.jpg)
Darbo vietoje jis dažniausiai nutylėdavo apie savo įsitikinimus, tačiau šiandien jo liudijimas apie tikėjimą tapo žinomas milijonams skaitytojų. Daugelyje savo raštų C.S. Lewis kalba apie kelią pas Dievą. Tad koks yra išganymas pagal C.S. Lewisą? Pamėginkime atsakyti į šį klausimą.
Gyvenimas, darbai ir pažiūros
C.S. Lewis žinomas kaip anglų literatūrologas, novelistas ir krikščionybės apologetas. Gimęs Šiaurės Airijoje, Belfaste, nuo 1924 m. jis dėstė klasikinę anglų literatūrą Oksfordo Magdalenos koledže (1925-1954). Rašytojas atsivertė 1920 m. iš pradžių į teizmą, po to į krikščionybę ir vadino save teistu empiriku - protu priėjusiu prie išvados apie Dievo egzistavimą.
Savo autobiografiniuose veikaluose „Piligrims Regress: An Allegorical Apology for Christianity, Reason, and Romanticizm" (1933) ir „Surprised by Joy" (1955) jis laikosi „sehnsucht" koncepcijos, t.y. begalybės ar amžinybės troškimo kaip motyvuojančio faktoriaus savo atsivertime - šio jausmo pagrindu jis ir kuria savo apologetiką. C.S. Lewiso teologiniai raštai išgarsėjo dėl stiliaus aiškumo, skaidrumo ir loginės įtaigos. „Miracles: A Preliminary Study" (1947; red.1960) („Stebuklai") ir „Problem of Pain" (1940) („Kančios problema") - patys žinomiausi jo krikščioniškos apologetikos darbai. „Abolition of Man" (1943) („Žmogaus panaikinimas") - tai filosofinis veikalas, pateikiantis moralinio ir prigimtinio įstatymo įrodymus. „Screwtape Letters" (1943) („Kipšo laiškai") ir „Great Divorce" (1946) („Didžiosios skyrybos") - fantastinės novelelės, mėginančios tyrinėti pagundymo prigimtį ir atpirkimo patirtį. Lewiso raštai pasižymi aukštu kalbos lygiu ir mito svarba - jo mitopoetiniai darbai tapo klasika. Mitas, anot jo, yra transcendentinė tiesos kalba, neišreiškiama racionalia terminologija, bet galinti pažadinti skaitytojo vaizduotę [2]. C.S. Lewiso draugas Garry Friesenas yra pasakęs: „ C.S. Lewis tapo viskuo visiems savo skaitytojams". Duncanas Sprague pastebi, kad vaiko širdžiai jis sukūrė Narniją ir liūtą Aslaną, mokslinės fantastikos mėgėjams - Perelandrą su Ransomu, filosofui ir teologui jis kalba apie skausmo problemą, stebuklus, krikščionybės doktrinas ir filosofiją. Mitų gerbėjams jis kuria mitus, su kenčiančiaisiais dalinasi apie sielvartą ir maldą, besižavintiems ritmu ir rimu jis rašo poeziją, susirūpinusiems apie gyvenimą po mirties - apie dangų, pragarą ir velnio klastas [3].
Lewis yra eklektiškas mąstytojas - jo darbuose atsispindi ne tik Dantė, Spenceris, Miltonas, bet ir šiuolaikiniai rašytojai - George MacDonaldas, G.K. Chestertonas, jaučiama ir jo draugų - Charles Williamso ir J. R.R. Tolkieno įtaka. C.S. Lewiso teologija yra ortodoksali ir praktinė, empiriška ir grįsta žmogaus gyvenimiška patirtimi [4]. C.S. Lewis kritiškai vertina tiek natūralistinį, tiek teistinį determinizmą [5], kurio laikėsi, pavyzdžiui, Liuteris, Jonathanas Edwardsas, ir buvo aiškus laisvos valios, apsisprendimo teorijos [6] šalininkas. Jis, kaip ir Tomas Akvinietis, buvo įsitikinęs, kad patys žmonės nulemia savo gyvenimą savo pačių apsisprendimu ir nėra jokių apriorinių veiksnių, galinčių jį veikti; tad išgelbėti bus visi, kurie pasirenka Išgelbėjimą. Šiuo požiūriu, žmogaus veiksmai priklauso tik nuo jo paties. Kaip ir kiti apsisprendimo teorijos šalininkai, C.S.Lewis sutinka, kad aplinka ir paveldimumas veikia žmogaus elgesį, tačiau neigia, kad šie faktoriai yra viską nulemiantys. Negyvi daiktai nesikeičia be išorinio poveikio, bet gyvi yra gabūs nukreipti savo veiksmus [7]. Pateiksiu tokio jo samprotavimo pavyzdį:
<...> jei Dievas numatytų mūsų ateities veiksmus, būtų labai sunku suprasti, kaip galime būti laisvi jų neatlikti. Bet, tarkim, kad Dievas yra už ir virš laiko linijos. Tada tai, ką mes vadiname „rytoj", Jam matoma taip pat kaip ir tai, ką mes vadiname „šiandien". Visos dienos Dievui yra „dabar". Jis ne prisimena, ką jūs darėte vakar, o tiesiog mato jus tai darantį: nes, nors jums rytojaus dar nėra, Jam jis yra. Juk jūs nematote, jog jūsų veiksmai šią akimirką yra mažiau laisvi todėl, kad Dievas žino, ką darote. Lygiai taip Jis žino ir jūsų rytojaus veiksmus - nes Jis jau yra rytdienoje ir gali tiesiog stebėt jus. Tam tikra prasme Jis nežino jūsų veiksmo, kol jo neatlikote; bet kita vertus, momentas, kada juos atliksite, Jam jau yra „dabar" [8].
Išganymo teologija
Vargu, ar įmanoma tiksliai „suklasifikuoti" C.S. Lewiso teologines pažiūras, dėstant jas į sistematinės teologijos stalčiukus, juo labiau, kad pats rašytojas, atrodo, savęs net nelaikė teologu ir kukliai vertino savo sugebėjimus šioje srityje:
„Nuo to laiko, kai tapau krikščionimi, man atrodo, jog geriausia, gal ir vienintelė, paslauga, kurią galėčiau suteikti savo netikintiems kaimynams, - aiškinti ir ginti tą tikėjimą, kuris visais laikais buvo bendras beveik visiems krikščionims. Taip manyti turėjau keletą priežasčių. Pirmiausia dalykai, skiriantys krikščionis vienus nuo kitų, apima „aukštosios" teologijos ar netgi sudėtingus Bažnyčios istorijos klausimus, kuriuos galėtų išspręsti tiktai puikūs žinovai. Mano protui tai būtų per didelis kąsnis ir, užuot padėjęs kitiems, pats turėčiau šauktis pagalbos" [9].
Nepuoselėdamas didelių ambicijų kaip teologas, vis dėlto C.S. Lewis negalėjo apseiti be teologijos. Jo įsitikinimu, „doktrinos nėra Dievas, o tik savotiškas žemėlapis, paremtas patyrimais šimtų žmonių, tikrai išgyvenusių susitikimą su Dievu" [10]. Norėdami kur nors nuvykti, anot jo, be šio žemėlapio neapseisime, ypač šiais laikais:
„Kitaip tariant, teologija yra praktiška, ypač dabar. Seniau, kai buvo mažiau švietimo ir diskusijų, galbūt buvo įmanoma išsiversti su keletu paprastų sampratų apie Dievą. Bet dabar to neužtenka. Kiekvienas skaito, kiekvienas girdi diskutuojant. Vadinasi, jei jūs nesidomite teologija, tai nereiškia, kad neturite jokios Dievo sampratos. Tiesiog jūs turite daug klaidingų sampratų - blogų, supainiotų, pasenusių. Nes labai daug Dievo sampratų, kurios šiandien pateikiamos kaip naujos, paprasčiausiai yra prieš daugelį šimtmečių rimtų teologų tyrinėtos ir atmestos. Pasitenkinti populiaria šiuolaikinės Anglijos religija yra atsilikimas - tarsi tikėti, kad žemė plokščia" [11].
C.S. Lewiso ranka braižytas teologijos „žemėlapis" atskleidžia autoriaus krikščioniškus įsitikinimus, bet tuo pat metu yra pilnas staigmenų ir netikėtumų. Jame atrandame ne tik krikščionims svarbias tiesas, ortodoksalų požiūrį į Trejybę ir Kristaus dievystę, bet ir kai ką daugiau, kas nustebina ir sudomina ieškoti toliau, tarsi stovėtum prie stebuklingos drabužių spintos... C.S. Lewiso, literatūros profesoriaus, teologija nesistemiška ir labiau primena teologinių koncepcijų tyrimą, kuriame dažnai svarstoma, o kai kuriuose darbuose pasitelkiamas mitas, transcendentinė tiesos kalba, žadinanti skaitytojo vaizduotę [12]. Vis dėlto pamėginkime žvilgterėti, kaip C.S. Lewis suprato išganymą.
Reikėtų pasakyti, kad nei to meto liberalūs, nei konservatyvūs teologai C.S. Lewiso negalėjo laikyti „saviškiu". Liberalams kliuvo C.S. Lewiso kritiškas nusistatymas jų puoselėto biblinio kriticizmo atžvilgiu, o konservatorius gąsdino jo požiūris į Biblijos neklystamumą. Atpirkimo teorijos atžvilgiu lieka neaišku, kokiai iš egzistuojančių teorijų [13] C.S.Lewis pritaria, nes, kaip teigia Jamesas Townsendas, Lewis sąmoningai vengė apsiriboti save viena iš jų: „Kristaus mirtis atpirko žmogų iš nuodėmės, bet aš negaliu pasakyti pagal kokias teorijas tai įvyko" [14]. Atpirkimas yra labai platus ir gilus, su niekuo nepalyginamas, sunkiai suvokiamas, tad kiekviena iš teorijų gali pabrėžti tik vieną ar kitą aspektą, bet negali paaiškinti viso atpirkimo [15] - manau, kad tai ir yra tokio atsargumo priežastis.
Į klausimą, ar gali krikščionis prarasti savo išgelbėjimą, laikydamasis arminianistinio požiūrio [16], C.S. Lewis atsakytų „taip" ir čia pat pridurtų (jau peržengdamas armianizmo ribas), kad išgelbėti gali būti ir nekrikščionys:
„Pasaulio nesudaro šimtaprocentiniai krikščionys ir šimtaprocentiniai nekrikščionys. Esama žmonių (ir labai daug), kurie pamažu nustoja buvę krikščionimis, bet vis dar vadinasi tuo vardu; kai kurie iš jų dvasininkai. Yra ir tokių, kurie pamažu tampa krikščionimis, nors jie dar taip savęs nevadina. Taip pat yra žmonių, nepriimančių viso krikščionybės mokymo apie Kristų, bet juos taip stipriai žavi Jo Asmenybė, kad jie Jam priklauso daug labiau, negu patys tai suvokia. Yra kitas religijas išpažįstančių žmonių, kuriuos slapta Dievo įtaka skatina susitelkti ties tais savo religijų elementais, kurie derinasi su krikščionybe - taip jie priklauso Kristui to nė nežinodami. Pavyzdžiui, geros valios budistas gali būti skatinamas vis labiau susitelkti prie budistinio mokymo apie gailestingumą ir į antrą planą nustumti kitas budizmo doktrinas (nors jis gali sakyti, kad tebetiki jomis)" [17].
„Aš negalėčiau patikėti, kad 999 religijos yra visiškai klaidingos ir yra tik viena teisinga. <...> Mes nesakome, kad visos kitos religijos yra visiškai klaidingos, bet tvirtiname, kad Kristuje viskas, kas yra teisinga kitose religijose priimama ir ištobulinama. <...> Mes žinome, kad niekas negali būti išgelbėtas be Kristaus; bet mes nežinome, ar gali būti per Jį išgelbėti tik tie, kurie pažįsta Jį" [18].
Savitas C.S. Lewiso požiūris kartais labiau primena katalikiškąją, o ne evangeliškąją teologiją. A.N. Wilsonas teigia, kad „jei atgimusio evangeliko ženklu laikytume jo atsidavimą Pauliaus laiškams, konkrečiai, išteisinimo per tikėjimą doktrinai, tuomet tik labai nedidelis skaičius atsivertusių krikščionių būtų mažau evangeliški nei Lewis". Jamesas Townsendas cituoja vieną metodistų tarnautoją, kuris knygos „Tiesiog krikščionybė" apžvalgoje priekaištauja autoriui, jog šis net nepamini išteisinimo tikėjimu - pagrindinės krikščioniškos doktrinos. Panašiai ir žymus evangelikų teologas J.I. Packeris pastebi, kad C.S. Lewis nepamini išteisinimo tikėjimu doktrinos, nors akivaizdžiai pritaria krikšto regeneracijos sampratai [19].
Tačiau C.S. Lewis daug kalba apie malonę. Jis įsitikinęs, kad mūsų kūne nėra nieko gero, ir kad esame išgelbėti tik iš malonės. Alegorijoje „Didžiosios skyrybos" autorius meistriškai atskleidžia Dievo malonės svarbą žmogaus išgelbėjime:
- Nagi, pažvelk į mane, - sudavė sau į krūtinę šmėkla (nepasigirdo jokio garso). - Visą gyvenimą žengiau tiesiai. Nesakau, kad buvau religingas, ir nemanau, kad neturėjau trūkumų, anaiptol. Bet visą gyvenimą stengiausi kaip galėdamas geriau, supranti? Stengiausi dėl kiekvieno, toks buvau žmogus. Niekada neprašydavau to, kas man nepriklausė. Jei norėdavau gerti, susimokėdavau, o jei imdavau algą, tai už atliktą darbą, aišku? <...> Nieko neprašau, tik kas man teisėtai priklauso. <...> Bet aš, kaip ir tu, turiu gauti tai, kas man teisėtai priklauso, supranti? <...> Neprašau niekieno, atsiprašant, meilės aukos.
- Tai prašyk. Tučtuojau. Prašyk Meilės aukos. Čia viskas duodama prašantiems ir niekas neperkama [20].
C.S. Lewis kalbėdavo, kad prieš įtikėjimą žmonės dažnai būna įsitikinę, jog turi kažką nuveikti ypatingo, tačiau krikščionybė pirmiausia sudaužo šį įsitikinimą, kad suprastume, jog pas Dievą nieko negalima užsidirbti. Jis laukia, kada pagaliau suprasime, kad esame nepajėgūs jokiems žygdarbiams, nors galime Jam atiduoti savo skolas. Anot C.S. Lewiso, pabudę iš miego, suvokiame savo bankrotą ir pasakome Dievui: „Tu turi tai padaryti. Aš pats to padaryti negaliu". Kristus mums dovanoja viską už dyką! [21] Kaip ir Liuteris, C.S. Lewis suvokia, kad be Dievo malonės jis yra apgailėtinas: „Savo šviesiausiais gyvenimo momentais aš ne tik negalvoju, koks esu puikus žmogus, bet suvokiu savo šlykštumą. Į kai kuriuos savo darbus galiu žiūrėti su pasibaisėjimu ir pasišlykštėjimu" [22].
Viename interviu C.S. Lewis sako, kad „nepakanka atsikratyti nuodėmių - turime tikėti į Tą, kuris iš jų gelbsti; nepakanka pripažinti, jog esame nusidėjėliai, turime tikėti Gelbėtoju, kuris mus gelbsti iš nuodėmių". Anot Williamo Lutherio White, C.S. Lewis laikėsi įsitikinimo, kad tikėjimas ir dvasinis gyvenimas yra Dievo malonės, o ne žmogaus moralinių pastangų vaisius [23]. Į klausimą, ar įmanoma gyventi teisingą, gerą gyvenimą be krikščionybės, rašytojas atsakė, kad krikščionybė išmokys jus tiesos, kad tai neįmanoma (net 24 valandas) savo moralinėmis pastangomis.
C.S. Lewis buvo paprastas ir ištikimas Anglijos bažnyčios narys, besilaikantis atokiai nuo bažnytinės politikos dalykų [24], bet ne nuo jos lankymo ir pagarbaus požiūrio į sakramentus. Jis pasisakė už krikšto regeneraciją (J.I. Packeris manė, kad iki kraštutinumo) bei brangino Komuniją. „Mano įsitikinimą apie sakramentus daugelis modernių teologų tikriausiai pavadintų magišku", - kažkur svarstė garsus anglikonas. Praėjus keleriems metams po savo atsivertimo, Lewis padarė, anot jo paties, patį sunkiausią sprendimą savo gyvenime - priėjo ausinės išpažinties. Po to, tai jis darė reguliariai [25].
Apibendrindamas C.S. Lewiso eschatologinę sampratą Richardas Cunninghamas teigė, jog šis tikėjo „skaistykla, dangumi, pragaru, antruoju atėjimu, kūno prisikėlimu ir teismu". Kadangi malda už mirusiuosius ir skaistykla yra vienas su kitu glaudžiai susiję dalykai, tad ir C.S. Lewis tikėjo malda už mirusiuosius ir po žmonos mirties už ją meldėsi, nors, kaip pats yra pasakęs, jo skaistyklos supratimas kitoks nei Romos katalikų. Anglikoniškoji Lewiso skaistykla reikalinga išgelbėtųjų apvalymui ir, be abejo, nieko bendro neturi su viduramžiškaja jos versija. Žinoma, kokia ji bebūtų, daugelis evangelikų tam prieštarautų ir teigtų, jog apvalymas buvo įvykdytas Kristuje ant kryžiaus (Hbr 1, 3; 9,15; 10, 2.17-18) [26].
Negalima nutylėti, kad C.S. Lewis vaizdingai rašė ir apie dangų, ir apie pragarą. Įsimintiniausia jo mintis šia tema yra ta, kad žmogus negali būti paimtas ar nusiųstas į pragarą, nes ten įmanoma patekti tik savo paties noru - pragaro durys, anot Lewiso, užsidaro iš vidaus. Šį principą iliustruoja „Didžiosios skyrybos", kuriose tik vienas autobuso keleivis pasirinko dangų, o daugelis kitų - kančią. C.S. Lewis tiki, kad nuodėmė susilauks teisingo atlygio, tačiau dvejoja, ar niūri realybė tikrai yra tokia, kokią žmonės yra linkę įsivaizduoti [27], kokiame pavidale (mentalinėje plotmėje ar realiame pomirtiniame pasaulyje) ji yra ir kaip ilgai tęsis. Nors tokio C.S. Lewiso požiūrio vėl neišeina priskirti prie tipiškai evangeliško, tačiau jis primena, kad Šventajame Rašte naudojama simbolinė kalba, pasakojant apie anapusinę tikrovę. Apie ją mums kalba ne tik „pragaro ugnis" (Mt 5, 22), bet ir „ugnis, kuri negęsta" (Mk 9, 43), „tamsybės" (Mt 8,12), „kirminas, kuris nemiršta" (Mk 9, 48), „verksmas ir dantų griežimas" (Lk 13, 28). Kai tokia terminų įvairovė, derėtų vengti kategoriškumo ir pernelyg nesupaprastinti niūrios anapusinės tikrovės [28].
Išvados
C.S. Lewiso teologinės pažiūros formavosi nepriklausomai nuo įvairių XX a. teologinės minties mokyklų ir judėjimų. Kaip asmenybė jis brendo savitame klasikinės literatūros, mitų ir išgyvenimų pasaulyje, kol galiausiai neeilinio savo talento dėka daugeliui tapo...tiesiog C.S. Lewis.
Jis pašventė savo talentą, kad parodytų pasauliui, kokia iš tiesų yra krikščionybė, ir todėl šiandien C.S. Lewisą skaito, priima ir net savinasi daugelis krikščioniškų denominacijų - nuo Romos katalikų iki protestantų, nuo konservatyvių baptistų iki charizminių sekmininkų, nuo liberalų iki fundamentalistų [29]. Galbūt ne su visais jo teologiniais įsitikinimais sutinkame, tačiau tikrai negalime nesutikti su tiesiog krikščionybe, kuria C.S. Lewis tikėjo ir gyveno.
Naudoti šaltiniai:
Evangelical Dictionary of Theology, edited by Walter A.Elwell, Baker Book House Company, 2005
Alister E.McGrath, Christian Theology, An Introduction, Blacwell publishing, 2001
Idėjų žodynas, Alma litera, 2001
C.S. Lewis, Tiesiog krikščionybė, Nova vita, 1999
C.S. Lewis, Didžiosios skyrybos, Katalikų pasaulis, 2003
C.S. Lewis, Kipšo laiškai, Katalikų pasaulis, 1996
C.S. Lewis, Keturios meilės, Katalikų pasaulio leidiniai, 2006
C.S. Lewis, Kančios problema, Katalikų pasaulio leidiniai, 2006
C.S. Lewis, Stebuklai, Verba vera, Kaunas, 2007
Clive Staples Lewis, Liūtas, burtininkė ir drabužių spinda, Katalikų pasaulis, 1997
Colin Duriez, Tolkienas ir C.S. Lewisas. Draugystės dovana, Katalikų pasaulio leidiniai, 2003
The complete C.S. Lewis signature classics, A Division of Harper CollinsPublishers, 2002
New Dictionary of Christian Apologetics, Inter-Varsity Press, Leicester, England, 2006
http://www.faithalone.org/journal/2000i/townsend2000e.htm
htt://www.leaderu.com/marshill/mhr02/lewis1.html
[1] http://www.faithalone.org/journal/2000i/townsend2000e.htm
[2] Evangelical Dictionary of Theology, 681 psl.
[3] htt://www.leaderu.com/marshill/mhr02/lewis1.html
[4] Evangelical Dictionary of Theology, 481 psl.
[5] Teorija, teigianti, kad žmogus neturi laisvos valios, nes jo veiksmai ir pasirinkimai yra iš anksto nulemti.
[6] Angliškai „self-determinizm"
[7] Evangelical Dictionary of Theology, 469-470 psl.
[8] C.S. Lewis, Tiesiog krikščionybė, 149 psl.
[12] Evangelical Dictionary of Theology, 681 psl.
[13] Pavyzdžiui: Išpirkos (Irenėjus), Patenkinimo (Anzelmas), Bausmės sukeitimo (J.Kalvinas), Moralinės įtakos (Abelaras) ir kt.
[14] http://www.faithalone.org/journal/2000i/townsend2000e.htm
[15] Evangelical Dictionary of Theology, 119 psl.
[16] Arminianizmas - priešinga predestinacijai teorija, teigianti, kad atleidimas ir amžinasis gyvenimas laukia visų, atgailaujančių ir tikinčių Jėzų Kristų.
[17] C.S. Lewis, Tiesiog krikščionybė, 177 psl.
[18] http://www.faithalone.org/journal/2000i/townsend2000e.htm
[20] C.S. Lewis, Didžiosios skyrybos, 29-30 psl.
[21] http://www.faithalone.org/journal/2000i/townsend2000e.htm
[22] Alister E.McGrath, Christian Theology, An Introduction, 433 psl.
[23] http://www.faithalone.org/journal/2000i/townsend2000e.htm
[27] Evangelical Dictionary of Theology, 395 psl.
[29] htt://www.leaderu.com/marshill/mhr02/lewis1.html
