Kadaise buvau plaukikė. Gal nuo tų laikų išliko poreikis kur nors plaukiojant būtinai pasinerti. Jei nepasineriu - maudynės „nesiskaito“. Beveik tas pats, kas pabraidyti...

Mane sužavėjo tyras tekančių srovių vanduo, jaunas supančių medžių žalumas, aplink laisvai skraidantys paukščiai, ypač balandžiai. Bet labiausiai man patiko tyli, nematoma šio nuošalaus kampelio ramybė.

Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“, arba: „Ką gersime?“, arba: „Kuo vilkėsime?“. Visų tų dalykų ieško pagonys.

Yra laikas sėti,
taip pat ir akėti...
suskirstei laikus-
jie juk Tavo delne,

Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu - tuos, kuriuos man davei, kad jie būtų viena kaip ir mes (Jn 17, 11).
Kartais žiūriu į savo vaikus ir stebiuosi, kokie jie skirtingi.

Taip kartais nedaug reikia.
Parašiau bičiulei, prašydama šiokios tokios pagalbos. O ji ėmė ir prisipažino, jog darbų turi tiek, kad tuoj apsiverks, nebeatlaiko įtampos...

Ar daugelio namuose, šeimoje, atrandame tikrą bendravimą ir draugystę tarp artimųjų? Mano tėvų buvo nuolat kalbama pakeltu tonu, todėl mano tėvai bendraudavo tarsi per atstumą, lyg vienas kitą silpnai girdėtų.

Pasitikėkite Juo, žmonės, visais laikais! Išliekite Jo akivaizdoje savo širdį. Dievas yra mums apsauga. (Ps 62, 8

Dužlumas yra vienas iš nedaugelio nekintamų ir nepaneigiamų dalykų mūsų gyvenime. Tai yra netgi būtina mūsų egzistencijos prielaida.

Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nė kūnu, ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį.