Dievo rūstybė (2 dalis)

Rūstybės paguoda
„Naktyje", memuaruose apie nacių koncentracijos stovyklą II pasaulinio karo metu, Elie Wieselis pasakoja apie tris kalinius, pasmerktus kartuvėms.

Du vyrai buvo apkaltinti ginklų laikymu. Trečiasis, jaunas berniukas, labai mėgstamas stovykloje, kankinamas atsisakė atskleisti informaciją. Visi trys buvo pastatyti ant kėdžių, ant kaklų užnertos kilpos. Viduryje stovėjo jaunas berniukas, jo kūnelis buvo lengvas, jis buvo išsigandęs. Stovyklos kaliniai buvo surikiuoti eilėmis ir priversti stebėti. Kėdes išmušė iš po aukų kojų. Du suaugusieji mirė greitai, bet ne berniukas. Jis raitėsi iš skausmo lėtai dusdamas.

Kažkas sušnibždėjo: „Kur yra Dievas?" Niekas neatsakė. Vėliau, kai kalinius vedė iš bausmės vietos, tas pats klausimas vėl nuskambėjo: „Kur dabar yra Dievas?" Wieselis išgirdo atsakymą savyje: „Kur Jis yra? Jis čia - Jis kabo čia, kartuvėse".

Dievas guodžia savo žmones, nes Jis gerai pažįsta jų kančią ir nelaimes. Toks Dievo artumas pasaulio kančiai yra esminis žydų pranašų teologijos elementas. Ar toks Dievo patyrimas tinka ir nuodėmei? Ar jis siejasi ne tik su mūsų nekaltu pagundų ir persekiojimų ištvėrimu, bet ir su mūsų polinkiu žaloti pačius save? Jeigu atsakymas yra „taip", argi nepatirsime Dievo paguodos ir rūpesčio rūstybės geluonies pavidalu? Mes pasukome klaidingu keliu ir Dievas nori mus sugrąžinti į teisingą kelią. Tai darant Jo veiksmai gali drastiškai sugriauti mūsų planus ir tikslus bei tai, ką anksčiau patyrėme kaip „linksmą pasivažinėjimą".

Tai, ką Heschelis ir kiti pripažino esant žydiška Dievo samprata, reiškia, kad Dievas turi (ir gali) būti pažintas tik bendrystėje su savo žmonėmis. Jo akys nukreiptos į mus, Jis amžinai rūpinasi mūsų poreikiais, mūsų progresu, mūsų siekiais, mūsų nuopuoliais ir mūsų gėdingais maištavimais. Jis nori atleisti viską, tačiau Jis nieko nepraleis. Jis artimesnis už brolį. Jis mūsų artimiausia šeima. Mes patiriame tą artumą kaip meilę, draugystės stiprybę ir kaip pataisymą, kaip nukreipimą, o jei neklausome, - kaip rūstybę. Marksistų rašytojas Ernstas Blochas rašė: „Žmonės niekada nėra vieni". Mes visada esame bendrystėje. Rūstybė - tai tik viena tos bendrystės pusė. Tai Dievo meilės savo kūrinijai patyrimas. Kai užsispiriame ir atsisakome tos meilės dėl maištavimo ir nepaklusnumo, savo pačių veiksmais patiriame tos meilės praradimą. Taigi kartais patiriame tą aistringą Dievo meilę kaip rūstybę. Dievas prievarta nelaikys mūsų bendrystėje. Ne tokia yra meilė. Tačiau jeigu nepatiriame meilės ar išsigelbėjimo iš negandų, kai maištaujame, neturime galvoti, kad tai meilė. Tai turime suprasti kaip abejingumą.

Jonathano Edwardso pamokslas „Nusidėjėliai piktojo Dievo rankose" buvo spausdinamas daugelyje JAV vidurinių mokyklų vadovėlių kaip ankstyvosios amerikiečių literatūros pavyzdys. Bendra reakcija buvo tokia: „Kokį bauginantį Dievo supratimą turėjo tie puritonai!" Tiesą pasakius, aš visai nesu tikras, kad Edwardso požiūris rastų pritarimą šiuolaikinėje auditorijoje, netgi tarp krikščionių evangelikų, kurie turėtų simpatizuoti šiai temai. Tačiau man atrodo, kad yra kontrastas Edwardso pamokslui, kuris dar labiau atima drąsą bet kokiame amžiuje. Prieštaringas pamokslas galėtų vadintis „Mirtingieji abejingo Dievo rankose".

Tikrovės styga, kurią užgavo Biblijos pranašai, yra nepasotinama reikmė turėti gyvenimą, kuris galų gale kam nors yra svarbus. Mes galime pakelti „rūstybę", jeigu reikia. Ir jeigu tai įkūnija normą, kuri skelbia: „Taip, tai, ką jūs darote, iš tikro yra svarbu ir tai turi poveikio ir dabar, ir amžinybėje", bent jau esame padrąsinami, kad nešaukiame tuštybėje arba kad mūsų gyvenimas nėra nekontroliuojamas kritimas į beprasmę prarają. Tai, ko mes iš tikro negalime pakelti, yra abejingumas, gyvenimas, kuris nerūpi niekam, nes šio gyvenimo Dievas yra apatiškas.

Blogio galas, beribė malonė
Teismas Biblijos pranašystėse ir Jėzaus mokyme nėra vaizduojamas kaip savavališkas dieviško pykčio prasiveržimas, kuris neturi jokio tikslo. Tai - esminis dalykas.

Dievo rūstybė, užklumpanti tokiomis didelėmis dozėmis kaip, pavyzdžiui, Mt 24-25, susikoncentruoja į „galą". Tų artėjančių negandų akivaizdoje Jėzus sako: „O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas" (Mt 24,13). Ir toliau: „Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas" (Mt 24,14).

Iš pirmo žvilgsnio gali būti neaišku, ką reiškia tas „galas". Mes turime klausti: kieno galas? Be abejo, tie, kurie eschatologiją interpretuoja susiedami ją su tūkstantmete viešpatija, minima Apreiškimo Jonui 20 skyriuje, nematys šio „galo" kaip istorijos galo. Kitos interpretacijos, amilenarizmas ir postmilenarizmas, greičiausiai pavadins tai istorijos pabaiga, bet ne mūsų bendrystės su Dievu pabaiga. Visos krikščioniškos paskutinių laikų interpretacijos tikisi naujo dangaus ir naujos žemės. Taigi ką turi omeny Jėzus kalbėdamas apie galą?

Be abejonės, pagrindinis dėmesys šiuose mokymuose yra sutelktas į blogio galą. Todėl teismas pranašauja šį galą ir paliudija, kad tie dalykai, kurie prieštarauja Dievui, teršia pasaulį ir žaloja žmoniją - karo nešėjai, ligos, nusikaltimai, kerštas, pavydas ir geidulingumas - sulauks galo.

Evangelija yra garantija, kad tie dalykai, kurie turi likti, išliks. Kas buria žmones į bendruomenę, kas atskleidžia Dievo meilę Jo kūrinijai, niekada nepražus, tuo tarpu tai, kas griauna, iškreipia ir suluošina gyvenimą, galiausiai bus nugalėta. Tai, ką Dievas yra numatęs iš pat pradžios, niekada nesibaigs: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis" (Mt 24, 35; Mk 13, 31; Lk 21, 33). „Žodžiai" - tai, kokia buvo Dievo valia iš pat pradžių. Tai yra tas žodis, kurį skelbia Jėzus. Evangelija - kad „Žodis buvo pas Dievą" ir „buvo Dievas", ir „Jame buvo gyvybė" - niekada nebus nugalėta (Jn 1,1-5).

Tikėti, kad teismas yra pagrįstas krikščioniškame mokyme apie paskutinius laikus, reiškia tikėti, kad gėris galiausiai laimės ir blogis bus nugalėtas. Tik teismas byloja, kaip nesuderinami pasaulis, sukurtas iš Dievo meilės, ir to pasaulio neapykanta. Be teismo Dievo meilė nublanksta iki abejingumo.

 

www.prizmė.lt

Bendrinti: