2. Kas yra Dievas?

Jeigu tu nori garbinti ką nors, / garbink saulę iš giedro dangaus. / Ji neklausia, kas tu esi, / Ji tik šviečia, / jai lygūs visi – mintyse skamba pagauli Andriaus Mamontovo dainos „Tiktai tavyje“ melodija iš albumo „Elektroninis Dievas“ (2011). Jei pasiūlymas garbinti saulę jūsų nevilioja, bet vis tiek „būtina kažką garbinti“, kitame posme autorius pateikia subtilesnį pasiūlymą:  ...garbink vandenį, jis tavyje. / Tu sutvertas vien iš lietaus. / Tavo kūnas – vanduo iš dangaus. Tai ką gi garbinti – saulę, vandenį, lietų, o gal... save? „Juk tai poezija, – baruosi su savimi, – ko kabinėjiesi?“ Nežinią išsklaido teologinei tezei prilygstantis priedainis: Tiktai tavyje / Pasaulį gydanti šviesa. / O visi dievai netikri, / Pasiklydusių žmonių sukurti. Štai kaip! Pasiklydę žmonės kuria netikrus dievus, bet štai pasiūlymas – kvietimas savyje atrasti dieviškumą, pasaulį gydančią šviesą… tarsi būčiau ne paklydėlis, bet gydantis šviesos šaltinis. Pats save sukūręs, dar vienas netikras dievas šio pasaulio dievų panteone.

Klausimas

Kas yra Dievas? – šis klausimas iššoka iš vandens tarsi oro pripūstas sviedinys. Kiek jį beskandintum, šis vėl išnyra priešais. Na, Dievas tikrai nėra tai, ką kiti žmonės sukuria pagal savo įsivaizdavimus ir sugebėjimus – minėtos dainos autorius tai tiksliai pastebi. Paklydę žmonės kuria netikrus dievus, bet čia pat lyrinis herojus man pasiūlo Dievą „susikurti“ savyje. Vis dėlto ar tai ne tas pats „balvonas“ tik kitoje „šventykloje“? Bet kuriuo atveju tai tėra tik žmogaus kūrybos vaisius.

Antrasis Naujojo miesto katekizmo klausimas klausia: Kas yra Dievas? Šventojo Rašto mokymu pagrįstas katekizmo atsakymas yra vertas svarstymo: Dievas yra visa ko kūrėjas ir palaikytojas. Jis amžinas ir beribis, Jo galia ir tobulybė, gerumas ir šlovė, išmintis, teisingumas ir tiesa nesikeičia. Niekas nevyksta be Jo ir be Jo valios. Atsakymas sunkiai telpa galvoje. Bet ar Kūrėjas gali sutilpti savo kūriniuose?

Reikšmės

Nesunku pastebėti, jog žodžiai, priklausomai nuo konteksto, gali reikšti visiškai skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, išgirdę žodį „futbolas“ europiečiai įsivaizduoja žalioje pievoje apvalų kamuolį gainiojančius žaidėjus, kurių tikslas – kojomis ar galva pasiųsti jį į priešingose pusėse stovinčius tinklu dengtus vartus. Tačiau tą patį žodį išgirdę amerikiečiai mato visiškai kitokį paveikslą – šalmais ir apsaugomis apsišarvavusius vyrukus. Jie grumiasi dėl kaušinio formos kamuolio, jį gavę bėga, meta, spiria. Nors abu žaidimai vadinami „futbolu“, tai visiškai skirtingos sporto šakos.

Dar žmonės pyksta, jog kartais „futbolas žaidžiamas“ ministerijose, savivaldybėse ir kitose valstybinėse institucijose. Ir kalbama visai ne apie valdininkų fizinį aktyvumą... Turima omeny, jog valdininkai be reikalo siuntinėja piliečius vienas pas kitą, vilkina sprendimus, tuščiai politikuoja. Taigi žodis tas pats, bet „failai“ skirtingi.

Taip ir žodis „Dievas“ nėra magiškas kodas, visada atveriantis tas pačias duris. Reikšmės gali skirtis, nes kitoks kontekstas, patirtis, įsivaizdavimai. Vieniems „Dievas“ yra neišsakomas jausmas, kitiems – buitinis priežodis (kaip: „dieve, dieve...“, „neduok tu, dieve“), filosofiškai nusiteikusiems – tobula esybė, nepajudinamas judintojas, kažkam – apatinis rašomojo stalo stalčius su iškarpomis apie neatpažintus skraidančius objektus. Svarbiausias klausimas: kas yra turimo Dievo paveikslo autorius? 

Biblijos Dievas

Andrius Mamontovas teisus – žmonės kuria dievus pagal savo įsivaizdavimus. Tačiau niekas iš tiesų negali užimti Dievo vietos, pasakyti, koks Jis turi būti, nei Jo „sukurti“. Todėl mums reikia paties Dievo autoportreto, Jo autentiško paveikslo. Šį paveikslą išvystame skaitydami Šventąjį Raštą, kuris yra Dievo įkvėptų žmonių liudijimas apie Jo darbus, žodį ir valią. Taip, Biblija duota per žmones, bet jos žinia ne iš žmonių – tai Dievo įkvėpti žodžiai, Jo apreiškimas, kas Jis iš tiesų yra. Tai maloningas Kūrėjo prisistatymas (apsireiškimas) savo kūriniams. Tikrasis Dievas negali būti sugalvotas žmonių, Jis turi pats save apreikšti kūriniams. Biblijos Dievas toks ir yra: nepriklausomas nuo kūrinių ir save apreiškiantis gyvasis Dievas.

Tarkim, jei mano žmona neatskleistų, kodėl šiandien kepa obuolių pyragą, neatspėčiau. „Gal ji norėjo nustebinti, gal išmėgino naują receptą, o gal laukia netikėtų svečių?“ – spėlioju aš. Tačiau, pasirodo, pyrago kepimo priežastis visai netikėta – kad nereikėtų išmesti pastovėjusių obuolių... Kaip sužinojau? Ji man tai pati pasakė, ji man tai „apreiškė“. Nusprendė, iškepė ir atskleidė. Panašiai ir su Dievu: tai, ką Jis maloningai mums apreiškė apie save ir Išganymą, tą mes ir žinome. Taigi esama tik vieno patikimo būdo pažinti tikrąjį Dievą, mūsų Kūrėją – pasitikėti Jo Apvaizdos rūpesčiu mums dovanotu Šventuoju Raštu.

Kūrėjas

Kas sieja rašytoją J. R. R. Tolkien’ą ir šaunųjį hobitą Bilbą, romanistą Ž. Verną ir paslaptingąjį kapitoną Nemo, V. Šekspyrą ir „būti ar nebūti?“ dilemą sprendžiantį Hamletą, F. Dostojevskį ir Raskolnikovą, lietuvių rašytoją V. M. Putiną ir klieriką Liudą Vasarį? Paprasta – pirmieji yra romanų ir pjesių autoriai, antrieji – literatūrinių kūrinių veikėjai. Krikščionių rašytojas C. S. Lewis, kurio plunksna sukūrė nepakartojamus Narnijos personažus, yra pastebėjęs, jog mūsų santykis su Dievu nėra tarsi Jis būtų virš mūsų, antrame namo aukšte gyvenantis kaimynas, bet kaip kūrinio veikėjo santykis su... kūrėju, rašytoju, autoriumi. Kad ir koks dramatiškas ir prieštaringas būtų literatūrinio herojaus paveikslas, vingiuota ir savita jo gyvenimo linija, personažas niekada nepranoks savo kūrėjo. Paprasta, kol nepabandai pritaikyti šios tiesos sau praktiškai.

Kadangi nuopuolis sugriovė mūsų bendrystę su Kūrėju, mes liguistai tikime savo autonomijos iliuzija. Nors kūrybiškumas yra būdingas kiekvienam iš mūsų, dėl prigimtinės nuodėmės mes linkę nepaisyti savo pačių Kūrėjo. Maištaudami ieškome būdų, kaip šį pasaulį ir save paaiškinti, neminint Jo vardo, arba susikuriame netikrų dievų. Tačiau kūrinys negali nei sukurti, nei valdyti To, kurio pats buvo sukurtas. Tai būtų visiškas absurdas. Štai kodėl Biblijos Dievas draudžia daryti bet kokį savo atvaizdą ir jį garbinti (žr. Iš 20, 4). Tačiau Dievas nepaliko savęs nepaliudyto, darydamas gera, duodamas mums lietaus iš dangaus ir vaisingų metų, pripildydamas mūsų širdis maisto ir džiaugsmo (Apd 14, 17). Dar daugiau – daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų (Hbr 1, 1–2). Kūrėjo garbę skelbia Jo kūriniai (Ps 19, 1), o Jo valią, tiesą, malonę ir išgelbėjimą pažįstame per Jo žodį – mūsų Viešpatį Jėzų Kristų (Jn 1, 14. 18).

Palaikytojas

Šventajame Rašte Dievas pats apie save kalba kaip apie amžiną, teisų, asmenišką ir mylintį Dievą, esantį anapus laiko, erdvės ir istorijos. Iš Šventoje Trejybėje tarpstančios bendrystės, gausos ir meilės Dievas sukūrė visa, kas matoma ir nematoma, dosniai pripildė gėrybėmis. Viešpaties žodžiu buvo padaryti dangūs, o Jo burnos alsavimu – visos jų galybės (Ps 33, 6). Ir nors Dievas yra aukščiau (anapus) visų kūrinių, Jis nėra nuo jų atsiribojęs absoliutas. Priešingai, nei kartais manoma, Dievo santykis su kūrinija nėra tarsi laikrodį sukūrusio, jį prisukusio laikrodininko santykis su prietaisu. Tiesa, jog gamtoje atrandame gausybę sudėtingų dėsnių – viskas veikia pagal tam tikrą tvarką, tačiau nors dėsnius galima aprašyti, matuoti ir panaudoti, taip iš esmės ir neaišku, kodėl tai veikia? Dėsniai padeda mums suvokti, kaip tai veikia, bet patys iš savęs nei ką nors kuria, nei palaiko. Dievas yra ir Kūrėjas, ir Palaikytojas, viską laikantis savo jėgos žodžiu (Hbr 1, 3). Jis sukūrė mėnulį laikui žymėti, saulė žino, kada nusileisti. Tu siunti tamsą, ir ateina naktis, miško žvėrys sujunda. Ima riaumoti jauni liūtai, grobio ieškodami, ir prašo Dievą sau maisto. Kai pateka saulė, jie pasitraukia miegoti į savo lindynes (Ps 104, 19–22).

Taigi Viešpats neapleidžia savo kūrinijos, net jai kenčiant nuopuolio pasekmes ir suirimo vergiją (žr. Rom 8, 21). Juo labiau Dievui rūpime mes – žmonės, Jo akyse vertesni už daugybę žvirblių (Mt 10, 31). Jis atidavė už mūsų nuodėmes pats save. Mes tikrai Jam rūpime! 

Visuma

Šventasis Raštas pateikia įvairiapusišką vienintelio gyvojo ir tikrojo Dievo paveikslą. Jis yra begalinis ir tobulas, nematomas ir nesikeičiantis, neaprėpiamas ir amžinas, visagalis ir išmintingas, šventas ir mylintis, gailestingas ir maloningas, kantrus, bet nepaliekantis nusikaltusio nenubausto, atleidžiantis nusikaltimus, bet rūstaujantis dėl nuodėmės… Svarbu, kad nepadarytume klaidos – neišsirinktume tik vienos Jo savybės ir nepadarytume iš jos visumos. Pavyzdžiui, kas nors gali žavėtis vien Dievo suverenumu ir visagalybe, tačiau pamiršti Jo gerumą ir nuolankumą, arba – kalbėti vien tik apie Jo gerumą ir atleidimą, pamiršdamas apie Jo šventumą ir teisingumą. Taip pat nedera remtis vien Dievo teismu ir rūstybe, pamirštant, jog Jis yra tobulas meilės Dievas, kuris taip mylėjo savo maištingus kūrinius, jog siuntė savo Sūnų mirti ant kryžiaus, prisiimant teismą už mūsų nuodėmes.

Taigi norint pažinti tikrąjį Dievą ir iš tiesų nuoširdžiai bei tinkamai Jį pagarbinti, būtina nuolat grįžti prie Šventojo Rašto. Turime gyventi Dievo žodžiu, kad matytume visapusišką, gyvą ir nuostabų Jo paveikslą. Biblija nėra skirta tam, kad pagrįstų mūsų nuomonę ir prielaidas apie Dievą, bet kad per jos liudijimą, Jam veikiant Šventąja Dvasia, Jį pažintume.   

Garbinimas

Žmogus sukurtas gėrėtis, stebėtis, džiaugtis, todėl nuolat ieško grožio gamtoje, kūryboje, santykiuose. Tačiau regimi dalykai tėra tik šešėlis, užuomina to, koks nuostabus yra tikrasis Dievas, gyvenantis neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti (žr. 1 Tim 6, 16). Ir nors Jis gyvena dangiškoje šlovėje, Sūnus Jį mums apreiškė (Jn 1, 18) ir Dvasia Jį paliudijo. Todėl visai nesinori garbinti ko nors – saulės, kuri neklausia, kas tu esi, visai nebūtina garbinti kažką – vandenį, save... Nes tai Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide (2 Kor 4, 6). Pažinkime Jį ir pagarbinkime.

             Viešpatie, Tu esi man begalinis, meilė tobula,

             Suteiki gyvenimo pilnatvę, dėkoju Tau!

Jėzau Tu šviesa beribė, noriu skęst joje,

Neišsenkantis gyvenimo šaltinis, ir visa tai Tavyje!

 

Ištrauka iš šiuolaikinės evangelikų giesmės „Trokštu garbinti Tave“ (autorė D. Vaitkevičienė)

 

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, Nr. 474, 2019 gruodis

 

 

 

Bendrinti: