Brangi malonė (I)

Jūsų dėmesiui siūlome ištrauką (pirmą skyrių) iš ką tik išleistos D. Bonhoefferio knygos „Mokinystės kaina“. Knygą galima įsigyti didesnių miestų Tikėjimo žodžio bendruomenėse arba internetiniame krikščioniškame knygyne.


Pigi malonė - mirtinas mūsų Bažnyčios priešas. Šiandien mums tenka kovoti dėl brangios malonės.

Pigi malonė - tai malonė, kuri parduodama turguje lyg nupiginta prekė. Kitaip tariant, sakramentai, nuodėmių atleidimas, religijos teikiama paguoda numetami ant prekystalio sumažintomis kainomis. Malonė rodoma kaip neišsenkantis Bažnyčios lobynas, iš kurio ji žeria savo palaiminimus dosnia ranka, neužduodama jokių klausimų, nenubrėždama jokių ribų. Malonė, neturinti savo kainos. Nieko nekainuojanti malonė. Malonės esmė, mūsų manymu, yra ta, kad sąskaita apmokėta iš anksto, o kadangi ji jau apmokėta, tai galima gauti viską už dyką. Kadangi jos kaina buvo beribė, manome, kad ir naudoti bei leisti ją galime neribotai. Kokia gi būtų malonė, jei nebūtų pigi?

Pigi malonė - tai malonė kaip doktrina, principas, sistema. Pigi malonė reiškia nuodėmių atleidimą, kuris skelbiamas tik kaip bendrinė tiesa, arba Dievo meilę, kurios mokoma tik kaip krikščioniškos Dievo „koncepcijos“. Pagal tokią koncepsiją, nuodėmių atleidimui gauti pakanka tik to, kad mintimis pritariama šiai idėjai, o Bažnyčia, besilaikanti teisingos doktrinos malonės klausimu, ipso facto (lot. „savaime“ - vert. past.) patiria malonę. Tokioje Bažnyčioje pasaulis atranda pigią uždangą savo nuodėmėms uždengti. Čia nereikalaujama jokios atgailos ir juo labiau - nuoširdaus troškimo išsivaduoti iš nuodėmės. Galiausiai pigi malonė pasireiškia visišku gyvojo Dievo žodžio atmetimu, o tai iš tiesų yra ir Dievo žodžio Įsikūnijimo atmetimas.

Pigi malonė - tai nuodėmės, o ne nusidėjėlio išteisinimas. Juk malonė liejasi be saiko ir viską „uždengia“, taigi viskas gali likti kaip anksčiau. Savo nuodėmių patys vis tiek neišpirksime. Taip gyvenimas teka sena, įprasta vaga, ir mes, anot Liuterio, vis dar tebesame nusidėjėliai, kad ir kaip šventai besistengtume gyventi. Ką gi, tuomet tegul krikščionis gyvena taip, kaip ir pasaulis, prisitaikydamas prie jo standartų kiekvienoje savo gyvenimo srityje. Nėra reikalo stengtis siekti naujo gyvenimo malonėje, kuris skirtųsi nuo gyvenimo nuodėmėje. Tai tebuvo saujelės entuziastų - anabaptistų ir panašių į juos - skleista erezija. Tegul krikščionis saugosi, kad nesukiltų prieš šią dovanai teikiamą, neribotą Dievo malonę ir neišniekintų jos šventumo. Tenebando jis įtvirtinti naują - raidės - religiją, stengdamasis gyventi paklusdamas Jėzaus Kristaus įsakymams! Juk pasaulis išteisintas malone. Krikščionis tai žino ir vertina labai rimtai. Jis supranta, kad nevalia priešintis šiai nepakeičiamai malonei. Tad jam belieka gyventi taip, gyvena pasaulis. Aišku, jis norėtų savo elgesiu išsiskirti iš pasaulio ir siekti aukštesnių standartų, bet to nedaro, nes neleidžia malonė. Taigi jis turi leisti malonei būti malone, antraip sugriautų pasaulio tikėjimą malone kaip veltui suteikiama dovana. Tegu tad krikščionis būna patenkintas savo pasaulietiškumu ir net nebando stengtis išsiskirti iš pasaulio. Tegu jis sau ramiai ilsisi, užtikrintas turima malone - nes juk viską atlieka tik malonė. Užuot sekęs Kristumi, tegul krikščionis verčiau džiaugiasi malonės teikiama paguoda! Štai ką turime galvoje, kalbėdami apie pigią malonę. Tai malonė, kuriai pakanka išteisinimo nuo nuodėmės, neišteisinant atgailaujančio nusidėjėlio, kuris turėtų atsiskirti nuo nuodėmės, o nuodėmė - nuo jo. Pigi malonė nėra nuodėmių atleidimas, kuris išvaduotų iš nuodėmės pinklių. Pigi malonė - tai tokia malonė, kurią mes patys sau suteikiame.
 
Pigi malonė - tai atleidimo skelbimas, nereikalaujant atgailos. Tai krikštas be bažnytinės disciplinos, Komunija be nuodėmių išpažinimo, išteisinimas be asmeninio išpažinimo. Pigi malonė - tai malonė be mokinystės, malonė be kryžiaus, malonė be Jėzaus Kristaus, gyvo ir įsikūnijusio.
 
Brangi malonė - tai dirvoje paslėptas lobis. Dėl jo žmogus mielai parduoda viską, ką turi. Tai brangiausias perlas, kurį norėdamas įsigyti, pirklys parduoda visas savo gėrybes. Tai karališkas valdymas Kristaus, dėl kurio žmogus išsiluptų akį, jei tik ši verstų jį suklupti. Tai Jėzaus Kristaus pašaukimas, dėl kurio mokinys palieka savo tinklus ir seka paskui Jį.

Brangi malonė - tai Evangelija, kurios nuolat reikia ieškoti, dovana, kurios reikia prašyti, durys, į kurias žmogus privalo belstis.
 
Tokia malonė yra brangi, nes ji kviečia mus sekti, o malonė ji yra todėl, kad kviečia sekti Jėzumi Kristumi. Ji brangi, nes kainuoja žmogui jo gyvybę, bet malonė, nes suteikia jam vienintelį tikrąjį gyvenimą. Ji brangi, nes pasmerkia nuodėmę, bet malonė, nes išteisina nusidėjėlį. Ji itin brangi dėl to, kad Dievui kainavo Jo Sūnaus gyvybę: „Jūs esate nupirkti už didelę kainą...“  O tai, kas Dievui brangiai kainavo, mums negali būti pigu. Ir svarbiausia - malonė ji yra todėl, kad Dievas nepalaikė savo Sūnaus per didele kaina sumokėti už mūsų gyvybę ir atidavė Jį už mus. Brangi malonė - tai Dievo Įsikūnijimas.

Brangi malonė - tai Dievo šventykla; ją reikia apsaugoti nuo pasaulio, jos negalima mesti šunims. Dėl to ji yra gyvasis žodis - Dievo žodis - kurį Jis kalba taip, kaip Jam patinka. Brangi malonė konfrontuoja mus maloningai kviesdama sekti Jėzumi. Ji išsilieja kaip atleidimo žodis sudužusiai dvasiai ir atgailaujančiai širdžiai. Malonė yra brangi, nes skatina žmogų pasiduoti Kristaus jungui ir sekti paskui Jį. Tai malonė, nes Jėzus sako: „Mano jungas švelnus ir mano našta lengva.“
 
Pašaukimą „sek paskui mane“ Petras išgirdo du kartus. Tokie buvo pirmi ir paskutiniai žodžiai, kuriuos Jėzus pasakė šiam savo mokiniui (Mk 1, 17; Jn 21, 22). Tarp šių dviejų pašaukimų - ištisas gyvenimas. Pirmasis pašaukimas įvyko prie Genezareto ežero, kai Petras paliko savo tinklus bei amatą ir nusekė paskui Jėzų dėl Jo žodžio. Antrasis pašaukimas nuskamba, kai prisikėlęs Viešpats atranda Petrą vėl užsiėmusį savo senuoju verslu. Ir šįkart viskas įvyksta prie Genezareto, ir vėl pasigirsta tas pats pašaukimas: „Sek paskui mane.“ Tarp šių dviejų pašaukimų prabėgo mokinystės gyvenimas sekant Kristumi. Pusiaukelėje nuskamba Petro išpažinimas, kai jis pripažįsta Jėzų Dievo Kristumi. Tris kartus Petras išgirsta, kaip Kristus paskelbiamas Viešpačiu ir Dievu, - pačioje pradžioje, pabaigoje ir Pilypo Cezarėjoje. Ir kiekvieną kartą ta pati Dievo malonė šaukia jį „sek paskui mane“ ir apsireiškia jam per Dievo Sūnaus išpažinimą. Tris kartus malonė sulaikė Petrą jo kelyje - ta pati malonė, paskelbta trimis skirtingais būdais.

Tos malonės Petras tikrai pats sau nesuteikė. Tai buvo paties Kristaus malonė, įtikinanti mokinį palikti viską ir sekti paskui Jį, veikianti jame per išpažinimą, kuris pasaulio akyse turėjo skambėti kaip baisiausias piktžodžiavimas, kviečianti Petrą tapti kankiniu už Viešpatį, kurio jis išsigynė, ir kartu atleidžianti visas jo nuodėmes. Petro gyvenime malonė ir mokinystė buvo neatskiriamos viena nuo kitos. Jis sulaukė malonės, kuri brangiai kainavo. 

Krikščionybei plintant, o Bažnyčiai tampant vis labiau sekuliarizuota, šis suvokimas apie brangiai kainuojančią malonę pradėjo blėsti. Pasaulis buvo „sukrikščionintas“, ir malonė pasidarė jo bendra nuosavybė. Ji buvo paleista „žemomis kainomis“. Tačiau Romos bažnyčia ne visiškai prarado ankstesnįjį supratimą apie malonę. Labai svarbu paminėti tai, kad Bažnyčia tuo metu buvo pakankamai nuovoki ir leido pakilti monasticizmo judėjimui bei stengėsi, kad šis nuo jos neatskiltų. Taigi čia, atokiame Bažnyčios pakraštyje, buvo vieta, kur teberuseno senasis regėjimas. Čia žmonės vis dar prisimindavo, kad malonė brangiai kainuoja ir kad malonė reiškia sekti paskui Kristų. Dėl Kristaus jie palikdavo viską ir diena iš dienos stengdavosi vykdyti Jo griežtus įsakymus. Ilgainiui monasticizmas tapo gyvu protestu prieš sekuliarizuotą krikščionybę bei malonės nupiginimą. Tačiau Bažnyčia buvo pakankamai išmintinga ir toleravo šį protestą, neleisdama jam peraugti į sukilimą, kas būtų buvę tik logiška to išdava. Jai netgi pavyko jį prisiderinti ir net panaudoti tam, kad galėtų pateisinti savo pačios gyvenimo pasaulietiškumą. Vienuolystę imta reprezentuoti kaip ypatingą pasiekimą, apie kurį didžioji pasauliečių dalis galėdavo tik pasvajoti. Jėzaus įsakymų vykdymą priskirdama tik nedidelei „dievočiausiųjų“ grupelei, Bažnyčia pagimdė fatališką dvigubo standarto koncepciją - maksimalų ir minimalų krikščionio paklusnumo standartą. Kai tik Bažnyčia būdavo kaltinama pernelyg pasaulietiška, ji visuomet galėdavo durti pirštu į vienuolystę, rodydama ją kaip galimybę gyventi labiau pasišventus Dievui, tuo pačiu pateisindama ir kitą galimybę, suteikiamą kitiems gyventi pagal žemesnius standartus. Paradoksalu, bet viskas baigėsi tuo, kad monasticizmas, kurio misija buvo išsaugoti Romos bažnyčioje pirmykštį krikščionišką supratimą apie malonės vertę, suteikė logišką paaiškinimą Bažnyčios pasaulietiškumui pateisinti. Galima sakyti, jog iš esmės lemtingoji monasticizmo klaida buvo ne tiek rigorizmas (nors ir  šiuo klausimu kildavo nemažai nesusipratimų, aiškinantis kokia Jėzaus valia), kiek nuklydimas nuo pirmykštės krikščionybės, išaukštinant vienuolystę tik kaip saujelės išrinktųjų pasiekimą ir laikant tai ypatingu asmeniniu nuopelnu.
Bendrinti: