Brangi malonė (III)

Tačiau galime paklausti: o ar pats Liuteris netapo pigios malonės skelbėju? Juk jis yra pasakęs: Pecca fortiter, sed fortius fide et gaude in Christo(„Nusidėk drąsiai, bet dar drąsiau tikėk ir džiaukis Kristumi“). Vis tiek esi nusidėjėlis ir nieko negali pakeisti. Ar būtum vienuolis ar pasaulietis, religingas žmogus ar blogas žmogus - neišvengsi pasaulio žabangų ir nuodėmės. Taigi nutaisyk drąsią miną, nes gali pasikliauti malonės opus operatum (lot. „veikiančiu darbu“ - vert. past.). Ar tai nėra pigios malonės skelbimas, nuogos ir begėdiškos, ar tai ne carte blanche nuodėmei (pranc. „donner carte blanche“ - „duoti valią“, „leisti veikti savo nuožiūra“ - vert. past.) ir mokinystės pabaiga? Argi tai ne šventvagiškas raginimas drąsiai nuodėmiauti ir vis vien pasikliauti malone? Ar gali būti kas nors labiau velniško malonės atžvilgiu, negu nusidėti ir pasikliauti malone, kurią Dievas suteikė? Ar ne teisingai teigiama Romos katalikų katekizme, kuriame tai pasmerkiama kaip nuodėmė prieš Šventąją Dvasią?

Tai, kaip suprasime šį Liuterio pasakymą, priklausys nuo to, ar pamatysime skirtumą tarp uždavinio duomenų ir galutinio jo atsakymo. Jei Liuterio formuluotę imame kaip premisą (įžanginę dalį) savo malonės doktrinai, akimirksniu iškviečiame pigios malonės šmėklą. Liuterio formuluotė yra ne įžanga, o išvada - uždavinio rezultatas, užbaigtuvių vainikas, paskutinis jo žodis šiuo klausimu. Traktuojama kaip premisa, pecca fortiter virsta pigios malonės principu, o tai reiškia nuodėmės išteisinimą, ir toks traktavimas Liuterio formuluotę paverčia į visišką jos priešybę. Liuteriui „nusidėti drąsiai“ buvo paskutinis jo išsigelbėjimas, paguoda tam, kuris nuoširdžiai sekdamas Kristumi patyrė, kad niekada nebus be nuodėmės; paguoda tam, kuris bijodamas nusidėti desperatiškai šaukiasi Dievo malonės. Liuteriui „nusidėti drąsiai“ niekuomet nereiškė neklusnaus Dievui ir nuodėmingo gyvenimo pateisinimo. Prieš Dievo malonės Evangeliją mes visada ir bet kokiomis aplinkybėmis esame nusidėjėliai. Nepaisant to, toji malonė ieško mūsų ir išteisina mus - nors ir esame nusidėjėliai. Įgauk drąsos ir išpažink savo nuodėmę, sako Liuteris, ir nemėgink bėgti nuo jos, bet tikėk dar drąsiau. Tu esi nusidėjėlis - taigi ir būk nusidėjėlis, ir nemėgink tapti tuo, kuo nesi. Taip, būk nusidėjėliu kasdien ir drąsiai tai pripažink. Kam dar gali būti skirti tokie žodžiai, jei ne tiems, kurie iš savo širdies gelmių kasdien išsižada savo nuodėmės ar kokio kito barjero, kliudančio jiems sekti Kristumi ir, nepaisant to, vis vien išlieka susirūpinę dėl savo kasdienio netikėjimo ir nuodėmės? Kas kitas gali klausytis šių žodžių ir nestatyti savo tikėjimo į pavojų, jei ne tas, kuris išgirsta juos kaip paguodą ir atnaujintą pašaukimą sekti Kristumi? Taip interpretuojami šie Liuterio žodžiai virsta liudijimu apie neįkainojamą malonės vertę, apie vienintelę tikrąją malonę.

Malonė, kuri suvokiama kaip principas, pecca fortiter - kaip pigios malonės principas, geriausiu atveju tėra tik naujas įstatymas, nesuteikiantis nei pagalbos, nei laisvės. Tuo tarpu malonė, suvokiama kaip gyvasis žodis, pecca fortiter - kaip mūsų paguoda suspaudimo metu ir kaip raginimas eiti mokinystės keliu, yra vienintelė tyra ir brangi malonė, kuri išties atleidžia nuodėmes ir išlaisvina nusidėjėlį.

Mes, liuteronai, lyg maitvanagiai susirinkome aplink pigios malonės lavoną ir gėrėme jo nuodų, nužudžiusių gyvenimą, kurį teikia sekimas Kristumi. Žinoma, nereikia pamiršti, kad tyros malonės doktrinai mes išreiškėme tikrai dievišką pagarbą, kuriai nerasi lygių visame krikščioniškame pasaulyje. Tiesą sakant, šią doktriną mes išaukštinome net iki paties Dievo pozicijos. Liuterio formuluotė buvo kartojama visur ir tuo pat metu jos tiesa buvo iškreipiama į saviapgaulę. Tol, kol mūsų Bažnyčia laikysis teisingos išteisinimo doktrinos, ji neabejotinai bus išteisintoji Bažnyčia! Taip sakoma ir manoma, jog mes privalome išsaugoti savo liuteroniškąjį palikimą, padarydami malonę prieinamą mažiausiomis kainomis ir lengviausiomis sąlygomis. Būti liuteronu tikriausiai reiškia, kad sekimas paskui Kristų paliekamas legalistams, kalvinistams bei kitiems entuziastams - ir visa tai daroma tik dėl malonės. Mes išteisinome pasaulį ir pasmerkėme kaip eretikus tuos, kurie stengėsi sekti Kristumi. Tauta tapo krikščioniška ir liuteroniška - deja, tikros mokinystės kaina. Mūsų sumokėta kaina buvo per maža. Pigi malonė šventė pergalę.

Tačiau ar mes suvokiame, jog ta pati pigi malonė atsigręžė prieš mus lyg bumerangas? Kaina, kurią šiandien turime mokėti sugriuvusios organizuotosios Bažnyčios forma, yra neišvengiama pasekmė mūsų skleistos politikos, kuria nupiginome malonę ir padarėme ją prieinamą visiems. Mes urmu išpardavėme žodį ir sakramentus, mes krikštijome, konfirmavome ir išteisinome visą tautą net neatsiklausę ir be jokių sąlygų. Humaniškų sentimentų vedini atidavėme tai, kas šventa, pašaipūnams ir netikintiems. Mes liejome malonę neišsenkančiais upeliais. Tačiau vargu, ar bent kartą nuskambėjo šaukimas sekti paskui Kristų siauru keliu.  O kur tuo metu buvo tos tiesos, kurios ankstyvąją Bažnyčią paskatino įsteigti katechumenų instituciją, kuri akylai sergėjo sieną, skyrusią Bažnyčią nuo pasaulio, ir puoselėjo brangios malonės sampratą? Kur dingo visi Liuterio perspėjimai, nukreipti prieš tokį Evangelijos pamokslavimą, kuris leidžia žmonėms saugiai jaustis gyvenant bedievišką gyvenimą? Ar yra kada nors vykęs siaubingesnis ir pražūtingesnis pasaulio „sukrikščioninimas“ nei šis? Ką reiškia trys tūkstančiai saksų, kuriuos Karolis Didysis pasmerkė myriop, palyginus su milijonais dvasinių lavonų mūsų šalyje šiandien? Kur jau kur, bet pas mus tai tikrai įrodymų esama su kaupu, jog tėvų nuodėmės atsikartoja vaikuose net iki trečios ar ketvirtos kartos. Pigi malonė pasirodė esanti labai negailestinga mūsų evangelinei Bažnyčiai.

O ir mūsų pačių dvasiniam gyvenimui ši pigi malonė pridarė ne ką ne mažiau žalos. Užuot atvėrusi kelią pas Kristų, ji jį uždarė. Užuot šaukusi sekti paskui Kristų, ji užkietino mus per mūsų neklusnumą. O galbūt mes kažkada jau buvome girdėję maloningą pašaukimą sekti paskui Jį ir, paklusę Jo įsakymui, netgi žingtelėjome kelis žingsnius pirmyn mokinystės keliu, laikydamiesi paklusnumo disciplinos, tačiau netikėtai kaktomuša susidūrėme su pigios malonės žodžiu? Tas žodis tegalėjo padaryti vienintelį poveikį: jis užtvėrė kelią į pažangą, suviliojo mus pasilikti vidutiniame pasaulio lygmenyje ir užgesino mokinystės džiaugsmą, įrodinėdamas mums, kad ėjome savo pasirinktu keliu ir veltui eikvojome jėgas, be reikalo save disciplinavome - visa tai ne tik kad nenaudinga, bet dargi ir nepaprastai pavojinga. Juk mūsų išgelbėjimas jau buvo atbaigtas per Dievo malonę! Taip rūkstantis dagtis buvo negailestingai užgesintas. Pigios malonės žodis suglumino žmones ir sugundė išsukti iš kelio, kuriuo eiti jie jau buvo Kristaus pašaukti. Pigi malonė užtemdė brangios malonės pažinimą. Apgauti ir silpni žmonės, gavę pigiąją malonę, staiga pasijuto stiprūs - nors iš tiesų neteko jėgų klusniai sekti Kristumi. Žodis apie pigią malonę pražudė daugiau krikščionių nei bet kuris darbų įstatymas.

Tolimesniuose skyriuose kalbėsime tiems, kurie nerimauja dėl šitos problemos, ir tiems, kuriems žodis apie malonę yra praradęs visą savo tikrąją reikšmę. Ši žinia turi būti išsakyta vardan tiesos, dėl tų žmonių, kurie vis aiškiau suvokia, jog dėl pigios malonės liovėsi sekę Kristumi - o liovęsi sekti Kristumi, neteko brangios malonės supratimo. Paprasčiau tariant, reikia imtis šios užduoties, nes išklydome iš tikro mokinio kelio. Turime pripažinti, jog, nepaisant to, kad mūsų Bažnyčia malonės doktrinos klausimu laikosi ortodoksinių pažiūrų, mes nebe tokie užtikrinti, jog tebesame nariai Bažnyčios, kuri seka paskui savo Viešpatį. Reikia pasistengti atkurti tikrąjį supratimą apie glaudų ryšį tarp malonės ir mokinystės. Šio klausimo nebegalima daugiau vengti. Akivaizdu, jog didžiausias Bažnyčią kankinantis klausimas yra toks: kaip mes galime gyventi krikščioniškai moderniajame pasaulyje?

Laimingi tie, kurie pasiekė pabaigą kelio, kuriuo mes dar tik ruošiamės žengti; tie, kurie stebėdamiesi suvokė, jog malonė yra brangi jau vien tik dėl to, kad ji yra Dievo malonė Jėzuje Kristuje. Laimingi visi tie paprasti Jėzaus Kristaus sekėjai, kuriuos ši malonė nugalėjo, ir jie nuolankia širdimi gieda gyriaus giesmes apie neišsenkančią Kristaus malonę. Laimingi tie, kurie patyrę šią malonę gali gyventi pasaulyje, nebūdami iš jo; kurie gyvena šiame pasaulyje sekdami Jėzumi Kristumi ir žino tikrai turį dangiškąją pilietybę. Laimingi tie, kurie patyrė, kad mokinystė tiesiog reiškia gyvenimą, kylantį iš malonės, ir kad malonė tiesiog reiškia mokinystę. Laimingi tie, kurie tapo krikščionimis tikrąja šio žodžio prasme, nes jiems malonė išsiliejo gailestingumo versme. 

Šis tekstas - ištrauka (pirmo skyriаus paskutinė dalis) iš ką tik išleistos D. Bonhoefferio knygos „Mokinystės kaina“ . Knygą galima įsigyti didesnių miestų Tikėjimo žodžio bendruomenėse arba internetiniame krikščioniškame knygyne.
Bendrinti: