Vasarai atėjus, girioje apsigyveno ežių šeimyna. Dienos buvo šiltos, tad ežiai linksmai pramogaudavo medžių paunksmėje. Nupuškuodavo ir už miško, siausdavo laukymėje, tarp gėlių žaisdavo slėpynių, gaudydavo muses, kad prasimaitintų, o nakčiai atslinkus ramiai sumigdavo šalia savo buveinės.

Paulius sako: „Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti – ne" (Rom 7, 18).

„Jis vedė juos teisingu keliu... “ (Psalmių 107, 7)

Įvairi patirtis dažnai verčia sunerimusį tikintįjį klausti: „Kodėl man taip nutinka?“

Viena našlė labai dažnai verkdavo. Jai gailestį sukeldavo į gatvę kaip nebereikalingas daiktas išmestas šunelis, vežimėlyje sėdintis neįgalusis, atliekų konteineriuose besikapstantis benamis, lazdele pasiramsčiuojantis kretantis senukas, gyvybės langelyje paliktas kūdikis...

Aš kiekvieną dieną tave stebiu, ir man patinka, ką matau. Atsikėlęs ryte tu neskiri laiko maldai, kad paprašytum Dievo apsaugos ir palaimos prasidedančiai dienai, - tu neturi laiko, nors galėtum truputį anksčiau atsikelti.

Šiemet ruduo tiesiog stingdo. Pažiūriu pro langą, ir vis atrodo, kad matau rudenį pirmą kartą gyvenime. Toks jis man gražus...

„Pakanka tau mano malonės...“ (2 Kor 12, 9).
Jei Dievo šventiesiems nebūtų tekę iškęsti skurdo ir išbandymų, nežinotume, kaip juos guodė Dievo malonė.

Visai neseniai persukome laikrodžio rodykles valandą atgal, o tai reiškia, kad artėja žiema, ilgėja vakarai, ir tamsos metas ištįsta kaip šešėlis, saulei besileidžiant.

„... Tavo meilė yra geriau už vyną“ (Giesmių giesmė 1, 2).
Niekas nesuteikia tikinčiajam tiek džiaugsmo, kaip bendravimas su Kristumi.

Sakyčiau, Laiško romiečiams 8 skyrius yra tarsi Naujojo Testamento psalmė. Štai kelios eilutės: Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? Ar nelaimė?