Tikra ir netikra atgaila

Dieviškas liūdesys gimdo atgailą išgelbėjimui, dėl kurio nereikia gailėtis; o pasaulio liūdesys gimdo mirtį. Ir štai kaip tik tas dieviškas nuliūdimas pagimdė jumyse tokį susirūpinimą, tokį teisinimąsi, apmaudą, baimę, tokį stiprų troškimą, uolumą, tokį atpildą! Jūs visais atžvilgiais pasirodėte švarūs šiame reikale (2 Kor 7, 10-11).

Tikra atgaila - tai požiūrio nuodėmės prigimties atžvilgiu pasikeitimas, kurį lydi ir nuodėmės atžvilgiu pakitę jausmai. Jausmai yra mąstymo pasekmė. Jei pasikeitus požiūriui, pasikeičia ir jausmai, jei nuomonė ar požiūris yra teisingas, ir jausmai tam pritaria, tai yra tikra atgaila. Dieviškas liūdesys, kurio reikalauja Dievas, turi kilti iš Jo požiūrio į nuodėmę.

Tas, kuris iš tiesų atgailavo, į nuodėmę žiūri visiškai kitaip, nei tas, kuris neatgailavo. Užuot buvusi trokštama ir patraukli, atgailavusiajam ji atrodo nemaloni ir pasibjaurėtina, jį stebina, kad anksčiau galėjo to trokšti. Užkietėję nusidėjėliai žvelgdami į nuodėmę gali suprasti, kad ji juos pražudys, nes Dievas už tokius dalykus baudžia, tačiau jie vis vien jos geidžia. Jie ją myli. Ir jei visa tai gerai baigtųsi, jie niekada taip ir nesusimąstytų, kaip savo nuodėmes pažaboti. Tačiau tas, kuris iš tiesų atgailavo, nekenčia nuodėmingo savo elgesio. Žvelgdamas atgal jis sako: „Kokia pasibjaurėtina ir verta pragaro buvo mano nuodėmė".

Nusidėjėliai nesupranta, kodėl Dievas taip nekenčia nuodėmės ir taip už ją baudžia. Jie taip labai ją myli, kad negali suvokti, kodėl Dievas laiko ją verta amžino teismo. Kai nusidėjėliai stipriai apkaltinami, jie pradeda žiūrėti į nuodėmę taip, kaip ir krikščionys. Įvykus tokiam pokyčiui, reikia, kad atitinkamai pasikeistų ir jausmai, - tik tada jie bus išgelbėti. 

Daug nusidėjėlių, mąstydami apie savo santykį į Dievą, žino, kad jie nusipelnė amžinos mirties, tačiau jų širdis nesutinka su Dievo nuomone. Taip yra ir su demonais bei piktosiomis dvasiomis pragare. Nuomonės, požiūrio pakeitimas neatsiejamas nuo tikros atgailos ir visada eina pirma jos. Požiūris gali pasikeisti be atgailos, tačiau nuoširdi atgaila neįmanoma, jei nepasikeičia požiūris.

Neišgelbėtas nusidėjėlis negali patikėti, kad nuodėmė verta amžinos mirties. Bet Dievas gali jį pakeisti, ir jis gali suprasti, kad nuodėmė žaloja jį patį bei aplinkinius ir kad tam nėra jokio išgydymo, išskyrus visišką abstinenciją. Net pats velnias žino, jog tai tiesa.

Žodis „atgaila" reiškia nuomonės apie nuodėmės pasekmes pasikeitimą. Nerūpestingas nusidėjėlis paprastai neturi jokio supratimo apie teisingą bausmę už nuodėmę. Net jeigu teoriškai jis ir sutinka, kad nuodėmė yra verta amžinos mirties, jis tuo netiki. Nes tai suvokus, neįmanoma likti nerūpestingu nusidėjėliu.

Pasikeitusi širdis

Tikrą atgailą privalo lydėti ir atsakomasis jausmų pasikeitimas. Jausmai pasikeičia, kai įvertinama nuodėmės prigimtis, jos funkcijos, tendencijos ir pasekmės. Asmuo, kuris iš tiesų atgailavo, ne tik pamato, kad nuodėmė pasibjaurėtina, pikta ir verta neapykantos, bet iš tiesų savo širdyje jos nekenčia. Kartais žmogus gali matyti, kad nuodėmė žeidžia ir yra šlykšti, tačiau vis dar mylėti ją, jos trokšti ir į ją kabintis. Tačiau kai žmogus iš tiesų atgailauja, jis visa širdimi pradeda jos nekęsti ir jos atsižada.

Taip kartais prasiveržia liūdesio ašarų upeliai, kai krikščionys pamato tikrąją nuodėmės prigimtį. Kai tikintysis įvertina nuodėmę santykių su Dievu kontekste, jis pradeda raudoti. Prasiveržia liūdesio fontanai, jis nori kristi ant žemės ir raudoti dėl savo nuodėmių.

Kai tikintysis pamato nuodėmingus polinkius, jame pabunda degantis troškimas tai sustabdyti ir išgelbėti žmones iš jų nuodėmių. Jo širdis dega, jis iš visų jėgų meldžiasi, užtardamas nusidėjėlius, kad atitrauktų juos nuo pragaro ir išgelbėtų juos nuo baisių nuodėmės pasekmių. Jis tarsi mato žmones geriančius nuodus, kurie juos pražudys, todėl pakelia savo balsą ir šaukia: „Atsargiai! Saugokitės!" Jis suvokia, kad nuodėmė verta amžinos bausmės, ir stebisi, kad Dievas galėjo jam atleisti. Užuot galvojęs, kaip žiauru ir negailestinga, kad nusidėjėliai siunčiami į pragarą, jis kupinas pagarbios nuostabos, kad Dievas nepasiuntė į pragarą jo. Ir mąstydamas apie tai, kad toks nusidėjėlis kaip jis buvo išgelbėtas, jis yra nepaprastai dėkingas.

Jei tavo atgaila nuoširdi ir tikra, tu sąmoningai pakeisi savo požiūrį ir jausmus nuodėmės atžvilgiu. Ar gali pasakyti, kad tai jau įvyko? Ar žinai, jog tavyje įvyko nepaprasti pokyčiai, kad visa, kas sena, praėjo ir dabar visa tapo nauja?

Jei žmogus iš tiesų nuoširdžiai atgailauja, nebelieka troškimo vėl ir vėl nusidėti. Jei tu iš tiesų atgailavai, tu nebemyli nuodėmės ir susilaikai nuo jos ne iš baimės ar noro išvengti bausmės, bet todėl, kad tu jos nekenti. Prisimink nuodėmes, kurias darei. Kaip dabar tu jas vertini? Ar jos tau atrodo malonios ir tu vėl norėtum taip elgtis, jei tik išdrįstum? Jei vis dar turi išlikusį polinkį nusidėti, vadinasi, esi tik apkaltintas. Tavo požiūris į nuodėmę gal ir pasikeitė, tačiau jeigu meilė nuodėmei liko, tu vis dar esi neatgailavęs nusidėjėlis.

Šventasis Raštas sako: „Dieviškas liūdesys veda į atgailą". Dieviškas liūdesys pakeičia elgesį. Nes kitaip, tai būtų tuščias pasakymas - atgaila veda į atgailą. Tačiau tikra atgaila - tai ir minčių, mąstymo pasikeitimas, kuris veda į elgesio pasikeitimą ir baigiasi išgelbėjimu. Ar tu išsižadėjai savo nuodėmių? Ar vis dar jas darai? Jei taip, tu vis dar esi nusidėjėlis. Galbūt tu pradėjai kitaip mąstyti, tačiau jei nepradėjai kitaip elgtis, tai dar nėra nuoširdi, dievota atgaila.

Atgaila veda į išgelbėjimą

Nuoširdi atgaila - tai išpažinimas ir žalos atlyginimas. Vagis neatgailavo, jei jis negrąžino pavogtų pinigų. Galbūt jis yra apkaltintas, bet dar neatgailavo. Jei jis iš tiesų būtų atgailavęs, jis grąžintų pavogtus daiktus ar pinigus. Jei tu ką nors apgavai ir negrąžinai to, ką paėmei, ar ką nors sužeidei ir neatlyginai žalos, vadinasi, iš tiesų dar neatgailavai.

Tikra atgaila - tai negrįžtamas charakterio bei elgesio pasikeitimas. 2 Laiško korintiečiams 7 skyriaus 10 eilutėje sakoma, jog tikra atgaila - tai atgaila, dėl kurios netenka gailėtis (LBD vert.). Tikra atgaila yra tokia gili ir fundamentali, jog žmogus niekada negrįžta prie ankstesnio mąstymo būdo ir elgesio. Dažnai žmonės cituoja šią eilutę tarsi būtų parašyta: „Atgaila, kuri nereikalauja gailėtis". Tačiau čia sakoma, jog dėl jos nebus gailimasi, ji yra tokia gili ir visa persmelkianti, kad nebėra kelio atgal. Visiškai išsižadama meilės nuodėmei. Asmuo, kuris iš tiesų atgailavo, pakeitė savo požiūrius bei jausmus ir niekada vėl nepradės mylėti nuodėmės. Iš tiesų atgailaujantis nusidėjėlis išgyvena jausmus, dėl kurių jis niekada nesigailės - jie veda į išgelbėjimą.

Netikra atgaila tėra pavir-šutiniškas pasaulietiškas liūdesys, tai liūdesys dėl nuodėmės, kylantis iš pasaulietiškų pasvarstymų bei su dabartiniu gyvenimu susijusių motyvų. Netikra atgaila dažniausiai paiso paties asmens laimės būsimajame pasaulyje ir neįvertina tikrosios nuodėmės prigimties.

Netikra atgaila nėra pagrįsta nuomonės pasikeitimu. Žmogus gali iš pasaulietiško požiūrio taško matyti piktas nuodėmės pasekmes ir dėl to nerimauti, gali suprasti, kad tai stipriai paveiks jo reputaciją ar pastatys pavojun jo gyvenimą; jei jo paslaptys išaiškės, jis pateks nemalonėn - dėl to jį apima baimė ir sielvartas. Žmonės dažnai išgyvena šios rūšies liūdesį, kuris grįstas tokiais pasaulietiškais pasvarstymais.

Netikros atgailos šaknis yra savanaudiškumas. Žmogus gali savo mintyse apgailestauti: jis mato blogas savo elgesio pasekmes ir supranta, kad tai daro jį niekingą arba sukelia Dievo pyktį, supranta, kad nuodėmė gali pakenkti jo šeimai, jo draugams ar jam pačiam dabar arba amžinybėje. Tačiau visa tai yra ne kas kita kaip savanaudiškumas.

Žmogus gali gailėtis sąžinės graužiamas, jausti varginamą apgailestavimą, bet iš tiesų neatgailauti. Tai gali išaugti į gilią ir siaubingą Dievo pykčio bei pragaro kančių baimę, bet iš esmės tai tebus savanaudiškas savęs gailėjimas, nes iš tiesų žmogus nesibjauri nuodėme ir jo širdis nesuvokia begalinio nuodėmės blogio.

Netikra atgaila nepakeičia jausmų ir širdies nuostatos nuodėmės atžvilgiu lieka nepakitusios, žmogus vis dar jaučia troškimą nusidėti. Jis susilaiko ne todėl, kad bjaurėtųsi nuodėme ar jos nekęstų, bet todėl, kad bijo pasekmių.

Asmuo, kuris iš tiesų atgailavo, yra linkęs pripažinti, kad jis buvo nusidėjėlis ir atgailavo. O tas, kurio atgaila buvo netikra, linkęs atsiprašinėti ir meluoti, stengdamasis paslėpti savo nuodėmes, ir gėdijasi savo atgailos. Jis padengs savo nuodėmes tūkstančiais pasiteisinimų ir atsiprašinėjimų, mėgindamas jas užglaistyti bei sumažinti jų reikšmingumą. Jei jam tektų kalbėti apie savo ankstesnį elgesį, jis visados darys tai pačiais švelniausiais žodžiais.

Atgaila mirčiai

Netikra atgaila veda į mirtį. Ji priverčia žmones nusidėti, kad paslėptų kitą nuodėmę. Užuot nusižeminęs, atvirai pripažinęs ir širdimi sudužęs, žmogus nepripažįsta kaltės ar pripažįsta ją nenoromis.

Ar tau gėda kalbėti apie savo nuodėmes? Jei taip, tada tavo liūdesys tėra grynai pasaulietiškas. Dažnai nusidėjėliai vengia kalbėti apie savo nuodėmes, nors vadina save susirūpinusiais ieškotojais ir viliasi tapti krikščionimis. Tokio liūdesio apraiškų rastume ir pragare. Tačiau ne toks liūdesys trykšta iš šventųjų širdžių danguje.

Atviras, nuoširdus liūdesys dera su tikru džiaugsmu. Šventieji yra laimingi, nors giliai ir atvirai gailisi dėl nuodėmės. Tačiau pasaulietiškas liūdesys gėdijasi savęs, jis yra menkas ir varganas, jo galas yra mirtis.

Pasaulietiškas liūdesys gimdo pokyčius tik tose sferose, dėl kurių asmuo buvo stipriai apkaltintas. Širdis nepasikeičia. Tokį žmogų pamatysi vengiantį tik tų akivaizdžių nuodėmių, dėl kurių jis buvo įspėtas.

Pažvelk į jauną naujatikį. Jei jis apgautas, pamatysi tik iš dalies pasikeitusį jo elgesį. Tam tikrose srityse jo elgesys pasikeitė, tačiau jis vis dar daro daug blogų dalykų. Jei susipažinsi su juo artimiau, pamatysi, koks jis griežtas ir į tam tikrus dalykus reaguoja greitai, tačiau toli gražu krikščioniška dvasia pasireiškia ne visų nuodėmių atžvilgiu. Paprastai netikros atgailos atnešti pokyčiai yra laikini net ir tose srityse, kurios buvo pakeistos. Asmuo ir toliau klimpsta savo senų nuodėmių liūne.

Nuostata nuodėmės atžvilgiu nepasikeičia vien tik ją pastebėjus ir susilaikius nuo jos iš baimės. Vos tik žmogus lankydamas bažnyčią atgauna viltį ir sustiprėja, baimės pasitraukia, ir gali pamatyti jį vėl palaipsniui grįžtantį prie savo senų nuodėmių.

Tai buvo ir izraelitų problema - jie vėl ir vėl grįždavo prie stabmeldystės ir kitų nuodėmių. Jų liūdesys tebuvo pasaulietiškas. Tai galima pastebėsi ir bažnyčiose. Asmenys kuriam laikui pasikeičia ir yra priimami į bendruomenę, tačiau laikui einant jie sugrįžta prie savo senų nuodėmių. Jie patys vadina tai „atšalimu" ar atsitraukimu, paslydimu, tačiau iš tiesų jie visados mylėjo nuodėmę.

Žmonės prabunda ir būna Dvasios apkaltinami, tačiau netrukus jie nurimsta, radę netikrą saugumą, ir pasitraukia. Nors jie gali mėginti saugotis ir nenorėtų nusigręžti nuo bažnyčios, tačiau kol jų nuodėmės pamatai nesudaužyti, anksčiau ar vėliau jie grįš prie savo senųjų kelių.

Kai žmogus iš tikrųjų atsiverčia, labiausiai jį valdžiusios nuodėmės dabar yra toliausiai nuo jo. Mažai tikėtina, kad jis vėl pasiduos senai, nuolatos jį persekiojusiai nuodėmei, nes dabar jis jos tiesiog nekenčia. Tačiau jeigu jis yra apgautas ir mąsto pasaulietiškai, jis vis gręžiosis į tas pačias nuodėmes. Vadinasi, nuodėmių šaltinis nesunaikintas, jis neišvalė savo širdies ir slepia ten nuodėmę ir nedorybes.

Nelaisvė ir legalizmas

Pokyčiai, kilę iš netikros atgailos yra ne tik daliniai ir laikini, bet ir priverstiniai. Iš tiesų atgailavusio žmogaus pokyčiai kyla iš širdies. Jo gyvenime išsipildo Biblijos pažadas, jis iš tiesų suvokia, kad išminties keliai - malonės keliai, visi jos takai - ramybė (Pat 3, 17). Jis patiria, jog Gelbėtojo jungas yra švelnus ir Jo našta lengva. Jis suprato, kad Dievo įsakymai atneša ne sielvartą, bet džiaugsmą. Brangesni jie už auksą, už gryniausią auksą; jie saldesni už medų, už korių syvą (Ps 19, 10).

Tačiau melaginga atgaila visiškai kitokia: atgailaujama, laikantis įstatymo raidės, iš baimės, o ne iš meilės. Savanaudiška atgaila, kai žmogus sąmoningai susilaiko nuo nuodėmės ne todėl, kad jos nekenčia, bet iš kitų motyvų: dėl sąžinės draudimų ar baimės prarasti savo sielą, pražūti, prarasti viltį ar susigadinti reputaciją, o ne bjaurėjimosi nuodėme ir ne iš meilės Dievui.

Tokie žmonės visados stengiasi pateisinti nuodėmes, išsisukinėja nuo pareigų ir galvoja, kad taip elgtis nėra blogai. Jie myli savo nuodėmes. Jeigu nebūtų užrašytų Dievo įsakymų, kuriems jie nedrįsta pasipriešinti, jie ir toliau liktų prie savo nuodėmių.

Tikra atgaila yra kitokia. Iš tiesų atgailavęs asmuo, susidūręs su tuo, kas prieštarauja didžiam meilės įstatymui, nekęs ir vengs to, nesvarbu, ar bus gavęs dėl to tiesioginį įsakymą iš Dievo, ar ne. Jis vertins tai kaip priešiškumą geranoriškumo įstatymui ir vengs to taip pat, kaip ir piktžodžiavimo Dievui, vagystės ar kokios kitokios bjaurasties. Žmogui, kuris iš tiesų atgailavo, nereikia sakyti: „Taip sako Viešpats", kad jis liautųsi engęs savo artimą.

Netikra atgaila veda į teisuoliškumą. Žmogus gali žinoti, kad Jėzus Kristus yra vienintelis nusidėjėlių Gelbėtojas, išpažinti tikįs Jėzumi, tačiau iš tiesų dėl savo išgelbėjimo daugiau pasitikėti savo pasikeitimu nei Jėzumi Kristumi ir Jo atliktu darbu. Ir jei jis ištirs savo širdį, jis tai pastebės. Jis gali sakyti, kad tikisi išgelbėjimo per Kristų, tačiau iš tiesų daugiau remtis savo paties teisumu. Jis mano, kad jo pasaulietiškas liūdesys yra tikra atgaila, ir tuo pasitiki. Jis laiko tai garantija, kad Jėzus jį išgelbės, nes jis liūdėjo dėl savo nuodėmių, nesuvokdamas, kad niekados nepatyrė ramybės ir poilsio Kristuje. Jis jautė liūdesį, po kurio pajuto palengvėjimą ir pasijautė geriau. Dabar jis tikisi, kad Kristus jį išgelbės, nors, akivaizdu, kad jis niekados iš tiesų Juo nepasitikėjo.

Kuo daugiau žmogus praktikuoja tokios rūšies liūdesį, tuo kietesnė tampa jo širdis. Jei jis išgyvena stiprų apkaltinimą, bet jo širdis nesudūžta, jausmų šaltiniai išdžius ir jo širdis taps dar labiau nepasiekiama.

Tikras, iš tiesų atgailavęs, krikščionis yra kitoks. Kiekvieną kartą, kai jam atskleidžiama tiesa, jis atsiveria jai, susižavi ir sudūžta prieš palaimintą Dievo žodį. Jo širdis įpranta būti taisoma, jis suvokia, kad negali remtis savo supratimu, todėl kaip mažas vaikas lengvai leidžiasi pamokomas.

Širdies užkietinimas

Bažnyčios ar atskiri nariai, atgailavę tik žodžiais, prabudimui atėjus būna pažadinti, tačiau greitai atšąla. Jei tai kartosis, pastebėsite, kad jie vis sunkiau ir sunkiau prabunda. Netrukus jie taps sunkūs kaip girnos akmenys, ir niekas nebegalės jų pajudinti.

Iš kitos pusės, kai kurios bažnyčios ir asmenys išgyvena tikrą atgailą. Ir prabudimo metu matysi, kaip jie auga, kaip jų širdys minkštėja. Išgirdę prabudimui kviečiantį trimito garsą, jie iškart užsidega ir yra pasiruošę darbuotis.

Tikra atgaila skiriasi nuo netikros atgailos ne mažiau nei šviesa nuo tamsos. Šį dėsnį puikiai gali iliustruoti nusidėjėliai, kurie, išgyvenę keletą prabudimų, taps kritiški ir sarkastiški, ir nors virš jų galvų dangus būtų kupinas malonės debesų, jie į juos nekreips dėmesio. Jei žmogus nebus iš tiesų atgailavęs, kiekvienas šviežias susižavėjimas vis labiau užkietins jo širdį ir tiesai bus vis sunkiau jį pasiekti.

Kai kurie žmonės puola į neviltį, vos tik tiesa sužimba jų prote. Tačiau tikri krikščionys, apkaltinti dėl nuodėmės, gali lieti ašaras ir tuo pat metu būti kupini ramybės. Ir kiekvienas pasikartojantis apkaltinimas daro juos budresnius, minkštesnius ir atsargesnius, kol jų sąžinė tampa tokia jautri, kad ją žeidžia bet kokio blogio pasirodymas. Tačiau kitoks yra į tikrą nuodėmės išsižadėjimą nevedantis liūdesys, kuris dar labiau užkietina širdį ir gali net sudeginti sąžinę.

Dėl netikros atgailos, žinoma, bus gailimasi. Netrukus gali išvysti tuos žmones, susigėdusius dėl savo išgyventų gilių jausmų. Jie nebenori apie juos kalbėti, o jei kalba, tai tik paviršutiniškai ir šaltai. Be abejo, prabudimo metu jie bruzdėjo ir atrodė užsiėmę, kaip ir kiti. Tikėtina, kad jie visada buvo tarp ekstremalų. Tačiau dabar prabudimas baigėsi, ir gali pamatyti juos prieštaraujančius naujoms priemonėms, grįžtančius atgal ir susigėdusius dėl savo uolumo. Iš tiesų jie gailisi dėl savo atgailos!

Prisijungę prie bažnyčios jie gėdysis savo viešos atgailos. Prabudimo bangai atslūgus, jie pradės kalbėti apie pernelyg didelį entuziazmą ir būtinybę išlikti blaiviems ir pastoviems. Kartais gali sutikti žmonių, kurie prabudimo metu išpažino Viešpatį savo Gelbėtoju, bet vėliau, prabudimui nurimus, nusigręžia nuo paprasčiausių krikščioniško gyvenimo standartų ir doktrinų, kurios liudija apie jų atsivertimą.

Tačiau ne taip yra su tikrais krikščionimis. Jie niekada nesigėdins savo atgailos, jiems į galvą neateitų mintis susigėsti dėl susižavėjimo, kurį jautė prabudimo metu.

Daug žmonių painioja apkaltinimą dėl atsivertimo ir pasaulietišką liūdesį su dievotu liūdesiu, kuris „veda į atgailą išgelbėjimui, dėl kurio nebus gailimasi". Daugelį metų stebėjęs, esu įsitikinęs, jog tai yra ir šiandieninės, tokios blogos bažnyčios būklės visame pasaulyje tikroji priežastis.

Tarp kurių esame mes?

Daugelis nusidėjėlių mano, jog palikti savo bedievius draugus ir nuodėmes yra didžiulis išbandymas. Jei jie iš tiesų atgailautų, jie nesvarstydami paliktų savo nuodėmes. Pirmą kartą matydamas jaunuolius tampant krikščionimis ir prisijungiant prie bažnyčios, aš džiaugiausi, kad jų sielos išgelbėtos ir jie eis į dangų. Tačiau laikui einant atgaila pradėjo atrodyti kaip labai liūdnas dalykas...

Daug žmonių, suvokiančių, kad krikščionybė yra gera, visgi mano, kad bažnyčioje jie negali būti laimingi. Jie nesupranta, kad tikra atgaila veda į tų dalykų, kuriuos jie anksčiau mėgo, išsižadėjimą. Nusidėjėliai nemato, jog kai jų jauni draugai tampa tikrais Kristaus pasekėjais, nuodėmingos linksmybės yra „nukryžiuojamos".

Netikrą atgailą išgyvenę žmonės nesuvokia, ką reiškia džiaugtis krikščionybe. Jie nesidžiaugia ir yra nelaimingi. Jie liūdi, kad turėjo atsisakyti tokios daugybės dalykų, kuriuos jie mėgo, arba, kad turi atiduoti tiek daug pinigų. Visą laiką juos tarsi ugnis degintų. Užuot džiaugęsi kiekviena galimybe išsižadėti savęs ir džiaugtis tiesa, jie puola į neviltį. Kodėl? Nes jų širdis nemėgsta tarnauti Dievui. Jei jie mėgtų savo pareigas, jie su džiaugsmu priimtų ir patį menkiausią į jų protą prasiskverbusį šviesos spindulėlį iš dangaus.

Turbūt galvojate, jog manau, kad visi tikri krikščionys yra tobuli. Yra didžiulis skirtumas tarp paslydusio krikščionio ir į pasaulį sugrįžusio veidmainio. Veidmainis myli pasaulį ir džiaugiasi nuodėme. Jis gali bijoti, jaustis kaltas ir nerimauti, kad susigadins reputaciją, bet visgi jis džiaugiasi nuodėme.

Paslydęs ar suklupęs krikščionis yra kitoks. Pirmoji jo meilė išblėsta, jis pasiduoda pagundymui ir nusideda, tačiau jis nemyli nuodėmės. Tai jam greitai apkarsta, jis jaučiasi nelaimingas ir ilgisi dangiškų namų. Jis neturi Dievo Dvasios, kuri sulaikytų jį nuo nuodėmės, bet jis nuodėmės nemyli. Jis nelaimingas ir jaučiasi apgailėtinai. Jis skiriasi nuo veidmainio, nes niekada nesidžiaugs nuodėme ir nesimėgaus pasaulio malonumais. Jis niekada nebegers nedorybės tarsi vandens. Klaidžiodamas klystkeliais jis jaučiasi apgailėtinai.

Kartais nusidėjėliai bijo pasižadėti palikti savo nuodėmes. Jie sakys, kad negali to žadėti, nes bijo, kad pažado neištesės. Jie myli nuodėmę. Alkoholikas žino, kad jis mėgsta stiprius gėrimus, ir, nors būtų verčiamas susilaikyti, jis to geis. Taip ir nusidėjėlis kartais myli nuodėmę ir laikosi jos įsikibęs, jis nelinkęs to atsižadėti.

Nusidėjėliai, kurių liūdesys tėra pasaulietiškas, manau, dabar gali pamatyti, kur slypi problema, ir kodėl jie yra neatsivertę. Protu jie gali suvokti nuodėmės blogį ir, jei tik jų širdis į tai atsilieptų, jie taptų krikščionimis. Jei jie iš tiesų norėtų palikti nuodėmę, jie nesidrovėtų įsipareigoti jos atsižadėti ir visas pasaulis žinotų, kad jie tai padarė.

Trokšdamas palikti nuodėmę, tu trokšti ir pasižadi tai įvykdyti, trokšti, kad visi žinotų, ką tu padarei. Tačiau jeigu tu priešiniesi apkaltinimui ir vis dar myli savo nuodėmes, joks apkaltinimas tau nepadės. Tai tik nugramzdins tave gilyn į pragarą...

Melskimės, kad mūsų atgaila būtų nuoširdi, kaip apie tikrą atgailą rašo apaštalas Paulius: Ir štai kaip tik tas dieviškas nuliūdimas pagimdė jumyse tokį susirūpinimą, tokį teisinimąsi, apmaudą, baimę, tokį stiprų troškimą, uolumą, tokį atpildą! Jūs visais atžvilgiais pasirodėte švarūs šiame reikale (2 Kor 7, 11).


http://www.gospeltruth.net/
vertė Lina Tamonytė

 

Bendrinti: