Trys prisikėlusio Kristaus savybės

O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nedegė, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24, 32).
Šis stulbinantis liudijimas atiskleidžia tris prisikėlusio Kristaus savybes, ir nežinau, kuri iš jų yra žaviausia.

Vienas dvasininkas pastebėjo: „Ši nemirtinga istorija žavi, nes ji atskleidžia, kad antgamtiniai dalykai paslaptingai ir šlovingai ateina į mūsų gyvenimus tiesiog mums įprastai gyvenant ir kalbant. Ne vienas literatūros genijus bandė pavaizduoti šį pokalbį, bet ar jiems pavyko? Tačiau šventam Lukui tai padaryti pavyko.“

Kodėl gi pasisekė evangelistui Lukui? Todėl, kad jis aprašo tikrus įvykius. Dievotas žmogus kalba apie tai, kas jam gerai pažįstama - prisikėlęs Kristus kalbasi su savo mokiniais.
Kartais žmonės sako, kad niekas dar negrįžo iš ano pasaulio, kad įtikintų apie savo egzistavimą. Bet tai netiesa. Kristus sugrįžo! Jis paliudijo, jog egzistuoja neregimasis pasaulis. Ir iš visų nemirtingumo įrodymų pats akivaizdžiausias yra mūsų Viešpaties prisikėlimas. Pacituota Rašto eilutė atskleidžia, kad prisikėlęs Mokytojas buvo draugiškas bendrakeleivis, Raštus išaiškinantis ir širdis uždegantis Kristus. Siekime šio trigubos šlovės apreiškimo.

Draugiškas bendrakeleivis

Jis kelyje mums kalbėjo, - šaukė palaiminti vyrai.

Tai vienas iš Prisikėlimo stebuklų. Aš nė nesvajojau, kad prisikėlęs Viešpats gali būti toks draugiškas bendrakeleivis. Buvo skelbiama, kad Jis yra galingas Dievo Sūnus, Šventosios Dvasios jėga prikeltas iš numirusiųjų. Ar prisikėlęs iš numirusiųjų Jis bus toks pats pasiekiamas kaip ir anksčiau? Nedrįsau to tikėtis. Tačiau Kristus vėl yra žmogus, kaip ir anksčiau. Jis yra dar labiau Dievas, bet ir labiau nei bet kada Jis yra ir žmogus. Jis yra visa ko Viešpats ir tuo pačiu - Brolis. Jis kelyje mums kalbėjo.

Prisikėlimo šlovė neužgesino Jo gailestingumo. Išaukštintas Jis vis tiek išlieka malonus, kaip ir tuomet, kai patyrė pažeminimą. Jis yra draugiškas Viešpats. Savo žmonėms Jis išlieka geras bendrakeleivis. Viešpaties širdis dega ilgesinga meile. Nors ir spindėdamas nauja šlove, Jis gali daug arčiau nei kada nors prieiti prie tų, kuriuos Jo širdis išteisina ir pasigaili.

Istorija kelyje į Emausą - tai nesenstanti istorija, atskleidžianti krikščionių išgyvenimus. Prisikėlęs Kristus išlieka draugiškas bendrakeleivis. Tai šiek tiek mistiška, bet ir poetiška. Pažinojau daug žmonių, kurie buvo šiek tiek linkę į mistiką, mėgo poeziją ir įsijautę skelbė: „Gelbėtojas su manimi vaikšto ir kalba.“

Jis kelyje mums kalbėjo. Kristus mums reikalingas kaip Kelias. Mūsų Kristus turi būti iš dangaus. Mes nieko negalime nuveikti be šventyklos Kristaus, varginančioje kasdienybėje mums reikalingas kelio Kristus.

Kaip nuostabu, kad Jis prisijungė prie mokinių, keliaujančių į Emausą. Jis atrodė kaip vienas iš jų, tačiau greitai mokiniai suprato, kad Jis nėra vienas iš jų. Kristus pasirodė kaip paprastas keliautojas, bet jie suprato, kad Jis yra kelio Viešpats. Aštuonias mylias Viešpats keliavo su mokiniais ir kalbėjosi, ir tas kaimo kelias atrodė lyg auksinė gatvė. Ir, tikėtina, kad jų kelionė baigėsi šviesos mieste, o ne Artimųjų Rytų kaime.

Ar Jis kalba su mumis kelyje? Ar Kristus vis dar yra mūsų bendrakeleivis? Žinoma, taip! Jis eina drauge su mumis kasdienio gyvenimo keliu ir mūsų įprastą pilką gyvenimą užlieja neprilygstama savo šlove. Pats nuobodžiausias kelias su Viešpačiu tampa įdomus, net pačios aukščiausios kalvos kelyje neatrodo tokios aukštos. Į paprastą pilką kelią Jis sukviečia daugybę Dievo angelų.

Tačiau, ar ši privilegija keliauti ir bendrauti su Viešpačiu skirta kiekvienam? Atkreipkime dėmesį į žodelį - mums. Tie vyrai buvo Kristaus mokiniai. Tik jie gali pasakyti: Jis kelyje mums kalbėjo. Privilegiją keliauti ir bendrauti su Dievu įgyjame tik būdami mokiniais. Jei kuris nors iš prislėgtų Kristaus mokinių pasiskųstų: „Mes vargšai, nelaimingi mokiniai“, aš atsakyčiau, kad negali būti, jog jūs teikiate mažiau vilčių nei tie vyrai: jie buvo beveik visiškai nusivylę, jų mokinystė neišlaikė spaudimo. Manau, tą rytą jie išėjo iš Jeruzalės visiškai apsisprendę daugiau nebūti mokiniais. Tačiau Gelbėtojas ėjo kartu su jais ir kalbėjosi. Dieviškos draugystės pagrindas yra ne mokinių nuopelnai, bet Mokytojo malonė. Dėl to jūs, vilties netekę vargšai ir nuodėmingi mokiniai, galite būti įtraukti į tų laimingųjų mums būrį.

Prie šių labai susirūpinusių mokinių prisijungė Kristus. Visų mokinių širdys buvo sužeistos. Juos slėgė liūdesys. Visas viltis jie palaidojo kartu su Mokytoju, ir nežinojo, kad Kristus prisikėlė. Mokiniai liūdėjo, raudojo ir vos ne vos galėjo kalbėti. Geriausios jų dienos liko praeityje… Tačiau dabar šie gedintys vyrai liudija: Jis kelyje mums kalbėjo. Kristui patinka bendrauti su į bėdą patekusiais savo vaikais. O, kaip mums padeda Kristus, kai mes žengiame kančios keliu! Jeigu Viešpaties žodžiai ir nesustabdo ašarų, tai bent sumažina mūsų patiriamą skausmą. Tačiau yra kelių, kuriais mes neturime žengti, nes jie netinkami keliauti kartu su mylinčiu Viešpačiu. Eidami tamsiu keliu, pasitikėkime, kad Jis yra čia pat! Viešpaties šviesa nugalės tamsą! Jam patinka eiti kartu su savo mokiniais pačiais įvairiausiais gyvenimo keliais.

Ir dabar Jis taip bendrauja su mumis. Jo žodžiai teikia ramybę ir paguodą, jie švelnūs ir teikia gyvybę. Joks žmogus taip nekalbėjo, kaip tas vyras. Palaimintos sielos, kurios pažįsta švelnų, užjaučiantį Kristų ir Jo balsą!

Atveriantis Raštų prasmę

Jis atvėrė Raštų prasmę. Negaliu nepabrėžti fakto, kad prisikėlęs Kristus pirmiausia susirūpino Biblija. Toks didelis dėmesys Biblijai negali būti pavadintas vien mūsų Gelbėtojo šventu entuziazmu. Jis gyveno ir mirė nepaprastai atsidavęs Biblijai.

Aš galvojau, kad prisikėlęs Viešpats nepriklausys nuo Biblijos. Tačiau aš klydau! Jis lieka ištikimas Raštui. Prisikėlęs iš kapo Kristus suskubo prie šventos Knygos. Jis apgaubė ją savo šlove, ir nuostabūs puslapiai sušvytėjo. Niekas taip aiškiai neatskleidžia Biblijos reikšmės, kaip šis epizodas.

Argi čia Viešpats nesielgė pranašiškai? Jis iš tiesų suvokė, jog be galo svarbu, kad žmonės teisingai žiūrėtų į Bibliją. Argi Jis nežinojo, kokia tikėjimo ir abejonių kova vyks dėl Biblijos? Todėl pirmiausiai prisikėlęs iš numirusių Jis ir stengėsi įrodyti Biblijos patikimumą. Jis atvėrė mums Raštų prasmę. Akivaizdu, kad mūsų Viešpats atkreipė dėmesį į Bibliją ne vien tik kaip į atsitiktinių, daugiau ar mažiau įkvėptų, dokumentų rinkinį. Tai Jam nebuvo dogmų rinkinys ar šiaip literatūra, Jis laikė Bibliją aukščiausia dvasine valdžia.

Vis labiau ir labiau krikščionys turėtų perimti Kristaus požiūrį į Bibliją. Labai dažnai matome, kaip akivaizdžiai skiriasi Viešpaties ir Jo tarnų santykis į šią šventą Knygą. Mes niekada netapsime užkariaujančia bažnyčia, kol neturėsime tokio požiūrio, kokį į Raštą turėjo Gelbėtojas. Kas tau yra Biblija? Kritikuoji ją ar nusižeminęs ir tikėdamas ją aiškini? Ar į šventus puslapius žiūri su meile, kaip ir liepia žiūrėti Viešpats?

Bibliją reikia suprasti. Jis atvėrė mums Raštų prasmę. Biblija kupina paslapčių. Kol Jėzus jos neatveria, ji - užantspauduota knyga. Dieviška knyga turi būti paslaptinga. Jos Autorius yra visos gamtos, visos kūrinijos Autorius, ir visi Jo darbai pasižymi paslaptingumu. Jūs netikėtumėte Biblija, jei joje nebūtų paslapties, kaip netikėtumėte ir Dievu, kurį būtų lengva suprasti. Biblijos paslaptingumas neturi būti mums kliūtis, juk akivaizdu, kad ji yra dangiškos kilmės.

Tačiau, kad ir kokia paslaptinga Biblija būtų, Kristus gali ją atverti. Tik Jis vienas gali tai padaryti. Kaip nuostabiai savo vaikams Viešpats atskleidžia paslaptis! Argi ne dažnai girdime šį liudijimą: Jis atvėrė mums Raštų prasmę? Ne protu išaiškinamos paslaptys, bet Kristaus artumo šviesa. Jeigu Jis šviečia virš mūsų Biblijos, ji bus mums Šviesos Knyga. Kai liekame vieni su Biblija, kviečiamės pagalbon Jėzų, ir Jis leidžia mums suprasti nuostabius gyvenimo žodžius! Net ir neraštingiems žmonėms, turintiems dievišką Aiškintoją, lengva Dievo įstatyme pamatyti stebuklus.

Ar visada Kristus jums atveria Raštų prasmę? Ar jūs visada senoje Knygoje atrandate naujų dalykų? O, palaimintas Raštų Aiškintojau, visada būk arti ir atverk mums Dievo žodyje paslėptus lobius!

Štai ko reikia bažnyčiai - Kristaus, Raštų aiškintojo, artumo. Mums reikalingas Knygos Autorius, kuris gali patikimai paaiškinti Knygą. Tada Biblija atgaus savo autoritetingą vietą bažnyčioje, o šventų žmonių jėga paplis po visą žemę.

Mano užduotis nėra parodyti, kaip Viešpats atveria Raštų prasmę, tačiau negaliu susilaikyti neužsiminęs apie vieną šios atskleistos istorijos aspektą. Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta (Lk 24, 27). Atkreipkite dėmesį į pasikartojantį žodį visus. Kristus sako, kad visas Senasis Testamentas yra pilnas užuominų apie Jį. Yra žmonių, manančių, kad Senasis Testamentas apie Kristų nekalbėjo, tačiau tai neatitinka Kristaus aiškinimo. Tai aiškus burnojimas prieš Dievą. Arba klydo Kristus, arba neteisūs yra šių dienų mokytojai. Įsikūnijęs Dievas skelbia, kad visas Senasis Testamentas yra pilnas užuominų apie Kristų, ir nėra priežasčių tam prieštarauti.

Tai raktas aiškinant Senąjį Testamentą. Kai kurie žmonės svarsto: „Kaip iš Senojo Testamento galime pamokslauti šiais laikais?“ Jie mano, kad vienintelis ir geriausias būdas yra, remiantis Senajame Testamente mokomos etikos nuorodomis, padaryti išvadas. Tačiau ne taip darė mūsų Viešpats, ir tai nėra teisinga. Visur atrasti užuominų apie Gelbėtoją - tai būdas interpretuoti Senąjį Testamentą. Viešpats palaimina pamokslą, kuriame sekama Viešpaties aiškinimo pavyzdžiu.

Ar, skaitydamas Bibliją, atrandi vis daugiau užuominų apie Kristų? Taip atsitiks tada, kai Jis atvers Raštų prasmę. Gyvenk tarp mūsų, Raštų prasmės Aiškintojau, ir suteik gyvybę Dievo žodžiui!

Uždegantis Kristus

Ką jautė tie vyrai, kalbėdamiesi su Kristumi? Jie vienas kito klausinėjo: Argi mūsų širdys nedegė? Bendrakeleivis, Raštų prasmės Aiškintojas uždegė jų širdis. O, kaip Jis visada uždega širdį! „Tas, kuris yra arti manęs, yra arti ugnies“, - sakytų Kristus. Tai tikra tiesa. Jis, kaip ir Jehova Senajame Testamente, atsako ugnimi. Jį lydinti Dvasia yra liepsnojanti dvasia.

Kristui patinka uždegti širdis. Ir visi, kas patiria Jo artumą, patiria ir tą paslaptingą stebuklą - Jis uždega širdį. Tai patvirtina Jo antgamtišką įtaką. Jeigu jūs mėgaujatės nuostabia Jo bendryste ir žavitės Jo Raštų aiškinimu, tai jūsų širdyje tikrai įsiliepsnos šventa aistra Jam.

Johnas Wesley neįkainojamose savo „Pastabose“ (Notes) sako, kad tai „meilės šiluma“. Tai tiesa. Kristus visada uždega meile. Jis uždega širdį meile Dievui ir Kristui, visiems mokiniams, Dievo žodžiui ir viskam, kas dieviška. Johnas Wesley tai žinojo, nes pats nuostabiai tai patyrė. Kaip tiksliai jis suformulavo savo atsivertimą: „Širdyje aš pajutau keistą šilumą“! Taip prasidėjo ir tęsėsi didysis evangelinis prabudimas. Ar mūsų širdys dega?

Kristus uždega širdis ramybe. Profesorius Bruce yra puikiai pakomentavęs: „Tik rūpesčių išdžiovinta širdis taip gerai dega“. Na ir tiksliai pasakyta. Kiekvieno tų vyrų širdis buvo perdžiūvusi nuo rūpesčių, bet Viešpats ją uždegė, suteikdamas paguodą ir ramybę. Dažnai Kristus pakelia mus virš vargų, leisdamas patirti savo artumą ir paguodą. Jis uždegė mokinių širdis džiaugsmu ir viltimi, ir jie pamiršo savo liūdesį. Džiaugsmo liepsnos apglėbė sielas, vilties liepsnos apgaubė jų dvasią.

Originale vartojamas veiksmažodis parodo, kad tai buvo nuolatinis, ilgalaikis procesas. Ugnis vis dar degė. Situacija pasikeitė, bet įtaka išliko. Mokytojas atsiskyrė nuo jų, bet jų širdyse liko Jo šlovės pėdsakai.

Ar mes visi pažįstame uždegantį širdis Kristų? Ar Jis iš tiesų įžiebė liepsną mūsų širdyse? Ar ta liepsna vis dar dega? Šių dienų bažnyčiai labai reikia degančių širdžių. Ar bažnyčiose ši liepsna vis dar dega? Ar šventa aistra dar neišblėso? Kur dingo ankstesnių laikų aistra? Labai svarbu pažinti uždegantį širdis Kristų. Pasaulio nenustebins bažnyčia, kurios širdis nedega. Jėzau, uždek mūsų širdis ugnimi ir išlaikyk jas degančias, netgi tada, kai daugelio meilė atvėsta!

Matthew Henry mano, kad iš šio epizodo gali pasimokyti ir pamokslininkai, ir klausytojai. Jis pats buvo didis pamokslininkas ir didžio pamokslininko sūnus, todėl, manyčiau, verta apmąstyti jo žodžius. Jis sako, kad tik teisingas pamokslavimo stilius uždega klausytojų širdis. Jeigu mes nešame Kristų žmonėms, ir žiūrime į Bibliją taip, kaip žiūrėjo Kristus, tuomet mes būsime tos mokyklos, kuri uždega širdis, pamokslininkai.

Taip pat šis didis pamokslininkas sako, kad geriausi klausytojai yra žmonės, kurių širdys dega. Ar jūs esate tokie klausytojai? Te Dievas pripildo sakyklas ir sales pamokslininkų ir klausytojų, turinčių degančias širdis!

Iš kn. „Great Sermons on the Birth, Death and Resurrection of Christ“
vertė Ramunė Janušaitienė

Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas“ buvo spausdintas 2002 m. kovo 23 d. Nr. 6 (127)