.jpg)
Tyrinėtojams ypač įdomus vienuolynų likvidavimo protestantizme klausimas. Analizuojama, kaip šis procesas praktiškai veikė moterų padėtį. Čia susiduriame su kelių požiūrių antinomija. Vieni teigia, kad kova su mergystės idealu ir ištekėjusios moters vertinimas teigiamai paveikė moters situaciją. Feministinis požiūris tvirtina, jog panaikinus vienuolynus moterys prarado vieną iš gyvenimo alternatyvų.
Treti mano, kad tiek idealizuotas moterų vienuolynų paveikslas, tiek Liuterio mokymo atneštos naujovės santuokos klausimu ne visiškai atitinka istorinę tikrovę.
Pradžioje reformacinė polemika, nukreipta prieš vienuolystę, prisidėjo prie moterų sąžinės laisvėjimo, - moterų, kurios dažnai ne savo valia tapdavo vienuolėmis. Naujos religinės idėjos kėlė visuotinį entuziazmą. Tačiau tuo pat metu moters funkcijos susiaurėjo iki žmonos vaidmens, o vienintelė dvasinio gyvenimo erdvė jai liko religinis vaikų auklėjimas.
Vienuolynų naikinimo tyrimai išryškino dar du įdomius šio proceso aspektus. Viena vertus, nustatyta, jog greta vienuoliško gyvenimo degradacijos reiškėsi pasipriešinimas iš teologų, dvasininkų, pasaulietinės katalikiškos valdžios ir pačių vienuolių, kurios gynė savo ankstesnį asketinį gyvenimą ir suvokė jo vertę. Kita vertus, paaiškėjo, kad protestantiškose teritorijose moterų vienuolynai niekada nebuvo panaikinti visiškai.
Kodėl moterys priešinosi mėginimams likviduoti jų vienuolišką egzistenciją? Liuterio kritika bandė ne tik paneigti įsitikinimus, kad vienuolynas priartina ar palengvina sielos išgelbėjimą, o jame besimeldžiantys žmonės dvasiškai globoja savo giminę, artimuosius, tiek gyvuosius, tiek mirusius. Tai reiškė, kad vienuolės moterys ima prarasti savo turėtą išskirtinę padėtį krikščionybėje. Vienuolių socialinis statusas viduramžių visuomenėje buvo gana aukštas. Jos buvo laikomos „Kristaus sužadėtinėmis". Teologiškai ši padėtis buvo aukštesnė nei vienuolių vyrų.
XVI a. antroje pusėje ir XVII a. pirmoje pusėje pastebimas tam tikras vienuolystės atgimimas. Reformacija visiškai nelikvidavo moterų vienuolynų, bet iš esmės juos reorganizavo. Vienuolynus siekta paversti institucijomis, kuriose moterys galėtų užsiimti auklėjamąja, edukacine veikla. Tokią vienuolynų evoliuciją rėmė reformatoriai. Liuteris ir Kalvinas buvo įsitikinę, kad vienuolynai senojoje bažnyčioje labiau vykdė krikščioniškos mokyklos funkcijas.
Tik vėliau Roma įvedė vienuolynuose asketizmo įžadus ir mokymą, kad vienuoliškas gyvenimas yra aukščiausia ir tobuliausia krikščioniško gyvenimo forma. Reformatoriai neprieštaravo, kai reformacinėse visuomenėse atsirado iniciatyvos ne tik išsaugoti kai kuriuos vienuolynus, bet ir kurti naujus namus, kuriuose moterys galėtų gyventi kartu. Tik tokie namai privalėjo būti edukacinio pobūdžio, atsispindinčio steigimo dokumentuose. Tačiau istorikai, tyrinėjantys istorinius šaltinius, retai aptinka mokyklų buvimo faktų tokiose institucijose. Ilgainiui minėti namai virto nuolatine gyvenamąja vieta neištekėjusioms moterims, toms, kurios nesugebėjo atrasti savo vietos visuomenėje, ar toms, iš kurių tiesiog norėta atimti galimybę gauti palikimą. Tokios namų moterims formos buvo būdingos ne tik liuteronizmui, bet ir kalvinistų regionams.
Kita intensyviai tyrinėjama problema - moterų vaidmuo radikaliojoje Reformacijoje, ypač anabaptizme ir spiritualizme. Anabaptistų aplinkoje moterų veiklos spektras iš pradžių buvo gana platus. Joms netgi leista pamokslauti Dievo žodį. Anabaptistų judėjimui įgavus institucines formas, moterys pamažu buvo išstumtos iš religinio ir visuomeninio bendruomenių gyvenimo, apribojant jas žmonų ir motinų vaidmenimis. Anabaptistai gerbė ir pripažino laisvą moters valią priimant sprendimą dėl prisijungimo prie tikinčiųjų bendruomenės, dėl šeimos ar vyro, nenorinčių būti anabaptistais, palikimo. Taip pat jie laikė, jog moterys lygiai kaip ir vyrai pašauktos kankinystei kaip aukščiausiam krikščioniško tikėjimo išpažinimo aktui. Moravijoje pas anabaptistus moterys galėjo dirbti vadinamosiomis mokyklų motinomis, auklėjančiomis vaikus nuo 2 iki 12 metų. Olandijos menonitai moterims patikėdavo senolių ir ligonių slaugos klausimus, diakonių funkcijas.
Katalikų autoriai taip pat pripažįsta, jog pirmaisiais Reformacijos metais Europoje katalikų sluoksniuose prasidėjo aktyvus moterų dalyvavimas įvairiuose religiniuose ir intelektualiniuose renginiuose, diskusijose. Jose garsėjo Gulia Gonzaga, Caterina Cibo, Olimpia Morata, Eleonora iš Aragonijos. Tačiau popiežiškosios inkvizicijos suaktyvėjimas ir Tridento susirinkimo nuostatai užtvėrė moterims kelią aktyviau reikštis bažnytinėje sferoje.
Vienuolių moterų judėjimas katalikybėje Reformacijos metais reiškėsi kaip stiprus socialinio pobūdžio judėjimas. Jo rėmuose moterys įgavo naują socialinį vaidmenį. Konfrontavimas su oficialiomis katalikų bažnyčios tendencijomis vedė prie naujo tipo religinių bendrijų kūrimo. Jos turėjo turėti kitą statusą, būti kažkur viduryje tarp vienuolyno ir brolijos (bendrijos). Veiklos pagrindu turėjo tapti ne kaip anksčiau gailestingumo darbai „kūnui" : darbas prieglaudose, pagalba vargšams, alkstantiems - bet dvasinė veikla. Moto pamokyk nežinantį tapo prioritetu. Tokios moterys, kaip Angela Mericis, Mary Ward, Regina Protmann, kurioms pavyko įkurti tarptautinio pobūdžio organizacijas moterims, svarbiausia savo veiklos sritimi laikė visokeriopą mergaičių lavinimą. Tai reiškė, kad ir pačios mokytojos turėjo įgyti pakankamai aukštą išsilavinimą. Be to, šios organizacijos veikė pastoracijos pagyvenusiems žmonėms srityje. Peršasi išvada, kad naujaisiais amžiais katalikybėje moterys turėjo didesnę visuomeninio aktyvumo erdvę. Protestantiškose visuomenėse moterys neturėjo kokios nors institucionalizuotos formos, kurios dėka būtų galėjusios sureikšminti savo socialinį vaidmenį.
Ne iki galo ištirta, kaip XVI a. katalikiškoji santuokos teologija traktavo moterų socialinį vaidmenį. Aišku tiek, kad katalikiškos santuokos sudarymo teorija kreipė dėmesį į moters valią labiau, nei liuteroniškoji. Pavyzdžiui, nereikalauta tėvų sutikimo, kuris protestantizme buvo neišvengiama sąlyga. Santuokos sakramento metu dvasininkas privalėjo paklausti moters, ar ji tai daro pagal savo valią. Reformacinėje visuomenėje moteris buvo ištekinama už vyro per savo tėvą, kuriam tiesiog turėjo paklusti. Tai reiškė, kad niekas - nei bažnyčia, nei šeima - net formaliai neklausė jos sutikimo. Samprotaudamas apie tėvo valdžios ribas, Liuteris tvirtino, kad jis turi teisę nutraukti santuoką, kuriai nepritaria.
Galima teigti, kad Reformacijos paskatinti moterų socialinio aktyvumo pokyčiai Europoje chronologiškai buvo dvejopo pobūdžio. Per pirmus tris XVI a. dešimtmečius Reformacija atvėrė naujas veiklos galimybes moterims. Šiuo laikotarpiu stipriai reiškėsi teologinių idėjų, besiremiančių Šventojo Rašto autoritetu, šviežumas ir religinė retorika, kurioje dalyvavo ir moterys. Vėliau, 4-5 dešimtmetyje, susiklosčius liuteronų bažnyčios struktūroms, moterų visuomeninis vaidmuo susiaurėjo labiau nei viduramžių katalikybės sąlygomis. Esami moksliniai tyrinėjimai rodo, jog dar daugelis krikščionybės istorijos moteriškosios temos klausimų tebelieka paslaptimi...
