Modernus pasaulis tikėjo, kad protas savo metafizinėje nuotaikoje gali atrasti ir suformuluoti šias universalias tiesas. O hermeneutika, kaip pareiškia Kaputo, grąžina gyvenimą prie „pradinio sudėtingumo". Radikali hermeneutika „atveria mus lūžiams ir fragmentiškumui, painiam tekstiškumui ir prieštaravimams, kurie persmelkę visą mūsų mąstymą, veiklą ir viltis" [2]. Turėti atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus reiškia turėti „vienintelį teisingą požiūrį", vienintelį teisingą gyvenimo knygos aiškinimą. O kaip tik tai mąstytojai postmodernistai ir neigia. Žmogus yra nepagydomai subjektyvus. Mūsų mąstymo būdas, kalba, jausmai, bendravimas, elgesys, žaidimai - viskas, taip pat ir žinojimas, sąlygota „vietos". Žmogaus požiūris į Dievą, į save ir pasaulį yra paveiktas laiko ir gyvenamosios vietos, auklėjimo, socialinės padėties, jo lyties, biochemijos ir t.t. Metafizika yra beviltiškas ieškojimas epistemologinio Gralio. Daugiausia, ko mąstytojas gali tikėtis, tai ne pažinimo, bet įdomaus aiškinimo.
Postmoderniai mąstysenai, kaip ir kultūrai, būdingas koncentravimasis į save. Postmodernizmo rašytojai ir dailininkai puikiai suvokia, kad jie rašo ir tapo taip, kad jų rašymas ir tapyba atvaizduoja ne tikrovę, o patį rašymą ir pačią tapybą. Postmodernus rašymas, menas ir televizija kreipia dėmesį į savo, dirbtinę, žmogaus susikurtą natūrą. Žano-Fransua Liotardo (Jean-Francois Lyotard) nuomone, postmodernizmas įtariai žiūri į visus „metapasakojimus" - tas istorijas, kurios pretenduoja paaiškinti visų kitų istorijas ir pasakyti, kaip yra iš tikrųjų [3]. Postmoderni kultūra daugiau nebetiki tokiais metapasakojimais - nesvarbu, ar jų autoriai būtų marksistai, racionalistai ar krikščionys. Tai reiškia, kad nėra dominuojančio pasakojimo, kuris paveiktų kultūrą. Liotardas tikisi tokio gyvenimo būdo, kuris sveikintų „gentinę" įvairovę. Laisvė jam reiškia tai, kad kiekvienas gali papasakoti ir vaidinti savo istoriją arba pasakojimą. Postmoderniame pasaulyje realybė suskyla į nesuskaitomą daugybę pasakojimų ir ženklų sistemų.
Anot Žano Bodrijaro (Jean Baudrillard), televizoriaus ekranas yra tinkamiausia metafora apibūdinti postmoderniajai kultūrai. Nutapyto paveikslo nekintamumą pakeičia televizija - elektroninis mirgančių vaizdų laukas. Televizija yra „pasaulis nuo tikrovės atitrūkusių simuliacijų, kurios cirkuliuoja ir keičiasi nesibaigiančioje, neapibrėžtoje tėkmėje" [4]. Vienas ryškiausių šito pavyzdžių yra muzikiniai vaizdo klipai, kuriuose praeities ir dabarties vaizdai, sapnai ir pabudimas nepaliaujamai maišosi, neleisdami dominuoti vienam vaizdui, kuris galėtų būti kaip aiškinamasis raktas visumai.
Teologija nėra atspari ją supančios kultūros įtakai. Nemažai teologų kaip reikiant pasidarbavo kurdami hermeneutinę, arba postmoderniąją, teologiją. Deividas Treisis (David Tracy) modernumą sieja su įsitikinimu, kad žmogiškasis subjektas yra racionalus ir gali pasiekti pažinimą bei suvokti tiesą. Tačiau toks Apšvietos amžiaus „tikėjimas" dabar priėjo liepto galą. Treisis, kaip ir kiti postmodernizmo mąstytojai, pripažįsta ribotą ir subjektyvią viso žmonijos pažinimo prigimtį. Aiškinimas yra būtinas dėl kalbų ir istorijų daugybės bei jų nevienareikšmiškumo. Nors visas pažinimas yra aiškinimas, Treisis mano, kad modernumo pabaigą ištvėrė kuklesnė racionalumo forma - pokalbis. Pokalbyje žmogus gerbia kito aiškinimą taip pat kaip ir savąjį. Racionalumas yra menas kalbėtis apie tekstus; racionalumas yra hermeneutinis. Pasak Treisio, religija čia atlieka neįkainojamą paslaugą: jos objektas - Transcendentalusis - tai nuolatinis priminimas, kad mūsų mėginimai pažinti visuomet bus netobuli. Religija mums primena, kad nė vienas neturi teisės dominuoti pokalbyje arba jį užbaigti. Treisiui tai reiškia, jog krikščionis teologas negali pretenzingai manyti, kad krikščionių metapasakojimas - Evangelija - yra pranašesnis už kitų religijų pasakojimus. Hermeneutikos užeigoje absoliutams vietos nėra [5].
Donas Kupitas (Don Cupitt) taip pat sveikina modernumo ir jo transcendentinės racionalios tvarkos mito pabaigą. Kupito nuomone, postmodernizmas reiškia, kad nustojama tikėti bet kokia absoliučia Pradžia ar Pabaiga, Priežastimi arba Antgamtine Būtybe. Augustino pasaulis, kuriame viskas yra ženklas kažko amžino, stovėjo aukštyn kojom. Arba dar geriau - tas pasaulis buvo lėkštas. Kupitas rašo:
„Aiškindami einame ne nuo ženklo tiesiogiai prie jo žymimo daikto, bet netiesiogiai nuo ženklo prie ženklo [6]. Pastovių požiūrų pabaiga ir nepastovių prasmių viešpatavimas reiškia, kad žmonės tampa laisvi kurti: „Krikščionybę mes turime iš naujo įsivaizduoti, iš naujo išrasti tikėjimą savo laikmečiui" (p. 2).
Teologija, kaip ir poezija, turi sukurti prasmingą pasaulį iš nieko. Kūrimas ex nihilo - tai teologo, o ne Dievo darbas. Pasaulėžiūros yra vaizduotės kūriniai. Moderni metafizika buvo tik pretenzinga poezija.
Tačiau jei būsime sąžiningi, turėtume paklausti: ar iš tiesų galime tikėti savo išgalvotomis fikcijomis? Galų gale vaizduotės vizijos gali kilti tiek iš proto, tiek iš beprotybės, ir kas pasakys, kuri yra kuri?
Vienas iš kultūros tikslų yra pažinimo, kūrybinių pasiekimų ir vertybių išsaugojimas. Tie, kurie įneša indėlį kultūrai, tiki, kad yra prasmė, kurią verta perduoti kitiems. Bet Kupitas abejoja, ar kultūra iš tikrųjų išreiškia amžinas tiesas. Ir filosofija, ir teologija skelbėsi mokančios tiesos, o krikščionybėje bažnyčia dažnai vykdė kultūrinę hegemoniją: „Dievas buvo absoliučiai Visažinis, amžino pažinimo ir vertybių garantas bei priebėga nuo paprasčiausių atsitiktinumų, kurių žmonėms reikia, kad gyvenimas būtų vertingas" (p. 84). Postmodernizmo apaštalo Kupito nuomone, Dievo naudojimas kultūrinėms normoms įteisinti yra neteisėtas. „Kalba ir aiškinimas yra be pradžios ir be pabaigos, nes atmeta idėjas apie pirminius neginčytinus principus ir galutines tiesas" (p. 88).
Ironiška, tačiau Kupito kultas ir „hermiška" kultūra veda prie pačios kultūros idėjos sunaikinimo. Galiausiai jis turi padaryti išvadą, kad nėra nieko verto išsaugoti. Bet koks pastovumas apsunkintų jo laisvę be paliovos kurti savo iškreiptą pasaulį. Hermeneutikos kultūra yra nevaržomas žaidimas, kur viskas iškraipoma, verčiama aukštyn kojom, rodoma išvirkščiai. Hermio kulto gerbėjai gyvena žaisdami maištingą aiškinamąjį žaidimą; jų garbinimas nėra nei dvasioje, nei tiesoje, bet karnavališkame lengvabūdiškume [7].
Teologija ir kritiška kultūros rekonstrukcija
Kritiška kultūros hermeneutika pirmiausia turi atidengti tikrąjį civilizacijos veidą. Teologinė šiuolaikinės kultūros kritika atskleidžia, kad už postmodernios kultūros slypinti „įgyvendinta religija" yra Hermio, sparnuoto pasiuntinio, mistinių doktrinų dievo ir vagių globėjo, religija. Šioje religijoje tikėjimas švenčiamas, o ne išpažįstamas, nėra jokios autorizuotos tikrovės versijos, tėra tik aiškinimas. Postmodernizmą reiktų suprasti kaip visų tikinčiųjų kunigystę, atmetant patį tikėjimo tekstą.
Jeigu Autorius miręs, ar nebelieka ir visų kitų autoritetų? Nebūtinai. Postmoderniame pasaulyje visų tikinčiųjų kunigystė veda prie masinės kultūros. Masinėje kultūroje autoritetu tampa populiari nuomonė. Julianas Hartas (Julian Hartt) masinę kultūrą apibūdina kaip „populiarių skonių ir įsitikinimų išaukštinimą iki neginčijamo dominavimo virš visų svarbiausių mūsų civilizacijos veikimo ir minties būdų" [8]. Kaip tokią kultūrą galima kritikuoti arba reformuoti? Hartas susirūpinęs, jog bažnyčia prarado pranašišką balsą: „Populiari krikščionybė greitai taps visiškai homogenizuota. Jai labiau būdingas religingumas, o ne tikėjimas, linksmumas, o ne meilė, noras, o ne viltis, nuomonė, o ne tiesa" [9]. Krikščioniška masinės kultūros kritika turi prasidėti nuo bažnyčios, nuo tikėjimo namiškių.
Hermeneutikos kultūroje teologijos dabar reikia labiau nei kada nors anksčiau - netgi bažnyčioje. Tačiau ką gali pasiūlyti teologija? Kaip ji turėtų reaguoti į pasakojimų, tekstų ir ištisų kultūrų dekonstrukciją? Teologija privalo imtis kultūros rekonstrukcijos. Teologija turi padėti intelektualinius pamatus praktikuojamai biblinei religijai. Ji turi tarnauti aiškintojų bendruomenei, kuri tiki, jog Biblija liudija apie Dievo veiksmus pasaulyje ir Jo Žodyje - Jėzuje Kristuje. Biblinis aiškinimas tarp mūsų amžiaus griuvėsių yra geriausia priemonė atstatyti kultūros sienas, kurios iš pradžių buvo statomos pagal Knygą.
Biblinių aiškintojų bendruomenė, žinoma, yra bažnyčia. Bažnyčia - tai hermeneutinė bendruomenė, aiškintojų bendruomenė, įkurta pagal Žodį ir atgaivinta Dvasios. Iš tiesų Dvasia yra galinga jėga, kuri apreiškia Žodį ir padaro jį efektyvų. Hermeneutika, kaip jau minėjau, apima ne tik teksto reikšmės paaiškinimą, bet ir jos pritaikymą. Nepakanka paaiškinti, ką tekstas reiškė kažkada; reikia iššifruoti, ką jis reiškia šiandien. Reikšmė turi būti pritaikyta - bažnyčiai, pasauliui, sau. Hermeneutika plačiąja žodžio prasme yra susijusi ne tik su žodžio „klausymusi", bet ir jo „vykdymu". Bet svarbiausias Biblijos aiškinimas yra mūsų gyvenimo būdas. Mes pritaikome teksto reikšmę, kai įsileidžiame jo pasaulį į savąjį, kai imame praktikuoti teksto puslapius. Mes pritaikome teksto reikšmę savo gyvenimui, kai pagal tekstą gyvename. Mūsų atsakas į tekstą yra jo „gyvosios reikšmės" atskleidimas.
[1] Skotas Lešas (Scott Lash) mano, kad postmodernizmas - tai tam tikra kultūros rūšis, kurią galima apibūdinti sociologiškai. Anot jo, modernioje kultūroje dar buvo galima atskirti teorinę, etinę ir estetinę sritis, o postmoderniąjai kultūrai charakteringa „de-diferenciacija". Postmodernizme ribos tarp teorijos, moralės ir estetikos pradeda nykti, kaip ir riba tarp realybės ir jos reprezentavimo. Žiūr. jo Sociology of Postmodernism (London: Routledge, 1990), p. 9-13.
[2] John Caputo, Radical Hermeneutics: Repetition, Deconstruction and the Hermeneutic Project (Bloomington: Indiana University Press, 1987), p. 6.
[3] Žr. Jean-Francois Lyotard, The Postmodern Condition: A Report on Knowledge (Manchester, U.K.: Manchester University Press, 1984).
[4] Jean Baudrillard, cituojamas Steven Connor (Styveno Konoro), Postmodernist Culture: An Introduction to Theories of the Contemporary (Oxford: Blackwell, 1989), p. 168.
[5] Žr. David Tracy, Plurality and Ambiguity: Hermeneutics, Religion, Hope (San Francisco: Harper & Row, 1987).
[6] Don Cupitt, The Long-Legged Fly: A Theology of Language and Desire (London: SCM Press, 1987), p. 21. Tolesnės nuorodos bus įterptos tekste.
[7] Žr. Nathan Scott, "The House of Intellect in an Age of Carnival: Some Hermeneutical Reflections," The Whirlwind in Culture: Frontiers in Theology, ed. Donald W. Musser and Joseph L. Price (New York: Meyer-Stone, 1988), p. 39-54, ypač p. 42.
[8] Hartt, Christian Critique, p. 391.
[9] Ibid., p. 394.
Nuotr. G. Tumulio
Gerai surežisuotas pasaulis? (V)