Adomas ir Ieva (I)

Krikščionys evangelikai paprastai priešinosi Evangelijos įvykių demitologizavimui, pagal kuriuos, pavyzdžiui, Jėzaus prisikėlimas aiškinamas kaip mitinis naujo gyvenimo principo pavaizdavimas. Jie karštai tvirtina, kad toks svarbus yra būtent Prisikėlimo istoriškumas.

Tačiau biblines Adomo ir Ievos figūras kur kas labiau norėta interpretuoti kaip mitines ar simbolines. Šio straipsnio tikslas paprastas - trumpa apžvalga įrodyti, kad tai anaiptol nėra antraeilės svarbos įnoringų rašeivų susigalvotas klausimas ir kad krikščionims bibline bei teologine prasme būtina tikėti, jog Adomas, pirma, yra istorinis asmuo, antra - visų žmonių tėvas.

Adomas buvo realus istorinis asmuo

Tekstiniai įrodymai

Pirmuose Pradžios knygos skyriuose žodis adam kartais reiškia „žmoniją" (pavyzdžiui, Pr 1, 26-27), o kadangi tie skyriai turi aiškią literatūrinę struktūrą, kai kas Adomo figūrą juose traktuoja ne kaip istorinį individą, o kaip literatūrinę priemonę. Kyla klausimas: ar mes turime rinktis vieną iš šių dviejų versijų? Visoje Biblijoje gausu literatūrinių priemonių, kuriomis dėstoma istorinė medžiaga: prisiminkite Nikodemo atėjimą pas Jėzų nakčia arba evangelijų tvirtinimą, kad Jėzus mirė per Velykas. Daugelis komentatorių mielai pripažįsta, kad literatūrinės priemonės vartojamos, siekiant atkreipti mūsų dėmesį į aprašomų istorinių įvykių teologinę svarbą. „Literatūriškumas" neturi eliminuoti „tikrumo".


Tuomet kitas klausimas skambėtų taip: ar „literatūriškumas" eliminuoja „tikrumą" Adomo atveju? Pagal tas kitas Biblijos vietas, grąžinančias mus prie Adomo istorijos, - ne. Pradžios 5 sk., 1 Metraščių 1 sk. ir Luko 3 sk. pateiktose genealogijose pirmuoju protėviu įvardijamas Adomas, ir nors biblinėse genealogijose kartais dėl įvairių priežasčių kai kurie vardai praleidžiami, nėra žinoma atvejo, kad jose būtų pridėta kokia nors išgalvota ar mitologinė figūra. Jėzus, mokydamas apie santuoką Mato 19, 4-6, ir Judas, kalbėdamas apie Adomą Judo 14,  neįspėjo ir neužsiminė, kad abejoja Adomo istoriniu realumu ar mąsto apie jį kažkaip kitaip negu apie kitus Senojo Testamento personažus. Kalbėdamas apie Adomą, kaip apie pirmą sukurtą žmogų ir iš jo sukurtą moterį (1 Kor 11, 8-9; 1 Tim 2, 11-14), Paulius aiškiai turėjo galvoje Pradžios 2 sk. aprašytą istorinį įvykį. Pauliaus argumentai virstų nesąmone, jeigu jis būtų turėjęs galvoje, kad Adomas ir Ieva tebuvo amžinos tiesos ar mitologiniai simboliai.

Teologinė būtinybė

Cituotas Rašto vietas galime vertinti kaip netiesioginį įrodymą, kad bibliniai autoriai Adomą laikė realiu istoriniu asmeniu. Netiesioginis įrodymas naudingas ir svarbus, bet turime kai ką labiau įtikinamo - vaidmuo, kurį Adomas atlieka Pauliaus teologijoje, paverčia jį istorine realybe, neatskiriama nuo pagrindinės Pauliaus skelbiamos Evangelijos pasakojimo linijos. Jeigu taip, Adomo istoriškumas turi būti ne antraeilis dalykas, o neatskiriama krikščionių tikėjimo pagrindų dalis.

Pirmasis įrodymas yra Romiečiams 5, 12-21, kur Paulius supriešina „vieno žmogaus" - Adomo, nuodėmę su „vieno žmogaus" - Kristaus, teisumu. Paulius yra tas apaštalas, kuris Galatams 3, 16 aiškiai atskyrė vienaskaitą („ainija") nuo daugiskaitos („ainiai"), todėl tikriausiai galima numanyti, kad jis nebuvo neapdairus ir, kalbėdamas apie „vieną žmogų", neturėjo galvoje „žmonių". Iš tiesų „vienas žmogus" ne kartą supriešinamas su daugeliu žmonių, ir tas „vienumas" remia Pauliaus argumentą, kad vieno žmogaus (Adomo) vieną nuodėmę nugalėjo vieno Žmogaus (Kristaus) atneštas vienas išgelbėjimas.

Visoje pastraipoje Paulius kalba apie Adomą lygiai taip pat kaip apie Kristų (jo kalbėjimas apie mirtį, atėjusią „per" Adomą, panašus ir į tai, kaip jis kalba apie palaiminimą, atėjusį „per" Abraomą, Gal 3 sk.). Jis mini laikotarpį iki to vieno žmogaus nusižengimo, kai nebuvo nuodėmės ar mirties. Ir taip pat kalba apie laikotarpį po to, kuris, pasak jo, tęsėsi nuo Adomo iki Mozės. Kažin ar Paulius galėjo dar aiškiau pasakyti, kad, jo manymu, Adomas buvo toks pat realus asmuo kaip Kristus ir Mozė (arba Abraomas).

Tačiau ne tik Pauliaus kalba patvirtina, kad jis neabejojo, jog Adomas buvo istorinis asmuo; tuo paremta visa jo argumentacija. Jeigu jis būtų lyginęs istorinę Asmenybę (Kristų) su mitiniu ar simboliniu personažu (Adomu), jo logika būtų sugriuvusi. Jei Adomas ir jo nuodėmė tebūtų simboliai, nebūtų reikėję istorinio atpirkimo; mitiniam nuopuoliui panaikinti būtų pakakę mitinio atpirkimo. Jeigu Adomas mitinis, tuomet Kristus taip pat galėjo būti - iš tiesų taip būtų buvę ir geriau - dieviško atleidimo ir naujo gyvenimo simbolis. Tačiau Paulius pasakoja apie istorinę į kūriniją įsiveržusios nuodėmės, kaltės ir mirties problemą, - problemą, kuri reikalauja istorinio sprendimo.

Panaikinti istorinę vieno žmogaus, Adomo, nuodėmės problemą reikštų ne tik atmesti logišką istorinį sprendimą - kryžių ir prisikėlimą; tai neatpažįstamai pakeistų visą Pauliaus skelbiamą Evangeliją. Mat iš kur ir kada atsirado nuodėmė ir blogis? Jei tai nebuvo vieno žmogaus nepaklusnumo akto rezultatas, tuomet, atrodo, galimi du variantai: arba nuodėmė egzistavo prieš tai, ir blogis buvo integrali Dievo kūrinijos dalis, arba nuodėmė yra individualistinis dalykas, kurį kiekvienas žmogus atsineša į pasaulį beveik ex nihilo. Pirmasis aiškinimas yra siaubingai nekrikščioniškas, nes monistiškai ar dualistiškai neigia gerąjį Kūrėją ir Jo gerą kūriniją (monizme blogis kyla iš paties Dievo; dualizme blogis yra dominuojanti jėga, amžinai egzistuojantis šalia Dievo ir buvęs prieš kūrinijos atsiradimą; pirmuoju atveju Dievas nėra tikrai geras, antruoju - Jis nėra tikrai Dievas). Antroji versija primena pelagianizmą: geri individai tampa nuodėmingi imituodami Adomą ir, reikia manyti, tampa teisūs imituodami Kristų (pelagianizmas, pavadintas pagal savo įkūrėją Pelagijų, buvo V a. mokymas, kad individai gimsta visiškai nekalti, be jokios prigimtinės nuodėmės; sukritikuotas Augustino, oficialiai jis buvo pasmerktas kaip erezija 431 metais Efezo susirinkime).

Antrasis įrodymas, liudijantis apie esminę istorinio Adomo svarbą Pauliaus teologijai, pateiktas 1 Korintiečiams 15, 21-22 ir 45-49. Paulius vėl atskleidžia glaudžią paralelę tarp pirmojo žmogaus Adomo, per kurį atėjo mirtis, ir antrojo, arba paskutiniojo, žmogaus Kristaus, per kurį ateina naujas gyvenimas. Ir vėl Adomas laikomas mirties, o Kristus - gyvybės šaltiniu.

Šioje vietoje Paulius pasiekia ilgo argumentavimo dėl Korinto krikščionių kūniškumo problemos kulminaciją. Kaip galutinį atsakymą į jų bendruomenės problemas Paulius, pateikdamas istorinį Jėzaus kūniško prisikėlimo faktą, stengiasi įdiegti jiems įsitikinimą savo būsimojo kūniško prisikėlimo realumu. Istorinė Jėzaus prisikėlimo tikrovė yra jo atsakymo pagrindas. Jeigu Paulius, laikydamas Adomą ne istorine, o mitine figūra, čia išvestų paralelę tarp Adomo ir Kristaus būtų didžiausia retorinė nesąmonė ir visas Pauliaus laiškas prarastų savo esmę, tikslą bei įtaigumą.

Jei šiose pastraipose teisingai pristačiau Pauliaus teologiją, tuomet tiesiog neįmanoma pašalinti iš Pauliaus Evangelijos istorinį Adomą jos neiškraipius. Tai darydami fatališkai sugriautume Evangeliojos istorinį pamatą ir per jėgą bruktume kitokį pasakojimą apie blogio kilmę, reikalaujantį ir kitokių išgelbėjimo priemonių.

Deniso Alexanderio „trečias būdas"

Kembridžo biologas Denisas Alexanderis teigė, jog yra būdas, kaip išvengti aštrios prieštaros tarp tradicinio požiūrio į istorinį Adomą ir nuomonės, kad tokia traktuotė dabar moksliškai nepagrįsta. Tai yra, nors mes turime nedvejodami laikyti Adomą istorine figūra, tai neturėtų implikuoti įsitikinimo, kad jis buvo pirmas žmogus (žr. jo Creation or Evolution. Do we have to Choose?). Pagal Alexanderį, anatominiu požiūriu šiuolaikiniai žmonės atsirado maždaug prieš 200 000 metų, o kalba - prieš 50 000 metų. Po to, maždaug prieš 6000-8000 metų Dievas išsirinko neolito eros „ūkininkų" porą ir pirmą kartą apsireiškė jiems, taip „įsteigdamas" Homo divinus - pirmuosius žmones, kurie pažino Dievą ir tapo gyvi dvasiškai. Tai, žinoma, išmoninga sintezė, miklus išsisukimas, kuris neigdamas istorinį Adomą atvėrė teologinę bedugnę; tačiau jis pats sau susikūrė naujų esminių problemų. Pirmąją kelia klausimas, kas buvo Adomo amžininkai, tie anatomiškai šiuolaikiniai žmonės, kurie, kaip jis teigia, jau gyveno pasaulyje dešimtis tūkstančių metų. Gudriai manevruodamas jis neduoda suprasti, kad jie buvo kažkas mažiau nei žmonės, ir akcentuoja: „Visa žmonija be jokios išimties sukurta pagal Dievo atvaizdą, neabejotinai įskaitant visus kitus milijonus žmonių, gyvenusius pasaulyje neolito laikais." Tvirtindamas priešingai, jis būtų atsidūręs itin nemalonioje ir keblioje padėtyje: Australijos aborigenai, kurie, pagal Alexanderį, gyveno ten 40 000 metų iki Adomo ir Ievos, būtų nustumti į ne žmonių, o gyvūnų padėtį; ir, reikia manyti, Adomo ir Ievos tėvai, taip pat gyvūnai, kartu su Australijos aborigenais taptų teisėtas maisto šaltinis alkaniems Homo divinus.

Alexanderio hipotezė remiasi į dar pavojingesnį pagrindą. Lemiamą žingsnį jis žengia aiškindamas, kas būtent atskyrė Adomą ir Ievą nuo jų amžininkų. Kai jie gimė, anot jo, jau gyvavo pagal Dievo atvaizdą sukurta didžiulė neolito visuomenė; o Homo divinus Adomą ir Ievą padarė tiesiog štai kas: „Per Dievo apreiškimą[...] Adomas ir Ieva gavo supratimą, ką tas atvaizdas iš tikrųjų reiškia praktiškai". Tai yra, Adomas ir Ieva nebuvo tąsyk naujai sukurti pagal Dievą atvaizdą; jie jau buvo gimę, turėdami Dievo atvaizdą, kaip vaikai ilgos Dievo atvaizdo nešiotojų giminės. Tiesiog dabar jie suprato, ką tai reiškia (asmeninį santykį su Dievu).

Pirmoji tokio aiškinimo problema - biblinė. Pradžios knygoje, 1 ir 2 skyriuose, aiškiai pasakyta, kad Adomas ir Ieva yra sukurti pagal Dievo atvaizdą (Pradžios 1, 27 įvykis iš naujo aprašomas Pradžios 2, 18-25). Pagal Dievo atvaizdą buvo sukurtos ne kažkokios esybės, kurių du palikuonys tai suvokė vėliau. Priešingai, Pradžios 2, 7, regis, yra pavyzdys teksto, kuriame itin stengiamasi akcentuoti tiesioginį, ypatingą kūrybinį aktą pašaukiant į būtį Adomą. Ši problema dar gali būti laikoma įveikiama, bet ji kelia antrąją, teologinę problemą, kuri niekaip neišsprendžiama. Jeigu žmonės jau buvo sukurti pagal Dievo atvaizdą iki Adomo ir Ievos, tuomet mums lieka vienas iš dviejų scenarijų. Arba prieš Adomą ir Ievą buvo pirmasis žmogus, kuriam buvo suteiktas Dievo atvaizdas; tokiu atveju, mes turėtume du „Adomus": pirmoji būtybė pagal Dievo atvaizdą ir Adomas, pirmasis žmogus, sukurtas pagal Dievo atvaizdą bei suvokiantis, ką tai reiškia. Arba, jei Dievo atvaizdas buvo kažkas, kas žmonijoje vystėsi iš lėto, mums lieka grupelė pirmųjų žmonių, turėjusių Dievo atvaizdą, ir daugybė „Adomų".

Tokia versija dar labiau komplikuojasi tokiu aspektu: jeigu, kaip teigia Alexanderis, būti sukurtam pagal Dievo atvaizdą reiškia turėti asmeninį ryšį su Dievu, tuomet visi tie žmonės, sukurti pagal Dievo atvaizdą ir negavę apreiškimo, gyvena nuodėmėje. Sukurti pagal Dievo atvaizdą, kad bendrautų su Dievu, jie nebendrauja su Juo. Tiesą sakant, nors Alexanderis aiškiai to nekonstatuoja, pagal jo piešiamą paveikslą išeitų, kad žmonija yra pasinėrusi į stabmeldystę. Mat jis teigia: „Religiniai įsitikinimai egzistavo ir iki tol [iki Adomo ir Ievos]: žmonės įvairiose pasaulio vietose ieškojo Dievo ar dievų ir savaip aiškino gyvenimo prasmę." Tai reikštų, kad nuodėmė egzistavo dar iki nuopuolio.


Bus daugiau

Iš Ganytojo archyvo

 

Bendrinti: