Sinoptinis žvilgsnis į Bibliją (III)

PRAKTINIS ŽINIŲ TAIKYMAS: 1 KOR 11, 2-16

Apžvalginėje dalyje išryškėjo svarbiausi faktai ir principai, susiję su Biblijos šaltiniais, jos prigimtimi, krikščioniška tradicija, hermeneutikos mokslu ir kai kuriais biblinės interpretacijos sunkumais.

Toliau svarbu parodyti kaip šį pažinimą galima pritaikyti praktinėse Biblijos studijose, aiškinant konkrečias Rašto ištraukas ir siekiant šį pažinimą aktualizuoti bendruomenės gyvenime. Ne visuomet tai paprasta, nes ne visos Rašto vietos lengvai atskleidžia savo prasmę. Atrodo, jog Dievo apvaizda, „savo ypatingu rūpesčiu išlaikiusi Raštą nesuteptą ir gryną visų amžių bėgyje" (Westminsterio išpažinimas 1, 8), sykiu panorėjo, jog pasitelktume visus savo gebėjimus, žinias ir pastangas studijuodami Bibliją, tačiau galiausiai vis tiek liktume... ne viską žinantys, vėl nustebę ir tebeieškantys.

Viena iš tokių Rašto vietų, reikalaujančių kur kas daugiau pastangų ir verčianti tarpusavyje diskutuoti Biblijos tyrinėtojus bei teologus, yra 1 Kor 11, 2-11. Šioje egzegetinėje ir teologinėje apžvalgoje bei diskusijoje sieksime ne tiek pateikti „teisingą" ištraukos išaiškinimą ar išspręsti su ja susijusius teologinius klausimus, kiek išryškinti kai kurių biblinės analizės principų praktinio pritaikymo aspektus bei atskleisti tebesitęsiančio hermeneutinio proceso dinamiką ir kompleksiškumą.

Turinys ir probleminiai klausimai

Ne paslaptis, kad didžiąją dalį tiesioginio darbo su Biblijos tekstu pamokslininkai kartais tiesiog iškeičia į komentarų skaitymą. Nors papildomų egzegetinių instrumentų ir šaltinių įvairovė Biblijos studijose yra labai sveikintinas dalykas, tačiau deduktyvus tyrimas negali atstoti induktyvaus, t.y. betarpiško darbo su tekstu. Peršokdami šį svarbų egzegezės etapą, pamažu imame stokoti asmeniško sąlyčio su tekstu ir kritinio požiūrio, ką pastebi ir Osborne‘as savo knygos The Hermeneutical Spiral įžangoje [1]. Todėl šios, nors ir labai egzegetiškai sudėtingos, Rašto vietos analizę pradėkime nuo (kiek tai leidžia mūsų sugebėjimai) savarankiškos literatūrinės teksto ir konteksto apžvalgos, o tik po to pagalbos kreipkimės į ekspertus, stengdamiesi kuo įdėmiau įsižiūrėti į svarbiausius autoriaus (apaštalo Pauliaus) argumentus bei iškelti probleminius klausimus. 

Keletas pastebėjimų apie literatūrinį ištraukos kontekstą. Įspėjęs dėl pagoniškų garbinimo apeigų  8-10 skyriuose, Paulius pereina prie kai kurių piktnaudžiavimų Korinto bendruomenėje. Apaštalas giria, jog korintiečiai laikosi Pauliaus „nurodymų" arba „tradicijų" (parado,seij, paradōseis) (11, 2), tačiau esama ir taisytinų dalykų. Nors panašu, jog korintiečiams knietėjo daugiau sužinoti apie dvasines dovanas/dvasingumą (pneumatikw/n, pneumatikōn), apaštalas koreguoja ne tik šią, bet ir kitas korintiečių gyvenimo ir tarnystės sritis [2]. Pirmiausia jis priekaištauja dėl nederamo moterų elgesio (galvų dengimas/šukuosenos) garbinimo susirinkimuose (11, 2-16), po to, aptaria blogybes, kerojusias Viešpaties Vakarienės metu (11, 17-34), galiausiai apžvelgia dvasinių dovanų/dvasingumo klausimą ir nustato tvarką bei prioritetus, derančius kitų kalbų dovanos naudojime bendruomenės susirinkime (12-14 skyriai). Pateikiu visą mūsų nagrinėjamą tekstą apie moterų (ir iš dalies vyrų) elgesį garbinimo susirinkime iš 1 Kor 11, 2-16:

2 Aš jus giriu, kad visame kame prisimenate mane ir laikotės nurodymų, kuriuos jums daviau. 3 Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva - vyras, o Kristaus galva - Dievas. 4 Kiekvienas vyras, kuris meldžiasi ar pranašauja apdengta galva, paniekina savo galvą. 5 Ir kiekviena moteris, kuri meldžiasi ar pranašauja neapdengta galva, paniekina savo galvą: tai tas pats, kaip būti nuskustai. 6 Jei moteris neapsigaubia, tai tegul ir nusikerpa! O jei moteriai gėda nusikirpti ar nusiskusti plaukus, teapsigaubia. 7 Vyrui nereikia gaubti galvos, nes jis yra Dievo atvaizdas ir šlovė. O moteris yra vyro šlovė. 8 Juk ne vyras iš moters, bet moteris iš vyro, 9 taip pat ne vyras buvo sukurtas moteriai, o moteris vyrui. 10 Todėl moteris privalo turėti ant galvos pavaldumo ženklą dėl angelų. 11 Bet Viešpatyje nei vyras be moters, nei moteris be vyro. 12 Kaip moteris iš vyro, taip vyras per moterį, bet visa - iš Dievo. 13 Spręskite patys: argi tinka moteriai melstis Dievui neapsigaubusiai? 14 Argi pati prigimtis jūsų nemoko, jog vyrui gėda nešioti ilgus plaukus? 15 Tuo tarpu moteriai garbė turėti ilgus plaukus. Nes plaukai jai duoti kaip dangalas. 16 Bet jei kas norėtų ginčytis, - težino, jog nei mes, nei Dievo bažnyčios neturime tokio papročio.

Pauliaus dėstymą šioje ištraukoje galima padalinti į 3 dalis: 2-6, 7-12 ir 13-16 eil. Kiekvienoje iš šių dalių akcentuojamas skirtumas tarp vyro ir moters, siekiant parodyti į moterį ir jos tiesioginę priklausomybę nuo „galvos". Problemos esmė - moterų malda ir pranašavimas nepridengta galva (5-6 ir 13 eil.). Iš pirmosios dalies (2-6 eil.) aišku tiek, kad vyras paniekina savo „galvą" jei meldžiasi prisidengęs, tačiau moteris, atvirkščiai, savo  „galvą" paniekina, jeigu ji tai daro neprisidengusi. Todėl jai būtina apsigaubti. Antroji dalis (7-12 eil.) kiek painesnė, nors ir vėl kalbama apie moteris bendruomenėje. Čia Paulius moko, jog vyrui nereikia gaubti galvos, nes jis yra „Dievo atvaizdas ir šlovė", tačiau „moteris yra vyro šlovė", nes buvo „paimta iš vyro" ir „jam sukurta" (8-9 eil.). Taigi ji privalo turėti ant savo galvos „pavaldumo ženklą dėl angelų" (10 eil.). 11-12 eilutės, kalbančios apie vyro ir moters tarpusavio ryšį ir abiejų priklausomybę nuo Dievo, siejasi, paaiškina ir praplečia 8-9 eilutes. Trečioje dalyje (13-16 eil.) vėl grįžtama prie to paties galvos apsidengimo klausimo (susidaro įspūdis, kad 11-12 eilutėse buvo šiek tiek nukrypta į šoną), tačiau šįkart autorius jau apeliuoja į moters padorumo jausmą. Retorinis klausimas - „ar tinka moteriai melstis Dievui neapsigaubusiai?" (13 eil.) - yra kaip prielaida tolesniam dėstymui. Nors toliau Paulius vėl užsimena apie vyrus, kuriems „gėda nešioti ilgus plaukus", moterų klausimas vis tiek išlieka šios diskusijos centre. Galiausiai apaštalas pabaigia kreipiniu į kiekvieną, nesutinkantį ir norintį ginčytis, - pasak Pauliaus, bažnyčios šiuo klausimu neturinčios „kitokio papročio" (16 eil.).

Gordonas Fee pastebi, jog ištrauka apie moterų (ir vyrų) elgesį garbinimo metu (1 Kor 11, 2-16) yra viena egzegetiškai sudėtingiausių Naujajame Testamente, o Thomas R. Schreineris, Pietų baptistų teologijos seminarijos profesorius teigia, jog tai pati kontraversiškiausia visos Biblijos ištrauka [3]. Fee įžvelgia tris esmines problemas: (1) nėra iki galo aiški Pauliaus minties logika; (2) miglotomis išlieka kai kurios sąvokų reikšmės; (3) negalime būti tikri dėl ano meto kultūrinių papročių ir tradicijų, veikusių bažnyčią. Be to, mūsų galimybes atkurti Pauliaus ir korintiečių dialogo detales labai apsunkina faktas, jog didžioji dalis su šiuo pokalbiu  susijusių aplinkybių ir detalių mums lieka nežinomos [4].

Komentatoriai beveik sutartinai iškelia panašius klausimus. Pirma, neaišku kodėl Paulius 2 eilutėje giria korintiečius, kad šie laikosi nurodymų/papročių (gr. parado,seij, paradōseis), o po to iškart priekaištauja ir taiso tai, kas vyksta benduomenėje (3-16). Antra, ką konkrečiai reiškė melstis ir pranašauti „neapsigaubus galvos"? Ar galime nustatyti, koks tai buvo paprotys? Trečia, kaip suprasti „galvos" (gr. kefalh., kefalē) metaforą  (3 eil.) ir kaip tai paveikia ištraukos prasmę? Ketvirta, kaip suprasti 10 eilutę, kur pasakyta, jog moteris privalo turėti „ant galvos pavaldumo ženklą dėl angelų"? Nepaisant panašių, su tekstu susijusių egzegetinių problemų, įvairių aiškintojų pateikiami atsakymai į šiuos klausimus gerokai skiriasi, tad keičiasi ir pats teksto suvokimas ir pritaikymas. Prieš aptardami įvairias nuomones, pateiktas šiais klausimais, pažvelkime į kai kurias, su šiuo tekstu susijusias, ištraukas.   

Susijusių Rašto vietų apžvalga

Susidūrę su tokia situacija, kuomet Raštas aiškiai nekalba, turėtume laikytis analogia scriptura principo, reikalaujančio vieną Rašto vietą nagrinėti kitų kontekste. Taip pat žinome, kad Biblija moko vieningos tiesos - viena Rašto vieta negali logiškai prieštarauti kitai (koherencijos arba darnumo prielaida), be to, Raštas „aiškina pats save". 1 Kor 11, 2-16 priklauso tokių Rašto vietų kategorijai, kurių supratimui ir aiškinimui ypač svarbus kitų Biblijos eilučių liudijimas. Kaip pastebėjome iš nagrinėjamos ištraukos turinio apžvalgos, 1 Kor 11, 2-16 kalbama apie moterų elgesį pamaldų metu. Tai ne vienintelė Rašto vieta, kurioje rašoma šiuo klausimu, - to paties laiško 14 skyriaus 34-35 eilutėse Paulius, rodos, vėl grįžta prie šios temos. Dar daugiau nurodymų moterų klausimu pateikiama 1 laiške Timotiejui - 1 Tim 2, 9-15. Šiame skyrelyje paliesime būtent šias, irgi diskusijas tebekeliančias, ištraukas.

Pradėkime nuo arčiausiai esančios ištraukos - 1 Kor 14, 34-35:

34 Jūsų moterys bažnyčiose tetyli, nes joms neleidžiama kalbėti, jos turi būti klusnios, kaip sako ir įstatymas. 35 Ir jeigu jos nori ko nors išmokti, tepasiklausia namie savo vyro, nes moterims gėdinga bažnyčioje kalbėti.

Kiek netikėta, jog Paulius šioje vietoje draudžia moterims kalbėti, nors mūsų nagrinėjamoje ištraukoje jis to nesako, atvirkščiai, iš 1 Kor 11, 5 atrodytų savaime suprantama, jog moterys „meldžiasi ir pranašauja" -  tik tai raginamos daryti laikantis papročio, t.y. prisidengus galvą. 14 skyriaus ištraukoje net nepanašu, jog joms apskritai leidžiama bažnyčioje kalbėti. Kaip paaiškinti tokį, gana akivaizdų, tekstų nesuderinamumą? Istoriškai ši Rašto vieta būdavo suprantama kaip vienas iš Pauliaus nurodymų, einančių po mokymo apie kitas kalbas ir pranašystę, o 11, 2-16 ištrauka - kaip reikalavimas moterims paklusti savo vyrams, tarsi „nepastebint" leidimo melstis ir pranašauti arba siejant šią praktiką tik su „nebažnytiniais" susirinkimais [5]. Tokio paaiškinimo daugeliui šiuolaikinių egzegetų nepakanka, todėl ieškoma tinkamesnio sprendimo. Pavyzdžiui, vieni mano, jog iš šio draudimo galima spręsti, kad korintiečių moterys esą buvo linkusios savo kalbomis pertraukti kitus kalbėtojus arba įsiterpti ne vietoje, pažeidžiant susirinkimo tvarką, trukdant susirinkusiesiems. Kiti tai supranta tik kaip draudimą moterims apsvarstyti pranašystes, nes tai joms esą suteiktų viršenybę vyrų atžvilgiu. Dar esama nuomonės, jog 14, 34-35 eilutėse Paulius atkartoja pačių korintiečių, priklausiusių žydiškus  papročius puoselėjusiai taip vadinamai „Kefo partijai", klausimą - 36-38 eilutėse apaštalas esą pateikia savo atsakymą [6]. Kiekvienas iš šių siūlymų yra tikėtinas, tačiau sykiu turi ir silpnų vietų. Atvirai kalbant, panašu, jog 1 Kor 14, 34-35 ne tik nepadeda suprasti 1 Kor 11, 2-16, bet dar labiau viską sukomplikuoja...

Gal tuomet Pauliaus poziciją moterų klausimu bažnyčioje galima iškristalizuoti pagal 1 Tim 2, 9-15, kur kalbami panašūs dalykai? Trumpai pažvelkime į šią ištrauką:    

9 Taip pat, kad moterys puoštųsi kukliais ir padoriais drabužiais, droviai ir santūriai, ne supintais plaukais ar auksu, ar perlais, ar brangiu drabužiu, 10 bet, - kaip dera moterims, pasižyminčioms dievobaimingumu, - gerais darbais. 11 Moteris tesimoko tyliai, su visišku paklusnumu. 12 Neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui, - ji tesilaiko tyliai. 13 Juk pirmas buvo sutvertas Adomas, o paskui - Ieva. 14 Ir ne Adomas buvo apgautas, o moteris buvo apgauta ir nusidėjo. 15 Bet ji bus išgelbėta, gimdydama vaikus, -  jeigu jie išlaikys tikėjimą, meilę, šventumą ir susilaikymą.

Atrodo, kad ir čia apaštalas pakartoja „tylėjimo" reikalavimą moterims kaip ir 1 Kor 14, 34, be to, iš jų reikalaujama paklusnumo vyrui ir neleidžiama mokyti. Vertinant tekstą tiesiogiai, pažodžiui, panašu, jog svarstyklės krypsta moterų „nutildymo" bažnyčioje pusėn, nes Pauliaus pozicija nekelia abejonių - moteris turinti mokytis tyliai, jai nedera  mokyti vyrų. Paulius čia remiasi tiesomis (sukūrimu ir kritimu), kurių tikrai negalėtume pavadinti kultūrinėmis. Taigi tradicinis, moterų tarnystę bažnyčioje ribojantis, požiūris iš pirmo žvilgsnio atrodo pagrįstas Raštu. Vis dėlto pažodiniu šios ištraukos išaiškinimu negalime pasitikėti, nes jo neįmanoma nuosekliai pritaikyti visam Raštui, be to, tai prieštarauja jo dvigubos prigimties sampratai (žr. skyrelius apie Rašto prigimtį, 1.4. ir kultūrinio sąlygotumo problemą, 1.5.). Taip pat ne visi Rašto tyrinėtojai, kruopščiai tyrinėjantys kultūrinį mūsų aptariamų Rašto vietų  (1 Kor 14, 34-35 ir 1 Tim 2, 9-15) kontekstą, sutiktų, jog jos visos kalba tik moterų klausimu ir tiesiogiai dera ar paaiškina 1 Kor 11, 2-16. Kokios būtų kritinės pastabos dėl tokios šių abiejų Rašto vietų interpretacijos ir jų sąsajų su nagrinėjamu tekstu?

Šio darbo pradžioje paminėjome, jog Šventojo Rašto teksto atkūrimo procesas (tekstinis kriticizmas), siekiantis nustatyti teisingiausią teksto-tipą iš šiandien prieinamų rankraščių, yra ne tik glaudžiai persipynęs su egzegeze, bet ir gali paveikti jau tradicinėmis laikomas bažnytines praktikas ir tradicijas. Ar tai išties įmanoma? Be abejo, didžioji dalis biblinio teksto nekelia abejonių dėl savo autentiškumo, tačiau to negalėtume pasakyti apie vieną ar abi mūsų paminėtas vietas iš 1 laiško korintiečiams. Nors 1 Kor 11, 2-16 ir 14, 34-35 yra sutinkamos pačiuose seniausiuose išlikusiuose rankraščiuose (išorinis kriterijus), jų turinio ypatumai (vidinis kriterijus) verčia kai kuriuos tyrinėtojus kalbėti apie interpoliacijas, t. y. ne autoriaus ranka darytus paaiškinimus, prierašus, komentarus. Ar tai pagrįsta?

Vieno išsamiausių 1 laiško korintiečiams komentarų autorius Gordonas Fee mano, jog abejonės dėl 1 Kor 11, 2-16 ištraukos autentiškumo nėra pakankamai argumentuotos, nes grindžiamos tik pastebėjimais apie taip vadinamą „ne-Pauliaus stilių", o ne gramatiniais ir lingvistiniais įrodymais. Pasak jo, vien tai, kad kažkam atrodo, jog tekstas buvo parašytas ne Pauliaus ranka, t.y. „ne jo stiliumi", nepakanka, kad būtų galima pagal tai skirstyti tekstą [7] - taip galima nueiti per toli. Kita vertus, tas pats komentatorius linkęs manyti, jog 1 Kor 14, 34-35 vargu ar buvo parašytas Pauliaus ranka - pasak Fee, labai tikėtina, jog tai interpoliacija. Ją esą kažkas, galbūt remdamasis 1 Tim 2, 9-15 Pauliaus pamokymais Timotiejui, galėjo įterpti prie pamokymų bažnyčiai 1 laiške korintiečiams. NT interpoliacijų fenomenas nėra naujiena, pavyzdžiui, Jn 5, 3b-4 bei 1 Jn 5, 7, kurias  pripažįsta daugelis Biblijos tyrinėtojų [8]. Tačiau tokio vieningo sutarimo dėl 1 Kor 14, 34-35 ištraukos nėra. Kaip buvo minėta, šis tekstas yra visuose išlikusiuose rankraščiuose ir eina iškart po 33 eilutės arba skyriaus gale, t.y. po 40 eilutės. Kodėl taip yra, galima tik spėlioti. Fee abejonių dėl Pauliaus autorystės kyla ne dėl išorinių kriterijų, t.y. jos figūravimo ankstyvuosiuose rankraščiuose, bet dėl paties teksto turinio, vidinio kriterijaus. Paulius niekur savo laiškuose nemini Įstatymo absoliučia, įpareigojančia prasme be konkretaus teksto įvardijimo. Juolab, kad niekur užrašytame Įstatyme (Toroje) tokių paliepimų nėra, nebent Įstatymu laikytume rabiniškąją I a. Toros interpretaciją. Tai, jog tokios tradicijos būta, įrodo I a. žydų istoriko Juozapo Flavijaus raštai, kur sakoma: „Moteris, kaip sako Įstatymas, visuose dalykuose yra žemesnė už vyrą. Todėl ji turi būti klusni" [9]. Tai užuomina, jog šios ankstyvos (iki I a. pabaigos) įterptinės pastabos autorius galėjo būti žydų kilmės krikščionis, o ne apaštalas Paulius [10]. Kita vertus, jei dvejones dėl autentiškumo pamirštume, tvirtindami jog šiuos žodžius tikrai užrašė pats Paulius, tuomet teisingausia, pasak Fee, būtų manyti, jog korintiečių susirinkimuose moterys buvo pratusios laisvai kalbėti, pertraukti kitus ir trukdyti. Komentatorius įsitikinęs, jog šio draudimo negalima laikyti normatyviu visose kultūrinėse aplinkybėse, kur moterims kalbėti nėra kultūriškai draudžiama ar gėdinga [11]. Be abejo, ne visi tyrinėtojai su tuo sutinka - pavyzdžiui, D.A. Carsonas polemizuoja su Fee šiuo klausimu ir prieina prie kiek kitokių, kur kas labiau moteris bažnyčioje saistančių, nuostatų [12].  

Kaip tuomet dėl 1 Tim 2, 9-15? Kaip šis tekstas gali padėti suprasti ištrauką apie korintiečių moteris ir jų problemą (1 Kor 11, 2-16)? Tadiciškai šios vietos yra siejamos dėl savo išorinio panašumo, laikomos „giminingomis" dėl to paties „moteriško" motyvo. Vis dėlto Paulius sprendžia skirtingus, konkrečiai vietinei bendruomenei būdingus klausimus [13]. Jei 1 laiško Timotiejui tema ir tikslas - kova su klaidžiamoksliais Efeze, tai Laiškas korintiečiams ir konkreti jo ištrauka 11, 2-16 kalba apie kitokias, specifines korintiečių problemas. Amerikiečių teologas Craigas S. Keeneris pastebi, jog 1 Tim 2, 9-15 išaiškinimas iš esmės priklauso nuo to, kaip vertiname specifines šio laiško aplinkybes ir kontekstą. Minėtas komentatorius teigia, jog 1 Tim 2, 9-15 ištrauka liudija apie tai, kad to meto pažinimo stokojančios moterys buvo silpnoji bendruomenės grandis - jas paklydimų skleidėjai išnaudodavo savo nedoriems tikslams [14]. Paulius duoda nurodymus Timotiejui, kaip elgtis tokioje situacijoje, tačiau tai nėra absoliuti tiesa visų moterų atžvilgiu kitokiomis kultūrinėmis aplinkybėmis. Bendruomenėse visuomet bus vienokia ar kitokia grupė žmonių, linkusių į paklydymą, todėl ganytojai turi elgtis taip, kad per tokias „rizikos grupes" bažnyčia nebūtų žalojama ir griaunama. Tačiau ir toks aiškinimas ne visiems priimtinas, pavyzdžiui, jau minėtam Thomui R. Schreineriui, teigiančiam, jog šioje ištraukoje vis dėlto esama normatyvo, kuris bažnyčioje riboja moterų tarnystę ir įteisina vyrišką lyderystę [15]

Kaip ir 1 Kor 11, 2-16 atveju, taip ir su ja tradiciškai siejamų 1 Kor 14, 34-35 ir 1 Tim 2, 9-15 ištraukų egzegezė yra gana kontraversiška, taip pat skiriasi ir pritaikymas. Dažniausiai su šiomis Rašto vietomis šiandien susijęs klausimas yra moterų tarnystė bažnyčioje, pavyzdžiui, įšventinimas į pastores, teisė pamokslauti ir t.t. Kad ir kiek pasikliautume Biblijos egzegezės „objektyvumu", atrodytų, kad išties niekam neišeina išvengti išankstinės nuomonės, konkrečios  bažnytinės tradicijos įtakos, asmeninės-bendruomeninės patirties, kaip ir buvome pastebėję ankstesniuose skyriuose apie interpretacijos neišvengiamumą ir tradicijos įtaką interpretacijai.   

Tradicinis 1 Kor 11, 2-16 aiškinimas

Jau buvome užsiminę  apie taip vadinamą „tradicinį" požiūrį į 1 Kor 11, 2-16 ištrauką. Kokie svarbiausi šio požiūrio aspektai? Šiame skyrelyje pažvelgsime, kaip į klausimus, kuriuos jau buvome iškėlę skyrelyje Turinys ir probleminiai klausimai, atsakytų kai kurie skirtingais krikščionybės laikotarpiais gyvenę ir įvairioms krikščioniškoms konfesijoms priklausę teologai. Kaip gi jie suprato šią ištrauką?

Pradėkime nuo Konstantinopolio arkivyskupo Jono Chrizostomo (349 - 407 m.), vieno žymiausių Rytų bažnyčios tėvų, 1 Kor homilijos. Į klausimą, kodėl Paulius pradžioje pagiria korintiečius už klusnumą jo nurodymams (1 Kor 11, 2), o po to priekaištauja dėl moterų elgesio, Chrizostomas atsako: vieni klausė Pauliaus šiuo klausimu, kiti - ne, tačiau apaštalas bara visus, idant niekas neapsileistų, bet tuo pačiu padrąsintų gerai besielgiančius. Akivaizdu, kad „galvos" metafora Chrizostomui pirmiausia reiškė paklusnumą, tačiau jis pastebi, kad klusnumas nelygu klusnumui - moters (vyrui), vergo (šeimininkui) ar tikinčiojo klusnumas (Kristui) negali prilygti dieviškam Sūnaus klusnumui Tėvui. Galiausiai moters klusnumo imperatyvas kyla ne tiek iš sukūrimo tvarkos, kiek iš moters negebėjimo deramai naudotis suteiktąja privilegija - užuot tapusi vyro padėjėja, ji įtraukusi jį į nusikaltimą, todėl pagal Pr 3, 16 vyras jai „viešpataus". Kodėl simboliai, t.y. galvos dangalai tokie svarbūs? Jie pabrėžia skirtumą tarp vyro ir moters: jam skirta valdyti, o jai paklusti. Dangalas yra pavaldumo ir moters garbingumo ženklas. Į klausimą apie pavaldumo ženklą dėl angelų (10 eil.) Chrizostomas atsako paprastai - čia apaštalas Paulius tiesiog sako korintiečių moterims: jei atmeti savo vyrą, tai bent gerbk angelus [16]!

Reformatorius Jonas Kalvinas (1509 - 1564 m.) pastebi problemą, kad „hierarchinėje" grandinėje Dievas-Kristus-vyras-moteris tarp pastarosios ir Kristaus kaip tarpininkas atsiranda vyras. Argi apaštalas nemoko, kad Kristuje nėra nei vyro nei moters (Gal 3, 28)? - klausia šis komentatorius. Kodėl šioje vietoje jis daro skirtumą, kurį kitur panaikina? Kalvinas atsako, jog viskas priklauso nuo konteksto: Gal 3, 28 kalbama apie dvasinę Kristaus karalystę, kur kūno ir lyčių skirtumai neturi reikšmės, tačiau 1 Kor 11, 2-16 užrašyta vis dar galiojančios pasaulio tvarkos kontekste, kurios bažnyčia privalo laikytis. Taigi Dievo akivaizdoje nėra jokio skirtumo, tačiau išorinė politinė santvarka reikalauja tam tikros tvarkos, tad ir nelygybės. Į klausimą, kodėl Paulius šioje vietoje neuždraudžia moterims pranašauti, komentatorius atsako, jog tai sykiu nėra leidimas tai daryti - draudimas nuskamba kitose vietose (žr. 1 Kor 14, 34-35; 1 Tim 2, 9-15). Simboliai (galvos apdangalai) turi liudyti, jog vyras turi valdžią, o moteris yra jam klusni. Šie padorumo reikalavimai yra Dievo nustatyti, tad jų dera laikytis ir bažnyčioje. Ilgų plaukų kaip natūralaus dangalo nepakanka, kad šis reikalavimas būtų įgyvendintas - tai tik primena, jog dangalas (koks tiksliai nežinome) yra būtinas. Tai liečia ne tik ištekėjusias, bet ir visas moteris (prigimties argumentas) - visos moterys turinčios pripažinti vyriškos lyties viršenybę nuo pat savo gimimo. Galiausiai į klausimą apie „dangalą dėl angelų" Kalvinas atsako, jog pastarieji yra dar vieni, šįkart jau dangiški liudytojai, kurių akivaizdoje moterys neturėtų elgtis maištingai [17].

 

[1] Grant R. Osborne, The Hermeneutical Spiral, p. 14.
[2]
 Gordon D. Fee, The First Epistle to the Corinthians (William B. Eerdmans Publishing Company Grand Rapids, Michigan, 1987), p. 491.
[3]
 Recovering Biblical Manhood and Womanhood, A Response toEvangelical Feminism, edited by John Piper and Wayne Grudem (Illinois: Wheaton, Crossway books, 1991), p. 117.
[4]
 Gordon D. Fee, The First Epistle to the Corinthians, p. 492.
[5]
 Gordon D. Fee, The First Epistle to the Corinthians, p. 702-703.
[6]
 Ten pat, p. 704-705.  
[7]
 Gordon D. Fee, The First Epistle to the Corinthians, p. 492.
[8]
 Ten pat, p. 705. 
[9]
 Ten pat, p. 707.
[10]
 Ten pat, p. 707. 
[11]
 Ten pat, 708.
[12]
 daugiau apie tai žr. Recovering Biblical Manhood and Womanhood, A Response to Evangelical Feminism, edited by John Piper and Wayne Grudem (Illinois: Wheaton, Crossway books, 1991), p. 133-147.
[13]
 Two Wiews on Women in Minsitry, James R. Beck, Craig L. Blomber general editors, Stanley N. Gundry, series editor (Michigan:  ZodervanPublishingHouse, 2001), p. 55.
[14]
 Ten pat.
[15]
 daugiau apie tai žr. Two Wiews on Women in Ministry, James R. Beck, Craig, L. Blomber general editors, Stanley N. Gundry, series editor (Michigan: ZodervanPublishing House, 2001), p. 218-226.
[16]
 Church Fathers: Homily 26 on First  Corinthians (Chrysostom), http://www.newadvent.org/fathers/220126.htm
[17] Commentary on Corintians - Volume 1 - Jonh Calvin, http://www.ccel.org/print/calvin/calcom39/xviii.i


Sinoptinis Žvilgsnis Į Bibliją: Šventojo Rašto Prigimtis, Aiškinimo Tradicija Ir Iššūkiai, Kontekstualizacijos Gairės (II) (ištrauka)


Nuotr. ITAR-TASS

Bendrinti: