Homoseksualinės partnerystės? (III)

Homoseksualių krikščionių nepatenkina biblinis mokymas apie žmogišką lytiškumą ir heteroseksualinės santuokos įsteigimą. Norėdami apginti homoseksualinių partnerysčių teisėtumą, jie iškelia jam aibę prieštaravimų.


Ginčas dėl Šventojo Rašto ir kultūros

Tradiciškai vyrauja nuomonė, kad Biblija smerkia visus homoseksualinius veiksmus. Bet ar šiuo klausimu Biblijos autoriai yra patikimi vadovai? Ar jų horizontų nesiaurino jų pačių patirtis ir kultūra? Kultūros argumentas paprastai įgyja vieną iš dviejų formų.

Pirma, Biblijos autoriai esą ėmėsi jų pačių interesus atitinkančių klausimų, o jie buvo visai kitokie nei mūsų. Sodomos ir Gibėjos istorijose jiems rūpėjo arba senovės Artimųjų Rytų svetingumo papročiai, kurie dabar yra pasenę, arba (jei nuodėmė išvis buvo lytinio pobūdžio) itin neįprastas homoseksualinio grupinio prievartavimo reiškinys. Kunigų knygos įstatymuose rūpinamasi pasenusiais vaisingumo ritualais, tuo tarpu Paulius neva kalbėjęs apie ypatingus graikų pederastų seksualinius polinkius. Visa tai taip antikvariška. Biblijos autorių įsikalinimas savo kultūrose paverčia jų mokymą šiuo klausimu netinkamą.

Antroji, ir papildanti pirmąją, kultūros problema yra ta, kad Biblijos autoriai nesiėmė mūsų klausimų. Taigi problema yra ne tik Šventojo Rašto mokymas, bet ir jo tyla. Paulius (jau nekalbant apie Senojo Testamento autorius) nieko nežinojo apie pofroidistinę psichologiją. Jie niekad negirdėjo apie „homoseksualinį palinkimą“, jie žinojo tik apie tam tikras praktikas. Jiems būtų nesuprantamas skirtumas tarp „inversijos“ ir „perversijos“. Jiems tiesiog niekad net neatėjo į galvą mintis, kad du vyrai ar dvi moterys gali įsimylėti vienas kitą ir suformuoti pasižyminčius didžiu atsidavimu, pastovius santykius, palyginamus su santuoka. Taigi kaip buvo išlaisvinti vergai, juodaodžiai ir moterys, taip seniai pavėlavęs yra „gėjų išlaisvinimas“.

Jei vienintelis biblinis mokymas šiuo klausimu būtų randamas tik draudžiančiuose tekstuose, būtų sunku atsakyti į šiuos prieštaravimus. Bet jei šie tekstai matomi sąryšyje su dieviškuoju santuokos įsteigimu, turime visuotinai pritaikomą dieviškojo apreiškimo principą. Jis tiko ir senovės Artimųjų Rytų, ir pirmojo amžiaus graikų-romėnų pasaulio kultūrinėms situacijoms, lygiai taip tinka ir šiuolaikiniams seksualiniams klausimams, apie kuriuos senovės tautos nieko nežinojo. Argumentas, kodėl turi būti smerkiamos ir šiuolaikinės homoseksualinės partnerystės, išlieka tas pats - būtent todėl, kad jos nesuderinamos su Dievo sukurta tvarka. Ir kadangi ta tvarka (heteroseksualinė monogamija) nustatyta sukūrimo, o ne kultūros, ji galioja ir nuolatos, ir visur. Negali būti jokio „išlaisvinimo“ iš Dievo sukurtų normų; tikrasis išlaisvinimas ateina tik jas priimant.

Ginčas dėl sukūrimo ir prigimties

Ne kartą esu skaitęs ar girdėjęs taip tvirtinant: „Esu gėjus, nes Dievas mane tokį sukūrė. Taigi homoseksualizmas turi būti kažkas gero, pozityvaus. Negaliu patikėti, kad Dievas būtų sukūręs žmones homoseksualius, o paskui paneigęs jiems teisę į seksualinę saviraišką. Todėl aš linkęs priimti ir iš tikrųjų džiaugtis tuo, koks esu sukurtas“. Arba vėl: „Galite sakyti, kad homoseksualinė praktika yra prieš prigimtį ir normalumą; bet ji nėra prieš mano prigimtį ir man nė trupučio nėra nenormali“. Prieš porą dešimtmečių Normanas Pitengeris (Pittenger) visai nuoširdžiai naudojo šį argumentą. Jis rašė, kad homoseksualus asmuo „nėra nenormalus asmuo su nenatūraliais troškimais ir įpročiais“. Priešingai, „heteroseksualiai orientuotas asmuo elgiasi natūraliai, kai jis elgiasi heteroseksualiai, o homoseksualiai orientuotas asmuo elgiasi lygiai natūraliai, kai jis veikia pagal savo bazinį, esminį homoseksualinį troškimą ir stimulą“.

 Kiti tvirtina, kad homoseksualinis elgesys yra „natūralus“, kadangi: a) daugeliui primityvių visuomenių jis gana priimtinas; b) kai kurių priešakinių civilizacijų (pavyzdžiui, senovės Graikijos) jis buvo net idealizuojamas ir c) jis gan paplitęs tarp gyvūnų. Dr. Dž. Vestas (West), kuris apie tai praneša, eina toliau ir cituoja dr. F. A. Byčą (Beach), gyvūnų seksualumo ekspertą, kuris dėl gyvūnų homoseksualinio elgesio sako, kad apibūdinti žmogaus homoseksualinį elgesį kaip „nenatūralų“ reiškia „nukrypti nuo faktų“.

 Bet šie argumentai išreiškia itin subjektyvų požiūrį į tai, kas yra „natūralu“ ir „normalu“. Neturėtume priimti Normano Pitengerio tvirtinimo, kad „nėra jokių amžinų normalumo ir natūralumo matų“ (ten pat). Taip pat negalima sutikti, kad gyvūnų elgesys būtų pavyzdys žmogaus elgesiui! Nes Dievas sukūrimu nustatė sekso ir santuokos normą. Tai buvo pripažinta jau Senojo Testamento eroje. Taigi lytiniai santykiai su gyvuliu buvo draudžiami, nes „tai iškrypimas“ (Kun 18,23), kitaip tariant, prigimties laužymas ar painiava. Čia numanomas „prigimtinės teisės“ buvimas.

 Tą pačią sampratą aiškiai turėjo galvoje Paulius Laiške romiečiams, 1-ame skyriuje. Rašydamas apie moteris, kurios „prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai“, ir apie vyrus, „pametusius prigimtinius santykius“, žodžiu „prigimtis“ (physis) jis norėjo nurodyti natūralią dalykų tvarką, kurią nustatė Dievas (žr. taip pat ir Rom 2,14. 27 ir 11,24). Todėl Paulius smerkė ne iškreiptą elgesį heteroseksualių žmonių, kurie veikė prieš savo prigimtį, o bet kokį žmogišką elgesį, kuris yra prieš „prigimtį“, tai yra prieš Dievo sukurtą tvarką.

Ginčas dėl santykių kokybės

Krikščionių lesbiečių ir gėjų judėjimas skolinasi iš Šventojo Rašto tiesą, kad meilė yra didžiausias dalykas pasaulyje (taip ir yra), o iš 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio „naujosios moralės“ ar „situacinės etikos“ - supratimą, kad meilė yra pakankamas kriterijus spręsti apie kiekvienus savitarpio santykius (tai nėra teisinga). Tačiau šis požiūris šiandien pergalingai žengia pirmyn.

 Knygoje Laikas sutikti (Time for Consent) N. Pitengeris išvardija, jo manymu, šviesias tikrai meile grįstų santykių savybes. Tai: 1) įsipareigojimas (kiekvieno laisvas atsidavimas kitam); 2) davimo ir gavimo abipusiškumas (dalijimasis, kuriame kiekvienas kitame randa savąjį Aš); 3) švelnumas (jokios prievartos ar žiaurumo); 4) ištikimybė (pasiryžimas santykiams iki gyvos galvos); 5) viltingumas (kiekvieno tarnavimas kito brandai) ir 6) susivienijimo troškimas.

Tad jei homoseksualiniai santykiai, dviejų vyrų ar dviejų moterų, pasižymi šiomis meilės ypatybėmis, argi jie neturi būti priimami kaip geri ir neatmestini, o ne kaip blogi? Nes jie gelbsti nuo vienišumo, savanaudiškumo ir lytinio nepastovumo. Jie gali būti tokie pat turtingi ir reikalaujantys atsakomybės, išlaisvinantys ir veiksmingi, kaip ir heteroseksualinė santuoka.

 Bet Biblijai ištikimas krikščionis negali priimti prielaidos, kuria remiasi šis argumentavimas, - būtent kad meilė yra vienintelis absoliutas, kad ji panaikina bet kokį moralinį įstatymą ir kad kas tik atrodo suderinama su meile, ipso facto yra gerai, neatsižvelgiant daugiau į nieką. Taip negali būti. Nes meilei reikalingas įstatymas, kuris jai vadovautų. Pabrėždamas meilę Dievui ir artimui kaip du didžiuosius įsakymus, Jėzus ir jo mokiniai neatsisakė visų kitų įsakymų. Priešingai, Jėzus sakė: „Jei mylite mane, laikysitės mano įsakymų“, o Paulius rašė: „Meilė yra įstatymo pilnatvė“ (plg. Jn 14,15; Rom 13,8-10).

 Taigi tai, kad santykiai nurodo meilės buvimą, yra svarbus, tačiau nėra savaime pakankamas kriterijus patvirtinti jų autentiškumui. Pavyzdžiui, jei meilė būtų vienintelis matas, nebūtų jokių prieštaravimų poligamijai, nes poligamistas, be abejo, galėtų turėti su keliomis žmonomis santykius, atspindinčius visas šešias dr. Pitengerio nurodytas savybes. Arba leiskite pateikti geresnį pavyzdį, paimtą iš mano paties ganytojiškos patirties. Ne sykį atsitiko, kai vedę vyrai man prisipažindavo, kad jie įsimylėjo kitą moterį. Kai aš švelniai juos atkalbinėjau, jie atsakydavo maždaug tokiais žodžiais: „Taip, sutinku, aš jau turiu žmoną ir šeimą. Bet šie nauji santykiai yra tikras dalykas. Mes sukurti vienas kitam. Mūsų meilė vienas kitam turi kokybę ir gelmę, anksčiau mūsų niekad nepažintą. Tai turi būti teisinga“. Bet aš turėjau pasakyti, kad tai nėra teisinga. Nė vienas vyras nepateisinamas, kai laužo savo santuokinį susitarimą su žmona tuo pagrindu, kad jo meilė kitai moteriai kokybiškai turtingesnė. Meilės kokybė nėra vienintelis kriterijus, kuriuo būtų galima matuoti, kas yra gera ar teisinga.

 Panašiai aš neneigiu ir tvirtinimo, kad homoseksualiniai santykiai gali būti grįsti meile (nors a priori nematau, kaip jie gali pasiekti tą patį turtingumą, kaip kad Dievo nustatytas heteroseksualinis abipusiškumas). Tačiau jų meilės kokybės nepakanka jiems pateisinti. Iš tiesų, turiu pridurti, jog jie nesuderinami su tikra meile, nes jie nesuderinami su Dievo įstatymu. Mylintysis rūpinasi, kad jo mylimasis patirtų didžiausią laimę. O didžiausią žmogišką laimę rasime klausydami Dievo įstatymų ir valios, o ne sukildami prieš juos.

Ginčas dėl priėmimo ir Evangelijos

„Žinoma, - sako kai kurie žmonės, - heteroseksualinių polinkių krikščionių pareiga priimti homoseksualinių polinkių krikščionis.“ Paulius liepė mums priimti - iš tikrųjų nuoširdžiai priimti - vienas kitą. Jei Dievas ką nors priėmė, kas mes tokie, kad jį teistume (Rom 14,1 ir toliau)? Normanas Pitengeris eina toliau ir pareiškia, jog tie, kurie nepriima homoseksualinių polinkių žmonių, visiškai nesuprato Evangelijos. Dievo malonę gauname ne todėl, kad esame geri ir išpažįstame savo nuodėmes, mano jis; yra kaip tik priešingai. „Pirmiausia visada ateina Dievo malonė... Jo atlaidumas pažadina mūsų atgailą.“ Jis net cituoja giesmę „Toks jau esu, be jokio pasiteisinimo“ ir priduria: „Kristaus Evangelijos visa esmė yra tai, kad Dievas mus myli ir priima tokius, kokie esame“.

 Tačiau tai labai supainiotas Evangelijos pristatymas. Dievas iš tiesų priima mus „tokius, kokie esame“, ir neturime pirma pasitaisyti ir tapti geri, iš tikrųjų ir negalime. Bet jo „priėmimas“ reiškia, kad jis visiškai ir dosniai atleidžia visiems, kurie gailisi ir tiki, o ne kad dovanoja ir tolesnį mūsų buvimą nuodėmėje. Ir vėl teisinga, kad turime priimti vienas kitą, bet tik kaip drauge atgailaują nusidėjėliai ir drauge keliaują maldininkai, bet ne kaip nuodėmės draugai, pasiryžę palaikyti savo nuodėmingumą. Nei Dievas, nei Bažnyčia nežada mūsų priimti, jeigu užkietiname širdis prieš Dievo žodį ir valią. Tuomet mums lieka tik teismas.

Pabaigos žodis

Viso biblinio apreiškimo šviesoje homoseksualizmas pasirodo ne kaip galimas variantas plataus normalumo spektro ribose, bet kaip nukrypimas nuo Dievo normos. Todėl homoseksualiai orientuotus žmones turėtume paraginti susilaikyti nuo homoseksualinių praktikų ir santykių. (Juk galime skirti homoseksualinę orientaciją, už kurią jos ištiktas paprastai neatsako, ir homoseksualinius veiksmus, už kuriuos jis net labai atsakingas). Netvirtinu, jog tai lengva - ypač mūsų laikų apsėdimas seksu, atrodo, padaro susilaikymą neįmanomą. Greta savitvardos, iš esmės laikau įmanomą ir lytinio polinkio pakeitimą. Ar galime to tikėtis, žinoma, labai daug priklauso nuo to, kokia, mūsų vertinimu, homoseksualizmo priežastis. Šiuo klausimu pritariu mokslininkei Elizabetai Moberli (Moberly), kuri priėjo prie išvados, kad „homoseksualinį polinkį sukelia ne genetinė predispozicija, ne hormonų disbalansas ir ne anomalus mokymosi procesas, o sunkumai vaiko ir jo tėvų santykiuose, visų pirma pirmaisiais gyvenimo metais“. Jei kaip pagrindinė homoseksualizmo priežastis gali būti santykių su tos pačios lyties vienu iš tėvų trūkumas, tada tinkamas sprendimas, pasak Moberli, būtų „santykių su savo lyties asmenimis poreikių patenkinimas, atmetant seksualinį aktyvumą“.

 Čia reikalingi gilūs, patvarūs, aseksualiniai santykiai su tokios pat lyties žmonėmis, ypač krikščioniškoje bendruomenėje. Nes homoseksualistas iš esmės yra be galo vienišas žmogus. Kaip ir visi kiti, jis trokšta abipusės meilės, asmeninio tapatumo ir vientisumo. Meilė yra sykiu pagrindinė problema, didysis poreikis ir vienintelė tikra sprendimo galimybė, arba „terapija“. Deja, savo istorijoje Bažnyčia dažniausiai neparodė tos meilės homoseksualiam žmogui. Homoseksualizmo nuodėmės atmetimas tapo nusidėjėlio nepriėmimu, net panieka ir priešiškumu jam (homofobija). Tik tada, kai krikščionys nusigręš nuo priešiškumo homoseksualistams, jie turės teisę iš pastarųjų reikalauti atsisakyti aktyvaus homoseksualinio gyvenimo būdo. Bendruomenė neturi tylėti dėl Dievo normos peržengimo, bet ji turi sukurti pripildytą meilės ir atjautos bendriją, kuri priima homoseksualistą kaip asmenį. Juk tikroji meilė visiškai suderinama su moralinių kriterijų išsaugojimu.

Versta iš: Sott. J. Issues Facing Christians Today. - HarperCollins, 1990
Vertė Zigmantas Ardickas
www.prizme.lt