Į šalia namų išsikerojusią eglę užsuka keršulis – margas, dručkis miško balandis. Jam pasirodžius, prisiplojame prie lango. Įsitaisęs šakų tankynėje burkuoja, bet savo planais su mumis nesidalija. Ar čia suks lizdą, ar jau turi pačią, kiek vaikų išperės? Pavasarį visur paukščiai: čiulba, čiauška, čeksi. Jautresni net langus nakčiai užsidaro, kad triukšmadariai netrikdytų poilsio. Jų beklausant, aplankė netikėta mintis... Kai ateis Dievo karalystė ir pasaulis bus atnaujintas iki Edeno sodo 2.0 versijos, taip pat čiulbės paukščiai, ar ne? Kaipgi būti laimingiems be šių giesmininkų, medžių, pievų, žydro dangaus ir gyvūnų draugijos?
Naujajame miesto katekizme 5 klausimas klausia: Ką dar Dievas sukūrė? Taip, Viešpats sukūrė mus, vyrus ir moteris, bet ne tik tai. Dievas savo galingu Žodžiu sukūrė viską; visa Jo kūrinija buvo nuostabi ir tarpo Jam viską valdant iš meilės. Taigi žmonija atsirado ne kosminėje kapsulėje, bet milžiniškame grožio ir harmonijos pasaulyje. Pradedant viską čiumpančiu pypliu ir baigiant genomus tyrinėjančiu mokslininku, nuo gyvačių kerėtojo iki kosmoso užkariautojo – visa žmonija tyrinėja, stebisi, keliauja ir matuoja Dievo pasaulį. Jis platus, didingas, nuostabus ir... kenčiantis. Apie ką kalba jo grožis, ką byloja jo atodūsiai?
Geras meistras
Šiais, Covid-19 pandemijos sukeltos izoliacijos, laikais daugeliui vienaip ar kitaip teko prisitaikyti prie neįprastų aplinkybių. Manau, kad geriausiai prisitaikė tie, kurie susirado naujos, sau kiek neįprastos veiklos. Antai šių eilučių autorius ėmėsi medinių grindų, lentynų ir stalų... Viskas prasidėjo nuo minties, murmėjimo po nosimi, mosikavimo rankomis, paišymo, o galiausiai nuskambėjo: „padarysiu stalą“, „reikia lentynos“. Pradžioje buvo mintis, garsiai pasakytas žodis. Po kurio laiko, žiūrėk, žodis virsta kokiu paprastu, bet naudingu daiktu. Vienas maloniausių dalykų net tokiam „meistro“ vardo nevertam mėgėjui – parodyti, ką padariau. Ir pats žiūriu ir kitus vedu pažiūrėti. Mano darbų vertintojai – mieli, geranoriški, aukštų reikalavimų nekeliantys namiškiai. Jie žino, jog šioje srityje esu tik naujokas, todėl pamatę stebisi, giria, skatina. O man gera, nes aš tai padariau pats, – puikus jausmas. Tokia menkutė žemiškos šlovės akimirka.
Taigi net kasdienybėje, buityje nesunku pastebėti Kūrėjo atspindžių. Katekizmas taip pat mums primena svarbią biblinę tiesą – Dievas savo galingu Žodžiu sukūrė viską. Jis „pats tai padarė“ – tai Jo autorystė, Jo nuosavybė. Tik kitaip nei man, Jam nereikėjo nei medienos, nei tvirtinimo detalių, nei dažų. Jis viską padarė savo galingu Žodžiu – sukūrė iš nieko (žr. Hbr 11, 3). Jo kūrybą nuolat stebime, liečiame, girdime, patiriame ir nepaliaujame ja stebėtis. Mes galime ištirti, išmatuoti, net paaiškinti gamtos reiškinius, užrašyti, kaip veikia vienas ar kitas gamtos dėsnis. Mokslininkai tiksliai apskaičiuoja kosminių laivų trajektorijas, inžinieriai sukonstruoja šilumos „siurblius“ jai siurbti, kur šilumos, atrodo, visai net nėra, gydytojai prisiuva nutrauktas galūnes ir pakeičia inkstus. Tačiau žinoti kūrinijos dėsnius dar nereiškia, jog kas nors iš tiesų gali paaiškinti, kas tai yra – erdvė, laikas, gravitacija, energija, gyvybė. Sukūrimo ir veikimo paslaptį žino tik Tas, kuris visa tai padarė ir palaiko. Kaip? Savo galingu Žodžiu, nes Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima [...] visa sutverta per Jį ir Jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi (žr. Kol 1, 16–17). Kaip šaunu pamatyti, ką Jis padarė. Tik ši šlovė ne akimirkai, bet per amžius.
Sužeistas grožis
Kiekvienas iš mūsų savo atmintyje saugo asmeniškai brangių vietų vaizdus: takelį ežero link, ąžuolą prie pirties, obelų sodą, dvynius beržus miško pakrašty, nutolusį šilo siluetą. O gal – vasaros ryto gaivą iš miego bundančiame mieste, į jūrą besileidžiantį raudoną saulės skritulį, čiuožyklą kieme ar baloje besiturškiančių žvirblelių šeimyną? Šis pasaulis mūsų prisiminimuose kaip idealas, širdžiai brangus, nes ten buvome, pažinome, svajojome, mokėmės ir jautėmės saugūs. Pasitaiko žmogui vėl aplankyti tas sau brangias vietas – matai, kaip žila senučiukė stovi... prie dilgėlėmis ir krūmais apaugusios sodybvietės, tarsi kalbėdama su jau nebeegzistuojančia tikrove, ir regi tik savo prisiminimus, o ne atšiaurią ir jau svetimą realybę. Arba antai pusamžis vyras žiūri į sunaikintą savo vaikystės sodą ar su ašarų gumulu gerklėje iškirstame miške ieško takelio, kuriuo kadaise tiek kartų eita. Nebėra beržų, tik kirtavietės ir šabakštynai. Vaikystės girią „įsisavinę“ medienos pirkliai dabar varinėja džipais ir kepa šašlykus naujo namo kiemelyje, o tu stovi liūdnas prie savo dingusio pasaulio liekanų...
Graudu ne tik dėl prisiminimų pasaulio, bet ir dėl visos kūrinijos, kuri kadaise buvo nuostabi ir tarpo Jam viską valdant iš meilės. Norėtųsi apie Dievo kūriniją kalbėti be žodelio buvo, tačiau negali, nes ji jau ne tokia, kokia buvo nuo pradžių. Šventajame Rašte sakoma, jog kūrinija buvo pajungta tuštybei pavergėjo valia (Rom 8, 20). Kas tas godus medkirtys, buitines atliekas miške išverčiantis mulkis, purvinas nuotėkas į marias leidžiantis niekšelis? Žmogus. Tai dėl jo kvailos puikybės nuodėmė įžengė į pasaulį ir kūrinija buvo pavergta (žr. Rom 8, 20). Apie šią, į atominį karą panašią, dvasinę tragediją primena ne tik drebanti žemė, nykstančios augalų bei gyvūnų rūšys, bet ir pavojingai mutuojantys virusai bei didėjantis ligų enciklopedijos puslapių skaičius. Pasaulis nuostabus, bet jau ne toks, koks buvo, jis vis dar kažkaip tarpsta, bet tuo pat metu yra pavojingas ir atšiaurus. XVIII a. pamokslininkas Dž. Edvardsas rašė, jog kaip švelni žmogaus veido išraiška ir kilnūs poelgiai liudija apie giliau esančios asmenybės grožį, taip kūrinijos grožis atspindi jos Kūrėjo širdį. O kaip dėl tų nuopuolio sukeltų pūliuojančių pasaulio žaizdų dūsaujančios kūrinijos „veide“? Kaip šiukšlių krūvos ant jūros kranto ir smurtas žmonijos istorijoje atsispindi Kūrėjo širdyje? Jis, Viešpaties Jėzaus asmenyje, pats už mūsų nuodėmes prisiėmė bausmę ant kryžiaus ir savo mirtimi šiam pasauliui atvėrė nuodėmes ir sugedimą apvalančią versmę.
Iš meilės
Kaip gamtos teršėjai, sugauti nusikaltimo vietoje, taip ir nusidėjėlis kratosi atsakomybės už savo nuodėmes. Paprasčiausias būdas išvengti atsakomybės – neigti dieviškąjį Kūrėją. Tai neprotinga. Kita vertus, net jei ir pripažįstamas, neretai apie Jį mąstoma kaip apie kokį šėtoną – sukūrusį, kad naudotųsi, reikalautų ir gautų. Tai neteisinga. Katekizmas liudija, jog kūrinija ne tik buvo nuostabi, bet ir tarpo Jam viską valdant iš meilės. Jei tarpo iš meilės, tai ir gimė iš meilės! Sukūrimo pasakojime Viešpaties žodžiu sukurti dalykai įvertinami kaip „labai gerai“ (žr. Pr 1, 31), todėl pirmiau už viską buvo Viešpats. Jis buvo pirmiau už tai, kas gera ir bloga, anksčiau nei dėl laisvos valios pasirinkimo užgimė blogis. Dievas buvo, yra ir bus aukščiau sugedimo ir mirties – Jis toks per amžius. Ne alkanas, godus, piktas, pavydus, bet apstus, dosnus, spindintis šlove ir save teikiantis Dievas – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios asmenų vienybėje. Tik toks Dievas gali kurti. Kūrinija yra šio mylinčio Viešpaties malonės kūrinys, Jo amžinos meilės versmės raiška. Tik meilė gali kurti ir duoti, tik ji yra nuo pradžių, ji nesibaigia. Kaip motinos krūtys prisipildo pieno, kad pamaitintų kūdikį, o debesys prisipildo ištroškusiai žemei gyvybę teikiančio lietaus, taip Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendrystės meilė tvinsta kūryba, įvairove, šviesa. Dievas kuria ne iš būtinybės – Jis nieko nestokoja, Jis kuria iš savo dieviškos meilės gausos.
Šekspyro amžininkas, puritonų pamokslininkas Ričardas Sibesas rašė: „Jei Dievas nebūtų bendraujantis ir gerumą skleidžiantis Viešpats, Jis niekada nebūtų kūręs pasaulio. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia buvo palaiminti, džiaugėsi vienas kitu dar prieš atsirandant šiam pasauliui. Be fakto, kad Dievas (savyje) džiaugsmingai dalijasi ir skleidžia gerumą, sukūrimas ir atpirkimas niekada nebūtų įvykęs.“
Būtent prie „to fakto“ – Trejybėje esančio gyvojo Dievo paveikslo – atveda šis kuklus mėginimas atsakyti į paprastą Katekizmo klausimą: Ką dar Dievas sukūrė? Jei tik šis paveikslas nors kiek tapo ryškesnis, būkime dėkingi, kad galime jį nors kiek atspindėti. Juk jei Tas, kuris sukūrė ir palaiko visa iš meilės, atidavė save, kad atpirktų mūsų nuodėmes, turime viltį. Ir ne tik mes, bet ir dūsaujanti Dievo kūrinija, laukianti, kada ir pati bus išlaisvinta iš suirimo vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę (Rom 8, 21). Rojuje tikrai burkuos balandžiai ir svaiginančiai kvepės alyvos.
O Viešpatie, kai aš didžiai nustebęs
Žvelgiu į visa, ką sutvėrei Tu.
Matau žvaigždes, girdžiu griaustinį dundant,
Tavo galybę aš visur regiu.
Valdove didis, giedu su džiaugsmu,
Koks didis Tu, koks didis Tu!
Ištrauka iš evangelikų giesmės „Valdove didis“, žodžiai Carl G. Boberg, muzika Stuart K. Hine (1885).
_64x64_9de.jpg)
