evangelija.lt | 7. Ko reikalauja Dievo įstatymas?

Dovanas priima daugelis, patarimus – ne visi, pamokymus – tik kai kurie, bet beveik niekam nepatinka... reikalavimai. Visgi prie žodžio reikia tenka pratintis nuo mažų dienų. Mokykloje, darbe, gydytojo kabinete ar lankydami vairavimo pamokas mokomės priimti reikalavimus. Norus – į šalį, tiesiog – taip reikia. Ar stebina, kad reikalavimų gali turėti ir Dievas? Atsivertę Naująjį miesto katekizmą, perskaitome 7 klausimą: Ko reikalauja Dievo įstatymas? Atsakymas: Dievo įstatymas reikalauja asmeniško, tobulo ir nuolatinio paklusnumo, kad mylėtume Dievą visa širdimi, siela, protu ir visomis jėgomis ir savo artimą mylėtume kaip save pačius. Tai, ką Dievas draudžia, neturi būti daroma, o ką Dievas įsako, visada turi būti daroma.

Dar vienas reikalavimas... bet nenusiminkime. Juk mokytojo klausome, kad išmoktume, gydytojo, kad pasveiktume, instruktoriaus, kad įgytume teisę vairuoti, tai gal ir maloningo Viešpaties reikalavimai taip pat gali pasitarnauti mūsų gerovei?

Dėsnis

Žmonėms neduoda ramybės mintis apie jų moralinę atsakomybę. Gali ją it musę vyti šalin, mėginti priploti prie sienos, bet po minutės – ji ir vėl čia. „Kas tai padarė? Kodėl apie tai niekas nepagalvojo? Kaip jie galėjo tai sau leisti? Kas kaltas?“ Mano smilius nukreiptas į kitus, o aplinkiniai rodo į mano pusę. Visada ieškau kaltų: „Ko jie lenda be eilės?! Aš jau seniai čia stoviu!“ „Kodėl turiu taip ilgai laukti tos pažymos? Netvarka!“ „Kodėl neklausote, ką aš jums sakau?“ „Kaip jūs galite spręsti apie straipsnį, neperskaitę jo iki galo?“ Jaučiuosi teisėtai pasipiktinęs, bet aplinkiniai kritikuoja ir mane patį už nekantrumą, nejautrumą, netoleranciją. Susidaro įspūdis, kad kažkas yra negerai su visų mūsų mintimis, žodžiais ir elgesiu. Tas „negerai“ tirštu rūgšties debesiu pakimba visur, kur tik yra žmonių. Iš jo sulaukiame nemalonių kritulių – bijome „sušlapti“, pasijusti kalti, todėl ir slepiamės po įvairių formų ir atspalvių pasiteisinimo skėčiais, o debesį siunčiame tolyn, ant kitų galvų.

Jausmas, kad kai kas yra gerai, o kažkas blogai, kaltinimai kitų ir tavo paties atžvilgiu niekada nesibaigia ir lydi mus visą gyvenimą. Nieko nepadarysi ir nepakeisi – tai unikali, dvasinė, morališkai įpareigojanti žmogiškos prigimties savybė. Pykstame ant vištas išpjovusios lapės, bet jos nelaikome morališkai atsakinga. Ji „nepakaltinama“, tik gamtos instinktais „besivadovaujantis“ sutvėrimas. Tačiau iš parduotuvės vištienos filė po skvernu nešantį žmogelį mes kaltiname ir laikome morališkai atsakingu. Šis vagišius yra aukštesnio dvasingumo atstovas nei lapė. Tai ir jo laimė, ir jo problema. Laimė – nes jis buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir yra Jo pasiuntinys, turintis atspindėti Jo moralinį tobulumą šiame pasaulyje, problema – kad jis yra moraliai atsakingas už savo poelgius, panašiai kaip įmonės direktorius yra atsakingas už iššvaistytą akcininkų turtą. Nors mums įprasta vieniems iš kitų reikalauti moralinio tobulumo, moraliniai reikalavimai neapsiriboja horizontaliais žmogiškaisiais santykiais. Mums taip pat kalba Tas, kuris turi moralinių reikalavimų „iš aukščiau“.

Reikalavimas

Manoma, kad žmonės laikosi taisyklių tik dėl praktinių sumetimų – iš pragmatizmo. Taip, elgesio taisyklės, moralės normos ar net paprotinė teisė yra naudingi tiek bendruomenei, tiek jos nariams. Nors taisyklė, jog nedera užsimanius skinti kaimyno slyvų, man nenaudinga (ypač jei jos taip prinokusios, kad net prašosi...), reikalavimas nekišti nagų prie svetimo atrodo ne kaip, kol įsitikinu, jog tai saugo ir mane patį – pavyzdžiui, nuo keistos kaimyno „svajonės“ prisirinkti agurkėlių iš mūsų šeimos daržo! Nors tai riboja norus, taisyklė naudinga mums abiem, juolab kad gėrybėmis galima pasidalinti. Moraliniai, etiniai reikalavimai ne tik naudingi praktiškai, bet ir paliečia mumyse glūdintį žmogiškojo orumo, teisumo „jausmą“. Jei kyla konfliktas – vienas savavališkai prisiskina kaimyno slyvų, o kitas prisiplėšia svetimų agurkų, kova užverda ne tik dėl materialių gėrybių, bet dėl kur kas svarbesnio dalyko – dėl garbės, orumo ar teisybės, kad ir kaip tai pavadintume.

Per visą žmonijos istoriją, pradedant genčių papročiais ir baigiant kultūros aukštumas pasiekusiomis civilizacijomis, žmonės suprato, kad kažkas yra teisinga, o kažkas – ne. Visada buvo aktualūs moraliniai ir vertybiniai aspektai. Tiesa, žmogiškasis teisingumas nėra tobulas, kartais primityvus ar net iškrypęs. Tačiau net prasčiausios kopijos liudija apie originalą, moralinį standartą. Originalo problema buvo išspręsta: Dievas davė savo tautai, Izraeliui, dovaną – Įstatymą, objektyvų moralinio elgesio taisyklių standartą iš dangaus. Dievas prabilo per angelą nuo Sinajaus kalno, kad žmonėms suteiktų tobulo gyvenimo kanoną – Dekalogą ir kitus įsakymus. Pagaliau!

Išrinktoji tauta buvo pamokyta, kaip deramai garbinti Dievą (1–4 įsakymai) ir bendrauti tarpusavyje (5–10 įsakymai). Teisingi įstatymai ir nuostatai išaukštino Izraelio tautą virš kitų tautų – ši tauta išsiskyrė morale, pasižymėjo išmintimi, juos lydėjo gerovė. Izraelitai suprato, kad Dievo reikalavimai asmeniškai, tobulai ir nuolat paklusti Įstatyme apreikštai Dievo valiai yra jų gerovės sąlyga. Tačiau nors Dievas ir laimino, Izraelio istorijoje matome daug priešiškumo dangiškajam Įstatymui – atviro maišto, tylaus sabotažo, širdies kietumo. Net tuomet, kai atrodė, kad tauta laikosi Įstatymo, ore tvyrojo jausmas, jog „kažkas yra ne taip“. Net Įstatymo požiūriu uoliausi ir švenčiausi, dar vadinami „švariaisiais“ arba fariziejais, buvo kažkuo panašūs į iš kalėjimo niekaip negalintį ištrūkti recidyvistą – puikiai žino baudžiamąjį kodeksą, bet žinojimas nekeičia polinkio nusikalsti. Išmanydami „kodeksą“, suskaičiavę daugiau nei šešis šimtus įsakymų, jie žinojo, kaip save pateisinti ir kaip apkaltinti kitus. Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko kartu, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį paklausė: „Mokytojau, koks įstatymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus atsakė pasirinkdamas ne Dekaloge (Iš 20, 2–17), o Pakartoto Įstatymo ir Kunigų knygose randamus įstatymus, tobulai apibendrinančius Dievo įstatymo ir viso Šventojo Rašto mokymą (žr. Įst 6, 5; Kun 19, 18). Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu.“ Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas. Antrasis – panašus į jį: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 34–40).

Jėzus vengia fariziejiškų spekuliacijų ir tarsi lazeriu apšviečia „mėgintojų“ širdis. Dievas ne tik draudžia ar įsako daryti tam tikrus darbus, bet ir reikalauja iš savo kūrinių meilės Dievui ir artimui, kaip rašoma Katekizme – asmeniško, tobulo ir nuolatinio paklusnumo! Tai gluminantis reikalavimas.

Paklusnumas

Subjektyvumo patamsiuose klaidžiojanti žmogaus širdis net cypteli nuo tokio šviesos pliūpsnio. Ji suka akis, ieško pasiteisinimų (žr. Lk 10, 29), kojos „priauga“ prie žemės. Štai kas vyko toliau. Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė: „Ką jūs manote apie Kristų? Kieno Jis Sūnus?“ Jie atsakė: „Dovydo.“ Jis tarė jiems: „O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina Jį Viešpačiu, sakydamas: „Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų.“ Jei tad Dovydas vadina Jį Viešpačiu, kaipgi tada Jis gali būti jo Sūnus?“ Ir nė vienas negalėjo Jam atsakyti nė žodžio, ir niekas nedrįso nuo tos dienos Jį klausinėti (Mt 22, 41–46).

Manau, kad ankstesnis klausimas apie didžiausią įsakymą (žr. Mt 22, 34–40) yra susijęs su po jo einančiu Jėzaus klausimu oponentams. Žydai mokė, kad Kristus (Mesijas) gims iš Dovydo giminės, todėl vadinsis „Dovydo sūnumi“. Šia prasme – pagal kūną, Jėzus Kristus išties kilo iš Dovydo giminės, tačiau Jo dangiškoji prigimtis bei Kristuje atsiskleidžianti Dievo Trejybė, vis dar buvo paslaptis. Jėzus klausia, kodėl įkvėptas (Šventosios Dvasios) Dovydas sako, jog Viešpats (Tėvas) suteikia valdžią priešą nugalėjusiam Viešpačiui (Sūnui)? Fariziejai negali atsakyti, nes iš tiesų nepažįsta Dievo kaip meilėje tobulai esančių Asmenų bendrystės. Jiems taip pat nesuvokiama, kad reikalavimas tobulai mylėti Dievą ir savo artimą kaip save patį kyla iš dieviškos Trejybės prigimties. Dievas reikalauja iš mūsų to, kas Jis pats yra – asmeniškos, tobulos ir amžinos meilės.

Toks Dievo šventą prigimtį atskleidžiantis įstatymo reikalavimas verčia susigūžti. Žiūrime į save – nė užuominos, kad galėtume išpildyti šiuos reikalavimus! Mūsų geri darbai – kaip skarmalai, mūsų dorybės – kaip molio šukės. Kas įkops į šias aukštybes, kas atsistos šventoje vietoje? (žr. Ps 24, 3). Nėra nė vieno, nes visi paklydo, visi tapo netikusiais (žr. Rom 3, 12).

Bet štai geroji žinia liūdintiems. Dievas žino mūsų moralinį bankrotą, pažįsta mūsų dvasinį skurdą, todėl kviečia žvelgti ne į save, o (tikėti) Jį – kaip Tėvas myli Sūnų, o Sūnus myli Tėvą Šventosios Dvasios meile. Ši meilė pasiekia ir mus, tikinčiuosius. Tėvo amžinu sprendimu mes – Jo priešai savo darbais, žodžiais ir mintimis – Dievo Sūnaus dėka tapome Jo artimaisiais. Jėzus Kristus mylėjo tave ir mane kaip save patį! Mylėjo asmeniška, tobula ir ištikima meile, mylėjo prisiimdamas mūsų nuodėmes, mylėjo kentėdamas bausmę už mūsų piktas mintis ir darbus, mylėjo paragaudamas mirties už mus. Jis ir toliau myli, būdamas gyvas, myli siųsdamas Šventąją Dvasią, myli kantriai mokydamas mus savo tobulumo takų.

[...]

Jo įstatymo žodžiu nesikeičiančiu, tikru
Šiam pasauliui apreikšta Dievo prigimtis šventa.
Ji – šaltinis atgaivos, nuolat guodžiančios tiesos,
Pažinimo šulinys, skirtas nuolankioms širdims.
Teisūs įstatai dangaus dvasią džiugesiu apgaubs.
Jo įsakymas tiesus apšviečia žmogaus takus.

[...]

Ar žinot begali kas savo nuodėmes visas?
Naštą paslėptų kalčių imki nuo mano pečių.
Nuo puikybės gink mane, nepalik jos žinioje.
Tik tuomet tikrai išblės pėdsakai didžios kaltės.
Ką kalbu ir ką mąstau, te visad patinka Tau.
Tavyje esu saugus, Atpirkėjau nuostabus!