.jpg)
Moters vaidmuo bažnyčioje ir visuomenėje neabejotinai yra viena įdomiausių ir prieštaringiausių temų krikščionybės istorijoje. Visuotinai pripažįstama, kad XVI a. Reformacija paskatino siekti moteris dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir iš esmės pakeitė jų socialinį vaidmenį ir reikšmę.
Vis dėlto tarp teologų bei istorikų šiuo klausimu yra nemaža susiklosčiusių stereotipų ir neatsakytų klausimų. Pažvelkime, koks iš tiesų buvo moters vaizdinys, realus statusas, vieta ir vaidmuo liuteroniškuose kraštuose XVI a. ir ką apie tai kalba išlikę istoriniai šaltiniai ir juos interpretuojantys autoriai.
Tarp moters vaidmens bažnyčios istorijoje tyrinėtojų darbų galima išskirti tris požiūrius, skirtingai aiškinančius moters vietą reformacijos judėjime. Pirmas požiūris (liuteronų teologų) teigia pozityvią Reformacijos įtaką moterų padėčiai. Ši interpretacija XX a. 8 dešimtmetyje buvo stipriai kritikuojama feminizmo autorių. Šio judėjimo atstovai iškėlė mintį apie negatyvią Reformacijos įtaką moters statusui ir jos visuomeninės veiklos siaurėjimą. Čia pirmą kartą dėmesys sukoncentruotas ne tik į Liuterio pažiūras moterų klausimu, kurios buvo gana prieštaringos, bet ir į praktinius Reformacijos socialinių idėjų rezultatus, veikusius kasdienį gyvenimą. Trečias, moderniausias požiūris, yra saikingiausias, tvirtinantis, kad Reformacija tiek neigiamai, tiek teigiamai paveikė moters padėtį kalbamu laikotarpiu, labiau pabrėžiantis, jog moteris už privačios sferos, t. y. šeimos ribų nelabai turėjo galimybių veikti ir reikštis.
Martynas Liuteris ankstyvuosiuose savo darbuose Magnificat (1521), Didžiajame Katekizme (1529), Apie santuokinį gyvenimą (1523) vienas pirmųjų Europoje prakalbo apie sutuoktinių lygiateisiškumą, jog vyras ir žmona yra bičiuliai dvasioje arba kad vyras ir moteris yra draugai santuokoje. Liuteris neretai pabrėždavo didžiulį moters, kaip motinos vaidmenį. Reformacija neabejotinai atnešė naują tų laikų Europai santuokos teologiją. Tarp reformacinių tikėjimo principų moters padėčiai turėjo reikšmės išteisinimas tikėjimu ir visuotinė kunigystė. Nors teologai laikė moterį protu ir prigimtimi gana netobula lyginant su vyru, tačiau sutiko, jog Dievas sulygino ją su vyru sielos išgelbėjimo klausimu.
Moterų padėčiai teigiamą reikšmę turėjo Liuterio vykdyta nuolatinė vienuoliško gyvenimo kritika, ypač detaliai išdėstyta veikale De votis monasticis (Apie vienuoles, 1522). Jame Liuteris teigė, kad pradinės idėjos apie vienuoliško gyvenimo tikslus yra diskredituotos, o egzistuojantis vienuolių gyvenimo būdas kuria daugiau progų nuodėmei, nei šventėjimui ir išgelbėjimo siekiui. Visus vienuoliškos egzistencijos aspektus jis laikė iliuzija. Aiškino, kad vienuolynuose galima greičiau patekti į pragarą, negu į dangų. 1520 m. traktate Vokiečių tautos krikščionims kunigaikščiams rašė, jog krikščionys sudaro tik vieną luomą - dvasinį, - ir kad visi pakrikštyti jam priklauso. Tai teigiamai paveikė moterų situaciją, nes anksčiau vienuolynas moterims buvo bene vienintelė vieša vieta, kur jos galėjo atsiskleisti. Veikale Apie santuokinį gyvenimą Liuteris suformulavo reformacinę santuokos teologiją. Santuoka pagal jį nebuvo sakramentas. Nei santuokinės priesaikos žodžiai, nei pats santuokos aktas nėra sakramentinio pobūdžio, t. y. per santuokos sudarymą žmogui neteikiama Dievo malonė. Veikale Apie babilonišką bažnyčios nelaisvę įrodinėjo, kad Šventojo Rašto pagrindu įmanoma pagrįsti tik du sakramentus - krikštą ir Viešpaties vakarienę. Tiesa, kai kuriuose tekstuose Liuteris, kad ir nerišliai, užsimindavo apie trečiąjį sakramentą - atgailą. Tai turėjo įtakos vėlesnėms reformatų bažnyčioms, kuriose atsirado konfirmacijos apeiga.
Taigi Liuteris santuoką laikė tiesiog pasaulietiniu dalyku. Svarbi čia buvo ir celibato kritika, teigiant, kad santuokos atsisakymas yra priešingas žmogiškajai prigimčiai, o tokios pozicijos primetimas žmogų veda tik prie nuodėmingo gyvenimo. Liuteris rėmėsi Raštu, kuriame nerado dvasininkų celibato reiškinio, bet tik raginimus vyrui ir moteriai tuoktis. Viena iš sąlygų būti geru krikščionimi, anot Liuterio, buvo gyvenimas santuokoje. Tai Dievo įsakymas ir vienintelė krikščioniško gyvenimo forma. Beje, savo santuoką su Katharina von Bora jis taip pat laikė tikėjimo paliudijimu. Liuteris rašė, jog moterims santuoka yra gyvenimo pašaukimas ir visuomeninis užsiėmimas. Čia jis naudojo vokišką žodį Beruf, turintį dvejopą reikšmę - profesija ir pašaukimas. Taip teologiškai motyvuotas moters kaip žmonos vaidmuo krikščionių visuomenėje. Tik bendrystėje su moterimi vyras turėjo galimybę gyventi krikščioniškai.
Feminizmo paskatintas moterų istorinių tyrimų judėjimas XX a. pabaigoje visiškai sukritikavo aukščiau minėtą požiūrį. Diskusiją sukėlė 1976 m. Niujorke Eleonoros McLaughlin išspausdintas tekstas intriguojančiu pavadinimu Ar buvo moterų reformacija ? Tyrinėtoja teigė, kad Reformacija ne tik neišplėtė, bet ir apribojo moterų galimybes kurti visuomeninį gyvenimą ir jame dalyvauti. Liuteroniškas moters uždarymas tik santuokos aplinkoje tarsi reiškė, jog ji neturi kitų veiklų ir pašaukimų. Moteris buvo paversta tik žmona. Visos kitos galimybės, slypinčios moteryje, ignoruotos. Reformacijos kritikuotoje ir atmestoje katalikybėje moteris turėjo dar bent vieną gyvenimo alternatyvą - vienuolyną. Atmesdama vienuolystę, Reformacija atėmė iš moters nors ir apribotas, tačiau tam tikra prasme autonomiškas dvasinio ir intelektualinio tobulėjimo vienuolyne sąlygas. Įdomu tai, jog moterų visuomeninio gyvenimo apribojimas buvo ne tik institucinės prigimties. Jį mėginta aiškinti dvasiškai, siejant su Šv. Mergelės Marijos ir šventųjų kulto naikinimu. E. McLaughlin suformulavo teiginį apie moters „monovaidmenį" protestantiškose visuomenėse . Lyginant moters padėtį viduramžiais su XVI a. padaryta išvada, jog viduramžiais moteris turėjo daugiau galimybių, o Reformacija moters padėtį pakeitusi tik tiek, kad pastūmėjo ją nuo vienuolyno prie virtuvės.
Ankstyvojo Reformacijos laikotarpio spaudinių, ypač publicistikos, tyrimai atskleidžia didelį moterų aktyvumą rašymo srityje. Moterys rašydavo nedidelės apimties religinio turinio tekstukus, kurių tikslas buvo pristatyti liuteronų tikėjimą ar apginti kokį jo aspektą. Šia prasme išskirtinos Argula von Grumbach, Katharina Schütz Zell bei Ursula Weide. Argula, kilusi iš garsios Vokietijoje Štaufų giminės, parašė net 8 darbus, sulaukusius 30 leidimų maždaug 30 000 egzempliorių tiražu. Raštuose, skirtuose Bavarijos kunigaikščiui Vilhelmui ir Ilgolštato universitetui bei miesto valdžiai, ji pateikė supaprastintą ir plačiosioms masėms aiškų Liuterio teologijos išdėstymą. Katerina Zell iš Strasbūro, kilusi iš pasiturinčių miestiečių, vieną iš savo raštų nukreipė prieš katalikų teologą, kuris aršiai puolė jos vyrą, vietos katedros kunigą už celibato sulaužymą. Gindama savo santuoką su dvasininku ji rėmėsi Liuterio argumentacija. Ursula Veide, gyvenusi Saksonijos miestelyje Eisenberge, daugelį savo raštų skyrė naujojo tikėjimo prinicipų aiškinimui. Visų minėtų autorių rašyti tekstai leidžia teigti, kad moterų protestantiškajai raštijai ypač būdingas protestantiškojo moto solo scriptura, sola fide (tik per raštą, tik per tikėjimą) akcentavimas. Jos dažnai cituodavo Laiško galatams fragmentą: Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje"(Gal 3, 27-28). Arba dar ryškesnę citatą iš Joelio pranašystės: Aš išliesiu savo dvasios ant kiekvieno kūno. Jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus (Jl 2, 28). Toks rašančių moterų aktyvumas ėmė silpti 1524-1525 m., o dešimtmečio pabaigoje ir visai užgeso. Prie to prisidėjo pasaulietinės ir bažnytinės valdžių raginimai vyrams neleisti, kad jų žmonos kištųsi į ir taip komplikuotus socialinius ir religinius klausimus. Kiek kitokią publicistų grupę sudarė moterys, kurios rašytu žodžiu gynė savo sprendimą palikti vienuolystę, dažniausiai pasitelkiančios Liuterio traktatų citatas. Čia išsiskyrė Ursula Ziębicka, kuri 1528 m. aprašė savo sprendimą pasitraukti iš vienuolyno. Knygelę išleido pats Liuteris, pridėdamas savo komentarą. Moterų publicistikos reiškinys turėjo nemažos inspiruojančios įtakos moterų intelektualiniam ir dvasiniam prabudimui.
Dalis tyrinėtojų atkreipia dėmesį į protestantų pastorių žmonų visuomeninį vaidmenį. Teigiama, kad tokiose šeimose sunku kalbėti apie patriarchalinės tvarkos vyravimą, jog tų moterų elgsena ir veikla buvo pagrįsta šeimyninių pareigų vykdymu ne dėl paklusnumo vyro valdžiai, bet dėl draugiškų (bičiuliškų) santykių šeimoje. Pirmos Reformacijos kartos pastorių žmonos (Katharina von Bora, Katharina Melanchton, Anna Cvingli) sukūrė stiprų moters, kaip vyro pagalbininkės ir partnerės santuokoje, įvaizdį. Kita vertus, nedera pamiršti, kad pastoriaus žmonos funkcija niekuomet nebuvo instituciškai įtvirtinta, be to, minėtų moterų dalyvavimas kitose veiklos sferose už namų ribų buvo nedidelis, retai reikšdavosi neoficialiuose religiniuose disputuose. Liuteronų propaguoto dvasininko žmonos idealo esmė buvo moteris, uoliai besirūpinanti namais, kuriuose vyras-dvasininkas gali atsidėti dvasinei tarnystei.
Įmanoma teigti, kad Liuterio požiūris į moterį kilo ne tik iš Šventojo Rašto, bet siekė ir senąją viduramžių tradiciją, kuri į moterį žvelgė areligiškai. Scholastinės antropologijos, išvystytos Tomo Akviniečio, interpretacija teigė, jog moters siela moteriškame kūne kaip silpnesniame negali išsivystyti taip gerai, kaip vyriškame, ir taip vedė prie suvokimo, kad moteris yra žemesnė. Iš esmės tai siekė antikinę Aristotelio tradiciją, kuri vadino moterį peperomenon (deformuotu, sudarkytu vyru). Pastebėta, jog Liuteris nelavino savo dukterų ir niekur savo raštuose nekalbėjo apie moterų edukaciją. Ankstyvieji Liuterio pamokslai, raginę mergaitėms, kaip ir berniukams, suteikti pagrindinį išsilavinimą, t. y. kurti atskiras mokyklas mergaitėms, po 1525 m. pritilo.
Reikšminga yra protestantiškoji santuokos teologijos problema. Liuteris tvirtino, kad vyras turi vesti, jog išvengtų nuodėmės. Moterį ir santuoką reformatorius suprato kaip krikščioniško tobulėjimo būdą, skirtą vyrams. Garsus filosofas E. Fromas veikale Turėti ir būti teigė, kad Liuteris panaikino bažnyčioje „motiniškos meilės" elementą ir įskiepijo liuteroniškiems kraštams, ypač Šiaurės Europoje, grynai patriarchalinę krikščionybės formą (paradoksalu, tačiau šiandien būtent tuose kraštuose moterys turi daugiausiai socialinių ir politinių laisvių). Kai kurie radikalūs autoriai tvirtina, jog Liuterio požiūris į moteris buvo grįstas įtarumu moteriškos prigimties atžvilgiu: laikant, jog moteris turi dvi galimybes gyvenime - arba tapti paklusnia ir uolia žmona, arba burtininke. Tik santuoka turi galios atbaidyti moterį nuo magijos ir burtų pagundymo. Kalvino mokyme šie klausimai akcentuoti mažiau. Jo tekstuose tradicinis, patriarchalinis įsitikinimas apie moters pavaldumą susilieja su protestantiškais pasvarstymais apie santuoką kaip sektiną krikščionio gyvenimo su moterimi būdą: Nuo pradžių Dievas davė vyrui moterį, kad ji su juo sudarytų integralią visumą. Kas vengia moters, tas atima iš savęs savo integralią dalį. Vyras, neturintis moters, tėra pusė vyro". Tuo pačiu Kalvinas neabejojo, kad moters prigimtis buvo sudeginta motinos Ievos nuodėme.
Daug įdomių įžvalgų kalbama tema yra pateikusi istorikė Lyndal Roper knygoje The Holy Houshold. Tyrinėtoja nurodė į moterų visuomeninio vaidmens siaurėjimą reformacinėse visuomenėse. Tik žmona buvo pavyzdžiu, o apie moterį kaip motiną kalbėta labai retai arba tik bendrais bruožais, nes socialine prasme už vaikus atsakė tik tėvas. L. Roper patvirtino tezę apie Reformacijos moterims primestą monovaidmenį. Istorikė atkreipė dėmesį į tai, jog toks požiūris kai kur atvedė netgi prie specialių įstatymų, verčiančių moteris beatodairiškai tekėti, priėmimo. Štai 1572 m. Vismare buvo įteisinta praktika, pagal kurią neištekėjusios moterys prarasdavo nuosavybę ir buvo išvejamos iš miesto. Netekėjusi moteris socialiai neegzistavo. Ištyrusi Augsburgo miesto šaltinius, Roper atkreipė dėmesį, jog didelę reikšmę turėjo santuokos laicizacija, nes santuokinių klausimų perdavimas pasaulietiniams teismams leido traktuoti santuoką kaip socialinę sutartį tarp dviejų žmonių. Tokiu būdu, santuokiniai ryšiai jau buvo presinguojami ne tik teologinių ir moralinių svertų, bet ir miesto visuomenės teisės. Miesto aplinkoje pradėta bausti už nesantuokinį seksualinį gyvenimą. Viena iš formų buvo kova su prostitucija. Viduramžiais Vakarų Europoje prostitutės turėjo miesto suteiktas teises ir buvo susiorganizavusios į cechus [1] . Pradėta likviduoti jų užeigas, drausti veiklą, aiškinant, jog tai neatitinka krikščioniškos moralės ir prisideda prie santuokinio gyvenimo ardymo.
Bus daugiau
[1] Cechas viduramžiais - tos pačios specialybės amatininkų susivienijimas.
Iliustracijoje Lucas Chranach, Katharina von Bora
