Vienas Viešpats ir Gelbėtojas visiems? (VI)

KAS YRA JĖZUS?

Religinio pliuralizmo teorija neišvengiamai susiduria ir su Jėzaus Kristaus tapatybės klausimu. Pagal šią teoriją teigiama, kad Jėzus kažkuo ypatingai neišsiskiria iš kitų religinių figūrų. Jeigu laikomės ortodoksinio krikščioniško Jėzaus traktavimo pagal Naująjį Testamentą, pritarti religiniam pliuralizmui neįmanoma.

Tai aiškiai pripažįsta ir Johnas Hickas:

„Tradicinė ortodoksija teigia, kad Jėzus iš Nazareto buvo įsikūnijęs Dievas, tai yra Dievo Sūnus, antrasis dieviškosios Trejybės asmuo įsikūnijo - Jis tapo žmogumi, kad mirtų už pasaulio nuodėmes, ir įkūrė Bažnyčią, kuri iki žemės pakraščių turėtų tai skelbti, ir visi, kurie nuoširdžiai įtiki Jėzų kaip Viešpatį ir Gelbėtoją, išteisinami Jo atperkančia mirtimi ir paveldės amžinąjį gyvenimą. O tai reiškia, kad krikščionybę, vienintelę iš visų pasaulio religijų, įkūrė pats Dievas [...] Vadinasi, Dievas nori kad visi žmonės patirtų tokį išgelbėjimą ir krikščionybė „išstumtų" visus kitus pasaulio tikėjimus [...] Tik krikščionybė yra paties Dievo religija, kuri siūlo tokią gyvenimo pilnatvę, kokios negali suteikti jokia kita religinė tradicija; ji Apvaizdos numatyta visiems žmonėms be išimties" [1].

Hickas, kaip jau pastebėjome, atmeta tokį požiūrį ir siūlo aiškinti kristologiją metaforiškai. Bet kodėl šiuo atveju turėtume pritarti Hickui? Vienintelis esminis žinių šaltinis apie Jėzaus gyvenimą ir mokymą yra Naujasis Testamentas. Tad jis ir turi lemti mūsų supratimą apie Jėzaus tapatybę. Naujajame Testamente aiškiai atskleidžiama, kad Dievas buvo ir veikė Jėzuje iš Nazareto taip, kaip jokiame kitame asmenyje. Nėra net užuominos, jog Jėzus buvo tik viena iš daugelio didžiųjų religinių figūrų. Kaip rašoma 1 Kor 5, 19, - „Tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį", ir Šventajame Rašte neminima, kad Jis tai padarė ir per kitus religinius lyderius ar religines tradicijas. Pirmojo amžiaus pasaulyje gyvavo ne viena religija ir žmonės tai žinojo. I a. Viduržemio jūros regiono pasaulyje vyravo supratimas, kad link Dievo veda daug skirtingų kelių, o kiekvienas žmogus arba kultūra turi savo atskirą kelią. Jeigu Naujojo Testamento autoriai būtų norėję pasakyti, kad Jėzus yra vienas iš tų „kelių", jie būtų taip ir padarę. Bet jie taip nerašė.

Čia negalime pateikti išsamaus Naujajame Testamente aprašomo Jėzaus paveikslo, tačiau toliau trumpai aptarsime penkis požymius, pagal kuriuos Jėzus išsiskiria iš kitų religinių figūrų.

Jėzaus ir istoriškumo aspektas krikščionybėje skiriasi nuo kitų religinių figūrų istoriškumo aspekto

Įvykių ir posakių, priskiriamų Jėzui, istoriškumas krikščionių tikėjimui suteikia išskirtinio reikšmingumo, kokio nėra kitose religijose. Daugelyje religijų atitinkamas mokymas gali būti vertinamas nepriklausomai nuo istorinio konteksto, konkretaus asmens arba įvykio.

1960 m. protestantų teologas Paulas Tilichas lankėsi Japonijoje, Kiote. Jis paklausė budizmo raštų žinovų: „Jeigu koks nors istorikas įrodytų, kad žmogus vardu Gautama niekada negyveno, kokias pasekmes tai turėtų budizmui?" Budizmo raštų žinovai atsakė, kad Gautamos istoriškumo klausimas budizmui nėra reikšmingas. „Pagal budizmo doktriną, „dharma kaya" [tiesos esmė]  yra amžina, todėl ji nepriklauso nuo Gautamos istoriškumo." [2] Kitaip tariant, ar Gautama tikrai sakė ir darė tai, kas jam priskiriama, neturi jokios įtakos budizmo mokymui, kuris pranoksta istorinius įvykius. Nors dauguma budistų tvirtina, kad šiuolaikinis budizmo mokymas atitinka tai, ko mokė istorinis Gautama, jie taip pat pripažįsta, kad budizmo „dharma" yra amžinai teisinga ir visiškai nepriklauso nuo Gautamos istoriškumo.

Panašiai ir hinduizmo doktrinos traktuojamos kaip amžinos tiesos, kurios „peržengia" istorijos ribas ir nėra kildinamos iš konkretaus asmens ar įvykio. Islamo religijoje istoriškumo aspektas vertinamas rimtai, tačiau įmanoma atskirti tiesas, kurias Alachas apreiškė Mohamedui, nuo tų, kurias kalbėjo Mohamedas kaip apreiškimo gavėjas. Nėra būtinos sąsajos tarp Mohamedo ir apreiškimo; Alachas iš esmės galėjo apreikšti Koraną bet kokiu būdu.

Tačiau šito negalėtume pasakyti apie Jėzų Kristų. Krikščionių tikėjimas neatsiejamai kyla iš istorinio asmens, Jėzaus iš Nazareto. Krikščionybė nėra tiktai įkvėpiančių religinių mokymų rinkinys; jos pamatas - aktyvus Dievo įsikišimas į žmonijos istoriją. Krikščionių tikėjimo centre yra Dievas, kuris apreiškia savo atpirkimo siekį nuodėmingai žmonijai ir suteikia priemones mūsų išgelbėjimui per Įsikūnijimą į tikrą žmogų, Jėzų iš Nazareto. Susitaikymas su Dievu tapo įmanomas ne per Jėzaus mokymą, o dėka to, ką Jis atliko ant kryžiaus ir prisikeldamas iš numirusiųjų. Apaštalas Paulius aiškiai teigia, kad jeigu Jėzus iš tiesų nebuvo prikeltas iš numirusiųjų, tada mūsų tikėjimas yra beprasmis ir mes dar tebeesame nuodėmėse (1 Kor 15, 14-19). Faktinis Jėzaus Kristaus prisikėlimas iš mirties - ne šiaip įkvėpianti prisikėlimo idėja - yra krikščionių tikėjimo pagrindas. Prisikėlimas - tai Dievo antspaudas, kuriuo Jis patvirtina Jėzaus gyvenimą ir mokymą, pergalę prieš mirtį ir blogį. Prisikėlimas mums atveria visiškai naujos kokybės gyvenimą (Rom 1, 4; 1 Kor 15, 26. 50-58). Tuo krikščionių tikėjimas skiriasi nuo kitų religijų, tokių kaip budizmas. Budizmo mokymas gali gyvuoti ir be istorinio asmens  Gautamos, tačiau krikščionių tikėjimas netenka prasmės be istorinio Jėzaus iš Nazareto gyvenimo, mirties ir prisikėlimo.

Jei istoriškumo aspektas toks svarbus krikščionių tikėjimui, tuomet natūraliai kyla klausimas, kiek patikimas yra Jėzaus gyvenimo ir mokymo aprašymas Naujajame Testamente. Naujojo Testamento tekstą galime pagrįstai vertinti kaip patikimą žinių apie Jėzaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą šaltinį. [3] Paminėsiu vieną esminių skirtumų tarp Naujojo Testamento ir budizmo šaltinių istoriškumo.

Esama daug daugiau ir kokybiškesnių ankstyvųjų įrodymų apie istorinį Jėzų ir ankstyvąją krikščionių bendruomenę negu apie Gautamą ir ankstyvąją budistų bendruomenę. Yra gausu ankstyvųjų Naujojo Testamento rankraščių, todėl galime neabejoti, kad Naujojo Testamento tekstas yra toks, koks buvo užrašytas pirmųjų autorių.

„Beveik kiekvienos teologinės pakraipos mokslininkai pabrėžia didelį rūpestingumą ir kruopštumą, kurių buvo laikomasi Naujojo Testamento knygas perrašant graikų kalba, o vėliau verčiant į sirų, koptų, lotynų ir kitas senąsias Europos ir Artimųjų Rytų kalbas. Vien originalia graikų kalba iš pirmųjų krikščionybės šimtmečių išliko daugiau negu 5000 Naujojo Testamento rankraščių ir rankraščių fragmentų. [...] Šiandien galima rekonstruoti 97-99 proc. Naujojo Testamento teksto ir drąsiai teigti, kad jokia krikščioniška doktrina nėra pagrįsta teksto požiūriu abejotinomis eilutėmis." [4]

Be to, laiko skirtumas tarp Jėzaus mirties ir ankstyvųjų Naujojo Testamento raštų pasirodymo yra kur kas mažesnis negu skirtumas tarp Gautamos mirties ir ankstyvųjų budistų tekstų. Ir nors nekyla didelių abejonių dėl paties Gautamos gyvenimo fakto, tačiau nesutariama dėl to, kada jis gyveno. Jo mirties datos svyruoja tarp 480-386  m. pr. Kr. [5] Anksčiausieji budistų  raštai buvo užrašyti „pali" raštu maždaug pirmajame amžiuje prieš Kristų; iki to laiko jie buvo perduodami žodžiu. [6] Taigi, darant prielaidą, kad Buda mirė 386 m. prieš Kristų, o „pali" tekstai buvo užrašyti apie 80 m. prieš Kristų, susidaro apie 300 metų spraga tarp Gautamos mirties ir pirmųjų budistų raštų. Jeigu jo mirties data laikytume 480 m. prieš Kristų, tada ši spraga būtų 400 metų. Be to, ankstyvuosius „pali" raštus daugiausia sudaro nurodymai vienuolių gyvenimui bei posakiai, pasakojimai ir anekdotai apie Budą ir pirmuosius jo mokinius. Budos „biografijos" pasirodė dar vėliau.

O laiko spraga tarp Jėzaus mirties ir Naujojo Testamento užrašymo yra kur kas mažesnė. Visuotinai sutariama, kad Jėzus buvo nukryžiuotas 30-ais arba 33-iais mūsų eros metais. [7] Apaštalo Pauliaus laiškai datuojami 50 - 70 m. po Kristaus. (Manoma, kad Pirmą laišką tesalonikiečiams, kuris laikomas anksčiausiu Naujojo Testamento laišku, Paulius tikriausiai užrašė 50 m. po Kristaus). Taigi tarp Jėzaus mirties ir pirmųjų Naujojo Testamento raštų pasirodymo praėjo vos septyniolika ar dvidešimt metų, o visi Pauliaus laiškai buvo užrašyti ne vėliau kaip praėjus trisdešimt penkeriems metams po Jėzaus mirties. Vėliausios Naujojo Testamento knygos buvo greičiausiai baigtos apie 90-uosius metus, taigi nuo Jėzaus mirties jas skiria apie šešiasdešimt metų. [8] Be to, dar turėdami gausių rankraštinių Naujojo Testamento teksto tikrumo įrodymų, galime pagrįstai teigti, kad Jėzus Naujajame Testamente vaizduojamas kur kas patikimiau negu Gautama ankstyvuosiuose budistų raštuose.


[1] John Hick, „A Pluralist View", in Four Views on Salvation in a Pluralistic World (ed. Dennis L. Okholm and Timothy R. Phillips; Grand Rapids: Zondervan, 1996), 51-52. 
[2] Žr.  Robert W. Wood, ed., „Tillich Encounters Japan", Japanese Religions (May 1961), 2:48-71. 
[3] Žr.  Craig L. Blomberg, „Jesus of Nazareth: How Historians Can Know Him and Why It Matters" (Christ on Campus Initiative, 2008), available at http://www.thegospelcoalition.org/pdf/blomberg.pdf. For helpful introductions to the issues of history, the New Testament, and Christian faith, Žr.  Colin Brown, „Historical Jesus, Quest of", in Dictionary of Jesus and the Gospels (ed. Joel B. Green, Scot McKnight, and I. Howard Marshall; Downers Grove: IVP, 1992), 326-41; Craig Blomberg, The Historical Reliability of the Gospels (2d ed.; Downers Grove: IVP, 2007); Paul Barnett, Is the New Testament Reliable? (2d ed.; Downers Grove: IVP, 2003); and Craig A. Evans, Fabricating Jesus: How Modern Scholars Distort the Gospels (Downers Grove: IVP, 2006). 
[4] Craig Blomberg, „The Historical Reliability of the New Testament", in William Lane Craig, Reasonable Faith: Christian Faith and Apologetics (2d ed.; Wheaton: Crossway, 1994), 194-95. 
[5] Gautamos (Budos) istoriškumo problemos nagrinėjamos: Donald W. Mitchell, Buddhism: Introducing the Buddhist Experience (2d ed.; New York: Oxford University Press, 2008), 9-32; Hajime Nakamura, Gotama Buddha: A Biography Based on the Most Reliable Texts, vol. 1 (trans. Gaynor Sekimori; Tokyo: Kosei, 2000); and David Edward Shaner, „Biographies of the Buddha", Philosophy East and West 37 (July 1987): 306-22. 
[6] Žr.  Donald W. Mitchell, Buddhism, 66. 
[7] Žr. Joel B. Green, „Death of Jesus", in Dictionary of Jesus and the Gospels, 148-49. 
[8] Žr.  D.A. Carson and Douglas J. Moo, An Introduction to the New Testament (2d ed.; Grand Rapids: Zondervan, 2005).


Vienas Viešpats ir Gelbėtojas visiems? Religinio pliuralizmo keblumai (V)

 

Bendrinti: