O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Taigi tu jau nebe vergas, bet įvaikis.
Laiškas galatams 4, 6–7

„Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!” (Jn16,33)

Aš matau kalną, Tu matai stebuklą
Aš matau dykvietę, Tu matai sodą

Jie rinko maną kiekvieną rytą (plg. Išėjimo 16, 21)

Ne mums, Viešpatie, ne mums, tik Tavo vardui tebūna šlovė dėl Tavo gailestingumo ir tiesos (Ps115,1).

Palaiminti turintys vargdienio dvasią... (Mt 5,3)

Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais (2 Petro 1,4).

Psalmių knyga Šventąjame Rašte negali nustoti stebinti savo skaitytojų. Tai maldų, giesmių, raudų ir džiaugsmo odžių rinkinys. Savo atvirumu jos nuginkluoja ir kaip kvapus tepalas gydo mūsų sužeistas širdis.

„...Dievo baime padarydami savo šventumą tobulą“ (2 Kor 7,1)

Poezija – netikėtai atsivėrusi Dievo dovana. Paradoksas: kūryba, būdama labai asmeniška, taip pat yra ir empatiška – randanti atgarsį ir kitų širdyse. Regis, vienas su kitu turime labai daug bendra: veiksnius, lemiančius mūsų egzistenciją, džiaugsmus, troškimus, svajones, nesėkmes, nuodėmes, abejones – panašias aukštumas ir žemumas...