Vienas Viešpats ir Gelbėtojas visiems? (IV)

Viena kitai prieštaraujančių tiesų problema

Religijų įvairovė sukuria ir jų skelbiamų, viena kitai prieštaraujančių tiesų problemą. Įvairovė pati savaime nebūtinai reiškia prieštaravimus. Be to, turime pripažinti, kad tarp religijų esama tam  tikro bendrumo (pavyzdžiui, etinis „auksinės taisyklės" principas atsispindi daugelio religijų mokymuose).

Vis dėlto akivaizdu, kad budistai, krikščionys, hinduistai ir musulmonai laikosi visiškai skirtingo požiūrio dėl esminių klausimų apie aukščiausiąją religinę esybę ir mūsų santykį su ja. Pavyzdžiui, krikščionys ir musulmonai tiki, kad visatą sukūrė amžinasis Kūrėjas, o budistai tai neigia. Advaita Vedanta hinduistai tiki, kad aukščiausioji religinė esybė yra Nirguna Brahmanas; budistai - ne. Krikščionys tvirtina, kad Jėzus Kristus buvo įsikūnijęs Dievo žodis, visiškai Dievas ir visiškai žmogus. Musulmonai atmeta tai kaip piktžodžiavimą.

Nors visų religijų mokymuose pripažįstama, kad esama pasaulio būsena nėra tokia, kokia turėtų būti, nesutariama dėl šios būsenos priežasties ir dėl to, kaip tinkamai ją „gydyti". Krikščionims šios problemos priežastis yra nuodėmė prieš šventą Dievą, o „vaistai" - atgaila ir susitaikymas su Dievu per Jėzaus Kristaus atpirkimo auką ant kryžiaus. Budistams ir hindusams ši priežastis slypi visiškame žmogaus neišmanyme ir neteisingame realybės suvokime, nors vienų ir kitų požiūris, koks turėtų būti tas teisingas realybės suvokimas, smarkiai skiriasi. Hinduistai tiki, kad siela yra išliekanti, substanciali ir reinkarnuojasi daugelyje gyvenimų, o budistai tai neigia.

Taigi religijos iš esmės skirtingai traktuoja ir aukščiausiąją dvasinę realybę, ir žmonijos sugedimo priežastį bei siūlo skirtingus būdus, kaip galėtume pasiekti geresnę būseną. Pavyzdžiui, pagal krikščionių mokymą, žmogus turi atgailauti už savo nuodėmes ir priimti Jėzų Kristų kaip savo gelbėtoją, o Theravada budizmo tradicija moko laikytis Didingojo aštuonlypio kelio. Tačiau didžiausi prieštaravimai tarp religijų kyla ne dėl siūlomų skirtingų išsigelbėjimo ar tobulėjimo būdų, o dėl visiškai skirtingai traktuojamos dvasinės realybės ir siekiamų išgelbėjimo rezultatų. Nors tarp religijų yra tam tikri aspektai, kuriuos galima suderinti, tačiau akivaizdu, kad kai kurie didžiųjų religijų esminiai postulatai yra visiškai tarpusavyje nesuderinami. Jie visi gali būti klaidingi, bet visi drauge negali būti teisingi.

Kartais sakoma, jog toks religijų vertinimas, - kad religiniai postulatai, kaip ir kiti teiginiai, gali būti arba klaidingi, arba teisingi, ir kad du vienas kitam prieštaraujantys teiginiai negali būti teisingi - yra išimtinai „vakarietiškas", o Rytų minties tradicija tokiu būdu religijų nevertina. Racionalus religijos traktavimas pagal „vakarietišką logiką", pabrėžiant loginį nuoseklumą, esą neturėtų būti primetamas kitoms religijoms. Todėl tvirtinama, kad viena kitai prieštaraujančių tiesų problema iš tiesų yra pseudo problema, nes ji remiasi loginėmis prielaidomis, kurias pripažįsta ne visos religijos.

Nors toks požiūris populiarus, jis yra neadekvatus ir labai klaidinantis. Pirmiausia kyla faktinis ir empirinis klausimas, ar „Vakarų mintis" pabrėžia racionalumą ir loginį nuoseklumą, o „Rytų mintis" atmeta racionalų požiūrį į religiją. Kas iš tiesų yra „Vakarų" ir „Rytų" mintis? Tai labai abstrakčios sąvokos, taikomos didžiulėms grupėmis žmonių, kurių minčių įvairovė -- begalinė. Tai tiesa, kad daugelis žmonių Europoje ir Šiaurės Amerikoje pabrėžia sveiko proto ir loginio nuoseklumo svarbą, bet toli gražu ne visi. Ypač religinėje praktikoje ir akademinėse religijos studijose daugelis vakariečių šiandien atmeta racionalumą ir loginius principus teigdami, kad religinė „tiesa" netelpa į racionalumo kategorijas. Panašiai ir kai kurios Azijos religinės tradicijos, pavyzdžiui, tam tikros hinduizmo, budizmo formos (ypač dzen) bei daoizmas nesiremia racionalumo principais religinės tiesos paieškose. Tačiau daugelis kitų religinių tradicijų, ypač Indijoje ir iš dalies Kinijoje, yra itin racionalios ir pabrėžia loginio nuoseklumo svarbą tikėjime.

Pavyzdžiui, galima pažvelgti, kad ir į Šri Lankos budistų šventųjų raštų tyrinėtojo K.N. Jayatilleke komentarus. Teigdamas, kad Buda iš tiesų priėmė tiesos atitikimo teoriją, jis pabrėžia, jog budistams nelogiškumas yra klaidingumo požymis:

„Nors atitikimas faktams turi būti laikomas svarbiausiu tiesos požymiu, logiškas nuoseklumas ir darna taip pat yra kriterijai. Ir priešingai, nenuoseklumas yra klaidingumo kriterijus. Ginčydamasis su oponentais Buda dažnai parodydavo, kad jų teorijose yra nenuoseklumo ir prieštaravimų, šitaip atskleisdamas, kad jos yra klaidingos, -  jis naudojo vadinamąjį Sokrato metodą [...] Tai reiškia, kad tiesa turi būti nuosekli. Taigi, jeigu daugelis teorijų apie žmogaus prigimtį ir jo paskirtį visatoje prieštarauja viena kitai, visos jos negali būti teisingos, tačiau visos gali būti klaidingos, jeigu nė viena neatitinka faktų" [1].

Panašiai teigia ir japonų budistas Hajime Nakamura:

„Gotama buvo apibūdinamas kaip asmuo, kuris, mąstydavo labiau remdamasis tiesos kriterijais, o ne vedų autoritetu ar tradicija. Theravada ir Mahayana budizmas pripažino du tiesos standartus:  ji turi atitikti  [budistų] šventuosius raštus ir turi būti įrodoma pagrindžiant.  Budistai netiki niekuo, kas neatitinka šių dviejų kriterijų" [2].

Taigi tiesiog negalima sakyti, kad „Rytų mintis" iš esmės atmeta racionalumo, tokius kaip neprieštaravimo, principus.

Tačiau, net jeigu kai kurios religinės tradicijos - dzen budizmas arba daoizmas - atmeta neprieštaravimo principus, tai nereiškia, kad šie principai yra išimtinai vakarietiški ir negali būti taikomi kituose kontekstuose. Yra svarbus skirtumas tarp įsitikinimo ar principo atmetimo ir jo paneigimo. Vienu ar kitu metu žmonės yra atmetę pačius įvairiausius įsitikinimus. Svarbu ne tai, ar įsitikinimas atmetamas, bet, ar jis turi būti atmestas. Paneigti įsitikinimą ar principą reiškia parodyti, kad jis yra klaidingas, arba, kad bent jau yra pagrįstų priežasčių nepriimti jo kaip tiesos.  Ir nors daugelis žmonių - ir Vakaruose, ir Rytuose - atmeta religijų tarpusavio prieštaravimo principą, nė vienas šio principo nepaneigė. 

Religinis išskirtinumas

Naujajame Testamente nėra nė užuominos, kad Jėzus yra vienas iš daugelio galimų gelbėtojų. Biblijoje nuosekliai teigiama, kad Dievas apreiškė save unikaliu būdu per Šventąjį Raštą ir Jėzaus Kristaus, kaip vienintelio Viešpaties ir visų žmonių Gelbėtojo, įsikūnijimą. Šiais aspektais krikščionybė traktuojama kaip išskirtinė, tuo tarpu kitos religijos, pavyzdžiui hinduizmas ar budizmas, esą tokios nėra.  

Tačiau svarbu pripažinti, kad ir kitos pagrindinės religijos, taip pat ir Indijos religijos, laikosi išskirtinumo tendencijų - t. y.  kiekviena savo požiūrį laiko išskirtinai teisingu ir pranašesniu už kitas alternatyvas. Ir budizme, ir hinduizme žmogaus išlaisvinimas siejamas su teisingu prigimties supratimu, bet ir viena, ir kita  šių religijų atmeta tai, ką laiko neteisingu požiūriu į pagrindinius dalykus, lemiančius išlaisvinimą. Pavyzdžiui, budistai teigia, kad žino tiesą apie daiktų prigimtį, o kiti mokymai, kurie nedera su budizmu, atmetami kaip klaidingi ir lemiantys tolesnius kentėjimus. Budistams tik jų religija leidžia išsilaisvinti iš nepažinimo, kuris sukelia kentėjimus.

Yra buvę karštų ginčų tarp hinduistų, budistų ir džainistų (džainizmas yra dar viena Indijos religinė sistema, besiskirianti nuo hinduizmo ir budizmo) apie vienas kitam prieštaraujančius religinius teiginius. Pavyzdžiui, Shankara (m. 820), kuris susistemino Advaita Vedanta hinduizmą, tvirtai teigė: „Jeigu siela [...] nepasiekia esminės vienybės su Brahmanu - tapatybės, kuri suvokiama pažinimu, nėra jokių galimybių pasiekti galutinį išsilaisvinimą" [3]. Kitaip tariant, jei asmuo nepriima esminio Advaita Vedanto mokymo, jis negali būti išlaisvintas. Ankstyvieji budistai atmetė hinduistų teiginius apie Brahmaną ir apie išliekančias sielas, kurios reinkarnuojasi. Ir džainistų sutrose, kurios yra autoritetingi džainizmo raštai, aiškiai tvirtinama:   

„Tie, kurie nežino visų dalykų pagal Kevala [tai absoliutus pažinimas, siekiamas džainistų] ir neišmanydami moko kito įstatymo [neatitinkančio džainistų mokymo], yra pražuvę ir veda į pražūtį kitus šiame baisiame, nesibaigiančiame atgimimų  rate. O tie, kurie žino visus dalykus pagal visą Kevala pažinimą, praktikuoja meditaciją ir moko viso įstatymo, yra išgelbėti patys ir išgelbsti kitus" [4].

Žodžiu, tie, kurie priima džainistų doktriną, gali būti apšviesti ir išlaisvinti iš besikartojančių atgimimų, o tie, kurie nepriima, - to patirti negali.

Nereikia grįžti labai toli į praeitį.  Štai Dalai Lama, atsakydamas į klausimą, ar tik Buda yra „vienintelis išlaisvinimo prieglobstis," teigė:   

„Šiuo atveju svarbu sutarti, ką turime omenyje, sakydami „išlaisvinimas" arba „išgelbėjimas". Tokį išlaisvinimą, kuriame „protas, suvokiantis visą realybę, sunaikina visas realybės tamsias dėmes", gali patirti tik budistas. Ši „moksha" [išlaisvinimo] arba „nirvanos" būklė aiškinama tik budistų raštuose ir pasiekiama tik praktikuojant budizmą" [5].

Taigi, kaip matome, religiniai postulatai bei įsitikinimai yra svarbūs ir priimtas tinkamas mokymas yra esminė išlaisvinimo pasiekimo sąlyga. Tie, kurie laikosi klaidingų įsitikinimų, negali pasiekti išlaisvinimo arba nušvitimo. Tačiau hinduistai, budistai ir džainistai nesutaria, kurie įsitikinimai visgi yra klaidingi.

Religinio pliuralizmo keblumai

Religinis pliuralizmas siūlo vertinti religijų įvairovę nekonstatuojant, kad tik viena religija yra teisinga, o kitos - klaidingos. Teigiama, kad visos didžiosios religijos yra daugiau ar mažiau teisingas ir legitymus būdas, kaip žmogui atsiliepti į dieviškąją realybę. Taigi, religinio pliuralizmo požiūriu, religijos priimtinos tokios, kokios yra, ir pasaulyje, kupiname tarpreliginio varžymosi ir nesantaikos, tai skamba labai patraukliai.

Bet ar tikrai religinio pliuralizmo modelis pajėgus atlikti tai, ką žada? Laikantis šio modelio, būtų privalu padaryti bent jau tris dalykus: (1) pripažinti, kad įvairių religijų esminiai tikėjimo postulatai akivaizdžiai skiriasi; (2) įrodyti, kad skirtingos religijos žmogui atveria kelius pažinti tą pačią transcendentinę realybę, ir nė viena religinė tradicija šiuo aspektu nėra išskirtinė; (3) aiškiai argumentuoti, kaip abu šie teiginiai gali būti suderinami. Johno Hicko siūlomas požiūris yra rimčiausiais bandymas įvykdyti šiuos reikalavimus, bet, deja, nesėkmingas. Reiktų atkreipti dėmesį į du aspektus.


[1] Hajime Nakamura, „Unity and Diversity in Buddhism," in The Path of the Buddha: Buddhism Interpreted by Buddhists (ed. Kenneth W. Morgan; New York: Ronald, 1956), 372. Žr. taip pat: Paul Griffiths, „Philosophizing Across Cultures: or, How to Argue With a Buddhist," Criterion 26 (Winter 1987), 10-14; idem, An Apology for Apologetics: A Study in the Logic of Interreligious Dialogue (Maryknoll: Orbis, 1991); and Keith Yandell, „Religious Traditions and Rational Assessments," in The Routledge Companion to Philosophy of Religion (ed. Chad Meister and Paul Copan; London: Routledge, 2007), 204-15.
[2] Ž
r. Harold Netland, Encountering Religious Pluralism, 293-97.
[3]
 The Vedanta Sutras of Badarayanna with the Commentary of Sankara (trans. George Thibaut; New York: Dover, 1962; originally published 1896), 2:399.
[4]
 Jaina Sutras in Sacred Books of the East (trans. Hermann Jacobi; ed. F. Max Muller; Curzon: Richmond, Surrey, 2001), 45:418.
[5]
H. H. The XIVth Dalai Lama, „Religious Harmony' and The Bodhgaya Interviews," in Christianity Through Non-Christian Eyes (ed. Paul J. Griffiths; Maryknoll: Orbis, 1990), 169.


Vienas Viešpats ir Gelbėtojas visiems? (III)

 

 

Bendrinti: