Kiekvieną žymų religinį veikėją būtina vertinti, žvelgiant į istorinį jo laiko kontekstą.
Kai kurie religiniai lyderiai, pavyzdžiui, Mohamedas, taip pat buvo monoteistai, tačiau ne visi. Vyko ilgos diskusijos dėl Konfucijaus požiūrio į Dievą ar dievus. Vieni aiškina Konfucijaus požiūrį kaip tam tikrą teizmo atmainą, o kiti šiuo klausimu laiko jį agnostiku [1]. Buda atmetė brahmanizmo mokymą apie Brahmano (kuris hiduizme laikomas aukščiausiąja esybe) buvimą, tad budizmas apskritai gali būti suprantamas kaip atmetantis Dievo - kūrėjo idėją. Vakaruose įprasta laikyti budizmą tiesiog agnostiniu mokymu apie Dievą, tačiau tai yra klaidingas pastaruoju metu atsiradęs aiškinimas. Dauguma budizmo tradicijų istoriškai yra ateistinės. Šri Lankos budizmo žinovas K. N. Jayatilleke pastebi, kad jei žodžiu „Dievas" apibūdiname aukščiausiąją esybę ir kūrėją, tada „Buda yra ateistas, o abi budizmo formos - ir teravada ir mahajana - yra ateistinės. . . . Jeigu atmetama, kad visata yra Dievo Asmens produktas, kuris sukūrė ją savo metu ir numato sunaikinti laikų pabaigoje, tai budizmas yra ateizmo forma." [2]. Paulas Williamsas, žymus budizmo specialistas ir buvęs budistas, kuris atsivertė į Romos katalikų tikėjimą, teigia, kad „budistai netiki Dievo buvimu. To nereikia net svarstyti. Praktikuojant budizmą nekalbama apie Dievą, nėra numatyta Dievo vaidmens, o budistų tekstuose nesunku rasti pasisakymų prieš Dievo - visagalio, viso gėrio visatoje kūrėjo - buvimą." [3]
Taigi vienas dalykas, skiriantis Jėzų nuo kai kurių religinių lyderių, yra aiškus įsitikinimas amžinojo kūrėjo Dievo buvimu.
Pagrindinę problemą, kylančią žmonijai, Jėzus įvardija kaip nuodėmę, o kiti, pavyzdžiui, Gautama, šia problema laiko nepažinimą
Mes jau pastebėjome, kad visos didžiosios religijos tvirtina, jog yra tam tikra esminė problema, kuri veikia visą žmoniją ir kosmosą. Religijos siūlo įvairias šios problemos diagnozes, ir, atitinkamai, skirtingus jos sprendimo būdus. Jėzaus žodžiais tariant, pagrindinė problema yra nuodėmė, sąmoningas teisių Dievo kelių atmetimas (Mk 7, 1-22). Tai nėra tam tikro kosminio nesubalansuotumo ignoravimas, kuris lemia keblią žmonijos padėtį. Priešingai, tai sugedusi žmogaus širdis arba iškreipti vidiniai polinkiai, ir tokiu būdu, „kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas" (Jn 8, 34). Nuodėmė iš tiesų yra daugiau negu tiesiog moralinis nuosmukis - nuodėmė visada suprantama kaip švento ir teisaus Dievo įžeidimas. Kitaip tariant, nuodėmė yra sąvoka, kuri įgyja prasmę tik teistiniame kontekste. Be to, nors Jėzus nuolat ragino kitus atgailauti (Mt 4, 17), Jis niekad neatgailavo dėl jokios nuodėmės. Jėzus ne tik apibūdina žmonijos problemą kaip nuodėmę ir jos pasekmes, Jis prisiima galią daryti tai, ką gali daryti tiktai Dievas, - atleisti nuodėmes (Jn 8, 46; Mk 2, 1-12).
Buda, priešingai, nusprendė, kad pagrindinė problema yra giliai įsiterpęs nepažinimas. Gautama mokė, kad tikrosios realybės prigimties nepažinimas - o ypač visų dalykų laikinumo nepažinimas, t. y., kad nėra amžino asmens arba sielos - lemia troškimus ir prisirišimą, ir todėl tenka kentėti atgimimus. Budizmo specialistas Walpola Rahula teigė: „Budizme nėra „nuodėmės" sąvokos ta prasme, kokia ji suprantama kai kuriose religijose. Viso blogio šaknis yra nepažinimas (avijja) ir neteisingas požiūris (micchaditthi)" [4]. Todėl neturi stebinti tai, kad budizme mes nerandame biblinės nuodėmės idėjos, nes budizme nėra švento ir teisaus Dievo, kuriam žmogus gali nusidėti. Kitos indų religijos, tokios kaip hinduzimas ir džainizmas, taip pat svarbiausia problema laiko nepažinimą, skiriasi tik jų požiūris į šio nepažinimo prigimtį.
Naujajame Testamente Jėzus Kristus apibūdinamas kaip įsikūnijęs Dievas - tikras Dievas ir tikras žmogus
Krikščionys pripažįsta, kad Naujasis Testamentas išsamiai liudija apie tai, kad žmogus Jėzus iš Nazareto yra amžinasis Dievas, prisiėmęs žmogiškąją prigimtį: Dievas įsikūnijo Jėzuje, kuris yra tikras Dievas ir tikras žmogus. Įsikūnijimas - aukščiausioji Dievo apsireiškimo žmonijai forma.
Laiške žydams rašoma: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius" (Žyd 1, 1-2). Evangelijoje pagal Joną Jėzus apibūdinamas kaip Žodis (logos), buvęs pradžioje, kuris „buvo pas Dievą ir (...) buvo Dievas" ir per kurį „visa atsirado". O tada tvirtinama, kad „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų" (Jn 1,1-4. 14). Visame Naujajame Testamente, kai kur aiškiai, bet dažniausiai - numanomai, atskleidžiami precedento neturintys Jėzaus santykiai ir tapatybė su Jahve, Senojo Testamento amžinuoju Dievu kūrėju. Jėzus pristatomas kaip turintis valdžią daryti tokius dalykus, kuriuos gali daryti tik Dievas, pavyzdžiui, atleisti nuodėmes (Mk 2, 5-11), teisti pasaulį (Mt 19, 28; 25, 31-46), suteikti gyvenimą netgi po mirties (Jn 5, 21. 25-29; 11, 17-44). Jėzus teigia, kad kiekvienas, kuris matė Jį, - matė Tėvą (Jn 14, 9) - tai itin svarbus teiginys judėjų monoteizmo kontekste. Jėzus tapatina save su „Aš Esu" (pagal Iš 3, 14) - iš šio teiginio amžininkai suprato, kad Jis tapatina save su Dievu (Jn 8, 58). Apaštalas Paulius pabrėžia, kad Jėzaus asmenyje atskleidžiama visa Dievo „pilnatvė" (pleroma): „Jame kūniškai gyvena visa Dievybės pilnatvė" (Kol 1, 19; 2, 9). Atsižvelgiant į pirmojo amžiaus judėjų monoteizmo kontekstą, tvirtinimas, kad Jėzuje iš Nazareto vienintelis amžinasis Dievas tapo žmogumi, yra išskirtinis, o šio teiginio „įžūlumui" nėra atitikmenų kitose religijose.
Kartais sakoma, kad pats Jėzus niekada nemokė nieko panašaus į tai, ko apie įsikūnijimą moko ortodoksinė krikščionybė, ir kad tai yra vėlesnė krikščionių bažnyčios įvesta doktrina. Esą Jėzus, kurį Jo sekėjai nuo pradžių laikė tik didžiu mokytoju ar netgi Mesiju, laikui bėgant tapo daugiau negu žmogumi - tai lėmė graikų įtaka, ir buvo sukurta metafizinė jo kaip Dievo sūnaus, Sūnaus kaip Dievo, o galiausiai - antrojo Trejybės asmens idėja sudėtingoje Trejybės formulėje.
Atsakant į šį teiginį būtų galima daug kalbėti, tačiau mes susitelksime į du susijusius dalykus. Pirmiausia, tokiai dramatiškai Jėzaus vaidmens vertinimo raidai Naujojo Testamento užrašymo metu paprasčiausiai nepakako laiko. Antra, nors galima atsekti tam tikrą Naujojo Testamento raštų vystymąsi, „aukštoji kristologija", kuria Jėzus tapatinamas su Jahve, Dievu kūrėju, randama jau anksčiausiuose krikščionių tikėjimo išpažinimuose ir tikėjimo praktikavimo įrodymuose.
Kaip jau buvo paminėta anksčiau, visi Naujojo Testamento raštai buvo baigti maždaug 90 m. (dauguma iš jų - anksčiau), taigi tarp Jėzaus mirties ir paskutiniosios Naujojo Testamento knygos užrašymo praėjo maždaug šešiasdešimties metų. To nepakanka iš esmės pasikeisti požiūriui nuo teigimo, kad Jėzus yra tik ypatingas žmogus, iki pripažinimo, kad Jis iš tiesų yra žmogumi tapęs Dievas kūrėjas. Naujojo Testamento specialistas C. F. D. Mouleu teigia, jog prielaida, kad tokia „aukštoji" kristologija palaipsniui išsivystė iš primityvios „žemosios" kristologijos tiesiog neatitinka šių duomenų. Priešingai, jis tvirtina, kad perėjimas nuo Jėzaus, kaip gerbiamo mokytojo, pripažinimo iki tvirtinimo, kad Jis yra antgamtinis Viešpatis, geriausiai suprantamas atsižvelgiant į tai, kad „skirtingi Jėzaus vertinimai, atskleisti Naujajame Testamente, iš esmės yra tik bandymai aprašyti tai, kas jau buvo nuo pradžių. Tai nėra sėkmingi bandymai pridėti kažką naujo, bet apibrėžimas ir suformulavimas to, kad jau buvo." F. D. Mouleu tvirtina: „Jėzus nuo pradžios buvo Tas, kuris anksčiau ar vėliau įvairiais būdais buvo aprašytas Naujajame Testamente, pavyzdžiui, „Viešpats" ar netgi tam tikra prasme „Dievas". [5] Kai kurie svarbiausi kristologijos teiginiai ir aiškiausias Kristaus dieviškumo patvirtinamas yra pateiktas Pauliaus laiškuose, kurie buvo plačiai priimti kaip anksčiausi Naujojo Testamento dokumentai (Rom 9, 5; Fil 2, 5-11; Kol 1, 15-17. 19; 2,9).
Vienas iš būdų, kuriais galima nustatyti ankstyvąjį požiūrį į kristologiją, yra ištirti ne tik kalbą, kuria Jėzus apibūdinamas Naujajame Testamente, bet ir išnagrinėti ankstyvųjų krikščionių bendruomenių praktiką. Larry Hurtado atskleidė, kad Jėzaus garbinimo tarp krikščionių prielaidos pastebimos jau anksčiausiuose Naujojo Testamento raštuose, ir kad jau pirmieji sekėjai - daugelis iš jų buvo žydai - garbino Jėzų kaip Dievą netgi anksčiau, negu šie raštai buvo užrašyti. [6] L. Hurtado teigia, kad jau per pirmuosius pora krikščionių judėjimo dešimtmečių „Jėzus buvo imtas laikyti asmeniu, kurį verta garbinti, ir įvairiais būdais buvo siejamas su Dievu" [7]. Jis teigė, kad „Jėzaus garbinimo šaknys yra tokios ankstyvos, jog bet koks tvirtinimas, kad požiūris į Jį evoliucionavo, istoriškai yra klaidingas. Jau anksčiausiuose krikščionių raštuose, datuojamuose maždaug 50-60 m., galima rasti prielaidų, jog Jėzus buvo garbinimas krikščionių tarpe, ir tai visų krikščionių grupių skiriamasis bruožas (1 Kor 1,2)" [8].
Be to, L. Hurtado tvirtina, kad „Jėzus, kaip Dievas, buvo garbinamas, ir šis garbinimas buvo apibrėžtas jau tuo metu, kai buvo tvirtai įsigalėjęs išskirtinis monoteizmas. Ypač Jis buvo garbinamas pirmųjų krikščionių, kurie priėmė ir padėjo įtvirtinti tai, kas tapo pagrindine (ir atitinkamai, mums žinoma) krikščionybe" [9].
Jėzus nemokė, kaip susitaikyti su Dievu - Jis teigė, kad Jis pats yra išganymo kelias
Mes jau pastebėjome, kad kai kuriose religijose galima atskirti mokymą nuo istorinių įvykių, vykusių religijos įkūrėjo gyvenime. Tokio atvejo pavyzdys yra Gautama budizmas. Tačiau mokyme, priskiriamame Budai, aiškiai teigiama, kad kiekvienas asmuo yra atsakingas už savo išsilaisvinimą. Buda skelbė dharma, mokymą, vedantį į išlaisvinimą ir galintį padėti visoms gyvoms būtybėms. Tačiau kiekvienas asmuo pats turi perprasti dharma, veikti pagal ją ir tokiu būdu pasiekti nirvaną [10]. Rahula šitaip tai formuluoja: „Jeigu Buda būtų vadinamas „gelbėtoju", jį taip būtų galima vadinti tik ta prasme, kad jis atrado ir parodė Kelią į išlaisvinimą - nirvaną. Bet mes patys turime eiti šiuo keliu." [11] Budizme daugiausia mokoma apie „paties asmens pastangas" siekiant išsilaisvinimo.
Bet kalbant apie Jėzų padėtis yra kitokia. Krikščionių Šventasis Raštas teigia, kad mes negalime patys išsigelbėti - be Dievo malonės ir Jėzaus Kristaus atlikto mūsų atpirkimo ant kryžiaus esame bejėgiai ir neturime vilties (Ef 2, 1-10; Rom 3,9-28). Jėzus Naujajame Testamente nuosekliai pristatomas kaip vienintelis visų žmonių, priklausančių bet kokiai kultūrai, Gelbėtojas (Jn 3, 16; Apd 2, 37-39; 4,12; Rom 3, 21-25; 1 Tim 2, 5-6). Jėzus be kita ko ragina Juo tikėti ir Jame rasti išgelbėjimą (Jn 5, 24; 6, 35-58). Jėzus nemokė, kaip rasti kelią pas Dievą, - Jis teigė, jog pats yra tas kelias (Jn 14, 6). Nebuvo taip, kad Jėzus atvertų tiesą, o mes, sekdami Jo mokymu, patys taip pat galėtume rasti kelią. Budos mokymą galima suprasti kaip teiginį: „Sekite mano mokymu, sekite dharma, ir jūs taip pat galite rasti kelią į nušvytimą." Bet Jėzus moko kur kas daugiau - ne tik tai, kad Jis rado kelią pas Tėvą, ir mes sekdami Jo mokymu taip pat galime rasti šį kelią. Jis pats save laiko šio kelio įsikūnijimu, tiesa ir gyvenimo šaltiniu. Taip yra dėl to, kad Jis yra, kas yra, ir dėl to, ką Jis nuveikė dėl mūsų mirdamas ant kryžiaus ir prisikeldamas. Ir kad Jis pats yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Taigi Jėzaus mokymo tiesa negali būti atskirta nuo ontologinio pagrindimo, kad ši tiesa slypi Jėzaus Kristaus asmenyje, kuris yra įsikūnijęs Dievo Žodis.
Evangeliškoji religijų teologija
Mes jau nustatėme, kad religinis pliuralizmas, kaip bendroji teorija, yra nepakankama santykiams tarp religijų paaiškinti. Ši teorija ne tik kenčia dėl vidinio nenuoseklumo - ji yra nesuderinama su krikščionių įsitikinimais, susijusiais su Dievo buvimo ir Jėzaus asmeniu. Bet jeigu religinis pliuralizmas turi būti atmestas, ką krikščionys turi manyti apie kitas religijas? Kokiais teologiniais principais turime vadovautis, vertindami religijų įvairovę? Krikščionys tiki, kad amžinasis kūrėjas Dievas kalbėjo žmonijai suprantamu būdu per įsikūnijimą ir per Šventąjį Raštą. Todėl mąstydami apie kitas religijas, Dievo apreiškimą turime pateikti kaip tiesą, ir leisti šiai tiesai formuoti mūsų įsitikinimus net tada, kai ji neypatingai patraukli šiuolaikiniam skoniui.
Teologinis mąstymas apie kitas religijas veda mus į tai, kas kartais vadinama religijų teologija. Veli-Matti Kärkkäinen apibrėžia religijų teologiją kaip teologinių tyrimų discipliną, kuria stengiamasi teologiškai įvertinti kitų religijų prasmę ir vertę. Pasitelkiant krikščioniškąją religijų teologiją siekiama teologiškai mąstyti apie tai, ką krikščionims reiškia gyventi su kitų tikėjimų žmonėmis, ir koks yra krikščionybės santykis su kitomis religijomis. [12]
Religijų teologijoje stengiamasi atsakyti į du pagrindinius klausimus. Pirmiausia, kaip mes galime teologiškai paaiškinti akivaizdų žmogiškojo religingumo faktą? Ar žmonės „nepagydomai" religingi? Antra, kaip mes turime teologiškai vertinti religijų išraiškos ypatybes, didelę tikėjimų ir praktikos įvairovę, kurią matome esant skirtingose religinėse tradicijose? Teologiškai galima paaiškinti ir panašumus, ir skirtumus tarp krikščionybės ir kitų religijų. Evangeliškoji religijų teologija turi būti formuojama keturių svarbiausių biblinių temų: sukūrimo, bendrojo apreiškimo, nuodėmės ir demoniškos įtakos. [13]
Sukūrimas ir bendrasis apreiškimas
Skirtingos religijos įvairiu laipsniu skelbia tiesos, gerumo ir grožio elementus. Pavyzdžiui, konfucianizmo analekta yra pagrįsta Konfucijaus posakiais, ištartais prieš penkis šimtmečius iki Kristaus, ir joje yra du Auksinės taisyklės teiginiai. [14] Vertinant apibendrintai taip yra todėl, kad Dievas sutvėrė žmogiškąsias būtybes su tam tikrais polinkiais ir gebėjimais - tad žvelgdami į žmoniją regime gebėjimą išreikšti religingumą, tikrovės, peržengiančios fizinį pasaulį, pripažinimą, Kūrėjo ir gyvenimo po fizinės mirties ilgesį, pripažinimą, kad pasaulis, kurį mes patiriame, nėra toks, koks turėtų būti, o taip pat bandymą rasti būdus, kaip patikti Dievui ir dievams, kad būtų galima pasiekti geresnę egzistenciją. Šventasis Raštas moko, kad žmogiškosios būtybės yra sukurtos pagal Dievo atvaizdą (Pr 9, 6; 1 Kor 11, 7; Jok 3, 9) ir kad Dievas per visatą ir žmogaus asmenį, o ypač - per žmogaus sąžinę, visiems bendrai apreiškė kai kuriuos aspektus, koks Jis yra ir ko Jis tikisi iš žmonijos (Ps 19, 1-4; Apd 14, 15-17; 17, 22-31; Rom 1, 18-32; 2, 14-15). Faktas yra tai, kad visos žmogiškosios būtybės sukurtos pagal Dievo atvaizdą ir turi elementarų Dievo buvimo ir mūsų įsipareigojimo Jam suvokimą, o biblinės temos apie bendrąjį Dievo apreiškimą per Jo sukurtą tvarką, padeda paaiškinti bendrumus, kuriuos regime tarp krikščionybės ir kitų religijų.
Nuodėmė
Bet religingumo išraiškose taip yra daug dalykų, kurie yra klaidingi, stabmeldiški ir iškreipia Dievo sukūrimą ir apreiškimą. Todėl Biblijoje skiriamas dėmesys žmonių nuodėmei ir sukilimui prieš Dievą (Pr 2, 16-17; 3, 1-24; Rom 5, 12) yra esminis religijų teologijai, nes taip paaiškinamas faktais, kad religijose randame ne tik dievotumo, bet ir nemažai dalykų, kurie iš esmės yra blogi. Nuodėmė yra visuotinis žmogaus širdies pažeidimas, ir ji veikia visus mūsų būties aspektus. Visi žmonės yra nusidėjėliai. Nėra nė vieno, kuris būtų savaime teisus prieš Dievą ir nuolat darytų tai, kas teisinga (Ps 14, 2-3; Iz 53, 6; Rom 3, 10-18, 23). Nuodėmė pasireiškia ir kaip asmeninė, ir kaip visuomeninė, ir tokia - asmeninė ir bendra - nuodėmė sutinkama visose kultūrose ir visuomenėse. Todėl nenuostabu, kad nuodėmės įtaka akivaizdžiai pastebima ir religijose, taip pat kaip ir kituose gyvenimo aspektuose.
Demoniška įtaka
Būtų naivu priskirti visą religijų fenomeną demoniškų jėgų įtakai, bet lygiai taip pat būtų naivu teigti, kad Priešininkas, Šėtonas, aktyviai neveikia per religijas. Demoniška įtaka kitose religijose egzistuoja taip pat, kaip ir daugelyje gyvenimo sričių. Apaštalas Paulius primena skaitytojams, kad pagoniškos korintiečių religijos aukos, kurios atrodė gana nekaltos, iš tiesų buvo aukojamos demonams (1 Kor 10, 20).
Religijos yra sudėtingas fenomenas, kuris apjungia apima įvairius tiesos ir dievotumo lygmenis su didele dalimi melo ir blogio. Chrisas Wrightas šią dialektiką apibūdina tokiais žodžiais: „Kritusio žmogaus dviveidiškumas pasireiškia tuo, kad jis tuo pat metu ieško Dievo, savo Kūrėjo, ir bėga nuo Dievo - Teisėjo. Taigi žmogiškosios religijos drauge atspindi abi šias žmonių tendencijas. Tai lemia paprastą verdiktą kitoms religijoms - nesvarbu, ar jos mandagiai teigiamos, ar visiškai neigiamos - jos yra nepakankamos ir išties nebiblinės." [15].
Bet tiek, kiek jos iškreipia Dievo tiesą, apreikštą Šventajame Rašte, ir ragina žmones pasitikėti kuo nors kitu, o ne gyvuoju Dievu, religijos, kaip ir bet koks kitas dalykas, turintis panašų poveikį, turi būti atmestinos kaip stabmeldiškos.
Literatūra
1. Žr., pavyzdžiui, Julia Ching, Confucianism and Christianity: A Comparative Study (Tokyo: Kodansha International, 1977).
2. K. N. Jayatilleke, The Message of the Buddha (ed. Ninian Smart; New York: Free Press, 1974), 105.
3. Paul Williams, The Unexpected Way: On Converting From Buddhism to Catholicism (Edinburgh: T&T Clark, 2002), 25 Daugiau apie budistinę teizmo kritiką rasite: Gunapala Dharmasiri, A Buddhist Critique of the Christian Concept of God (Antioch, CA: Golden Leaves, 1988); ir Paul Williams, "Aquinas Meets the Buddhists: Prolegomenon to an Authentically Thomas-ist Basis for Dialogue," in Aquinas in Dialogue: Thomas for the Twenty-First Century (ed. James Fodor and Christian Bauerschmidt; Oxford: Blackwell, 2004), 87-117.
4. Walpola Rahula, What the Buddha Taught, 3.
5. C. F. D. Moule, The Origin of Christology (Cambridge: Cambridge University Press, 1977), 2-4 (paryškinta originale).
6. Larry W. Hurtado, Lord Jesus Christ: Devotion to Jesus in Earliest Christianity (Grand Rapids: Eerdmans, 2003); and idem, How on Earth Did Jesus Become a God? Historical Questions about Earliest Devotion to Jesus (Grand Rapids: Eerdmans, 2005).
7. Larry Hurtado, Lord Jesus Christ, 2. Kaip tokio garbinimo požymius jis nurodo praktiką šauktis Jėzaus Kristaus vardo, kai tikintieji susirinkdavo drauge (1 Kor 1, 2); tai, kad himnų giedojimas Jėzui Kristui buvo nuolatinė krikščionių pamaldų dalis (Fil 2,5-11); maldą Dievui „per" Jėzų (Rom 1,8) ir tiesioginę maldą pačiam Jėzui (Apd 7, 59-60; 2 Kor 12, 8-9; 1 Tes 3, 11-13; 2 Tes 2, 16-17); formulės „Maranata!" („Mūsų Viešpatie, ateik!") naudojimą (1 Kor 16:22); gydymą ir demonų išvarymą Jėzaus vardu (Apd 3, 16; 16,18), o taip pat krikštą (Apd 2, 38) ir Viešpaties vakarienės šventimą (1 Kor 11, 17-34).
8. Larry Hurtado, How on Earth Did Jesus Become a God?, 25.
9. Ten pat, 3. Taip pat žr., Richard Bauckham, God Crucified: Monotheism and Christology in the New Testament (Grand Rapids: Eerdmans, 1998).
10. Šiuo klausimu mahajanos budizme yra kelios stulbinamos išimtys, kuriose sakoma, kad įvairios bodisatvos ir budos padeda žmonėms pasiekti nušvitimo ir išlaisvinimo. Ypač Grynosios žemės tradicija moko, kad savo pastangomis mes negalime pasiekti nušvitimo ir atgimti Grynojoje žemėje ir kad šiame išlaisvinime turime pasitikėti tik Amida Budos nuopelnais ir malone.
11. Walpola Rahula, What the Buddha Taught, 1-2.
12. Veli-Matti Karkkainen, An Introduction to the Theology of Religions: Biblical, Historical and Contemporary Perspectives (Downers Grove: IVP, 2003), 20.
13. Tolesnį šių klausimų aptarimą rasite: Harold Netland, Encountering Religious Pluralism, 308-48. Taip pat žr.: Winfried Corduan, A Tapestry of Faiths: The Common Threads Between Christianity and World Religions (Downers Grove: IVP, 2002) ir: Ida Glaser, The Bible and Other Faiths: Christian Responsibility in a World of Religions (Downers Grove: IVP, 2005).
14. Confucius: The Analects, 12:2 and 15:24 (trans. D.C. Lau; London: Penguin, 1979), 112, 135.
15. Christopher J. H. Wright, "The Christian and Other Religions: The Biblical Evidence," Themelios 9:2 (1984): 5.
Bus daugiau.
_64x64_9de.jpg)
