.jpg)
Jų dangiškojo Tėvo valia yra išbandyti juos tokiu būdu, kad pasirodytų, kas jie tokie.
Jis pradėjo nuo Kristaus, savo pirmagimio Sūnaus, ir taip elgiasi su visais savo vaikais.
Nors Kristus ir buvo Jo mylimiausias Sūnus, kuriuo Tėvas visuomet gėrėdavosi, matome, jog su Juo nebuvo elgiamasi nuolankiai ir švelniai, kad iš tikrųjų būtų galima pasakyti, jog Jis buvo ne tik nuolat spaudžiamas, bet visas Jo gyvenimas buvo kryžiaus nešimas.
2. Apaštalas Paulius parodo priežastį: Jam buvo būtina ,,per savo kentėjimus išmokti paklusnumo". Tai kodėl mes turėtume vengti tokio gyvenimo būdo, kuriam turėjo paklusti mūsų Galva, Kristus, ypač kai Jo paklusnumas buvo skirtas parodyti mums kantrybės pavyzdį?
Apaštalas Paulius moko, kad visų Dievo vaikų likimas yra „tapti panašiais į Jį".
Einant per daugybę nelaimių ir vargų, mums didelė paguoda yra tai, kad mes dalyvaujame Kristaus kentėjimuose, ir tai leidžia mums įveikti įvairiausius sunkumus, kaip ir Jam leido išvengti visų piktybių bedugnės ir paveldėti dangaus šlovę.
3. Apaštalas Paulius kalba, kad jei „pažįstame Jo kentėjimus", mes taip pat pažinsime „Jo prisikėlimo jėgą" ir kai „dalyvaujame Jo mirtyje", esame ruošiami dalyvauti ir Jo šlovingame prisikėlime.
Tai taip palengvina kryžiaus nešimą!
Nes kuo daugiau mus spaudžia nelaimės, tuo tvirtesnis yra mūsų bendravimas su Kristumi! Per bendravimą nelaimės ne tik tampa mums palaiminimu, bet ir priemonėmis, kurios atneša mums laimę ir išgelbėjimą (Mt 16, 24; Mt 3, 17; 17, 5; Hbr 5, 8; Rom 8, 29; Apd 14, 22; Fil 3, 10).
Kryžius padaro mus nuolankius
1. Mūsų Viešpats nešė kryžių tam, kad parodytų ir įrodytų savo paklusnumą Tėvui. Tačiau yra daugybė priežasčių, kodėl mes turime nuolat jį nešti.
Pirma, kadangi iš prigimties esame linkę viską priskirti savo žmogiškiems sugebėjimams, nebent būtume akivaizdžiai pamatę savo kvailumą, mes lengvai susidarome perdėtą nuomonę apie savo stiprybę ir laikome savaime suprantamu dalyku, jog liksime nepajudinami, kad ir kokios nelaimės užgriūtų.
Kvailas, tuščias kūniškas užtikrintumas išpučia mus ir mes imame didžiuotis prieš Dievą, tarsi be Jo malonės užtektų mūsų pačių jėgos.
Šią tuštybę Jis gali sunaikinti tik parodydamas mums ne tik mūsų kvailumą, bet ir nepaprastą pažeidžiamumą. Todėl Jis bando mus pažeminimu, skurdu, artimųjų mirtimi, ligomis ar kitokiomis nelaimėmis.
Tada, nepajėgdami jų ištverti, veikiai prieš jas suklumpame.
Tokiu būdu pažeminti, mes išmokstame šauktis Jo jėgos, kuri vienintelė duoda stiprybės atsitiesti užgriuvus tokioms didelėms nelaimėms.
2. Netgi didžiausi šventieji, nors ir suprasdami, kad gali būti stiprūs tik iš Dievo malonės, o ne iš savęs, mano turį pasikliauti savo drąsa ir atkaklumu, kol Jis neperveda jų per gyvenimo išbandymus, kad jie geriau save pažintų. Netgi Dovydas kalbėjo apie savo išdidumą: Būdamas saugus, sakiau: „Niekados nesvyruosiu! Viešpatie, savo palankumu suteikei man tvirtybę. Kai paslėpei savo veidą - nusigandau.
Jis prisipažįsta, jog klestėjimas taip susilpnino ir atbukino jo jausmus, kad jis nebekreipė dėmesio į Dievo malonę, kuria turėjo pasikliauti, pasitikėjo savimi ir manė niekada nekrisiąs.
3. Jeigu taip atsitiko tokiam didžiam pranašui, kas gi iš mūsų neturėtų būti budrus ir atsargus?
Nors daugelis šventųjų savo klestėjimo metu didžiavosi atkaklumu ir kantrybe, jie suprato, kad apgaudinėjo patys save, kai nelaimė sutrupino jų atkaklumą. Pamatę savo dvasinį aklumą, tikintieji po tokio pažeminimo padaro išvadas. Praradę savo kvailą pasitikėjimą kūnu, jie randa prieglobstį Dievo malonėje.
Po tokio pažeminimo jie patiria Dievo apsaugą, kuri jiems yra stipri tvirtovė (Ps 30, 6-7).
Kryžius suteikia mums viltį
1. Paulius moko, kad sielvartas ugdo kantrybę, o kantrybė - patirtį.
Krikščionys pamatys, kad Dievas padeda išbandymuose, kai išlieka kantrūs Jo jėga, o ne savo. Todėl kantrybė yra įrodymas šventiesiems, kad, prireikus, Dievas iš tikrųjų jiems suteiks pagalbą, kaip ir žadėjo. Ji taip pat užtvirtina jų viltį, nes jie tikrai pasielgtų nedėkingai, jei dėl savo ateities nepasikliautų Dievo tiesa, kuri, kaip jie pamatė, yra tikra ir nekintanti.
Dabar matome, kiek palaiminimų mums suteikia kryžius. Jei atsisakome klaidingos nuomonės apie savo dorybę ir pamatome savo veidmainystę, vedančią mus iš kelio savo meilikavimais, mūsų prigimtinis ir pražūtingas išdidumas išgaruoja.
Būdami taip pažeminti, mes išmoksime pasikliauti vien Dievu, nesuklupsime ir nepulsime į neviltį. Ši pergalė suteiks mums naują viltį, nes kai Viešpats ištesi pažadus, jis sutvirtina savo tiesa ateičiai.
2. Nors čia buvo pateiktos tik kelios priežastys, jų pakanka, kad pamatytume, kokie reikalingi kryžiaus išbandymai.
Nes yra didelė nauda prarasti savo aklą savimeilę ir visiškai įsitikinti savo silpnumu; taip suvokti savo silpnumą, kad nebepasitikėtume savimi; taip nepasitikėti savimi, kad pasitikėtume tik Dievu; taip tvirtai pasitikėti Dievu, kad pasikliautume vien Jo jėga, siekdami pergalės iki galo pasilikti Jo malonėje, kad pažintume, jog Jis yra teisingas ir ištikimai tesi pažadus; ir patirti Jo pažadų tikrumą, kad mūsų viltis taptų tvirtesnė (Rom 5, 3-4).
Iš kn. „Auksinės krikščioniško gyvenimo mintys"
