„… nugręžk mano akis nuo tuštybių; atgaivink mane savo kelyje” (Ps119, 37).

„Ar tai tiki?” (Jn11,26)
Morta tikėjo Jėzaus Kristaus turima galia. Ji tikėjo, kad jei Jis būtų buvęs čia, būtų galėjęs išgydyti jos brolį. Ji taip pat tikėjo, kad Jėzus yra ypatingai artimas Dievui ir kad Dievas padarys viską, ko tik Jis paprašys (Jn11, 22).

Taip Izraelio maldininkai užtaria Dievo pateptąjį karalių. Nors Dovydas buvo Dievo išrinktas žmogus pagal Jo širdį, vis tik jam teko patirti nemažai vargo.

Kai mūsų bendražygiai išeina pas Viešpatį, jie tampa dar vienu liudijimu mūsų kelyje – liudijimu, kad ir mes kažkada baigsime savo žemiškąją kelionę…

„Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą“ (Gal 5, 1).

Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė – prieš žlugimą (Pat 16, 18).

Ne dėl savo teisumo mes sudedame savo maldavimus prieš Tavo veidą, bet dėl Tavo didelio gailestingumo. (Danieliaus 9,18)

„Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti“ (1 Pt 5, 8).

„Nepalik manęs, Viešpatie! Mano Dieve, neatsitolink nuo manęs!“ (Ps 38,22)

Mintis – taip pat maistas. Mąstyti reiškia maitintis. (Viktoras Hugo)

Vienas žmogus turėjo begalę problemų: nesėkmės darbe, namie sergantys vaikai, vos suduria galą su galu… Kai Viešpats pakvietė jį vakarieniauti su Juo, šis žmogus atsinešė savo maistą ir kruopščiai susidėjo jį ant stalo, labai saugodamas.