Marburgo disputas
Pirmi vieši diskutavimai eucharistijos klausimu prasidėjo Strasbūre (tuo metu vokiškas miestas), kai čia atvyko A. Karlštatas (buvęs Liuterio bendražygis, vėliau tapęs radikaliosios reformacijos šalininku). Jis viešai paskelbė savo tezę: „Kristaus kūnas negali realiai būti eucharistijos duonoje, kadangi po prisikėlimo Jis yra danguje“. Nemažas būrys vietinių reformatorių pritarė šiam požiūriui. Aptarinėjant klausimą dalyvavo Strasbūro reformatorius M. Buceris, taip pat J. Ekolampadijus(Œcolampadius) iš Bazelio (Šveicarija) ir daug kitų teologų. Galiausiai į debatus įsitraukė ir Liuteris su Cvingliu. Liuteris 1526 m. išleido traktatą Pamokslas prieš fanatikus. Apie šv. eucharistijoje esantį Kristaus kūną ir kraują. Cvinglis sukritikavo šio traktato idėjas tais pačiais metais išleistame kūrinyje Draugiška egzegezė. Vokietis atsakė traktatu Žodžiai „Tai yra mano kūnas“ yra nepajudinami ir kalba prieš fanatikus. Tuomet Cvinglis pateikė aštrų atsakymą – traktatą Apie tai, kad žodžiai „Tai yra mano kūnas“ dar neprarado savo pirminės prasmės. Vėlgi Liuteris neliko skolingas – 1528 m. pasirodė kūrinys Apie eucharistiją. Tikėjimo išpažinimas [1].
Pastebėjęs kilusį nesutarimą tarp protestantų, vokiečių kunigaikštis Pilypas I, siekdamas išspręsti susidariusią situaciją, ėmėsi organizuoti Reformacijos lyderių susitikimą. Jis įvyko 1529 m. Marburgo mieste (Vokietijoje). Į kunigaikščio kvietimą atsiliepė ir Liuteris, ir Cvinglis, taip pat dalyvavo F. Melanchtonas, M. Buceris, J. Ekolampadijus ir kiti lyderiai.
Marburgo susitikimo dalyviai svarstė penkiolikos punktų dokumentą – konsensinįsusitarimą dėl mokymo vienybės. Stebėtinai greitai visi sutarė dėl keturiolikos punktų. Ginčai prasidėjo svarstant paskutinį (penkioliktąjį) punktą, kuris turėjo apibrėžti eucharistijos doktriną. Buvo sutarta dėl daugelio papunkčių (pvz., kadeucharistija nėra aukos pakartojimas; ji turi būti teikiama dviem pavidalais ir kt.), bet pradėjus aptarinėti paskutinį papunktį, nusakantį eucharistijos atributų ir tikrojo Kristaus kūno sąryšį, svarstymas atsidūrė aklavietėje.
Marburgo susitikimas nepateisino Pilypo I vilčių – dokumentas, skelbiantis protestantų tikėjimo vienybę, nebuvo patvirtintas. Tiek Liuteris, tiek Cvinglis atkakliai laikėsi savosios eucharistijos koncepcijos. Nors dėl daugumos mokymo aspektų abi pusės sutarė, tačiau Viešpaties vakarienės klausimas tapo neįveikiama kliūtimi siekiant galutinio susivienijimo. Po Marburgo susitikimo negrįžtamai pradėjo formuotis dvi protestantiškos denominacijos – liuteronų ir reformatų.
Kalvino koncepcija
Cvinglis žuvo tarnaudamas kapelionu Šveicarijoje kilusiame pilietiniame kare, praėjus dvejiems metams po Marburgo susitikimo. Trumpam laikui Reformacijos plitimas Šveicarijos kantonuose sulėtėjo, kol 1536 m. į šį regioną atvyko naujas reformatų judėjimo lyderis – Jonas Kalvinas.
Po nesėkmingo Marburgo susitikimo įvairūs protestantų lyderiai (pvz.,F. Melanchtonas, M. Buceris) vėl bandė inicijuoti skirtingų protestantiškų grupių susivienijimą. Bucerio įkalbėtas, Kalvinas kartu su ir H. Bulingeriu (Cvinglio įpėdinis Ciūriche) sukūrė ConsensusTigurinis[2] – protestantų susivienijimo formulę, bendrą tikėjimo išpažinimą, kuris buvo patvirtintas 1549 m. Minėtos iniciatyvos sumažino įtampas protestantų stovyklos viduje, tačiau nesukūrė prielaidų galutiniam susijungimui.
Kalvinas kurį laiką stengėsi nesivelti į ginčą dėl eucharistijos, tačiau bendražygių raginamas, pasiryžo viešai įvardinti savo poziciją – 1541 m. išleido Trumpą traktatą apie Viešpaties vakarienę [3]. Kartais Kalvino mokymas apie Viešpaties vakarienę apibūdinamas kaip „vidurio kelias“ tarp liuteriškos ir cvingliškos pozicijų, tačiau teisingiau būtų konstatuoti, kad Ženevos reformatorius turėjo originalų, „trečiąjį“ požiūrį. Jis atsisakė cvingliško „memorializmo“ bei liuteriškos idėjos apie Kristaus kūno ubikvitumą (lot. ubique – esantis visur). Jis pritarė Cvinglio nuomonei, kad tikrasis Kristaus kūnas yra danguje ir negali persikelti į eucharistijos duoną [4].Savo žymiausiame veikale Krikščioniško mokymo pagrindai jis rašė:
„Apibūdindami Jėzaus Kristaus dalyvavimą eucharistijoje, neturėtume sieti Jo su duona ar įkalinti joje. Neturėtume pažeminti Kristaus iki šių laikinų elementų, nes taip sumenkintume Jo dangiškąją šlovę. Taip pat neteisinga vaizduoti Jį beribiame kūne, esančiame vienu metu daugelyje vietų tiek danguje, tiek žemėje – tai prieštarauja Jo žmogiškos prigimties esmei.“ [5]
Atmetęs ubikvitumo idėją, Kalvinas pasiūlė teoriją apie pneumatinį Kristaus apsireiškimą eucharistijoje. Iliustruodamas savo požiūrį, jis pasitelkdavo „saulės“ metaforą: nors saulė yra danguje, tačiau mes žemėje jaučiame jos šilumą ir matome šviesą – taip ir Kristaus kūnas, nors ir yra danguje, tačiau Šventoji Dvasia padaro jį „apčiuopiamą“ eucharistijoje ne fiziniu pavidalu, bet dvasiniu. Krikščionys laužydami duoną tikėjimu susijungia su Kristumi per Šventąją Dvasią. Tai nėra vien paminėjimo veiksmas (kaip teigė Cvinglis), bet kažkas daugiau – tikintieji „dvasiškai valgo“ Kristaus kūną. [6] Štai kaip savo poziciją Kalvinas suformulavo Trumpame traktate apie Viešpaties vakarienę:
„Matydami išorinį ženklą, turime apmąstyti, ką jis reiškia ir kas jį davė. Tokia yra tikra ir nepajudinama Dievo tiesa: mums duota duona, kuri ženklina Jėzaus Kristaus kūną, taip pat duotas paliepimas ją valgyti. Dievas negali meluoti ir klaidinti, todėl duona atlieka tą funkciją, apie kurią kalba Dievo žodis.<...> Įsakymas būtų klaidinantis, jei duona ir vynas neturėtų jokios tiesioginės sąsajos su dvasine tikrove. Mes vieningai išpažįstame, kad kai dalyvaujame šiame sakramente, vykdydami Viešpaties nurodymą, mes iš tikrųjų tampame tikro Kristaus kūno ir kraujo dalininkais. Galbūt kas nors galėtų geriau už kitus paaiškinti, kaip viskas vyksta, tačiau jei norime išvengti kūniško aiškinimo [pvz., liuteroniško], mes turime kreipti savo širdis į dangų ir nemanyti, kad mūsų Viešpats Jėzus gali būti taip pažemintas, jog apribotų save laikinais elementais [įsikūnydamas duonoje]. Turime įsisamoninti, kad šis paliepimas įgyvendinamas stebuklingos ir paslaptingos Dievo jėgos veikimu. Dievo Dvasia jungia sakramentą su Kristaus kūnu ir krauju. Todėl sakramento priėmimą vadiname dvasiniu veiksmu“. [7]
Kalvinas rėmėsi Augustino mokymu apie regimąją ir neregimąją sakramento dovaną. Duona ir vynas ženklina tikrąją malonės dovaną, kurią tikėjimu priima siela. Augustino teigimu, egzistuoja glaudus ryšys tarp simbolio ir dvasinės dovanos.
Taigi Kalvinas neatsisakė idėjos, teigiančios eucharistijos elementų ir Kristaus glaudaus sąryšio egzistavimą (priešingai nei Cvinglis), tačiau atmetė katalikišką transsubstanciacijos ir Liuterio konssubstanciacijos teoriją. Anot Kalvino, per Viešpaties vakarienę tikintiesiems iš tikrųjų įteikiamas Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas, tačiau tai vyksta ne fizinėje, bet dvasinėje „dimensijoje“.
Istorinis palikimas šiuolaikiniame protestantizme
Mūsų dienomis protestantizme gyvuoja visos trys minėtos klasikinės eucharistijos koncepcijos. Liuterio mokymu seka liuteronai, kitose evangelinėse bažnyčiose pritariama arba Cvinglio arba Kalvino požiūriui. Kai kurie šiuolaikiniai šaltiniai, pristatantys skirtingų nuomonių ekspoziciją, šalia klasikinių koncepcijų įvardina ir naują –sekmininkų, atsiradusią XX a. [8] Objektyvumo dėlei reikėtų paminėti, kad katalikų pozicija neliko visiškai statiška nuo Tridento susirinkimo laikų. Nors oficiali dogma nepakito, tačiau II Vatikano susirinkimas suteikė postūmį naujiems teologiniams disputams ir eucharistijos klausimu [9]. Kai kurie šiuolaikiniai katalikų teologai siūlo eucharistijos koncepcijas, artimas Kalvino požiūriui [10].
Šiuolaikiniuose evangelikų teologų ratuose Kalvino koncepcija neretai įvardijama kaip labiausiai subalansuota, geriausiai apjungianti į darnią visumą visas Rašto vietas, kalbančias apie eucharistiją. Aptariant kitas dvi koncepcijas, egzegetai pateikia šiek tiek daugiau kontrargumentų iš Šv. Rašto.Cvinglis perdėm neigė bet kokį Kristaus dalyvavimą eucharistijoje, tačiau toks požiūris ignoruoja kai kuriuos Jėzaus pažadus (pvz., Mt 18, 20; Mt 28, 20).Liuteris savo teoriją grindė frazių „tai yra mano kūnas“ ir „tai yra mano kraujas“ pažodiniu aiškinimu – tokia interpretacija sunkiausiai suderinti su platesne Naujojo Testamento egzegeze. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad kai pirmą kartą buvo ištarti žodžiai „tai – mano kūnas“, pats Jėzaus kūnas tuo momentu negalėjo būti duonoje, nes Jis pats kartu su apaštalais dalyvavo pirmojoje eucharistijoje; Jo kūnas dar nebuvo sulaužytas (t.y. nukryžiuotas), prisikėlęs ir nužengęs į dangų. Aiškinant minėtąsias Jėzaus frazes, visų pirma reikėtų suvokti pirminę istorinę terpę, kurioje skambėjo šie žodžiai, t.y. išsiaiškinti hebrajų ir aramėjų kalbų ypatumus bei I a. žydiško mentaliteto, pasaulėžiūros savitumus. Kūno ir duonos sutapatinimas yra stilistinė kalbos ypatybė, sutinkama anuometinėje žydiškoje kultūroje, kuri išreiškia perkeltinę prasmę (kiti pavyzdžiai: „Ta uola buvo Kristus“ (1Kor 10, 4), „Hagara yra Sinajaus kalnas“ (Gal 4, 25)) [11]. Kai vėlesnėse Bažnyčios gyvavimo stadijose graikiškos mąstysenos modeliai pakeitė semitiškus, keitėsi ir Jėzaus žodžių traktuotė [12].
Interpretuojant Jėzaus žodžius taip pat yra svarbu suvokti Paskutinės vakarienės ir Paschos šventės sąryšį [13] (kai kurių Paschos teologinių prasmių tęstinumą eucharistijoje), taip pat suprasti Paschos atributų prasmes (ką tie atributai reiškė žydams) bei jų atsikartojimą eucharistijoje. Prieš laiminant ir laužant duoną per Paschos šventę, buvo ištariamas aramėjiškas posakis, kuris prasidėdavo žodžiais: „Tai – liūdesio duona, kurią valgė mūsų tėvai Egipto žemėje“, o baigdavosi taip: „Te kiekvienas alkstantis ateina ir valgo Paschos maistą“. [14] Pagrindinis šventės tikslas buvo prisiminimas ir padėka Dievui už dovanotą išlaisvinimą žydų tautai. Senąją apeigos eigąJėzus pakeitė pridurdamas: „Imkite ir valgykite; tai – mano kūnas [15], kuris už jus sulaužomas. Tai darykite mano atminimui“ (Mt 26, 26; 1Kor 11, 24) [16]. Šiuo veiksmu Kristus įsteigė Naujos sandoros, kurios pagrindas yra Jo auka (o ne Paschos avinėlis), šventimo tvarką. Jėzaus mokiniams jau nereikia švęsti Paschos, t.y. minėti žydų tautos išėjimą iš Egipto vergovės į Kanaano žemę;vietoje jos įsteigiama eucharistija –paminėjimas, dėkojimas, šventimas galutinio Išėjimo ne iš Egipto, betiš nuodėmės vergovės, iš mirties, iš amžinosios pražūties. Minėtas sąryšis su Pascha suponuoja mintį, kad pagrindinė eucharistijos prasmė – prisiminimas ir dėkojimas. Galima daryti prielaidą, kad įkvėptieji Naujojo Testamento autoriai iš viso nekėlė klausimo: „Koks tikrojo Kristaus kūno ir kraujo sąryšis su eucharistijos duona ir vynu?“, todėl aiškaus atsakymo į jį ir nepateikė. Jie akcentavo kitastiesas: eucharistiją įsteigė pats Kristus; kiekvienas tikintysis privalo reguliariai dalyvauti bendruomeniniame eucharistijos šventime; apeigos metu prisimenamas Viešpats („tai darykite mano atminimui“ (1Kor11, 24-25)) bei skelbiama Jo mirtis (1Kor11, 26); taip pat labai svarbi kiekvieno dalyvio vidinė nuostata. Apeigos atributų prigimties traktuotė nėra svarbiausias dalykas – Rašte akcentuojamas pačių dalyvių sakralus nusiteikimas, sąmoningumas, dievobaiminga nuostata Viešpaties ir Jo Bažnyčios atžvilgiu. Apaštalas Paulius ypatingai pabrėžė šį aspektą pirmajame laiške korintiečiams: „Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės“ (1Kor11, 28); taip pat jis įspėja, kad netinkama nuostata sąlygoja negatyvias pasekmes: „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ir geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas prieš Viešpaties kūną ir kraują. <...> Nes kas valgo ir geria nevertai, Viešpaties kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir daug užmigusių“ (1Kor 11, 27. 29-30). Dėl minėtų biblinių akcentų protestantizmo pradininkai sutarė. Ginčai kilo dėl klausimo, kurio Naujojo Testamento autoriai galimai sau net nekėlė.
Nuo Reformacijos laikų iki mūsų dienų įvairios skirtingos bažnyčios nesusitarė dėl vienintelio ar konsensinio apibrėžimo, nusakančio eucharistijos elementų (duonos ir vyno) santykį su tikruoju Kristaus kūnu ir krauju. Šis klausimas ir šiandien protestantizme (bei visoje krikščionijoje) išlieka atviras.
Protestantizmas ir įvairovė
Susipažinus su skirtingais protestantiškais požiūriais į eucharistiją,gali kilti klausimai: „Kodėl protestantai taip ir nepasiekė vieningo konsensuso?“ „Ar šio atviro klausimo egzistavimas nediskredituoja pačio protestantizmo?“ Teisingus atsakymus atrasime suvokę „protestantiško mentaliteto“ savitumus, kylančius iš protestantiškos teologijos, konkrečiau – soteriologijos (mokymo apie išgelbėjimą) bei ekleziologijos (mokymo apie Bažnyčią). Soteriologijos ypatumus nusako Reformacijos šūkiai (pamatiniai postulatai) – solafide(iš lot. k. „vien tikėjimu“), solagratia („vien per malonę“), solusChristus („vien tik Kristus“), soliDeogloria(„vienam Dievui garbė“). Išgelbėjimo vien tik per tikėjimą, vien per malonę, vien per Kristų tiesos pabrėžimas suponavo sakramentų statuso (tokio, koks yra katalikybėje) ir jų reikšmės išganymui pasikeitimą[17]. Nesutarimai dėl eucharistijos elementų sąryšio su tikruoju Kristaus kūnu nepaveikė reformatoriškos soteriologijos esmės. Dėl šios priežasties aprašytoji kolizija nesunaikino Reformacijos judėjimo. Protestantiškos ekleziologijos ypatumai lėmė ir kitą šios konfesijos atstovams būdingą mąstysenos ypatumą – Reformacijos judėjimui save priskiriančios bažnyčios niekada neturėjo rimto siekio susivienyti vienos centralizuotos institucijos pagrindu. Nei Vitenbergas, nei Ženeva taip ir netapo „protestantų Vatikanu“. Skirtingas bažnyčias į vieną protestantišką konfesija jungia ne institucinės, o idėjinės prielaidos (kuriose sakramentų tema yra ne pirminės svarbos). Įvairių denominacijų egzistavimas vienos konfesijos viduje šiandien dažno protestanto nebaugina, nes protestantiškas mentalitetas atmeta konfesijos, kaip vienos centralizuotos megainstitucijos, koncepciją. Pasak žymaus istoriko Philip‘oSchaff‘o: „Skirtumai tarp protestantiškų denominacijų nėra fundamentalūs ir tikėjimo išpažinimų punktai, dėl kurių sutariama, yra žymiai svarbesni už tuos, dėl kurių nesutariama. Visi pripažįsta Šventąjį Raštą kaip pagrindinį tikėjimo ir gyvenimo vadovą, išgelbėjimo per tikėjimą doktriną ir kiekvieną Apaštališko išpažinimo punktą. <...> Protestantizme įgyvendinamas vienybės įvairovėje arba įvairovės vienybėje principas. Susiskaldymo ir pasidalinimo tendenciją šiandien atsveria priešinga tendencija – stiprėjančio protestantų vienijimosi ir tarpdenominacinio bendravimo, pasireiškiančio įvairiomis formomis <...>“[18].
Viliuosi, kad aprašytoji istorinėklasikinių protestantiškų koncepcijų apžvalga paskatins labiau įsigilinti į eucharistijos temą ir sąmoningiau (t.y. „vertai“ (1Kor11, 27. 29)) dalyvauti bendruomeniniame eucharistijos šventime.
[1] Миллер А., Историяхристианскойцеркви, т. 2 [interaktyvus]. Biefild: GBV, 1992. Prieiga per internetą: http://christ-pages.narod.ru/HistoryOfChurch2_10.html.
[2] Neuser W., Kalvinas. Tarandė: Apyaušris, 1998.
[3] Ten pat.
[4] EvangelicalDictionaryofTheology (red. Elwell W. A.). BakerBookHouse Company, 2005.
[5] Кальвин Ж., Наставление в христианскойвере т. 3, кн. 4. Москва: РГГУ, 1998.
[6] Эриксон М., ХристианскоеБогословие. С.-Петербург: Библиядлявсех, 2002.
[7] Лейн Т.,Христианскиемыслители. С.-Петербург: Мирт, 1997.
[8] TheLord'sSupper: FiveViews (red. Smith G. T.). IVP Academic, 2008.
[9] UnderstandingFourViewsontheLord'sSupper (red. Engle P. E., Armstrong J. H.). GrandRapids, Mich.: Zondervan, 2007.
[10] EvangelicalDictionaryofTheology (red. Elwell W. A.).
[11] Fee G. D., TheFirstEpistle to theCorinthians (TheNew International CommentaryontheNewTestament). GrandRapids, MI: Eerdmans, 1987.
[12] Ten pat.
[13] EvangelicalDictionaryofTheology (red. Elwell W. A.).
[14] Metzger B. M., TheNewTestament. Itsbackground, growth, andcontent.Nashville: Abingdon Press, 2003.
[15] Aramėjų, hebrajų ir graikų kalbose frazėje nėra žodžio „yra"; pažodinis vertimas būtų toks: „Tai mano kūnas".
[16] Biblija. Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas. Vilnius: Tikėjimo žodis, 1996.
[17] Širvys D., „Sakramentai“ [interaktyvus]. Prieiga per interneta: http://www.btz.lt/article/articleview/987/1/405.
[18] SchaffPh., „Reformacija. Bendroji apžvalga (VII d.)“ [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://evangelija.lt/assets/Failai/Ganytojo%20pdf/396.pdf>
_64x64_9de.jpg)
