Gerai surežisuotas pasaulis? (VI)

Da­bar­ti­nę her­me­neu­ti­kos kul­tū­rą dau­ge­lis va­di­na post­mo­dernia [1].  Anot Džo­no Ka­pu­to (John Ca­pu­to), post­mo­dernus pa­sau­lis at­si­sa­kė mo­der­niz­mui bū­din­go me­ta­fi­zi­nio ieš­ko­ji­mo ir grie­bė­si ra­di­ka­lios her­me­neu­ti­kos. Me­ta­fi­zi­ka mė­gi­na ra­cio­na­liai at­sa­ky­ti į svar­biau­sius klau­si­mus apie gy­ve­ni­mą ir re­a­ly­bę.

Mo­der­nus pa­sau­lis ti­kė­jo, kad pro­tas sa­vo me­ta­fi­zi­nė­je nuo­tai­ko­je ga­li at­ras­ti ir su­for­mu­luo­ti šias uni­ver­sa­lias tie­sas. O her­me­neu­ti­ka, kaip pa­reiš­kia Ka­pu­to, grą­ži­na gy­ve­ni­mą prie „pra­di­nio su­dė­tin­gu­mo". Ra­di­ka­li her­me­neu­ti­ka „at­ve­ria mus lū­žiams ir frag­men­tiš­ku­mui, pai­niam teks­tiš­ku­mui ir prieš­ta­ra­vi­mams, ku­rie per­smel­kę vi­są mū­sų mąs­ty­mą, veik­lą ir vil­tis" [2].  Tu­rė­ti at­sa­ky­mus į svar­biau­sius gy­ve­ni­mo klau­si­mus reiš­kia tu­rė­ti „vie­nin­te­lį tei­sin­gą po­žiū­rį", vie­nin­te­lį tei­sin­gą gy­ve­ni­mo kny­gos aiš­ki­ni­mą. O kaip tik tai mąs­ty­to­jai post­mo­dernistai ir ne­igia. Žmo­gus yra ne­pa­gy­do­mai sub­jek­ty­vus. Mū­sų mąs­ty­mo bū­das, kal­ba, jaus­mai, ben­dra­vi­mas, el­ge­sys, žai­di­mai - vis­kas, taip pat ir ži­no­ji­mas, są­ly­go­ta „vie­tos". Žmo­gaus po­žiū­ris į Die­vą, į sa­ve ir pa­sau­lį yra pa­veik­tas lai­ko ir gy­ve­na­mo­sios vie­tos, auk­lė­ji­mo, so­cia­li­nės pa­dė­ties, jo ly­ties, bio­che­mi­jos ir t.t. Me­ta­fi­zi­ka yra be­vil­tiš­kas ieš­ko­ji­mas epis­te­mo­lo­gi­nio Gra­lio. Dau­giau­sia, ko mąs­ty­to­jas ga­li ti­kė­tis, tai ne pa­ži­ni­mo, bet įdo­maus aiš­ki­ni­mo.

Post­mo­derniai mąs­ty­se­nai, kaip ir kul­tū­rai, bū­din­gas kon­cen­tra­vi­ma­sis į sa­ve. Post­mo­dernizmo ra­šy­to­jai ir dai­li­nin­kai pui­kiai su­vo­kia, kad jie ra­šo ir ta­po taip, kad jų ra­šy­mas ir ta­py­ba at­vaiz­duo­ja ne tik­ro­vę, o pa­tį ra­šy­mą ir pa­čią ta­py­bą. Post­mo­dernus ra­šy­mas, me­nas ir te­le­vi­zi­ja krei­pia dė­me­sį į sa­vo, dirb­ti­nę, žmo­gaus su­si­kur­tą na­tū­rą. Ža­no-Fran­sua Lio­tar­do (Je­an-Fran­cois Ly­o­tard) nuo­mo­ne, post­mo­dernizmas įta­riai žiū­ri į vi­sus „me­ta­pa­sa­ko­ji­mus" - tas is­to­ri­jas, ku­rios pre­ten­duo­ja pa­aiš­kin­ti vi­sų ki­tų is­to­ri­jas ir pa­sa­ky­ti, kaip yra iš tik­rų­jų [3].  Post­mo­derni kul­tū­ra dau­giau ne­be­ti­ki to­kiais me­ta­pa­sa­ko­ji­mais - ne­svar­bu, ar jų au­to­riai bū­tų mark­sis­tai, ra­cio­na­lis­tai ar krikš­čio­nys. Tai reiš­kia, kad nė­ra do­mi­nuo­jan­čio pa­sa­ko­ji­mo, ku­ris pa­veik­tų kul­tū­rą. Lio­tar­das ti­ki­si to­kio gy­ve­ni­mo bū­do, ku­ris svei­kin­tų „gen­ti­nę" įvai­ro­vę. Lais­vė jam reiš­kia tai, kad kiek­vie­nas ga­li pa­pa­sa­ko­ti ir vai­din­ti sa­vo is­to­ri­ją ar­ba pa­sa­ko­ji­mą. Post­mo­derniame pa­sau­ly­je re­a­ly­bė su­sky­la į ne­su­skai­to­mą dau­gy­bę pa­sa­ko­ji­mų ir žen­klų sis­te­mų.

Anot Ža­no Bod­ri­ja­ro (Je­an Baud­ril­lard), te­le­vi­zo­riaus ek­ra­nas yra tin­ka­miau­sia me­ta­fo­ra api­bū­din­ti post­mo­derniajai kul­tū­rai. Nu­ta­py­to pa­veiks­lo ne­kin­ta­mu­mą pa­kei­čia te­le­vi­zi­ja - elek­tro­ni­nis mir­gan­čių vaiz­dų lau­kas. Te­le­vi­zi­ja yra „pa­sau­lis nuo tik­ro­vės ati­trū­ku­sių si­mu­lia­ci­jų, ku­rios cir­ku­liuo­ja ir kei­čia­si ne­si­bai­gian­čio­je, ne­apib­rėž­to­je tėk­mė­je" [4].  Vie­nas ryš­kiau­sių ši­to pa­vyz­džių yra mu­zi­ki­niai vaiz­do kli­pai, ku­riuo­se pra­ei­ties ir da­bar­ties vaiz­dai, sap­nai ir pa­bu­di­mas ne­pa­liau­ja­mai mai­šo­si, ne­leis­da­mi do­mi­nuo­ti vie­nam vaiz­dui, ku­ris ga­lė­tų bū­ti kaip aiš­ki­na­ma­sis rak­tas vi­su­mai.

Te­olo­gi­ja nė­ra at­spa­ri ją su­pan­čios kul­tū­ros įta­kai. Ne­ma­žai te­olo­gų kaip rei­kiant pa­si­dar­ba­vo kur­da­mi her­me­neu­ti­nę, ar­ba post­mo­derniąją, te­olo­gi­ją. Dei­vi­das Trei­sis (Da­vid Tra­cy) mo­der­nu­mą sie­ja su įsi­ti­ki­ni­mu, kad žmo­giš­ka­sis sub­jek­tas yra ra­cio­na­lus ir ga­li pa­siek­ti pa­ži­ni­mą bei su­vok­ti tie­są. Ta­čiau toks Apšvietos am­žiaus „ti­kė­ji­mas" da­bar pri­ėjo liep­to ga­lą. Trei­sis, kaip ir ki­ti post­mo­dernizmo mąs­ty­to­jai, pri­pa­žįs­ta ri­bo­tą ir sub­jek­ty­vią vi­so žmo­ni­jos pa­ži­ni­mo pri­gim­tį. Aiš­ki­ni­mas yra bū­ti­nas dėl kal­bų ir is­to­ri­jų dau­gy­bės bei jų ne­vie­na­reikš­miš­ku­mo. Nors vi­sas pa­ži­ni­mas yra aiš­ki­ni­mas, Trei­sis ma­no, kad mo­der­nu­mo pa­bai­gą iš­tvė­rė kuk­les­nė ra­cio­na­lu­mo for­ma - po­kal­bis. Po­kal­by­je žmo­gus ger­bia ki­to aiš­ki­ni­mą taip pat kaip ir sa­vą­jį. Ra­cio­na­lu­mas yra me­nas kal­bė­tis apie teks­tus; ra­cio­na­lu­mas yra her­me­neu­ti­nis. Pa­sak Trei­sio, re­li­gi­ja čia at­lie­ka ne­įkai­no­ja­mą pa­slau­gą: jos ob­jek­tas - Trans­cen­den­ta­lu­sis - tai nuo­la­ti­nis pri­mi­ni­mas, kad mū­sų mė­gi­ni­mai pa­žin­ti vi­suo­met bus ne­to­bu­li. Re­li­gi­ja mums pri­me­na, kad nė vie­nas ne­tu­ri tei­sės do­mi­nuo­ti po­kal­by­je ar­ba jį už­baig­ti. Trei­siui tai reiš­kia, jog krikš­čio­nis te­olo­gas ne­ga­li pre­ten­zin­gai ma­ny­ti, kad krikš­čio­nių me­ta­pa­sa­ko­ji­mas - Evan­ge­li­ja - yra pra­na­šes­nis už ki­tų re­li­gi­jų pa­sa­ko­ji­mus. Her­me­neu­ti­kos už­ei­go­je ab­so­liu­tams vie­tos nė­ra [5]

Do­nas Ku­pi­tas (Don Cu­pitt) taip pat svei­ki­na mo­der­nu­mo ir jo trans­cen­den­ti­nės ra­cio­na­lios tvar­kos mi­to pa­bai­gą. Ku­pi­to nuo­mo­ne, post­mo­dernizmas reiš­kia, kad nu­sto­ja­ma ti­kė­ti bet ko­kia ab­so­liu­čia Pra­džia ar Pa­bai­ga, Prie­žas­ti­mi ar­ba Ant­gam­ti­ne Bū­ty­be. Au­gus­ti­no pa­sau­lis, ku­ria­me vis­kas yra žen­klas kaž­ko am­ži­no, sto­vė­jo aukš­tyn ko­jom. Ar­ba dar ge­riau - tas pa­sau­lis bu­vo lėkš­tas. Ku­pi­tas ra­šo:

„Aiš­kin­da­mi ei­na­me ne nuo žen­klo tie­sio­giai prie jo žy­mi­mo daik­to, bet ne­tie­sio­giai nuo žen­klo prie žen­klo [6].  Pa­sto­vių po­žiū­rų pa­bai­ga ir ne­pa­sto­vių pras­mių vieš­pa­ta­vi­mas reiš­kia, kad žmo­nės tam­pa lais­vi kur­ti: „Krikš­čio­ny­bę mes tu­ri­me iš nau­jo įsi­vaiz­duo­ti, iš nau­jo iš­ras­ti ti­kė­ji­mą sa­vo laik­me­čiui" (p. 2).

Te­olo­gi­ja, kaip ir po­ezi­ja, tu­ri su­kur­ti pras­min­gą pa­sau­lį iš nie­ko. Kū­ri­mas ex ni­hi­lo - tai te­olo­go, o ne Die­vo dar­bas. Pa­sau­lė­žiū­ros yra vaiz­duo­tės kū­ri­niai. Mo­der­ni me­ta­fi­zi­ka bu­vo tik pre­ten­zin­ga po­ezi­ja.

Ta­čiau jei bū­si­me są­ži­nin­gi, tu­rė­tu­me pa­klaus­ti: ar iš tie­sų ga­li­me ti­kė­ti sa­vo iš­gal­vo­to­mis fik­ci­jo­mis? Ga­lų ga­le vaiz­duo­tės vi­zi­jos ga­li kil­ti tiek iš pro­to, tiek iš be­pro­ty­bės, ir kas pa­sa­kys, ku­ri yra ku­ri?

Vie­nas iš kul­tū­ros tiks­lų yra pa­ži­ni­mo, kū­ry­bi­nių pa­sie­ki­mų ir ver­ty­bių  iš­sau­go­ji­mas. Tie, ku­rie įne­ša in­dė­lį kul­tū­rai, ti­ki, kad yra pras­mė, ku­rią ver­ta per­duo­ti ki­tiems. Bet Ku­pi­tas abe­jo­ja, ar kul­tū­ra iš tik­rų­jų iš­reiš­kia am­ži­nas tie­sas. Ir fi­lo­so­fi­ja, ir te­olo­gi­ja skel­bė­si mo­kan­čios tie­sos, o krikš­čio­ny­bė­je baž­ny­čia daž­nai vyk­dė kul­tū­ri­nę he­ge­mo­ni­ją: „Die­vas bu­vo ab­so­liu­čiai Vi­sa­ži­nis, am­ži­no pa­ži­ni­mo ir ver­ty­bių ga­ran­tas bei prie­bė­ga nuo pa­pras­čiau­sių at­si­tik­ti­nu­mų, ku­rių žmo­nėms rei­kia, kad gy­ve­ni­mas bū­tų ver­tin­gas" (p. 84). Post­mo­der­niz­mo apaš­ta­lo Ku­pi­to nuo­mo­ne, Die­vo nau­do­ji­mas kul­tū­ri­nėms nor­moms įtei­sin­ti yra ne­tei­sė­tas. „Kal­ba ir aiš­ki­ni­mas yra be pra­džios ir be pa­bai­gos, nes at­me­ta idė­jas apie pir­mi­nius ne­gin­čy­ti­nus prin­ci­pus ir ga­lu­ti­nes tie­sas"  (p. 88).

Iro­niš­ka, ta­čiau Ku­pi­to kul­­­tas ir „her­miš­ka" kul­tū­ra ve­da prie pa­čios kul­tū­ros idė­jos su­nai­ki­ni­mo. Ga­liau­siai jis tu­ri pa­da­ry­ti iš­va­dą, kad nė­ra nie­ko ver­to iš­sau­go­ti. Bet koks pa­sto­vu­mas ap­sun­kin­tų jo lais­vę be pa­lio­vos kur­ti sa­vo iš­kreip­tą pa­sau­lį. Her­me­neu­ti­kos kul­tū­ra yra ne­var­žo­mas žai­di­mas, kur vis­kas iš­krai­po­ma, ver­čia­ma aukš­tyn ko­jom, ro­do­ma iš­virkš­čiai. Her­mio kul­to ger­bė­jai gy­ve­na žais­da­mi maiš­tin­gą aiš­ki­na­mą­jį žai­di­mą; jų gar­bi­ni­mas nė­ra nei dva­sio­je, nei tie­so­je, bet kar­na­va­liš­ka­me leng­va­bū­diš­ku­me [7]

Te­olo­gi­ja ir kri­tiš­ka kul­tū­ros re­konst­ruk­ci­ja

Kri­tiš­ka kul­tū­ros her­me­neu­ti­ka pir­miau­sia tu­ri ati­deng­ti tik­rą­jį ci­vi­li­za­ci­jos vei­dą. Te­olo­gi­nė šiuo­lai­ki­nės kul­tū­ros kri­ti­ka at­sklei­džia, kad už post­mo­dernios kul­tū­ros sly­pin­ti „įgy­ven­din­ta re­li­gi­ja" yra Her­mio, spar­nuo­to pa­siun­ti­nio, mis­ti­nių dok­tri­nų die­vo ir va­gių glo­bė­jo, re­li­gi­ja. Šio­je re­li­gi­jo­je ti­kė­ji­mas šven­čia­mas, o ne iš­pa­žįs­ta­mas, nė­ra jo­kios au­to­ri­zuo­tos tik­ro­vės ver­si­jos, tė­ra tik aiš­ki­ni­mas. Post­mo­dernizmą reik­tų su­pras­ti kaip vi­sų ti­kin­čių­jų ku­ni­gys­tę, at­me­tant pa­tį ti­kė­ji­mo teks­tą.

Jei­gu Au­to­rius mi­ręs, ar ne­be­lie­ka ir vi­sų ki­tų au­to­ri­te­tų? Ne­bū­ti­nai. Post­mo­derniame pa­sau­ly­je vi­sų ti­kin­čių­jų ku­ni­gys­tė ve­da prie ma­si­nės kul­tū­ros. Ma­si­nė­je kul­tū­ro­je au­to­ri­te­tu tam­pa po­pu­lia­ri nuo­mo­nė. Ju­lia­nas Har­tas (Ju­lian Hartt) ma­si­nę kul­tū­rą api­bū­di­na kaip „po­pu­lia­rių sko­nių ir įsi­ti­ki­ni­mų iš­aukš­ti­ni­mą iki ne­gin­či­ja­mo do­mi­na­vi­mo virš vi­sų svar­biau­sių mū­sų ci­vi­li­za­ci­jos vei­ki­mo ir min­ties bū­dų" [8].  Kaip to­kią kul­tū­rą ga­li­ma kri­ti­kuo­ti ar­ba re­for­muo­ti? Har­tas su­si­rū­pi­nęs, jog baž­ny­čia pra­ra­do pra­na­šiš­ką bal­są: „Po­pu­lia­ri krikš­čio­ny­bė grei­tai taps vi­siš­kai ho­mo­ge­ni­zuo­ta. Jai la­biau bū­din­gas re­li­gin­gu­mas, o ne ti­kė­ji­mas, links­mu­mas, o ne mei­lė, no­ras, o ne vil­tis, nuo­mo­nė, o ne tie­sa" [9].  Krikš­čio­niš­ka ma­si­nės kul­tū­ros kri­ti­ka tu­ri pra­si­dė­ti nuo baž­ny­čios, nuo ti­kė­ji­mo na­miš­kių.

Her­me­neu­ti­kos kul­tū­ro­je te­olo­gi­jos da­bar rei­kia la­biau nei ka­da nors anks­čiau - net­gi baž­ny­čio­je. Ta­čiau ką ga­li pa­siū­ly­ti te­olo­gi­ja? Kaip ji tu­rė­tų re­a­guo­ti į pa­sa­ko­ji­mų, teks­tų ir iš­ti­sų kul­tū­rų de­konst­ruk­ci­ją? Te­olo­gi­ja pri­va­lo im­tis kul­tū­ros re­konst­ruk­ci­jos. Te­olo­gi­ja tu­ri pa­dė­ti in­te­lek­tu­a­li­nius pa­ma­tus prak­ti­kuo­ja­mai bib­li­nei re­li­gi­jai. Ji tu­ri tar­nau­ti aiš­kin­to­jų ben­druo­me­nei, ku­ri ti­ki, jog Bib­li­ja liu­di­ja apie Die­vo veiks­mus pa­sau­ly­je ir Jo Žo­dy­je - Jė­zu­je Kris­tu­je. Bib­li­nis aiš­ki­ni­mas tarp mū­sų am­žiaus griu­vė­sių yra ge­riau­sia prie­mo­nė at­sta­ty­ti kul­tū­ros sie­nas, ku­rios iš pra­džių bu­vo sta­to­mos pa­gal Kny­gą.

Bib­li­nių aiš­kin­to­jų ben­druo­me­nė, ži­no­ma, yra baž­ny­čia. Baž­ny­čia - tai her­me­neu­ti­nė ben­druo­me­nė, aiš­kin­to­jų ben­druo­me­nė, įkur­ta pa­gal Žo­dį ir at­gai­vin­ta Dva­sios. Iš tie­sų Dva­sia yra ga­lin­ga jė­ga, ku­ri ap­reiš­kia Žo­dį ir pa­da­ro jį efek­ty­vų. Her­me­neu­ti­ka, kaip jau mi­nė­jau, ap­ima ne tik teks­to reikš­mės pa­aiš­ki­ni­mą, bet ir jos pri­tai­ky­mą. Ne­pa­kan­ka pa­aiš­kin­ti, ką teks­tas reiš­kė kaž­ka­da; rei­kia iš­šif­ruo­ti, ką jis reiš­kia šian­dien. Reikš­mė tu­ri bū­ti pri­tai­ky­ta - baž­ny­čiai, pa­sau­liui, sau. Her­me­neu­ti­ka pla­či­ą­ja žo­džio pras­me yra su­si­ju­si ne tik su žo­džio „klau­sy­mu­si", bet ir jo „vyk­dy­mu". Bet svar­biau­sias Bib­li­jos aiš­ki­ni­mas yra mū­sų gy­ve­ni­mo bū­das. Mes pri­tai­ko­me teks­to reikš­mę, kai įsi­lei­džia­me jo pa­sau­lį į sa­vą­jį, kai ima­me prak­ti­kuo­ti teks­to pus­la­pius. Mes pri­tai­ko­me teks­to reikš­mę sa­vo gy­ve­ni­mui, kai pa­gal teks­tą gy­ve­na­me. Mū­sų at­sa­kas į teks­tą yra jo „gy­vo­sios reikš­mės" at­sklei­di­mas.

 


 


 

[1] Sko­tas Lešas (Scott Lash) ma­no, kad post­mo­dernizmas - tai tam tik­ra kul­tū­ros rū­šis, ku­rią ga­li­ma api­bū­din­ti so­cio­lo­giš­kai. Anot jo, mo­der­nio­je kul­tū­ro­je dar bu­vo ga­li­ma at­skir­ti te­ori­nę, eti­nę ir es­te­ti­nę sri­tis, o post­mo­derniąjai kul­tū­rai cha­rak­te­rin­ga  „de-di­fe­ren­cia­ci­ja". Post­mo­dernizme ri­bos tarp te­ori­jos, mo­ra­lės ir es­te­ti­kos pra­de­da nyk­ti, kaip ir ri­ba tarp re­a­ly­bės ir jos rep­re­zen­ta­vi­mo. Žiūr. jo So­cio­lo­gy of Post­mo­dernism (Lon­don: Rout­led­ge, 1990), p. 9-13.
[2]
 John Ca­pu­to, Ra­di­cal Her­me­neu­tics: Re­pe­ti­tion, De­const­ruc­tion and the Her­me­neu­tic Pro­ject (Blo­o­ming­ton: In­dia­na Uni­ver­si­ty Press, 1987), p. 6.
[3]
 Žr. Je­an-Fran­cois Ly­o­tard, The Post­mo­dern Con­di­tion: A Re­port on Know­led­ge (Man­ches­ter, U.K.: Man­ches­ter Uni­ver­si­ty Press, 1984).
[4]
 Je­an Baud­ril­lard, ci­tuo­ja­mas Ste­ven Con­nor (Sty­ve­no Ko­no­ro), Post­mo­dernist Cul­tu­re: An In­tro­duc­tion to The­o­ries of the Con­tem­po­ra­ry (Ox­ford: Blac­kwell, 1989), p. 168.
[5]
 Žr. Da­vid Tra­cy, Plu­ra­li­ty and Am­bi­gui­ty: Her­me­neu­tics, Re­li­gion, Ho­pe (San Fran­cis­co: Har­per & Row, 1987).
[6]
 Don Cu­pitt, The Long-Leg­ged Fly: A The­o­lo­gy of Lan­gu­a­ge and De­si­re (Lon­don: SCM Press, 1987), p. 21. To­les­nės nuo­ro­dos bus įterp­tos teks­te.
[7]
 Žr. Nat­han Scott, "The Hou­se of In­tel­lect in an Age of Car­ni­val: So­me Her­me­neu­ti­cal Re­flec­tions," The Whirl­wind in Cul­tu­re: Fron­tiers in The­o­lo­gy, ed. Do­nald W. Mus­ser and Jo­seph L. Pri­ce (New York: Me­y­er-Sto­ne, 1988), p. 39-54, ypač p. 42.
[8]
 Hartt, Christian Critique, p. 391.
[9]
 Ibid., p. 394.


Nuotr. G. Tumulio


Gerai surežisuotas pasaulis? (V)

 

Bendrinti: