Pirmas Dvasios vaisius (II)

Meilės darbai

Trečia, meilė pasireiškia darbais. Meilė - pirmasis Dvasios vaisius, jos įkandin seka džiaugsmas ir ramybė, o po to minimi „kantrybė, malonumas, gerumas". Meilė nėra vien romantika ar juo labiau erotiškumas. Ji nėra vien jausmai ar emocijos.

Nors žodis skamba abstrakčiai, iš meilės kyla teigiamas požiūris ir konkretūs veiksmai - „kantrybė", „malonumas" ir „gerumas". Ir, kaip rašė F. Dostojevskis, „meilės darbai yra kur kas geriau už meilės svajones", mat meilė visuomet ieško kaip geriau kitam, kad ir kiek pačiam tai kainuotų.

„Kantrybė" (makrothymia), - dažnai šis žodis verčiamas kaip „kentėjimas", nes reiškia kantrumą žmonių, o ne aplinkybių atžvilgiu, - yra pakantumas dėmesio reikalaujantiems ar įkyriems žmonėms, niekada nepamirštant.

Kristaus mums parodytos „beribės kantrybės"[1]. „Malonumas" (chrēstotēs) -
palankumas, kilnios mintys, gero linkėjimas kitiems žmonėms, o „gerumas" (agathōsynē) - geradarystė, kilnūs veiksmai, gero, kurio žmonėms linkime, darymas.

Pagrįstai galime įžiūrėti šių trijų krikščioniškų savybių progresiją. Kantrybė ištveria kitų žmonių piktumą ir atsisako atmokėti tuo pačiu. Malonumas toleranciją paverčia mielumu - linkėdamas žmonėms ne blogo, bet gero. O gerumas norus paverčia veiksmais - tarnavimu žmonėms darbais.

Visos trys savybės - tai meilės ypatybės ir darbai, nes, kaip apaštalas rašo kitur, „meilė yra kantri (makrothymei) ir maloni (chrēsteuetai)"[2], o mes esame pašaukti „meile tarnauti vieni kitiems"[3]. Meilės visai žmonijai skelbimas yra nieko vertas, jei jos neparodome tikriems žmonėms tikrose situacijose. Kaip tik tuomet patikrinami meilės „kantrybė, malonumas, gerumas".

Ketvirta, meilę lydi susivaldymas, nes „Dvasios vaisiai yra <...> ištikimybė, romumas, susivaldymas". Šios trys savybės - skirtingi savitvardos niuansai. „Ištikimybė" reiškia patikimumą - kad laikysimės pažadų ir įvykdysime savo sumanymus. Graikiškas žodis prautēs verčiamas kaip „romumas", tačiau jis nereiškia nuolaidaus, neprincipingo romumo. Žinoma, jis reiškia, kad žmogus yra švelnus, nuolankus ir rūpinaisi kitais žmonėmis, tačiau, kad toks taptų, dažnai turi sutramdyti savo jėgą ir pažaboti energiją. Trečiasis žodis - „susivaldymas", graikiškai egkrateia, „išreiškia jėgą ar viešpatystę sau pačiam arba kitiems dalykams"[4]. Jis apima instinktų drausminimą, temperamento ir liežuvio valdymą bei aistrų tramdymą.

Bet kodėl parašiau, kad meilę „lydi" susivaldymas? Nes meilė yra pasiaukojanti, o pasiaukojimas ir susivaldymas papildo vienas kitą. Kaip aukosimės, neišmokę kontroliuoti savęs pačių? Prieš aukodamiesi ir tarnaudami kitiems visų pirma turime išsiugdyti savitvardą. Todėl ne be reikalo devyni Dvasios vaisiai išvardyti pradedant auka ir baigiant susivaldymu.

Meilė - Dvasios vaisius

Penktoji tiesa, kurią atskleidžia ši puiki ištrauka, - mūsų aptariama meilė (pranašesnė už viską, pasireiškianti darbais ir lydima savitvardos) yra Dvasios vaisius, tai yra natūrali antgamtinio Šventosios Dvasios darbo mumyse pasekmė.

Šiame kontekste Paulius „kūną" priešina „Dvasiai", „kūno darbus" - „Dvasios vaisiams". Apibrėžkime žodžių reikšmes. Rašydamas „kūnas" Paulius kalba ne apie minkštą odos audinį ir kaulus dengiančius raumenis, ne žmogaus kūną (kartais žmonės godumą ir seksualinį amoralumą klaidingai aiškina kaip „kūno nuodėmes"), bet paveldėtą, puolusią, į blogį linkusią, iškrypusią prigimtį su sugadintais troškimais ir savanaudiškais poreikiais.

Rašydamas „Dvasia" Paulius galvoje turi ne į kūną įkvėptą gyvybę, ne žmogaus dvasią kaip priešingybę materialiam kūnui, bet pačią Šventąją Dvasią, kuri apsigyvena mumyse, kai atgailaujame ir patikime Jėzumi, kurios buvimas mumyse - krikščionio tapatybės požymis[5] ir krikščionio šventumo paslaptis.

Paulius aprašo du kovojančius veikėjus. Vienas - tai „kūnas", egocentriška, puolusi mūsų prigimtis, kitas - tai „Dvasia", mumyse gyvenanti Dievo Dvasia. Paulius kalba, jog jų konfliktui būdingi trys dalykai.

Pirma, kūno ir Dvasios geismai yra aktyvūs geismai. „Nes kūniška prigimtis (t. y. kūnas) geidžia priešingo Dvasiai, o Dvasia - kūniškai prigimčiai; jos viena kitai priešingos"[6]. Ir kūnas, ir Dvasia turi gyvų, aktyvių, energingų ir stiprių geismų. Aš tai pabrėžiu, kadangi per visą bažnyčios istoriją grupelės perfekcionistų mokė, jog po atgimimo iš naujo mūsų puolusi prigimtis tampa neveikli ir neaktyvi, net miršta. Tačiau Raštas jiems nepritaria.

Nebūtų prasmės įsakyti „nevykdyti kūno geismų"[7] ir teigti, kad „kūniška prigimtis geidžia priešingo Dvasiai"[8], jei mūsų puolusi prigimtis nieko negeistų. O juk krikščionys nepaliaujamai kovoja su pasauliu, kūnu ir velniu.


Antra, kūno ir Dvasios geismai yra priešingi ir vienas kitam smarkiai prieštarauja: „Nes kūno geismai prieštarauja  Dvasiai, o Dvasios geismai - kūnui; jie vienas kitam priešingi"[9]. Kaip Laiško galatams komentare rašė vyskupas J. B. Lightfootas, - „Dvasios ir kūno ne tik nesieja jokia sąjunga - tarp jų tvyro amžina mirtina nesantaika"[10].

Kad kūno geismai priešiški Dvasios geismams tampa dar aiškiau, kai „kūno darbai"[11] supriešinami su „Dvasios vaisiais"[12]. Pirmieji yra labai nemalonūs. Juos galima suskirstyti į keturias grupes: seksualinės nuodėmės (amoralumas ir paleistuvavimas), religinės nuodėmės (stabmeldystė ir burtininkavimas, pastaroji nuodėmė - bandymas burtų pagalba pavogti dievišką arba demonišką jėgą), socialinės nuodėmės (jų yra aštuonios, įskaitant priešiškumą, pavyduliavimą, pyktį, vaidus ir savanaudiškumą) ir asmeninės nuodėmės (girtavimas ir orgijos). Šlykštus sąrašas, kokiais žmonės pasirodo prieš Dievą ir kitus žmones.

Tuo tarpu devyni Dvasios vaisiai[13], kuriuos jau aptarėme, pateikia nuostabų kontrastą. Didesnę priešingybę net sunku įsivaizduoti. Dievotumas vietoj bedieviškumo, tikras džiaugsmas ir ramybė vietoj nuodėmingų malonumų siekimo, malonumas ir gerumas vietoj piktumo ir pavydo, susivaldymas vietoj nuolaidžiavimo savo silpnybėms.

Trečia, Paulius tvirtina, kad kūno ir Dvasios geismus galima kontroliuoti. Įmanoma, kad Dvasia turėtų viršenybę kūnui ir pavergtų jį, kad meilė triumfuotų prieš savanaudiškumą, o gerumas nugalėtų blogį. Kaip? Visa paslaptis - turėti teisingą požiūrį į kūną ir Dvasią.

Savo puolusios prigimties turime be gailesčio išsižadėti. „Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūnišką prigimtį su aistromis ir geismais"[14]. Tai yra tą piktą, pasibjaurėtiną, suktą daiktą, vadinamą „kūnu", prikalėme prie kryžiaus, kai pirmą kartą atgailavome. Sakyti, kad nukryžiavome, - reiškia, kad be kompromisų atstūmėme bet kokį žinomą blogį. Nukryžiavimas nėra greita ir lengva mirtis - tai ilgas ir kankinantis sunaikinimas, tačiau jis turi lemiamą reikšmę ir jo niekaip neišvengsime.

Tuo tarpu Šventajai Dvasiai turime besąlygiškai pasiduoti. Paulius tai nusako įvairiai: „gyvenkite Dvasia", būkite „Dvasios vedami" ir „elkitės pagal Dvasią"[15]. Turime leisti Jai būti teisėta aukščiausia valdžia ir klausyti Jos teisingų paraginimų.

Kiekvieną dieną turime išsižadėti kūno ir pasiduoti Dvasiai nepaisant to, kad lemiamos reikšmės turėjo pirminis išsižadėjimas ir pasidavimas. Jėzaus žodžiais, turime kasdien nešti savo kryžių ir sekti Juo[16]. Kasdieną atverdami Jam širdis, prisipildome Dvasios[17]. Privalome išsiugdyti įprotį išsižadėti kūno ir pasiduoti Dvasiai. „Kas sėja Dvasiai"[18], pjaus Dvasios vaisius, o „sėti Dvasiai" reiškia puoselėti dvasinius dalykus, pavyzdžiui, išmintingai išnaudoti Viešpaties dieną, disciplinuotai kasdien melstis ir skaityti Bibliją, nuolat garbinti Viešpatį ir dalyvauti Viešpaties vakarienėje, puoselėti krikščioniškas draugystes ir dalyvauti krikščionių tarnavime. Visuose Dievo reikaluose, materialiose ir moralinėse sferose, nepajudinamai galioja principas: ką sėsi, tą pjausi. Ši taisyklė nekinta. Jos neįmanoma pakeisti, nes „iš Dievo nepasišaipysi"[19]. Tad nesistebėkime, kad nepjauname Dvasios vaisių, jei visą laiką sėjame kūnui. Negi manome apgausią ar apkvailinsią Dievą?

Pateiksiu kitą metaforą. Pamenu, kaip prieš daug metų skaičiau apie keliautoją pietų Kalifornijos kalnuose. Ten jis sutiko seną kalnietį su dviem šunimis, kurie be perstojo pjovėsi. Keliautojas pasiteiravo, kuris šuo paprastai nugali. Kurį laiką tylomis kramtęs tabaką, kalnietis atsakė: „Tas, kurį daugiausiai šeriu". Lygiai taip pat ir su mūsų prigimtimi: naujoji nugalės senąją tik tuomet, jei ją puoselėsime, o senąją marinsime badu.

***


Per ilgą pasaulio istoriją tik vienas žmogus tobulai subrandino Dvasios vaisius. Tas žmogus - Jėzus iš Nazareto. Devynis Pauliaus išvardytus vaisius galima laikyti Jėzaus Kristaus portretu. Guldydamas gyvybę už priešus Jis mylėjo kaip niekas kitas nėra mylėjęs. Jis kalbėjo apie savo „džiaugsmą" ir savo „ramybę"[20]. Jis buvo nuostabiai kantrus su neišmanėliais apaštalais. Jis visada būdavo malonus ir nuveikė krūvą gerų darbų. Jis taip pat buvo nepajudinamai patikimas ir visada romus - „romus ir nuolankios širdies"[21]. Jis mokėjo tobulai susivaldyti, nes „šmeižiamas neatsakė tuo pačiu"[22].

Štai kaip daug metų gydytoju misionieriumi Matanos mieste Burundyje tarnavęs dr. Kennethas Moynaghas apibendrino Dvasios vaisius, pabrėždamas meilę:

Džiaugsmas - kai meilė džiūgauja, ramybė - kai ilsisi ji,
Kantrybė - kai meilė iškenčia visus sunkumus šiam kely.
Malonumas - kai meilė siekia to, kas be nuodėmės,
Gerumas - kai meilė veikia įkvėpta Kristaus širdies.
Tikėjimas - kai meilės akys gyvąjį Kristų išvysta,
Romumas - kai meilė Golgotoje lenkias, o ne kovoje širsta.
Susivaldymas - kai Dievas meilę suvaldo ir pažaboja,
Nes Kristus - tai meilė, o meilė - Kristus gyvas širdy.

Be to, jei Dvasios vaisiai - panašumas į Kristų, tai panašumas į Kristų - Dievo tikslas visiems Jo žmonėms. Šis tikslas - amžinas, nes „kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą"[23]. Antra, šis tikslas - istorinis, nes „mes <...> esame keičiami į Jo atvaizdą iš šlovės į šlovę"[24]. Ir trečia, šis tikslas - eschatologinis. Nors „dar nepasirodė, kas būsime, <...> žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra"[25].

Vienintelis būdas suprasti, kodėl gyvenime tenka nusivilti, būti vienišiems, kentėti ir patirti skausmą, - manyti, jog taip mus auklėja mylintis Tėvas, siekdamas mus padaryti tokius kaip Kristus[26].

Kartais spaudos, radijo ar televizijos žurnalistai manęs klausia, ar būdamas tokio amžiaus dar turiu kokių nors troškimų. Aš visuomet atsakau: „Taip, pagrindinis mano troškimas yra (ir tikiu, kad bus, kol mirsiu) tapti panašesniam į Kristų".


Ištrauka iš Johno Stotto knygos „Šiuolaikinis krikščionis"

 

[1] 1 Tim 1, 16

[2] 1 Kor 13, 4

[3] Gal 5, 13

[4] Iš Walterio Grundmanno egkrateia apibrėžimo žodyne „Theological Dictionary of the New Testement", red. G. Kittel ir G. Friedrich, į anglų k. išvertė G. W. Bromiley, 10 tomų (Eerdmans, 1964-1976).

[5] Rom 8, 9

[6] Gal 5, 17

[7] Gal 5, 16

[8] Gal 5, 17

[9] Gal 5, 17

[10] J. B. Lightfoot, „Galatians" (1865), p. 209.

[11] Gal 5, 19-21

[12] Gal 5, 22-23

[13] Gal 5, 22-23

[14] Gal 5, 24

[15] Gal 5, 16. 18. 25

[16] Lk 9, 23

[17] Ef 5, 18

[18] Gal 6, 8

[19] Gal 6, 7

[20] Pvz., Jn 15, 11; 14, 27

[21] Mt 11, 29

[22] 1 Pt 2, 23

[23] Rom 8, 29

[24] 2 Kor 3, 18

[25] 1 Jn 3, 2

[26] Pvz., Hbr 12, 4-11

Pirmasis Dvasios vaisius (I)

Bendrinti: