Dievo rūstybė (1 dalis)

Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis! Melskite, kad tai neatsitiktų žiemą! Anomis dienomis užguls toks suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pradžios pasaulio, kurį Dievas sutvėrė, iki šiolei, ir daugiau nebebus (Mk 13,17-20).

 

Todėl atimkite iš jo talentą  <...> Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas (Mt 25, 28.30).

Nėra abejonių, kad vaizdingas Dievo rūstybės aprašymas, pateiktas Jėzaus, kelia susirūpinimą daugeliui šiuolaikinių skaitytojų. Taip yra todėl, kad mes neatsiejame Dievo malonės ir Dievo rūstybės ir manome, jog galime turėti pirmąją be antrosios. Mes dar labiau nerimaujame, nes užuominos apie dieviškąjį teismą, rodos, susipynusios su visais mokymais apie pasaulio pabaigą. Tai gera vieta pamąstyti apie Dievo teismo prasmę ir svarbą evangelijose, ypač evangelijos pagal Matą 24-25 skyriuose ir atitinkamose Morkaus ir Luko evangelijų vietose.

Jėzus nesušvelnino savo žodžių. Jo žodžiuose skambėjo įspėjimas, ne mažesnis negu Senojo Testamento pranašo žodžiuose. Jis jimų buvo susiję su vietiniais įvykiais Judėjoje. Reikia paminėti svarbą fakto, kad šis mokymas pradedamas šventyklos sugriovimo pranašyste. Toji pranašystė tuomet išsipildė 70 m. Evangelijoje pagal Luką, 20 skyriaus 21 eilutėje Jišpranašavo žmogišką ir socialinį žlugimą (Mt 24, 6-8), persekiojimus (Mt 24, 9-11), meilės atšalimą ir nusigręžimą nuo tikėjimo dėl bendros netvarkos ir neramumų (Mt 24, 12-13).

Tiesa, kad daugelis iš tų nelaimių ir įspėėzus kalba apie kariuomenės apsuptą Jeruzalę. Tai akivaizdžiai susiję su Judėja, taigi Jėzaus žodžiai gali byloti apie įvykius, kurie dabar yra tolima praeitis. Tačiau žinodami, kad Naujojo Testamento rašytojai manė pranašystę galėsiančią išsipildyti daugiau negu vienu būdu ir daugiau negu vienu metu, neturime manyti, jog šie žodžiai visiškai išsipildė 70 m. įvykiais.

Be šių užuominų apie Jeruzalę ir Judėją, tekstas leidžia mums įsivaizduoti daug geriau suprantamos globalinės, jeigu ne visuotinės, nelaimės proporciją: „Netrukus po tų nelaimių dienų saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos" (Mt 24, 29). Žemės tautos bus sutrikusios ir bijos jūros riaumojimo ir šniokštimo. Žmonės alps iš siaubo suvokę, kas ištiks pasaulį (Lk 21, 25-26).

Visi šie įvykiai Jeruzalėje ar daug platesnėje veikimo zonoje yra matomi kaip teismo ir rūstybės rezultatai. Kalbėdamas apie Jeruzalę, Jėzus specifiškai pavartoja žodį „rūstybė" (orge): „Baisi nelemtis užklups kraštą ir rūstybė šią tautą" (Lk 21, 23). Jis pastebi, kad ateinant Žmogaus Sūnui „visos žemės tautos ims raudoti" (Mt 24, 30).

Mato Alyvų kalno pamokslo interpretacijoje 24 ir 25 skyriai baigiasi septynių palyginimų serija. Keturi iš jų aiškiai byloja apie nusidėjėlių nubaudimą. Visų pirma matome, kaip Jėzus savo mokiniams primena rūstybę, užklupusią pasaulį Nojaus laikais (Mt 24, 39). Kitas palyginimas vaizduoja neištikimą tarną, užkluptą sugrįžusio šeimininko, kuris „žiauriai nubaus jį ir paskirs jam dalį su veidmainiais. Ten bus verksmas ir dantų griežimas" (Mt 24, 51). Praleisdami „paikąsias mergaites", kurios tiesiog neįleidžiamos į vestuves, matome, kas nutiko „blogajam tarnui", kuris paslėpė vieną savo talentą žemėje, pabijojęs šeimininko. Jis išmetamas <...> „į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas" (Mt 25, 30). Ir galiausiai žmonių perskyrimo palyginime, kuris yra tarsi avių ir ožių atskyrimas, karalius teisėjas pasmerks žmones ožius: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!" (Mt 25, 41).

Tai šiurkštūs žodžiai. Jeigu kas nors įsivaizduoja „švelnų, kuklų ir nuolankų Jėzų", šie pasisakymai sukels stiprų šoką. Mūsų dienomis būtina iš naujo suprasti, kodėl Malonės Dievas, atėjęs kaip „nusižeminęs kūdikėlis", tapatintinas su visagaliu Viešpačiu, kurio pasirodymas yra skausmo metas, nes:

Kiekviena akis dabar Jį išvys,

Apsigaubusį baisinga galybe -

Tie, kurie Jį sužlugdė ir pardavė,

Persmeigė ir prikalė prie medžio.

Charles Wesley

Žydų mokslininkas Abrahamas Heschelis, mano supratimu, geriausiai išreiškė šių dviejų įvaizdžių galutinį suderinamumą. Savo garsiajame darbe „Pranašai" (The Prophets) jis parodo ryškų žydų pranašų supratimo apie Dievą, kaip apie patoso Dievą, išskirtinumą. Geriausiai į šią mintį žvelgti lyginant ją su Aristotelio filosofija. Aristotelis iš dalies kaip ir žydai tikėjo vieną Dievą. Tačiau jis manė, jog vienumas reiškia Dievo užbaigtumą savyje ir tai, kad Jam nieko netrūksta. Kadangi kančia kyla iš meilės arba troškimo, Dievas negali kentėti. Aristotelio Dievas, priešingai negu žmonės, nepažįsta kančios. Jis yra a-patiškas. Jis nedemonstruoja tokių emocijų kaip „Troškimas, pyktis, baimė, pasitikėjimas, pavydas, džiaugsmas, draugiškumas, neapykanta, ilgesys, pavyduliavimas, gailestis" (Nikomacho etika) ir nepatiria sąmonės būsenų, kurios yra lydimos malonumo arba skausmo.

Biblinių pranašų akimis žiūrint, yra visiškai priešingai: Dievas, „paliečiamas ir veikiamas to, kas vyksta pasaulyje, jis atitinkamai ir reaguoja". Biblijos Dievas toli gražu nėra atitolęs, nepaveikiamas ir „apatiškas", kaip tvirtina Aristotelis. „Bibliniu požiūriu, žmogaus darbai gali Dievą paliesti, paveikti, nuliūdinti arba, kita vertus, nudžiuginti ir pamaloninti. Ši mintis, kad Dievas gali būti giliai paveiktas, kad Jis turi ne tik protą ir valią, iš esmės atspindi pranašų išsakytą Dievo supratimą".

Heschelis suprato, kad pranašams patosas nereiškia antropomorfinės Dievo vizijos (Dievo matymas „žmogiškos būtybės pavidalu"). Tačiau patosas aiškiai reiškia tai, kad Dievas pasirenka gyventi bendrystėje su tuo, ką Jis sukūrė. Patosas - tai ne fizinė kančia, o įsikišimas į bendrystę.

Visi tikime, kad vaikui susirgus motina kenčia. Ji kenčia ne fiziškai, bet ji jaučia vaiko kančią. Savo kančioje ji pilna užuojautos (sim-patijos), priešingai negu Aristotelio atsiskyrėlis dievas, kuris yra apatiškas. Motina kenčia su savo vaiku. Dievas, kurį pažinojo pranašai, buvo Dievas, užjaučiančiai kenčiantis su savo tauta. Todėl Dievas paiso savo tautos. Jis atsako jiems, ir jie tai patiria kaip „meilės ar pykčio patosą" (Heschel).

 

Turiu sunkumų su Dievo pykčiu

Buvo galima prognozuoti problemą, kuri sutrikdo tokį Dievo supratimą. Vieną dieną ši problema išvydo dienos šviesą sisteminės teologijos paskaitoje, kai Kevinas tarė:

- Turiu sunkumų su tuo Dievo pykčiu.
- Kas tai per sunkumai? - paklausė kitas studentas, kurį buvo įtikinę Heschelio darbai, be to, jis buvo skaitęs Dale'ą Moody, krikščionių teologą, kuris atspindėjo tokį pat mąstymą.
- Na, - atsakė Kevinas, - kai galvoju apie pyktį, suvokiu, kad kas nors prarado savitvardą. Nenorėčiau taip manyti apie Dievą; gyvenimas tuomet taptų per daug nepatikimas.

Kevinas prisidėjo prie bendro prieštaravimo prieš Dievo, kaip patoso Dievo, supratimo. Daugelis iš mūsų pakankamai perėmėm (netgi nesąmoningai) Aristotelio etiką, kad patikėtume, jog emocijos, kurios stipriai nukrypsta į vieną ar į kitą pusę, apverčia obuolio formos žmonių vežimą.

Toks neteisingas Dievo meilės ir Dievo pykčio supratimas kyla iš klaidingos antropomorfinės pranašų interpretacijos. „Apie Dievo patosą, - rašė Heschelis, - nebuvo manoma kaip apie proto karštinę, kuri nepaisydama teisingumo standartų, pasiekia aukščiausią laipsnį neracionaliais ir neatsakingais veiksmais". Kadangi Biblija nuosekliai įtvirtina požiūrį, jog „visi Jo keliai yra teisingi", išvada turi būti ta, kad „nėra patoso dvilypumo ir motyvo bei normos etoso. Jie neegzistuoja vienas šalia kito, prieštaraudami vienas kitam. Jie apima ir nuspėja vienas kitą. Dievo patosas yra etiškas, nes Dievas yra teisybės šaltinis. Dievas yra absoliučiai asmeniškas, neturįs nieko neasmeniško, todėl šis etosas yra pilnas patoso" (Heschel).

Krikščioniškos doktrinos istorijoje, kaip pastebi Heschelis, žmogus, kurio prieštaravimas Dievo pykčiui sukėlė didžiausią bangavimą, buvo Markijonas, antrojo amžiaus gnosticizmo eretikas. Markijonas tvirtino, kad Dievo prigimtis bešališka. Todėl tas pykčio ir rūstybės Dievas, apie kurį kalbėjo žydų pranašai, buvo visai nepanašus į tą Dievą, kurį atėjo įkūnyti Jėzus. Žydų Dievas buvo „kritiškas, šiurkštus, galingas kare <...> pikto autorius <...> neišmanąs, žiaurus, nenuoseklus, paslaptingas ir nedoras". Tačiau Jėzaus Dievas buvo „švelnus, taikus ir paprasčiausiai geras ir puikus". Netgi Bažnyčios tėvas Tertuljanas, nuolaidų nedarantis markionitų erezijos priešas, norėjo paneigti Dievo Tėvo jausmus ir priskirti juos tik Dievui Sūnui. Taigi Tertuljanas pradėjo skelbti dualistinę „bešališko Tėvo ir greitai supykstančio Sūnaus" teologiją.

Šis klausimas buvo plačiai diskutuojamas Bažnyčioje ir buvo ganėtinai sudėtingas. Pakanka tik parodyti, jog tas mūsų šiuolaikinis troškimas atmesti Dievo rūstybę turi ilgą ir garbingą tradiciją. Suprantama, daugelis būgštavo, kad žydų antropopatija (žmogaus kančios priskyrimas Dievui) nebuvo nutolusi nuo graikų dievybių išdidumo, pagyrų, pavydo ir geidulingumo. Tačiau kiti, tokie kaip ankstyvosios krikščionybės apologetas Laktancijus (204-302), suprato, kad Dievas negalėtų mūsų tikrai mylėti, jeigu negalėtų nekęsti nuodėmės, kuri mus atvedė į mirtį ir pražūtį. Reformacijos amžiuje Martynas Liuteris gyrėsi, kad jis daug tvirčiau kalbėjo apie dievišką rūstybę negu kas nors kitas tai daręs anksčiau katalikybės laikais.

 

Bus daugiau

Bendrinti: