.jpg)
Kai kurių konfesijų mokymas apie krikštą
- Evangelikų reformatų
Reformatų ir presbiterijonų sakramentų teologija jau gerai dokumentuota ir lietuvių kalba (AŠI, HK, VTI). Panašiai kaip liuteronų teologijoje, sakramentai taip pat artimai siejami su Žodžiu, laikomi paskelbto ir pamokslauto žodžio tąsa – regimuoju Žodžiu. Nyderlandų išpažinime rašoma, kad jie „pridėti prie Evangelijos žodžio“ tam, kad tai, ko esame mokomi per Žodį, būtų „aiškiau mūsų supratimui pateikta“ (33). Heidelbergo katekizme: „Sakramentai yra regimi, šventi ženklai ir antspaudai. Dievas juos įsteigė, kad per juos mums duotų geriau suprasti ir kad užantspauduotų Evangelijos pažadą“ (HK, 66 kl.). Ir H. Bulingeris: Sakramentais Dievas „patvirtina savo pažadus, o tai, ką mums suteikia iš vidaus, pavaizduoja išoriškai, ir tarsi prieš akis padeda apmąstyti, – šitaip, Dievo Dvasiai veikiant mūsų širdyse, stiprina ir didina mūsų tikėjimą“ (Antrasis šveicariškasis išpažinimas [AŠI], XIX,1).
Per Viešpaties Vakarienę ir Krikštą Dievas mums tarsi pamokslauja vaizdiniais. Sakramentai skelbia tą pačią žinią ir turi tiek pat galios, kaip ir užrašytas ar pamokslautas Žodis. Todėl evangelikai reformatai įsitikinę (jiems pritartų ir liuteronai), kad krikštas simbolizuoja ne mūsų tikėjimą ir atsakymą į Evangelijos pažadą – kaip akcentuoja baptistai. Reformatų perspektyva kitokia: Dievas „nori mums garantuoti“, kad esame viduje nuplauti taip, kaip vanduo išoriškai nuplauna (HK, 73). Baptistų mokyme visas svoris atitenka tikinčiojo žmogaus veiksmui (aš krikštu atsiliepiu), o reformatų – vien tik Dievo veikimui (Dievas garantuoja).
Išskirtinai svarbus reformatų teologijos bruožas tas, kad jie akcentuoja ryšį tarp Senojo ir Naujojo Testamento, iškelia mokymų tęstinumą. Pavyzdžiui, Bulingeris skyriaus apie Bažnyčią pradžioje rašo: „Visada buvo, yra dabar ir bus iki pat pasaulio pabaigos Bažnyčia, t. y. iš pasaulio sušauktas arba surinktas tikinčiųjų susirinkimas“ (AŠI, XVII,1). Yra vienas kelias į išganymą – vien iš malonės per tikėjimą, vienas Tarpininkas – Kristus, vienas malonės sandoros pažadas – „Pasiimsiu jus kaip tautą ir būsiu jūsų Dievas“ (Iš 6, 7).
Reformatai ir presbiterijonai taip kalba todėl, kad Biblijoje įžvelgia vieną „malonės sandorą“, apimančią visas atskiras sandoras nuo Abraomo (plačiau VTI, VII). Žinoma, ši viena sandora skirtingai įgyvendinama Senajame ir Naujajame Testamente. Tad ir krikšto klausimu pradedama nuo Abraomo: Dievo tauta Senajame Testamente turėjo išorinę sandoros žymę – apipjaustymą (Pr 17,11). Šis ženklas nei būtinai žymi asmeninį išgelbėjimą, nei garantuoja išgelbėjimo. Ne visi išoriškai apipjaustytieji buvo apipjaustyti ir iš vidaus, širdyje (Įst 30, 6 ir kt.). Pačiam „Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu“ (Pr 15, 6) ir dėl tikėjimo buvo su juo sudaryta sandora („amžinoji sandora“!, Pr 17,7).
Naujojo Testamento tikintieji buvo „įskiepyti“ į Abraomo sandoros medį, padaryti šios sandoros dalininkais (Rom 11, 17; Įst 10, 16). Riba tarp žydų ir pagonių buvo panaikinta, odos apipjaustymas neteko reikšmės. Naujos sandoros ženklu, žyminčiu priklausomybę Bažnyčiai, tapo vandens krikštas. Paschos šventimas keičiamas Šv. vakariene, apipjaustymas – krikštu: „Vaikai krikštu, kaip sandoros ženklu, turi būti įtraukiami į krikščionių Bažnyčią ir atskiriami nuo netikinčių vaikų, kaip kad Senajame Testamente buvo daroma apipjaustymu, kurio vieton Naujajame Testamente buvo įvestas Krikštas.“ (HK, 74) Reformatai neteigia, kad apipjaustymas ir krikštas yra tas pats; geriau tiktų kalbėti apie analogiją, nes abiejų apeigų esminė simbolika reiškia tą patį.
Svarbi eilutė šiame kontekste Rom 4, 11: Abraomas gavo „apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo“. Todėl jis yra Tėvas „visiems tikintiesiems“. Abraomas yra pavyzdys ir Naujojo Testamento tikintiesiems, tad logiška, kad perimami ir sandoros žymės principai.
Reikia pripažinti, kad paralelė tarp apipjaustymo ir krikšto tarp įvairių evangelikų karštai diskutuojama. Pvz., ginčyjama, ar Petras Sekminių pamoksle sakydamas „juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams“ (Apd 2, 39) norėjo pateikti aliuziją į Pr 17,7: „<…> būti tavo ir tavo palikuonių po tavęs Dievu“. Tikra egzegetų kova vyksta ir dėl Kol 2, 9–13 – vienintelių eilučių, kur apipjaustymas ir krikštas minimi kartu viename tekste (ši vieta [11–13] kaip vaikų krikštijimo argumentas pateikiama ir HK).
Vis dėlto matau tris reikšmingus reformatų mokymo privalumus. Pirmiausiai, jeigu, pagal krikšto analogiją su apipjaustymu, krikštas yra tik išorinis ženklas o ne vidinis, širdies, tada daug lengviau aiškiai suprasti, jog krikštas savaime neišgelbsti, nes ir apipjaustymas savaime neišgelbėjo. Išgelbsti vien Kristaus kraujas (HK, 72 kl.) ir atgimstama vien per tikėjimą (60 kl.) Katekizmas pasisako dar aiškiau: „Vien tik tikėjimas paverčia mus Kristaus <…> dalininkais <…>. Jį [tikėjimą] mūsų širdyse veikia Šventoji Dvasia per šventos Evangelijos skelbimą, o patvirtina per šventų sakramentų naudojimą“ (65 kl.).
Krikštas neišgano ir todėl išganymui nėra būtinas. Dėl to Kalvinas pagrįstai laikėsi nuomonės, kad tarp pakrikštytųjų yra daug tariamų krikščionių ar veidmainių. Tokiais jis laiko „neatgimusius iš Dievo dvasios“. Jiems trūksta tikėjimo, dėl to „jie dar nėra susitaikę su Dievu bei prieš jį nenuteisinti; nes prie šio gėrio patenkama vien per tikėjimą“ (Inst. III,14,7). Kalvinas aiškiai atskiria atsivertimą ir krikštą: „Vaikystėje pakrikštytuose žmonėse Dievas [vėliau] žadina atsivertimą jų vaikystės, jaunystės arba brandaus amžiaus laikotarpiu <…>.“ (Consensus Tigurinus) Vien tikėjimas „nuteisina mus prieš Dievą, o nuteisinimas padaro mus amžinojo gyvenimo paveldėtojais“ (Ženevos katekizmas). Šventajai Dvasiai jokiomis bažnyčios apeigomis neįmanoma nurodyti, kur ir kada veikti, kame sukurti tikėjimą. Dvasia kuria atgimimą „Jo [Dievo] numatytu laiku“ (VTI, XXVIII, 6).
Iš to išplaukia antrasis krikšto analogijos su apipjaustymu privalumas: galimybė geriau suprasti, kaip ir kodėl bažnyčioje atsiranda veidmainių, iš tikrųjų netikinčių žmonių. Pas katalikus, liuteronus ir baptistus visi yra tikintieji (vienur kūdikių krikšto pagrindu, kitur sąmoningo apsisprendimo); o tie, kurie nėra, tai arba atpuolę nuo tikėjimo, arba gyvenantys nuodėmėse ir faktiškai nutolę nuo bažnyčios.
Reformatai turi geresnį paaiškinimą. Jie skirsto tarp regimosios ir neregimosios Bažnyčios. Pastarajai priklauso visi Dievo išrinktieji, tie, kurie tikrai atgimę, kurie apipjaustyti širdyje (Rom 2, 29). Tačiau šis, vidinis, apipjaustymas žmogui nematomas, mes niekaip negalime neklystamai nustatyti, kuriame žmoguje ir ar apskritai jis yra įvykęs. Todėl į regimą Bažnyčią priimami visi tie, kurie bažnyčios nusistatytu būdu patikimai ir pakankamai nuoširdžiai išpažįsta tikėjimą. Bet kadangi patikrinimo įrankiai nėra tobuli, todėl neišvengiamai prasprūsta ir veidmainių. Dėl to ir sakoma, kad visos regimos bažnyčios yra tik „daugiau ar mažiau tyros“ (VTI, XXV, 4). O tie, kurie atpuola, yra laikomi niekada ir neapipjaustytais širdyje bei niekada tikrai netikėjusiais.
Trečioji nauda: aiškus tikinčių tėvų vaikų statusas. Svarbi eilutė šiame kontekste 1 Kor 7, 14: tikinčiųjų vaikai „šventi“, kitokie negu netikinčiųjų. Todėl jie krikštu atskiriami (HK, 74), „priimami į bažnyčios bendruomenę“ (Kalvinas, Inst. IV, 15, 1). Tikinčiųjų vaikai nuo pat gimimo vienareikšmiškai priklauso regimajai bažnyčiai, nors viduje dar (dažniausiai) nebūna atgimę. Juk ir Paulius Ef 6, 1 ir kt. kreipiasi į vaikus taip patvirtindamas, kad jie priklauso bendruomenėms.
Tačiau reikia pabrėžti, kad krikštijami turi būti vien tik sąmoningai tikinčių ir paklūstančių Kristui tėvų (abiejų arba vieno) kūdikiai. Masinis, bet kokių tėvų vaikų krikštijimas yra ne tik nereikalingas (nes krikštas neatgimdo), bet ir žalingas. Tėvai džiaugsis vaiką „sutvarkę“, savotiškai jį pagerinę Dievo akyse, tačiau nevykdys savo pareigos (ir krikšto pažado) krikščioniškai auklėti, nes patys netiki. Šitaip jie apgaudinėja ir patys save, ir visą bažnyčią.
Reformatų ir presbiterijonų bažnyčiose vaikai krikštijami tam, kad tikėtų, ne dėl to, kad jau tiki. Tokie teologai kaip J. Stottas (Evangelical Truth) ar D. Bonhoefferis (Mokinystės kaina) palaiko mažų vaikų krikštą, tačiau reikalauja, kad jis būtų vykdomas tik „gyvoje krikščionių bendruomenėje“, nes tik tokioje skatinamas ir palaikomas asmeninio įtikėjimo, atsivertimo būtinumas. Vaikai turi būti mokomi šeimose, katechizuojami bažnyčiose (kas visų pirma reiškia evangelizavimą), kad sąmoningas ir tvirtas tikėjimas atsirastų bei įsišaknytų.
- Anabaptistų
Reformacija Šveicarijoje netruko pagimdyti radikalųjį sparną: anabaptistus (perkrikštytojus). Šį pavadinimą jie gavo iš savo oponentų reformatų stovykloje. Judėjimo pirmtakai K. Grėbelis, F. Maincas, G. Blaurokas ir kt. vienareikšmiškai atmetė kūdikių krikštą. Ne tik dėl krikšto, bet ir dėl daugelio kitų teologinių bei politinių priežasčių jų judėjimą pradėta persekioti ir evangelikų, ir katalikų kraštuose. Pirmieji anabaptistai buvo nuskandinti 1525 m. Ciūriche.
Reikia nepamiršti, kad XVI a. krikštas buvo ne vien tik siauras teologinis klausimas. Anabaptistai palietė to meto santvarkos „nervą“ – glaudų ryšį tarp valstybės ir bažnyčios. Kiekvienas pakrikštytasis buvo ir krašto pilietis bei atvirkščiai. Reformatai užuodė pavojų viešajai tvarkai ir rimtai išsigando anarchijos. Teisėtą ar ne, bet tai bent iš dalies paaiškina jų tokią griežtą reakciją.
Kovingumo netrūko iš abiejų pusių. Anabaptistų pusėje Šleitheimo išpažinimo teiginių (1527) pirmasis straipsnis iš septynių skelbia taip: „Krikštas bus suteikiamas visiems, kurie buvo mokyti atgailos ir gyvenimo pakeitimo, bei tiems, kurie tikrai tiki, jog jų nuodėmės yra pašalintos per Kristų; visiems tiems, kurie trokšta vaikščioti Jėzaus Kristaus prisikėlime ir būti palaidoti su Juo mirtyje, kad galėtų su Juo prisikelti; visiems tiems, kurie, turėdami tokį supratimą, patys trokšta ir prašo krikšto iš mūsų. Tokiu būdu atmetamas bet koks kūdikių krikštas, didžiausia ir pirmoji popiežiaus nedorybė.“ Priekaištauta reformatoriams, kad jie iš esmės nereformavo bažnyčios ir neišlaisvino jos iš Romos katalikų bažnyčios gniaužtų.
Anabaptistus ir visus, besilaikančius jų tradicijos (nuo XVII a. ir baptistus), labiausiai jaudino krikščioniškos disciplinos stoka didelėse žemių ar miestų bažnyčiose. Šių nelaimių priežastimi, jų manymu, buvo būtent kūdikių krikštas. 1864 m. pamoksle apie situaciją to meto anglikonų bažnyčioje C. H. Spurgeonas rašo: „Neatgimę nusidėjėliai [krikštatėviai ir tėvai] pažada vargšą vaikelį besilaikysiantį visų šventų Dievo įsakymų, kuriuos jie patys kasdien sąmoningai laužo! Kiek ilgai Dievo kantrybei visa tai kęsti?“ Kad krikštas galįs išgelbėti sielą, Spurgeonui atrodė „baisiausias melas iš visų, kokie tik žmones pragaran nutraukia“.
Vienas iš pagrindinių šios konfesinės šeimos mokymo privalumų yra jo paprastumas ir tiesumas. Anabaptistai visų pirmą remiasi Naujuoju Testamentu arba, kaip rašo K. Jonesas: „Pagrindinėje evangeliškoje anabaptistų tradicijoje atskaitos taškas buvo Naujasis Testamentas, ypač Jėzaus gyvenimas ir mokymas“ (Tikinti bažnyčia). Apaštalų laikų bažnyčiose veikimo schema, atrodo, visur ta pati: žmogus įtiki, tikėjimą išpažįsta ir paskui krikštijamas. Labai paprasta ir nėra čia ko daug diskutuoti! Ar tikrai?
Magisterinės Reformacijos atstovai (liuteronai, reformatai, anglikonai) replikuoja, jog labai jau įtartinas jiems viso Senojo Testamento mokymo ignoravimas. Be to, atkreipia dėmesį, kad paprastumas nebūtinai byloja apie mokymo tiesą. Erezijos, kaip pelagianizmas ir arijonizmas, kurį laiką žavėjo mases būtent dėl savo paprastumo.
Anabaptistai su reformatais sutaria dėl vieno dalyko: kad krikštas neatgimdo (neatsitiktinai anabaptistų judėjimas atsirado būtent reformatų kraštuose). Šiaurės Vokietijos anabaptistų (menonitų) judėjimo pradininkas Menno Simonsas patvirtina: „Kai esame pakrikštyti, neatgimstame; esame pakrikštijami, kadangi jau esame atgimę per tikėjimą į Žodį.“
Bet, kitaip negu reformatai, anabaptistai yra įsitikinę, kad krikštas yra esamo, o ne būsimo tikėjimo ženklas. Juo tikintysis įsipareigoja Dievui ir bendruomenei (baptistas S. Grenzas knygoje Sukurti bendrystei apie sakramentus sako, kad jie yra „įsipareigojimą liudijantys veiksmai“). Krikštas – visų pirma tikėjimo išpažinimo ir liudijimo aktas. Laisvųjų krikščionių bažnyčios leidinyje Gyventi tikėjimu: „Tikinčiojo krikštas – tai proga bažnyčiai ir krikštijamam individui viešai išpažinti asmeninį tikėjimą Jėzumi Kristumi.“
Tačiau būtent čia ir išryškėja mūsų jau minėtasis pavojus, – kad visas svoris krypsta į žmogaus pusę. Tai pastebėjo ir baptistas K. Jonesas, kuris pabrėžia: Krikštas – „tai veiksmas, kuriame dalyvauja žmogus, surinkimas [bendruomenė] ir Dievas. Niekas negali krikštyti pats savęs, nes tai bendruomeninis veiksmas.“ Jis kritikuoja per didelį subjektyvizmą: „Pernelyg daug bažnyčių palieka savo pastoriui spręsti, kas bus pakrikštytas.“ Šią tendenciją galima pavadinti ir perdėto individualizmo pavojumi, kai krikštas paverčiamas vien mano sprendimu. Britų teologas A. Lane‘as atkreipia dėmesį, jog, ko gero, neatsitiktinai modernusis baptistų judėjimas atsirado XVII a. kartu su moderniąja epocha ir pirmuoju modernaus individualizmo įsigalėjimu.
Anabaptistai teisingai pastebi, kad nėra aiškių įrodymų, jog ankstyvojoje Bažnyčioje būtų buvę krikštijami kūdikiai. Bet, deja, nepastebi, jog taip pat nėra įrodymų, kad kūdikių krikštas ankstyvojoje Bažnyčioje (ar bent kiek vėliau) būtų ir tiesiogiai atmestas. Į istorikų ginčus čia nesileisime.
Anabaptistai atmeta analogiją tarp išorinio apipjaustymo ir krikšto. Krikštas pakeitė vidinį apipjaustymą, teigia anabaptistai. Tačiau tai reikštų, kad pakrikštytųjų sandoros bendruomenėse iš tikrųjų yra vien tik atgimę žmonės. Bet ar tokia yra mūsų bažnyčių, tarp jų ir baptistų, tikrovė? Argi jau pačiame Naujajame Testamente nesakoma, kad eretikai yra „išėję iš mūsų“ (1 Jn 2, 19; žr. ir Tit 1, 16)? Tokie juk iš tikrųjų „nebuvo mūsiškai“, t. y. niekada nepriklausė Dievo Bažnyčiai. Baptistai, deja, nėra linkę Bažnyčią skirstyti į regimąją ir neregimąją. Tiesą sakant, gali būti, kad jų bendruomenės iš tikrųjų yra tyresnės negu vaikus krikštijančios, bet, ko gero, tik šiek tiek.
Galima sutikti, kad kūdikių krikštą praktikuojančios bažnyčios linksta sumenkinti discipliną. Tai susiję su valstybinių bažnyčių paveldu, ypač įsigalėjusiu ten, kur dauguma gyventojų formaliai priklausė vienai bažnyčiai (žr. Spurgeono kritiką). Bet tai tik masinių krikštų pasekmė, kai neatsižvelgiama į tai, ar tėvai iš tikrųjų tiki ir reguliariai lanko bažnyčią. Kūdikių krikštas „gerai funkcionuoja“ vien tik kartu su bažnyčios disciplina. Tačiau tas pats galioja ir baptistams – juk ne vien tik pakrikštytieji kūdikystėje vėliau palieka bažnyčią! Taip atsitinka ir baptistams. Suaugusiųjų krikštas nėra joks garantas, kad žmogaus tikėjimas amžinai išliks tvarus.
Anabaptistai kartais leidžia suprasti, kad Naujojo Testamento mokymas ir jų bažnyčios praktika tiesiog (arba iš principo) sutampa. Bet juk NT minimas ne tiek tikinčiųjų, kiek atsivertusiųjų krikštas. Apaštalų darbuose matome, kad tie, kurie atsivertė ir įtikėjo, buvo pakrikštyti tą pačią dieną ar kitą naktį – iš karto po atsivertimo. Deja, daugumos anabaptistų tradicijoje esančių bendruomenių praktika yra gerokai kitokia negu Naujojo Testamento: dažnai yra krikštijama žymiai vėliau po atsivertimo, kartais netgi praėjus daugeliui metų. Motyvuojama tuo, jog norima patikrinti, ar žmogus tikrai tikintis, ar pasirodė atsivertimo vaisiai. Tam, žinoma, reikia laiko. Tačiau taip krikštas paverčiamas ne tikėjimo, o mokinystės brandos ženklu. Kaip tai pagrįsti Naujuoju Testamentu?
Kai siekiame krikštyti vien tik tikrus tikinčiuosius, laukdami tikėjimo brandos, beveik neišvengiamai sukuriame dvi kategorijas: pakrikštytus tikinčiuosius ir nepakrikštytus tikinčiuosius. Čia paklausčiau brolių baptistų, kurie taip giriasi naujatestamentiniu pagrindimu: pateikite man bent vieną tokių kategorijų biblinį pavyzdį! Juk argi NT ne visi sąmoningai įtikėjusieji buvo ir pakrikštyti? Tikintys, bet nepakrikštyti – kurgi minima tokia žmonių grupė?
Dėl to kai kurie baptistų krikšto sampratos atstovai kaip, pvz., W. Grudemas ragina krikštyti ir sąlyginai nedidelius vaikus (jo paties vaikai buvo pakrikštyti 7 ir 10 metų). Panašiai argumentuoja ir presbiterijonas V. S. Poythressas. Juolab kad tiek daug šiandienos baptistų paliudytų apie savo įtikėjimą ankstyvoje vaikystėje – tai kam dar laukti krikšto dienos?
- Laisvųjų evangelikų
Naujasis Testamentas kelia krikščionijai aukštus moralės standartus. Kaip ir kur juos įgyvendinti? Reikalauti iš visų piliečių, kaip daugelyje XVI a. Europos miestų, ar tik išskirtinėse tikrų tikinčiųjų bendruomenėse, kaip įsivaizdavo to laikotarpio anabaptistai? Magisterinės ir Radikaliosios Reformacijos atstovai atsakė skirtingai. Vieniems elitizmas ir įstatymiškumas buvo pagunda, kitiems moralės standartų ir gyvojo tikėjimo apleidimas.
Po Reformacijos evangeliškoms bažnyčioms nuolat kildavo būtinybė atsinaujinti. Liuteronų pietizmas buvo vienas pirmųjų iš tokių atsinaujinimo judėjimų. Vėliau neigiamą įtaką protestantams padarė Apšvieta ir žymiai pablogino bendruomenių dvasinę būklę. Per naują prabudimo bangą XIX a. pradžioje situacija pagerėjo, atsirado įvairios laisvosios bažnyčios. Jos atgaivino ir ėmė praktiškai taikyti kadaise reformatų teologijoje taip akcentuotą bažnyčios disciplinos klausimą. Taip prancūzakalbėje erdvėje ant reformatų pamato išaugo „Laisvos evangelinės bažnyčios“ (Églises évangéliques libres), Škotijoje „The Free Church of Scotland“ (T. Chalmers), kitos Olandijoje. Trumpai apžvelgsime Vokietijos Laisvosios evangelinės bažnyčios (Freie evangelische Gemeinden) šaknis, kurios taip pat glūdi XIX a. Europos atsinaujinimo judėjime.
Vakarų Šveicarijos ir Prancūzijos atsinaujinimo judėjimo lyderis Adolfas Mono (Adolphe Monod), buvęs reformatų kunigas, vadovavo Lijono evangelikų bažnyčiai. Nuo 1841 m. prie jos prisidėjo prekybos amato besimokantis jaunas vokietis Herrmannas Heinrichas Grafė (1818–1869). Po dvejų metų, grįžęs į savo gimtinę Elberfeldą (šiandien Vupertalio miesto dalis), Grafė iš šios nepriklausomos evangelikų bendruomenės parsivežė ir stiprių įspūdžių.
Iki 1854 m. Grafė lankė reformatų bažnyčią, bet po to su penkiais draugais iš jos pasitraukė. Jį vedė mintis, perimta iš Mono, kad krikščionių bendruomenėje negalima priimti Šv. Vakarienės kartu su atvirai netikinčiais, o tuometinėje valstybinėje bažnyčioje tikinčiųjų niekaip nebuvo skiriami nuo netikinčių. Grafė suprato, kad biblinė bendruomenė gali būti tik tikinčių žmonių bendruomenė.
Tuo pačiu metu Vokietijoje kūrėsi ir pirmosios baptistų bažnyčios. Grafė jau beveik buvo susitaręs su pastoriumi J. Kiobneriu iš kaimyninės bažnyčios Barmene stoti į baptistų gretas, nes čia laikytasi tikinčiųjų bažnyčios principo. Tačiau tai neįvyko. Mat Grafė buvo pakrikštytas kūdikių krikštu. Jis pripažino, kad kūdikių krikštas nėra pagrįstas Naujojo Testamento mokymu, nes pagal Bibliją krikšto negali būti be tikėjimo, tačiau jis nesutiko, kad dėl to reikia krikštytis dar kartą, kitaip tariant, priimti tikėjimo krikštą. Kūdikių krikštą jis laikė „netvarkingu“ krikštu, kurio pagal Bibliją neturėtų būti, bet jeigu jau įvyko, tai neturėtų būti nuvertinamas iki nieko nereiškiančio, visai niekinio. Vienas iš 1863 m. Laisvosios evangelinės bažnyčios teiginių tvirtina: „Esant skirtingoms tikinčiųjų nuomonėms dėl krikšto laiko bei būdo, bendruomenė, prisilaikydama evangelinės laisvės dvasios, apsisprendimo teisę perleidžia kiekvieno asmens sąžinei laisvai rinktis pagal savo įsitikinimus, kad broliška bendrystė būtų išsaugota.“
Kiobneris reikalavo „nepakrikštytų“ tikinčiųjų persikrikštijimo, o Grafė su šiuo reikalavimu nesutiko. Todėl 1854 m. jis įkūrė pirmąją Laisvąją evangelinę bendruomenę, atvirą visiems tikintiesiems, nepriklausomai nuo to, ar jie pakrikštyti vaikystėje, ar buvo pakrikštyti įtikėję. Atsiminimuose apie Grafė rašoma: „Jis ieškojo tokios bendruomenės, kuri narystės reikalavimu kėlė vien tikėjimą į Jėzų Kristų be jokių papildomų privalomų dalykų. Asmens laisvę gali apriboti tik paklusnumas Dievo žodžiui“ (A. Mauerhofer, Eine Erweckungsbewegung im 19. Jahrhundert).
1874 m. Vokietijoje įvyko 22 bendruomenių susivienijimas į Laisvųjų evangelinių Bažnyčių sąjungą. Šiandien IFFEC (International Fellowship of Free Evangelical Churches; įst. 1948 m.) priklauso kelios dešimtys sąjungų su maždaug milijonu narių; Vokietijoje yra apie 500 bendruomenių, turinčių 40.000 narių.
Krikšto praktika laisvosiose bendruomenėse skiriasi, tačiau dažniausiai krikštijama tik po įtikėjimo (t. y. kaip pas baptistus). Bet į bendruomenių narius priimami ir tikintieji, priėmę kūdikių krikštą. Esama ir bažnyčių, kuriose praktikuojamas ir kūdikių, ir suaugusių tikinčiųjų krikštas. Svarbus pavyzdys JAV (Skandinavijos liuteronų kilmės) „Evangelical Covenant Church“. Taip pat ir Didžiosios Britanijos nepriklausomųjų bažnyčių sąjungoje (Fellowship of Independent Evangelical Churches, FIEC) tokių praktikų (angl. „dual practice“) pasitaiko.
Anglijoje svarbus dvigubos praktikos teorinis gynėjas yra Anthony („Tony“) N. S. Lane‘as, dėstantis „London School of Theology“. Šis reformatų teologas argumentuoja istoriškai ir mano, kad ankstyvojoje Bažnyčioje vyravo gana didelė krikšto apeigų įvairovė. Kiti jam prieštarauja ir nuogastauja, jog taip krikšto mokymas bus sumenkintas.
Laisvosios bendruomenės yra tarsi tiltas tarp baptistų ir reformatų (ir liuteronų pietistų), nes jose sujungiamos įvairios tradicijos. Pats Grafė yra sakęs: „Mokyme apie išganymą esu reformatas, bažnyčios santvarkos klausime esu independentas [kongregacionistas], gyvenime esu pietistas.“ Šios tradicijos atstovai, kaip ir Grafė, pabrėžia krikščionių vienybės svarbą tikėjimo pagrindu. O suartėjimas vyksta: prieš maždaug dešimtmetį Johno Piperio „Bethlehem Baptist Church“ Mineapolyje (JAV) priėmė Vokietijos Laisvosioms evangelinėms bažnyčioms analogišką sprendimą: nariais gali tapti ir pakrikštytieji kūdikystėje. Panaši ir W. Grudemo pozicija (nors jis atmeta dvigubą praktiką).
Kaip gyventi ginčų akivaizdoje?
- Įsiklausyti į kitaip krikštą praktikuojančiųjų argumentus
Britų anglikonų teologas J. Stottas (1921–2011) pabrėžė krikščionių „dvigubo klausymosi“ praktiką: pagarbiai ir nuolankiai klausytis Dievo žodžio, smalsiai ir kritiškai klausytis pasaulio. Turime susipažinti su Dievo žodžiu ir su Dievo pasauliu, kad sugebėtume tinkamai ir šiuolaikiškai paskelbti Jo Gerąją Naujieną šio laikmečio žmonėms.
Pagal Stotto minties analogiją būtų galima papildyti, jog naudinga klausytis ir krikščionių iš kitų tradicijų bei konfesijų. Kaip kiti interpretuoja Biblijos tekstus? Kaip žiūri į krikšto klausimą? Ko galima iš jų pasimokyti? Kur jų mokymo silpnos ir stiprios vietos? Visuomet ieškoti progų pasišnekėti, nes, dalindamiesi informacija, patirtimis bei iššūkiais, mes patarnaujame vieni kitiems ir taip ugdomės. Bendraudami su broliais iš reformatų bažnyčios, baptistai galbūt lengviau pastebėtų savo mokymo silpnesius aspektus, pvz., pagundą idealizuoti savų bendruomenių tyrumą. Ir atvirkščiai – reformatai baptistų bendruomenėse pamatytų gyvo tikėjimo ir atsivertimo praktikos, kurios dažnai labai trūksta pas juos.
Nepaisant diskusijų, kiekviena bažnyčia turi apsispręsti ir pati pasirinkti praktikuotiną krikšto sampratą. Vienos pasiliks prie vaikų krikšto, kitos toliau reikalaus tikėjimo išpažinimo prieš krikštą (dvigubos praktikos įsitvirtina tik labai retai). Esu įsitikinęs, kad abu pasirinkimai teologiškai galimi ir kad tiek tikinčiųjų, tiek kūdikių krikštas bibliškai iš principo pateisinamas. Bažnyčios istorija nekart byloja, kaip pamaldūs broliai ir seserys, būdami ištikimi Biblijos autoritetui, prieidavo prie skirtingų išvadų. Tai ar negali būti, kad Dievo ir yra taip sutvarkyta, jog į nepagrindinius dalykus egzistuotų skirtingi požiūriai, kad viena stovykla turėtų vienokią įžvalgą, o kita kitokią?
Esu įsitikinęs ir dėl kito dalyko – kad mokymas apie atgimimą per krikštą (ar kūdikių, ar suaugusiųjų) negali būti prasmingo sutarimo objektas. Manau, kad šis mokymas yra per daug problemiškas Biblijos atžvilgiu. Vien pietistų istorija rodo, kad geriau jo iš viso atsisakyti. Lietuvos kontekste jo praktika beveik neišvengiamai ves link RKB mokymo, kas trukdys atsiriboti nuo krikšto masiškumo – abejojant visada bus linkstama krikštyti. Be to, su šiuo mokymu bent jau Lietuvos kultūros kontekste visada bus sunku statydinti gyvybingą bendruomenę.
Tarp visų kitų pozicijų (B. 3–5), kurios sutaria, kad tikėjimas neįdiegiamas krikštu, sąlyčio taškų daug daugiau. Skiriasi tik krikšto laikas. Ir kūdikių, ir tikinčiųjų krikštas turi savo privalumų ir trūkumų, savo naudos ir pagundų. Šias paradigmas galima traktuoti kaip savotiškas perspektyvas, kurios skiriasi, bet kurios taip pat gali ir vaisingai papildyti viena kitą. Tikinčiųjų krikštas labiau akcentuoja asmeninę tikėjimo dimensiją, kūdikių krikštas – šeimos. Kūdikių krikštas labiau parodo, kad bažnyčios tikinčiųjų vaikai nuo pat gimimo priklauso bažnyčiai, baptistų tikslas – labiau kreipti individą asmeniškai įtikėti ir praktikuoti gyvą tikėjimą.
O pagaliau beveik visai rimtai galėtume spėti, jog Šventoji Dvasia galbūt ir nenorėjo mums padovanoti vienodo supratimo apie krikštą. Vietoj to ji gal daug labiau norėjo suteikti nuolankumą, idant įsiklausytume į tikėjimo brolių ir seserų argumentus. Gal kaip tik bažnyčių kitoniškumas bei jų naudingos įžvalgos ir duotos tam, kad parodytų mums mūsų ribotą Rašto supratimą bei netobulą praktikavimą?
2. Iškelti katechezės svarbą
Sutikdamos, kad ne visi pakrikštytieji savaime yra ir tikintieji, visos pusės nuo reformatų iki baptistų (B. 3–5) turėtų sutarti, kad bažnyčiose būtina mokyti ir skelbti Evangeliją bei raginti tikėti. Galų gale ne taip svarbu, ar vaikai kūdikystėje krikštijami, ar „tik“ laiminami, svarbu, kad jie visi bendruomenėse būtų katechizuojami, idant sąmoningas ir tvirtas tikėjimas išvis atsirastų. Ankstyvesnėje ar vėlyvesnėje paauglystėje palengva pradedama raginti šeimos tikėjimą paversti savo asmeniniu širdies tikėjimu; apsispręsti, ar jie patys norėtų savarankiškai žengti krikščioniško tikėjimo keliu (Apd 9, 2; 19, 9; 24, 14). Pabaigą gali žymėti konfirmacija arba krikštas.
Nors sakramentai skirti tikėjimui sustiprinti, jie neveikia nei magiškai, nei automatiškai. Sakramentai paveikiausi tik su plačia katecheze – vaikų, paauglių, jaunimo ir suaugusiųjų. Ypač pastarųjų, nes jie atsakingi už visas kitas grandis! Visuose gyvenimo etapuose skritingais būdais turi būti žadinamas, tvirtinamas ir apginamas tikėjimas, suteikiama krikščionio gyvumui turinio. Plati katechezė būtina ir vaikus krikštijančioms bažnyčioms, ir tikinčųjų krikštą praktikuojančioms. Abi pusės gali šioje srityje veiksmingai bendrardarbiauti ir dalintis patirtimi. Nereikia pamiršti, kad ir M. Bucerio sumanyta konfirmacija (pirmą kartą 1539 m. aprašyta „Cygenheino drausmės tvarkoje“ [Ziegenhainer Zuchtordnung]) pirmiausiai buvo skirta būti tiltu tarp reformatų ir perkrikštytojų.
Holger Lahayne yra Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Sinodo kuratorius
