Tikrasis Naujųjų metų džiaugsmas

Viešpats, jūsų Dievas, visada aprūpina ją, Jo akys stebi ją ištisus metus. (Įst 11, 12)

Šioje eilutėje slypi istorinė nuoroda į Kanaano kraštą. Kaip kontrastas jam pateikiamas Egiptas, kuriame izraelitai anksčiau kurį laiką gyveno vergaudami ir kentėdami nepriteklius.Šis kontrastas ne tik labai sukrečiantis, bet ir pamokantis. Egipto žemė nebuvo drėkinama taip, kaip kitos šalys: Zacharijo 14, 17 teigiama, kad, palyginus su kitais kraštais, Egipte visai nebūdavo lietaus. Vandens kiekis priklausė nuo Nilo, patvindavusio tik tam tikru metų laiku, todėl reikėjo milžiniškų pastangų, kad vanduo būtų sukauptas specialiose talpyklose, o vėliau taupiai ir pamažu naudojamas pasėliams drėkinti. Sunkiu darbu buvo iškasti kanalai ir grioviai vandeniui iš talpyklų nutekėti į laukus, vėliau teko prižiūrėti pylimus ir kanalus. Dviejose eilutėse, esančiose prieš mūsų nagrinėjamą ištrauką, skaitome, kad Egipte pasėliams drėkinti reikėjo tiek pat pastangų, kiek žmogus jų įdeda „rankomis atneštu vandeniu“ laistydamas „savo daržą“. Tačiau Kanaane izraelitai be viso to apsiėjo, nes Dievo siunčiamos ankstyvosios ir vėlyvosios liūtys buvo tokios gausios, kad Jo tauta buvo išvaduota nuo šio darbo: jos paveldėta žemė buvo derlinga dėl ypatingos Dievo Apvaizdos, „žemė, kurią laisto dangaus lietus. Viešpats, jūsų Dievas, visada aprūpina ją“.

Taigi Egiptas - šio pasaulio metafora, o jo gyventojai - neatgailaujančių nusidėjėlių įvaizdis. Sielinis, „be Dievo“ gyvenantis žmogus apsirūpina pats, o tenkindamas savo poreikius, jis pasitiki tik savimi. Todėl visai nenuostabu, kad jis turi daugybę rūpesčių: egzistencija jam kelia nesibaigiantį nerimą, susierzinimą ir nusivylimą. Bet visai kitokia yra krikščionio dalia: jis yra mąstantis mylinčio Dievo rūpesčio objektas, ir, nors jis taip pat turi užsidirbti kasdienę duoną ir kęsti tuos pačius išbandymus bei vargus kaip ir bedieviai, vis dėlto yra nuostabiai privilegijuotas visus savo rūpesčius mesti ant Viešpaties žinodamas, kad Jis rūpinasi juo ir veikia taip, jog visi dalykai galiausiai išeitų į gerą. Nors krikščionis vis dar gyvena žemėje, tikroji jo tėvynė yra danguje (Fil 3, 20); gyvendamas priešiškame pasaulyje, jis nėra Dievo paliktas; nors turi uoliai naudotis visomis jam suteiktomis gerybėmis, jis žino, kad visuomet turės duonos ir vandens (Iz 33, 16). Dabar nuosavybės teise jam priklauso Kanaanas, o ne Egiptas: „Viešpats, jūsų Dievas, visada aprūpina ją, Jo akys stebi ją ištisus metus.“

Pirma, mūsų nagrinėjamoje Biblijos ištraukoje kalbama apie tai, kad Viešpats GĖRISI savo atpirktaisiais. Tai vienas iš Tiesos aspektų, viena iš Evangelijos brangakmenio briaunų, kurią nepakankamai studijuojame. Lygiai taip, kaip mums patinka nuolat žiūrėti į tai, ką labai vertiname, taip ir Viešpats Dievas stebi savo žmones su begaliniu pasigėrėjimu. Be abejonės, mums sunku iki galo suvokti šį nuostabų faktą, tačiau šioji tiesa aiškiai apreikšta Šventajame Rašte: „Viešpats gėrisi savąja tauta“ (Ps 149, 4). „Aš džiaugsiuosi jais, darydamas jiems gera visa savo širdimi“ (Jer 32, 41) - sako Jis. Kaip nuostabiai pasakyta, kad „Viešpaties nuosavybė yra Jo tauta“ (Įst 32, 9). Mums dažnai primenama, kad ir pats Viešpats yra Jo šventųjų „dalis“ (Rd 3, 24), bet kaip retai girdime apie „Jo palikimą šventuosiuose“ (Ef 1, 18)! Jo širdis yra su jais nuo amžių amžinųjų, todėl Jis žvelgia į juos kaip į didžiausias „brangenybes“ (Mal 3, 17). Jis taip juos pamilo, kad atidavė jiems ir už juos savo brangiausią Sūnų, todėl Jo akys žvelgia į juos su meile ir pasigėrėjimu.

Antra, mūsų nagrinėjamoje ištraukoje pasakojama apie Viešpaties BUVIMĄ su savo tauta. Galiausiai vieną dieną jie „matys Karalių Jo grožybėje“, regės Jį „veidas į veidą“ (1 Kor 13, 12), tačiau taip nenutiks tol, kol nuolat nebūsime arti Jo. Visgi Viešpats stebi mus ne iš tolo, bet yra užmezgęs su mumis betarpišką ryšį. Mūsų Dievas nėra tolimas, bet Tas, kuris yra su mumis „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. Posakis „Jo akys stebi mus“ taip pat yra metafora, reiškianti ne tik, kad Jis gėrisi mumis, bet kad yra arti, nes kitoje Biblijos vietoje skaitome apie amžinąjį Dievą, kuris „yra tavo apsauga, Jo rankos - tavo prieglauda“ (Įst 33, 27); „po Jo sparnais rasi sau prieglaudą“ (Ps 91, 4). Kai Viešpats tarė Mozei: „Aš siųsiu pirma tavęs angelą“, Mozė atsakė, kad to nepakanka: „Jei Tavo artumas neis, nevesk mūsų niekur iš šitos vietos“ (Iš 33, 2. 15). Tik pažiūrėkime, koks geras mūsų Dievas - savo žmonių Jis nepatiki jokiems atstovams ar pavaldiniams: „Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu“ (Hbr 13, 5).

Trečia, mūsų nagrinėjamoje ištraukoje skelbiama Dievo JĖGA Jo žmonių gyvenime. „Jo [Viešpaties] akys stebi ją (t. y. mus) visada“ ir, lyg tai būtų nepakankamai aišku tokioms nesupratingoms būtybėms, kokios esame mes, toliau priduriama: „nuo pat metų pradžios ligi pabaigos“. Kaip puikiai ši frazė perteikia Jo jėgą - niekas kitas, tik Dievas sugeba padaryti tokį stebuklą! Viešpats, mūsų Dievas, nei dienai, nei akimirkai nenukreipia savo akių ir širdies nuo savo žmonių - Jis visada ir akimis, ir širdimi stebi kiekvieną tikintįjį, nors kai kuriuos jų vieną nuo kito skiria tūkstančiai kilometrų.

Tai taip pat atskleidžiama Jo neišsenkanti jėga: „Izraelio sargas nei miega, nei snaudžia“ (Ps 121, 4). Ak, krikščioni skaitytojau, stenkis visus metus puoselėti šią mintį savo širdyje, nes nebus nei dienos, nei valandos, kad mūsų Dievas mus pamirštų, nebus nė akimirkos, kad Jo meilės ir malonės pilnos akys nežvelgtų į mus. „Nes Viešpaties akys stebi visą žemę, kad parodytų savo galią dėl tų, kurių širdis yra tobula prieš Jį“ (2 Krn 16, 9).  

Ketvirta, mūsų Biblijos ištraukoje skelbiama apie Viešpaties APSAUGĄ savo tautai, nes ankstesniame sakinyje teigiama: „Viešpats, jūsų Dievas, visada aprūpina ją [žemę, į kurią einate]“. Koks pavojus gali ištikti tą, kurį be paliovos saugo ir kuriuo nuolat rūpinasi Dievas? Kaip mylintys tėvai trokšta, kad jų akys visada matytų savo mažylius: jų širdis užgula didelis nerimas, kai supranta, kad jų vaikai, keliaudami į mokyklą, turi pereiti pavojingą gatvę, arba vėliau, kai vaikai jau palieka namus ir iškeliauja į pasaulį! Žinoma, tėvai nuolat meldžiasi už savo vaikus, bet negali jų sekti akimis, kad ir kur šie beeitų. Visai kitoks yra Viešpats: mes niekada nepradingstame iš Jo akiračio. „Aš, Viešpats, esu jo sargas. Aš nuolatos laistau jį; kad jam kas nepakenktų, saugau jį dieną ir naktį“ (Iz 27, 3). Jeigu Jo akys visada stebi mane, Jo ranka visada pasiruošusi ginti ir saugoti mane, jeigu Jis yra už mane, tada visai nesvarbu, kas prieš mane!

Penkta, mūsų nagrinėjamoje ištraukoje kalbama apie Viešpaties savo tautai teikiamo aprūpinimo UŽTIKRINTUMĄ - tai aišku iš ankstesnio sakinio: „Viešpats, jūsų Dievas, visada aprūpina ją“. Minėtas aprūpinimas reiškia apsčiai Jo siunčiamą lietų, paverčiantį šią žemę tokia derlinga, o jos vaisius taip pagausinantį, kad kitur Biblijoje Kanaano kraštas vadinamas „pienu ir medumi plūstančiu“. Lygiai taip pat apsčiai Jahvė dvasiškai aprūpina savo tautą.

Ta pati didinga tiesa atskleidžiama ir žodžiuose: „Viešpats, jūsų Dievas“. Tas Dievas, kurio akys visada žvelgia į mus, nėra kažkas abstraktaus, bet mūsų Viešpats, kuris su mumis sudarė Sandorą ir nuolat palaiko ryšius. Tas, kuris mane saugo, yra mano Ganytojas! Tas, kuris manimi rūpinasi, nėra vien mano Dievas dėl savo galybės, bet ir Tėvas, palaikantis dvasinius ryšius. Jis yra savo tautos Dievas, kuriantis su ja artimiausius ir brangiausius santykius, ir tai garantuoja, kad Jis neatsakys jiems jokių gerų dalykų. Būtent tai suteikė apaštalui Pauliui pasitikėjimo parašyti filipiečiams: „O mano Dievas patenkins visas jūsų reikmes iš savo šlovės turtų Kristuje Jėzuje“ (Fil 4, 19).

„Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius“ (Ps 34, 15). Ši frazė, krikščioni skaitytojau, yra, kaip sako Č. H. Sperdženas, tikrasis naujųjų metų džiaugsmas. Nežinome, kas mūsų laukia ateinančiais metais, bet tie, kurie iš Dievo malonės pasitiki atperkančiu Kristaus krauju, gali juos pradėti net neabejodami, kad mylinčio Viešpaties Dievo žvilgsnis yra su jais. Jiems suteikta privilegija kiekvieną dieną pradėti džiaugiantis palaimingu faktu, kad Viešpats, jų Dievas, nė sekundei nenuleidžia nuo jų akių, nenustoja jais rūpintis ir nesiliauja jiems padėti. Dažnai stenkitės sau priminti, kad Viešpats gėrisi savo žmonėmis, kad visuomet yra su jais, kad Jo jėga visada veikia jų labui, kad jiems garantuota Jo apsauga ir kad kiekviena jų reikmė bus tikrai patenkinta. Tad argi tai nėra tikrasis naujųjų metų džiaugsmas?! Argi jie neturėtų nustoti rūpintis? Argi neturėtų augti šventu pasitikėjimu ir džiaugsmu? Aišku viena: jie tikrai bus išmėginti, tačiau palaimintos šių išmėginimų pasekmės taip pat iš anksto aiškios. Broli, sese, net ir tamsiausią valandą atmink, kad į tave žvelgia Viešpaties, mūsų Dievo, akys: mylinčios, tau palankios ir pilnos užuojautos!

„Viešpaties, tavo Dievo akys visada žvelgia į tave.“ Koks turėtų būti mūsų atsakas? Tobulas pavyzdys, kurį paliko mūsų Gelbėtojas, sufleruoja atsakymą: „Aš nuolatos statau Viešpatį prieš save“ (Ps 16, 8). Taip, ir mūsų akys turi visą laiką žiūrėti į Jį štai dėl kokių priežasčių.

Pirma, vos tik pajutę Jo žvilgsnį, turime suvokti ir branginti tai, kad Dievas žvelgia į mus. Mes negalime iki galo pasitikėti tuo, kurį vos pažįstame. Mes turime „susipažinti“ su Juo, jeigu norime širdyje jausti ramybę (Job 22, 21); privalome žvelgti į Jį su tikėjimu, jeigu norime, kad Jo malonės džiugintų mūsų dvasią.

Antra, jeigu Dievas žvelgia į mus, tai kaip daug daugiau mes turėtume žvelgti į Jį. Kai Jis žvelgia į mus tokius, kokie esame, mato tik mūsų nuodėmingumą ir nevertumą, bet kai mes žvelgiame į Jį, kokį šlovingą Asmenį regime!

Trečia, kuo labiau Viešpats, mūsų Dievas, užvaldys mūsų mintis, tuo lengviau atprasime nuo šio pragaištančio pasaulio, tuo laisvesni tapsime nuo Šėtono spąstų ir tuo geriau būsime apsiginklavę kovoti už tikėjimą (Ps 34, 5).

Ketvirta, kuo labiau stengsimės širdimi žvelgti į mūsų Sandoros Dievą, tuo aiškiau nujausime didybę tos palaimos, kuri mūsų laukia! Žiūrėti į Dievą yra vienas iš tų dalykų, kurie sudaro dangiškąją šlovę! Dievas žvelgia į mus, mes žvelgiame į Dievą - tai bendrystė. O, kad šiais metais kasdien stengtumėmės įsisąmoninti, kad Viešpaties, mūsų Dievo, akys žvelgia į mus, ir kad nuoširdžiai trokštume į Jį nukreipti savo širdis!

Iš anglų kalbos vertė Jurga Grunskienė, redagavo Akvilė Širvaitytė, koregavo Dalia Janušaitienė
Šį pamokslą taip pat rasite Krikščionio 2015 m. knygelėje