Tikros draugystės pagrindas

Draugas visuomet myli ir brolis pasirodo nelaimėje (Pat 17, 17).

Ponai Kartonas ir Darnis buvo draugai daugelį metų. Jie net atrodė tokie panašūs, jog kartais būdavo sunku juos atskirti.Kai Prancūzijos revoliucijos metu Darnis buvo nuteistas mirti kaip valstybės priešas, Kartono širdis plyšo iš skausmo. Tačiau jo galvoje gimė planas.

Naktį prieš Darnio egzekuciją Kartonas, slapta įsigavęs į kalėjimą, užmigdė draugą ir, apsivilkęs jo drabužiais, išnešė jį laukan. Kitą dieną po giljotinos peiliu vietoj savo draugo buvo vedamas tylus ir ištikimas Kartonas.

Ši finalinė scena iš Čarlzo Dikenso knygos „Apysaka apie du miestus” puikiai iliustruoja Evangelijoje pagal Joną užrašytą eilutę: Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda (Jn 15, 13).

Vargu, ar kada nors tau teks savo fizinę gyvybę paaukoti dėl draugo, tačiau tiesa yra tai, kad tikra, artima draugystė reikalauja pasiaukojimo ir savęs išsižadėjimo dėl asmens, kurį myli.

Kiekvienas giliai širdyje trokšta tokios draugystės. Tai - Dievo įdėtas troškimas.

Visų pirma Dievas sukūrė tave, kad tu asmeniškai pažintum ir draugautum su Juo per Jo Sūnų Jėzų Kristų. Tačiau Jo planuose yra ir tai, kad daug tavo poreikių bus atsakyti per kitus žmones, ypatingai per artimus draugus. Žinoma, tau niekada nereikėtų tikėtis, kad koks žmogus patenkins visus tavo poreikius. Tai gali tik Jėzus. Tačiau Dievas gali ypatingai palaiminti per žmogaus, kuris žino slapčiausius tavo jausmus ir svajones, žodžius ir veiksmus.

Nesvarbu, ar tu jau turi gerą draugą, ar dar meldi Dievą jį tau duoti, tačiau jau dabar tu gali suprasti ir pradėti taikyti prasmingos draugystės principus. Sena patarlė sako: „Jei nori turėti draugų, pats turi būti draugiškas”.

Tikra draugystė grindžiama abipuse pagarba

Pirmosios Samuelio knygos 18- 20 skyriai pasakoja apie vienos stipriausių Senojo Testamento metu draugystės pradžią. Tai - Dovydo ir Jonatano draugystė . Ji prasidėjo, kai Dovydas nukovė Galijotą ir pranešė tai karaliui Sauliui. Jonatanas, stebėjęs visą kovą ir išklausęs Dovydo pranešimą apie pergalę, nusprendė jį paremti. Ir 18 skyriaus 1 eilutėje skaitome: Jonatano siela prisirišo prie Dovydo sielos. Hebrajiškas žodis, čia išverstas „prisirišo”, išvertus pažodžiui reikštų „stipria grandimi sukabinti du daiktus kartu”.

Kodėl Jonatanas taip prisirišo prie Dovydo? Jis atpažino jame daug savo požiūrių, tikslų ir gyvenimo troškimų. Jis pats buvo karys ir neseniai, tik vieno žmogaus padedamas, buvo stipriai sumušęs filistinų karius. Dovydo širdyje Jonatanas atrado drąsą ir stiprią meilę Viešpačiui, todėl norėjo ne tik apie jį girdėti, bet ir asmeniškai pažinti, su juo draugauti.

Ar tave žavi kantrybė, švelnumas ir jautrumas? Jei taip, tave natūraliai trauks šias savybes turintys žmonės, lygiai taip, kaip tavo troškimai, mintys ir tam tikros savybės trauks kitus.

Gerbti kitą žmogų reiškia vertinti jį, remiantis jo unikalumu Kristuje, o ne pagal tai, kiek jo elgesys ar manieros atitinka tavo lūkesčius.

Tikra draugystė grindžiama abipuse meile

Tarp Jonatano ir Dovydo buvo daugiau nei ištikimybė ir žavėjimasis vienas kitu. Jie turėjo emocinį ryšį, sujungusį  jų jausmus į viena. Jie vienas kitą mylėjo. Jei skaudėjo Dovydui, skaudėjo ir Jonatanui. Jonatanas labai liūdėjo dėl to, kad jo tėvas, karalius Saulius, norėjo nužudyti Dovydą (žr. 1 Sam 19, 1-17). Jis stojo prieš Saulių, gindamas Dovydo gyvybę. Šis poelgis buvo drąsus net karaliaus sūnui.

Ir nors Dovydas buvo atskirtas nuo Jonatano ir kelerius metus buvo priverstas nuo Sauliaus slapstytis dykumoje, Dovydo meilė Jonatano atžvilgiu neatšalo. Jų keliai laikinai išsiskyrė, bet širdys -  ne. Ir daug vėliau Dovydas, sužinojęs apie Jonatano mirtį, susijaudinęs kalbėjo: Krito galingieji kovos karštyje. Jonatanas nukautas ant kalno. Aš gailiuosi tavęs, mano broli Jonatanai! Labai brangus tu man buvai (2 Sam 1, 25-26).

Tikri draugai gali atvirai pasakoti tai, apie ką jie iš tikrųjų mąsto, apie ką svajoja, su kokiomis problemomis susiduria, kokius skausmus patiria.

 „Atverdami savo širdį, mes tampame artimesni tiems, kurie klausosi. Nėra aišku, kodėl, bet pasakojimai apie asmeninius išgyvenimus pritraukia... Kiekvieną kartą, atsiverdami kitam žmogui, parodome, kad juo pasitikime. Žmogus jaučiasi privilegijuotas, kai jam atveriama tai, kas tau pačiam brangu. Taip kuriami ypatingi santykiai...” - apie atviro pokalbio naudą rašo Emas Grifinas.

Kai žinai, jog tavo draugas pažįsta tave tokį, koks esi, ir vis tiek tave myli, patiri besąlyginės meilės džiaugsmą.

Tikra draugystė grindžiama abipusiu atsidavimu

Pažvelkime į dar vieną Senojo Testamento istoriją, užrašytą Rūtos knygoje.

Jauna moabitė Rūta paliko savo namus ir išėjo gyventi su savo vyro, izraelito, šeima. Po dešimties metų jos vyras mirė. Mirė ir jos vyro brolis bei jos uošvis, Noomės vyras. Ateities perspektyva turėjo atrodyti gąsdinanti. Noomė ragina marčias grįžti pas savo motinas, ir viena iš jų, Orpa, atsisveikino su savo anyta, o Rūta pasiliko su ja. Noomė dar kartą ragino Rūtą grįžti pas savo tautą, bet Rūta atsakė: ‘Neversk manęs tave palikti ir sugrįžti. Kur tu eisi, ir aš eisiu; kur tu gyvensi, ir aš gyvensiu. Tavo tauta yra mano tauta ir tavo Dievas -  mano Dievas. Kur tu mirsi, ir aš ten mirsiu ir būsiu palaidota. Tegul Viešpats padaro man tai ir dar daugiau, bet tik mirtis atskirs mane nuo tavęs’ (Rūt 1, 16- 17).

Rūta neturėjo jokių garantijų, kad nusprendusi likti ištikima Noomei turės kokios nors naudos. Nemąstydama apie pasekmes, sunkiu metu ji paprasčiausiai buvo šalia savo draugės, anytos. Rūta laikėsi savo žodžio, buvo ištikima moteris, ir Dievas ją stipriai palaimino, o vienas iš apdovanojimų buvo ilgametė draugystė su Noome.

Galbūt, tavo draugystės atveju, ir neprireiks tokio gyvenimą keičiančio sprendimo, tačiau savo ištikimybę gali rodyti būdamas patikimas. „Jei nori būti geras draugas, turi būti žmogumi, kuriuo tavo draugas galėtų pasitikėti. Tai reiškia, jog būdama ištikima savo draugui, išsaugosiu jo pasitikėjimą. Aš paremsiu jo interesus, siekius, padėsiu jo sielvarte. O, kaip svarbu turėti šalia žmogų, kuris palaiko!!!“ - rašė Pamela Rivz apie ištikimybę.

Tikros draugystės pagrindas yra Jėzus Kristus

Oswaldas Chambersas yra pasakęs: „Brangiausias draugas žemėje tegali būti tik šešėlis, palyginus su Jėzumi Kristumi.” Tavo draugystė yra amžinos draugystės, kurią siūlo Kristus, atspindys.

Dovydas ir Jonatanas, Rūta ir Noomė nepažinojo Jėzaus; jie tegalėjo laukti ateinančio Mesijo, kuris paims visas jų negalias. Tu gali Jį pažinti asmeniškai, ir taip artimai, kaip pažinojo apaštalai, vaikščiodami su Juo po Galilėją.

Kokį tu įsivaizduoji idealų draugą? Žinok, Jėzus toks ir yra. Dar daugiau, jokia žmogiška draugystė negali prilygti Jo kaip Gelbėtojo, Mylimojo, Padėjėjo ir Guodėjo tobulumui (žr. Iz 9, 6).

Jėzus visada turi laiko išklausyti, niekada nepavargsta tave remti, niekada neatsitraukia, kai nusidedi ar klysti, ir visada tau padeda. Jis yra Draugas, artimesnis už brolį (žr. Pat 18, 24). Jis myli mus, ir niekas negali atskirti mūsų nuo Jo meilės (žr. Rom 8, 35).

Pagal straipsnį, spausdintą žrn. „In Touch”
paruošė Rita Urbaitytė

Šis straipsnis buvo spausdintas laikraštyje „Ganytojas” 1999 m. rugsėjo mėn. Nr.18(67)