdys bendruomenei ir savo dievotu gyvenimu -  „Žiūrėk savęs ir mokymo.“ Žodžio tarnas atsakingas už tikros doktrinos skleidimą savo bendruomenėje ir turi priešintis net ir menkiausiems mėginimams ją iškraipyti. Ir jeigu į Bažnyčią vis dėlto įslinktų kokia erezija, jis turi įsakyti jos skelbėjams, kad „nemokytų kitaip“ (1 Tim 1, 3), nes mokymo tarnavimas yra jo valdžioje. Jo pareiga taip pat perspėti savo kaimenę vengti žodžių karo (2 Tim 2, 14). Jeigu išaiškinamas ereziją skleidžiantis mokytojas, jis turi būti „vieną kitą kartą įspėtas“, ir, jei nepaklausytų, turi būti laikomas eretiku ir ekskomunikuotas (Tit 3, 10; 1 Tim 6, 4), nes toks žmogus veda Bažnyčią klaidos keliu (2 Tim 3, 6). „Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokymo, neturi Dievo.“ Tokiam nedera rodyti svetingumo, nei su juo sveikintis  (2 Jn 10). Klaidinga doktrina - tai antikristo pasirodymas (1 Jn 2, 18), todėl erezijas skelbiantiems mokytojams ir taikoma anatema (Gal 1, 9). Ši prakeikimo bausmė neskirta tiems, kurių nuodėmės yra moralinio pobūdžio, tačiau abi disciplinos - tiek moralinė,  tiek doktrininė - yra būtinos. Šv. Paulius priekaištauja korintiečiams ir dėl moralinės disciplinos nesilaikymo, ir dėl susiskaldymų. Krikščionių bažnyčioje doktrina nuo moralės neatskiriama.  

3 Skirtumas tarp šv. Paulius ir šv. Jokūbo pozicijų šiuo klausimu yra toks: šv. Jokūbas įspėja tikinčiuosius, kad šie nepradėtų girtis vien savo tikėjimu, o šv. Paulius neleidžia didžiuotis darbais. Šv. Jokūbas nesiekia paneigti, jog išteisinimas įmanomas tik per tikėjimą; veikiau jis ragina tikintįjį neužmigti pasitenkinusiam ant tikėjimo laurų, o imtis paklusnumo darbų. Abu apaštalai nori, kad krikščionys visiškai pasikliautų malone, o ne savo pasiekimais.

Ištrauka iš neseniai išleistos D. Bonhoefferio knygos „Mokinystės kaina“