Gerai surežisuotas pasaulis (V)

Ki­ti du mąs­ty­to­jai, at­sto­vau­jan­tys skir­tin­goms te­olo­gi­nėms tra­di­ci­joms, iš es­mės su­tin­ka su Au­gus­ti­nu ir Ku­pe­riu dėl re­li­gi­nės kul­tū­ros pri­gim­ties.

T. S. Elio­tas (Eliot) Pa­sta­bo­se dėl kul­tū­ros api­brė­ži­mo (No­tes To­wards the De­fi­ni­tion of Cul­tu­re) tei­gia, kad kul­tū­ra ir re­li­gi­ja yra maž­daug si­no­ni­miš­kos: „Mes ga­li­me pa­klaus­ti <...> ar tai, ką va­di­na­me tau­tos kul­tū­ra, ir tai, ką va­di­na­me tau­tos re­li­gi­ja, nė­ra skir­tin­gi to pa­ties da­ly­ko as­pek­tai: ar kul­tū­ra iš es­mės nė­ra tau­tos re­li­gi­jos įkū­ni­ji­mas?" O tai reiškia, jog (1) kul­tū­ros ne­ga­li­ma iš­sau­go­ti, jei nė­ra re­li­gi­jos, ir (2) ne­ga­li­ma iš­sau­go­ti re­li­gi­jos, jei nė­ra kul­tū­ros. Kas tuo­met yra kul­tū­ra? Elio­tas tei­gia, kad ji yra vi­sa, dėl ko gy­ve­ni­mas tam­pa ver­tas gy­ven­ti, ir tai, kas su­ku­ria pras­min­gus na­mus iš ki­tu at­ve­ju be­as­me­nio kos­mo­so. Kul­tū­ra ap­ima tau­tai bū­din­gus in­te­re­sus ir veik­lą; an­glui Elio­tui tai reiš­kė ir kas­me­ti­nę Hen­lio re­ga­tą (Hen­ley Re­gat­ta (val­čių lenk­ty­nes)), strė­lių mė­ty­mo žai­di­mo tai­ki­nį, Ven­sli­dei­lo sū­rį, de­vy­nio­lik­to am­žiaus go­ti­ki­nes baž­ny­čias ir Ed­var­do El­ga­ro (Ed­ward El­gar) mu­zi­ką.

Pa­sak Elio­to, kul­tū­ra yra įgy­ven­din­ta re­li­gi­ja: „el­ge­sys taip pat yra ti­kė­ji­mas" (p.32). Kur iš­moks­ta­ma el­ge­sio mo­de­lių? Elio­to nuo­mo­ne, pa­grin­di­nis kul­tū­ros per­tei­ki­mo ka­na­las yra šei­ma. Kaip tik šei­mo­je re­li­gi­ja „aiš­ki­na­ma" kas­die­niu gy­ve­ni­mu. Ar ga­li eg­zis­tuo­ti tau­tų šei­ma, vie­ni­ja­ma krikš­čio­niš­ko ti­kė­ji­mo? Dar prieš maž­daug ke­tu­rias­de­šimt pen­ke­rius me­tus iki Eu­ro­pos Eko­no­mi­nės ben­dri­jos įkū­ri­mo Elio­tas iš­kė­lė klau­si­mą apie Eu­ro­pos kul­tū­ri­nę vie­ny­bę. Pro­ble­ma, ku­rią jis tei­sin­gai nu­ma­tė, bu­vo to­kia: tik­ram re­li­gi­niam su­si­jun­gi­mui ne­už­ten­ka ben­dro ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mo, tai ap­ima vi­są kul­tū­ri­nę ben­druo­me­nę. Be ben­dro ti­kė­ji­mo „vi­sos pa­stan­gos su­ar­tin­ti tau­tas kul­tū­riš­kai ga­li pa­gim­dy­ti tik vie­ny­bės iliu­zi­ją" (p.82). Pa­čio­se kul­tū­ro­se ver­da aiš­ki­ni­mų kon­flik­tai dėl ge­ro gy­ve­ni­mo sam­pra­tos. Vie­nin­te­lis ben­dras taš­kas yra ben­dras dva­si­nis Eu­ro­pos pa­vel­das - krikš­čio­ny­bės raš­tai ir krikš­čio­nių ti­kė­ji­mas: „Ne­ma­nau, kad Eu­ro­pos kul­tū­ra ga­lė­tų iš­tver­ti vi­siš­ką krikš­čio­nių ti­kė­ji­mo iš­ny­ki­mą" (p.122). Di­džiau­sias nū­die­nos iš­šū­kis, anot Elio­to, yra mū­sų ben­dros kul­tū­ros ir dva­si­nio pa­vel­do iš­sau­go­ji­mas. Pa­čios Eu­ro­pos iš­li­ki­mas pri­klau­so nuo to, ar bus nuo­lat ka­sa­ma­si prie re­li­gi­nių šak­nų, ku­rios ją iš­lai­ko.

Po­las Ti­li­chas (Paul Til­lich), ki­tas pro­tes­tan­tų te­olo­gas, taip pat ma­no, kad kul­tū­ra yra iš es­mės re­li­gi­nė. Ti­li­chas pa­ra­šė tur­būt iš­sa­miau­sią kul­tū­ros te­olo­gi­ją dvi­de­šim­ta­me am­žiu­je. Jo po­žiū­riu, jau pa­ti žmo­gaus eg­zis­ten­ci­ja yra fun­da­men­ta­liai re­li­gi­nio po­bū­džio. Svar­biau­sias klau­si­mas - bū­ti ar ne­bū­ti, eg­zis­tuo­ti lai­ki­nai ar ne - iš­ky­la kiek­vie­nam žmo­gui, ku­ris stab­te­li ap­svars­ty­ti sa­vo bū­ties. Ko­kia ji? Pa­vo­jus ty­ko už sce­nos; mū­sų bū­čiai gre­sia įvai­rūs pa­vo­jai. Vi­sų pir­ma yra grės­mė ne­bū­ti - tai yra mir­tis. An­tra, esa­me mo­ra­liai at­sa­kin­gi už sa­vo bu­vi­mą ir mums gre­sia kal­tė ir pa­smer­ki­mas. Ga­liau­siai, yra grės­mė, kad ne­ra­si­me sa­vo gy­ve­ni­mo pras­mės. Ti­li­chas va­di­na tai ne­ri­mu dėl mir­ties, kal­tės ir be­pras­my­bės.  Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jos is­to­ri­ją jis aiš­ki­na per šio tri­ly­pio ne­ri­mo priz­mę. Se­no­sio­se ci­vi­li­za­ci­jo­se do­mi­na­vo re­flek­si­jos apie mir­tį ir ne­mir­tin­gu­mą; vi­du­ram­žių kul­tū­ro­se - apie nuo­dė­mės ir iš­gel­bė­ji­mo pro­ble­mą; o mo­der­nus am­žius des­pe­ra­tiš­kai ieš­ko al­ter­na­ty­vų dva­si­nės tuš­tu­mos be­vil­tiš­ku­mui.

Ti­li­chas ma­no, kad pa­ti žmo­ni­jos būk­lė, kad ir ko­kia­me am­žiu­je ar kul­tū­ro­je, pro­vo­kuo­ja re­li­gi­nius klau­si­mus. Įpras­tas žmo­giš­kas pa­ty­ri­mas vi­suo­met per­smelk­tas ne­ri­mo; žmo­gus vi­suo­met yra klau­si­mas, be to, re­li­gi­nis klau­si­mas. Ti­li­chui re­li­gi­ja su­si­ju­si su as­mens ar­ba tau­tos di­džiau­siu ne­ri­mu. Re­li­gi­ja lie­čia vi­sos žmo­giš­ko­sios pa­tir­ties „gi­liau­sią di­men­si­ją". Ką Ti­li­chas tu­ri ome­ny­je? „Tai reiš­kia, kad re­li­gi­nis as­pek­tas ro­do į tai, kas yra svar­biau­sia, am­ži­na, be­są­ly­giš­ka žmo­gaus dva­si­nia­me gy­ve­ni­me". [1]  Re­li­gi­ja yra pa­va­di­ni­mas to, kas mums vi­sų svar­biau­sia.

Ti­li­cho žmo­ni­jos būk­lės ir kul­tū­ros aiš­ki­ni­mas yra on­to­lo­gi­nis, ar­ba eg­zis­ten­ci­nis. Žmo­ni­jos si­tu­a­ci­jos ana­li­zė ne­iš­ven­gia­mai ke­lia klau­si­mą, kaip nu­ga­lė­ti ne­ri­mą, ku­ris yra per­smel­kęs mū­sų žmo­giš­ką­ją bū­tį. Tai re­li­gi­nis klau­si­mas, klau­si­mas apie tai, kas mums rū­pi la­biau­siai. Re­li­gi­ja yra bū­se­na, kuo­met esi su­si­rū­pi­nęs pa­čiu svar­biau­siu. Ti­li­cho glaus­ta, bet reikš­min­ga for­mu­lė: „Re­li­gi­ja yra kul­tū­ros sub­stan­ci­ja, kul­tū­ra - re­li­gi­jos for­ma <...> Ati­džiai ty­ri­nė­da­mas kul­tū­ros sti­lių, ap­tik­si di­džiau­sią kul­tū­ros rū­pes­nį - jos re­li­gi­nę sub­stan­ci­ją". [2] 

Kiek­vie­nas iš ap­tar­tų te­olo­gų tei­gia, kad kul­tū­ra yra įgy­ven­din­tos re­li­gi­jos for­ma. Mes su­ži­no­me, kuo tau­ta iš tik­rų­jų ti­ki ir ką ver­ti­na, aiš­kin­da­mie­si tos tau­tos dar­bus, me­ną ir gy­ve­ni­mo for­mas. Ta­čiau skir­tin­gų te­olo­gų kul­tū­ri­nės her­me­neu­ti­kos prin­ci­pai ski­ria­si. Au­gus­ti­nas, Ku­pe­ris ir Du­vyr­das bib­li­nų mo­ty­vų lai­ko­si la­biau ne­gu Ti­li­chas. Ta­čiau jiems vi­siems bū­din­gas ben­dras įsi­ti­ki­ni­mas, kad nė­ra gry­nai se­ku­lia­rios kul­tū­ros; žmo­nių gy­ve­ni­mo bū­das ir tai, kaip jie iš­reiš­kia sa­ve dar­buo­se, tu­ri re­li­gi­nę pras­mę. „Tai­gi jūs pa­žin­si­te juos iš vai­sių" (Mt 7, 20). Va­di­na­si, kul­tū­ra yra te­olo­gi­jos ar­ba pa­sau­lė­žiū­ros vai­sius.

De­ni­sas de Ruž­man (De­nis de Rou­ge­ment), at­krei­pęs dė­me­sį į Dan­tės to­miz­mą, Remb­ran­to kal­vi­niz­mą, Ba­cho liu­te­ro­niz­mą ir Mil­to­no pu­ri­to­niz­mą, pa­ste­bė­jo, kad nei de­vy­nio­lik­to, nei dvi­de­šim­to am­žiaus li­be­ra­liz­mas taip ne­įkvė­pė jo­kio di­džio me­ni­nin­ko ar po­eto [3]. Jei kul­tū­ra yra te­olo­gi­jos vai­sius, tai kas nu­tiks kul­tū­rai, kai Die­vas taps ne tik sil­pnas, bet ir mi­ręs? Ny­čė (Niet­zsche) de­vy­nio­lik­to­jo am­žiaus pa­bai­go­je pa­reiš­kė, kad Die­vas mi­ręs, ir ši ži­nia at­si­kar­to­jo pra­ėju­sio am­žiaus sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je. Jei kul­tū­ra yra įgy­ven­din­tos re­li­gi­jos for­ma, kaip ga­lė­tų at­ro­dy­ti po­teis­ti­nė kul­tū­ra? Ma­nau, ji pa­na­ši į mū­sų da­bar­ti­nę ra­di­ka­lios her­me­neu­ti­kos kul­tū­rą. Pa­ga­liau, jei nė­ra Die­vo, kaip sa­kė Dos­to­jev­skis, vis­kas lei­džia­ma...

Her­me­neu­ti­kos kul­tū­ra

Pa­žvel­gė­me į kul­tū­rą kaip į her­me­neu­ti­nį reiš­ki­nį. Kul­tū­ra, kaip pras­min­ga žmo­nių veik­la ir dar­bai, iš­reiš­kian­tys svar­biau­sius įsi­ti­ki­ni­mus ir ver­ty­bes, yra „re­li­gi­nis" teks­tas, rei­ka­lau­jan­tis te­olo­gi­nio aiš­ki­ni­mo. Pa­ma­tė­me, kaip te­olo­gi­ja funk­cio­nuo­ja kul­tū­ros her­me­neu­ti­ko­je. Bet koks te­olo­gi­jos vaid­muo da­bar­ti­nė­je her­me­neu­ti­kos kul­tū­ro­je? Kal­bė­da­mas apie „her­me­neu­ti­kos kul­tū­rą", no­riu at­kreip­ti dė­me­sį į tai, kad vis dau­giau ir dau­giau aka­de­mi­nių dis­cip­li­nų (taip pat ir te­olo­gi­ja) tam­pa vis la­biau her­me­neu­ti­nės. Epis­te­mo­lo­gi­ja (gno­se­o­lo­gi­ja), moks­las apie pa­ži­ni­mo pri­gim­tį ir bū­dus, įgi­jo her­me­neu­ti­nį at­spal­vį. Ho­mo sa­piens už­lei­do vie­tą Ho­mo in­ter­pre­tans. Mes, žmo­nės, la­bai ne­daug re­a­ly­bės ma­to­me ir ją su­vo­kia­me tie­sio­giai; mes ne­ma­to­me nei jos svar­biau­sių su­ba­to­mi­nių kom­po­nen­tų, nei pras­mės. Mū­sų tu­ri­mas pa­ži­ni­mas yra ne tie­sio­gi­nis, o ne­tie­sio­gi­nis - tai yra pa­sau­lį mes su­vo­kia­me per kal­bą. Her­me­neu­ti­ka yra tarp­dis­cip­li­ni­nis fe­no­me­nas, nes vi­sos dis­cip­li­nos re­mia­si ben­dru kal­bos pa­grin­du.

Her­me­neu­ti­ka per­žen­gė sa­vo pra­di­nes ri­bas li­te­ra­tū­ros kri­ti­kos sri­ty­je ir sie­kia net­gi gam­tos moks­lus [4].  To­mas Kū­nas (Tho­mas Kuhn) pa­ste­bi, kad net­gi moks­li­nin­ko akis nė­ra „šva­ri": vi­si ste­bė­ji­mai tu­ri te­ori­nį krū­vį. Moks­li­nin­kas pri­ei­na prie „ob­jek­ty­vių duo­me­nų" rem­da­ma­sis tam tik­ra aiš­ki­na­mą­ja sis­te­ma (Kū­nas va­di­na ją „pa­ra­dig­ma"). „Moks­li­nės ben­druo­me­nės įsi­ti­ki­ni­mų for­ma­vi­mą­si le­mia ir as­me­ni­nė pa­tir­tis, ir kon­kre­tus is­to­ri­nis kon­teks­tas" [5].  Ki­taip ta­riant, moks­li­nin­kai su­ka­si her­me­neu­ti­nia­me ra­te kar­tu su mu­mis vi­sais.

Da­bar­ti­niai moks­lo fi­lo­so­fai pri­pa­žįs­ta gam­tos moks­lų her­me­neu­ti­nį as­pek­tą, kal­bė­da­mi apie te­ori­jas kaip apie „mo­de­lius". Jo­nas Bar­bu (Ian Bar­bour) api­brė­žia mo­de­lį kaip „įsi­vaiz­duo­ja­mą prie­mo­nę, su­sie­tą su as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi, to­dėl ne­ga­lin­čią ob­jek­ty­viai ty­ri­nė­ti pa­sau­lio" [6].  Bar­bu tei­gia, kad moks­li­nin­kai ver­ti­na sa­vo mo­de­lius rim­tai, bet ne pa­žo­džiui. Jie yra eu­ris­ti­nės prie­mo­nės - „nau­din­ga fik­ci­ja". Mak­sas Ble­kas (Max Black) pa­ly­gi­no moks­li­nius mo­de­lius su po­eti­nė­mis me­ta­fo­ro­mis: ir moks­li­nin­kas, ir po­etas ty­ri­nė­ja įvai­rius tik­ro­vės as­pek­tus, kū­ry­biš­kai nau­do­da­mi kal­bą [7].  Moks­las - tai me­ta­fo­ri­nių re­a­ly­bės mo­de­lių iš­ra­di­mas ir aiš­ki­ni­mas. Ma­ri­ja He­sė (Ma­ry Hes­se) la­bai aiš­kiai iš­sa­ko sa­vo nuo­mo­nę apie her­me­neu­ti­nį gam­tos moks­lų as­pek­tą: „No­riu pa­brėž­ti tai, jog tarp em­pi­ri­kos ir her­me­neu­ti­kos eg­zis­tuo­ja li­ni­ji­nis kon­ti­nu­u­mas. Kiek­vie­na­me kon­ti­nu­u­mo eta­pe ati­tin­ka­mos aiš­ki­na­mo­sios są­ly­gos įsi­ki­ša į te­ori­za­vi­mo pro­ce­są" [8].  Išties gam­tos kny­ga ta­po teks­tu.

„Teks­tiš­ku­mas" iš tik­rų­jų yra vie­na iš pa­grin­di­nių są­vo­kų, ku­rios at­ski­ria šiuo­lai­ki­nę, „post­mo­dernią" si­tu­a­ci­ją nuo „mo­der­niz­mo" epo­chos. Vis­kas - nuo sva­jo­nių iki džin­sų - šian­dien lai­ko­ma teks­tu. Ne tik žo­džiai, bet ir dė­vi­mi dra­bu­žiai bei au­to­mo­bi­liai, ku­riuos vai­ruo­ja­me, yra „žen­klai" žen­klų sis­te­mo­je. Moks­las apie žen­klų sis­te­mas, ar­ba „se­mio­ti­ka", at­si­ra­do iš pa­skai­tų apie ling­vis­ti­ką cik­lo, ku­rį Že­ne­vos Uni­ver­si­te­te nuo 1906 m. iki 1911 m. skai­tė Fer­di­nan­das de So­siū­ras (Fer­di­nand de Saus­su­re). So­siū­ras tei­gė, kad žen­klų (žy­mik­lių) san­ty­kis su daik­tais ar­ba są­vo­ko­mis (žy­mi­niais) yra su­tar­ti­nio so­cia­li­nio pa­pro­čio da­ly­kas. Tie­siog jau taip yra, kad žen­klas DIE­VAS (angl. GOD) pa­žy­mi aukš­čiau­sią bū­ty­bę, o ŠUO (angl. DOG) - šu­nį. Ne taip se­niai Ro­la­nas Bar­tas (Ro­land Bart­hes) ir Um­ber­tas Ekas (Um­ber­to Eco) tei­gė, kad se­mio­ti­kos te­ori­ja ga­li bū­ti pri­tai­ky­ta ne tik žo­džiams, bet ir vi­sų kul­tū­ros reiš­ki­nių ska­lei. Kul­tū­ro­je vis­kas yra žy­mik­lis ko­kio­je nors žen­klų sis­te­mo­je. Au­to­mo­bi­lis „Ford Es­kort" siun­čia vie­no­kį sig­na­lą apie vai­ruo­to­jo so­cia­li­nį sta­tu­są, o „Por­šė" - vi­siš­kai ki­to­kį. Kve­pa­lai, šu­kuo­se­nos, fil­mai, žais­lai, mar­ga­ri­nas, ba­tai - vis­kas yra žen­klai.

Ma­nau, jog Au­gus­ti­nas ir ki­ti krikš­čio­nių te­olo­gai mie­lai pri­pa­žin­tų to­kį kul­tū­ros „teks­tiš­ku­mą". Ke­liai iš­si­ski­ria tik iš­ki­lus klau­si­mui, ar vie­noks ar ki­toks teks­tas tu­ri api­brėž­tą pras­mę [9].  Pra­ėju­sio am­žiaus sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je kai ku­rie pran­cū­zų mąs­ty­to­jai iš­vys­tė So­siū­ro pa­žiū­ras į kal­bą kaip į sa­vo­tiš­ką abst­rak­čių ati­tik­me­nų sis­te­mą ir pri­tai­kė ap­skri­tai vi­siems teks­tams. Kiek­vie­nas teks­tas yra ne­apib­rėž­ta žen­klų sis­te­ma, tar­pu­sa­vy­je su­si­ju­sių žen­klų tin­klas. Be to, ne­įma­no­ma su­stab­dy­ti žen­klų „žai­di­mo" ir nu­sta­ty­ti, ką teks­tas reiš­kia. Ko­dėl? Nes žen­klai su­si­ję ne su re­a­ly­be, bet vie­nas su ki­tu; jie įgau­na pras­mę bū­tent per sa­vo prie­šin­gu­mą ki­tiems žen­klams (karš­tas-­šal­tas, ža­lias-rau­do­nas, etc.). Teks­tas tu­ri „struk­tū­rą", bet ne­tu­ri sub­stan­ci­jos. Jo pras­mė ne­apib­rėž­ta. Api­brėž­ti kon­kre­čią teks­to „pras­mę" bū­tų lai­ko­ma her­me­neu­ti­nio dog­ma­tiš­ku­mo vir­šū­ne; tie­siog nė­ra nė vie­nos tei­sin­gos su­tar­ti­nės žen­klų sis­te­mos.

Bar­tui tai yra iš­lais­vi­nan­tis at­ra­di­mas, nes skai­ty­to­jas įgy­ja lais­vę kū­ry­biš­ku­mui. Kaip ir Ny­čė, Bar­tas ma­no, kad mes esa­me la­biau­siai žmo­giš­ki tuo­met, kai pa­tys ku­ria­me sa­vo pras­mę ir ver­ty­bes. Al­ter­na­ty­va to­kiam po­žiū­riui - her­me­neu­ti­nė ver­gys­tė, kai pri­va­lai at­ras­ti „tei­sin­gą" teks­to in­ter­pre­ta­ci­ją. Bar­tas tvir­ti­na, kad žen­klų sis­te­mos yra at­vi­ros ir pa­si­duo­dan­čios dau­gy­bei kom­bi­na­ci­jų. Ga­lų ga­le svar­biau­sia - žais­ti su teks­tu kaip su Ru­bi­ko ku­bu, ku­ria­me ne vie­nas spren­di­mas. Ta­čiau no­rė­da­mas pa­siek­ti vi­siš­ką aiš­ki­ni­mo lais­vę, Bar­tas tu­ri at­si­kra­ty­ti „au­to­riaus" idė­jos. Bar­tas sa­ko, jog au­to­rius tu­ri mir­ti, kad skai­ty­to­jas ga­lė­tų gy­ven­ti. Ta­čiau tai yra pa­pras­čiau­siai Die­vo (vi­sa ko Au­to­riaus) mir­ties idė­jos me­ta­fi­zi­nia­me lyg­me­ny­je at­kar­to­ji­mas teks­ti­nia­me lyg­me­ny­je. Ko­kia yra gy­ve­ni­mo pra­mė? Jei nė­ra Au­to­riaus, nė­ra jo­kio au­to­ri­te­to, kas ga­li pa­sa­ky­ti? Kai at­me­ta­ma api­brėž­tos teks­to pras­mės ir tei­sin­go teks­to aiš­ki­ni­mo idė­ja, aiš­ki­ni­me lei­džia­ma vis­kas. Taip Die­vo mir­ties idė­ja ve­da prie Her­mio kul­to.

 

 

[1] Paul Til­lich, The­o­lo­gy of Cul­tu­re (Lon­don: Ox­ford Uni­ver­si­ty Press, 1959), p. 7.
[2]
 Ten pat, p. 42-43.
[3]
 Ap­rašyta Ber­nard Ramm, Af­ter Fun­da­men­ta­lism (San Fran­cis­co: Har­per & Row, 1983), p. 175.
[4]
 Žr. Vern S. Po­yt­hress, Scien­ce and Her­me­neu­tics (Grand Ra­pids, Mich.: Zon­der­van, 1988).
[5]
 Tho­mas Kuhn, The Struc­tu­re of Scien­ti­fic Re­vo­lu­tions (Chi­ca­go: Uni­ver­si­ty of Chi­ca­go Press, 1970), p. 4.
[6]
 Ian Bar­bour, Myths, Mo­dels and Pa­ra­digms: A Com­pa­ra­ti­ve Stu­dy in Scien­ce and Re­li­gion (San Fran­cis­co: Har­per & Row, 1974), p. 6.
[7]
 Žr. Max Black, Mo­dels and Me­tap­hors (It­ha­ca, N. Y.: Cor­nell Uni­ver­si­ty Press, 1962).
[8]
 Ma­ry Hes­se, Re­vo­lu­tions and Re­const­ruc­tions in the Phi­lo­sop­hy of Scien­ce (Blo­o­ming­ton: In­dia­na Uni­ver­si­ty Press, 1980), p. 225.
[9]
 Žr. Ke­vin Van­ho­o­zer, Is The­re a Me­a­ning in This Text? The Bib­le, the Re­a­der and the Mo­ra­li­ty of Li­te­ra­ry Know­led­ge (Grand Ra­pids, Mich.: Zon­der­van, 1998).


Nuotr. A. Šumskytės


Gerai surežisuotas pasaulis (IV)

 

Bendrinti: