Akmenys

Ženkite prie Jo, Gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus (1 Pt2,4).

Po praėjusio lietaus kvepėjo gaiva. Kerinti Norvegijos gamta neleido sėdėti namuose. Žinojome, kad šiuo metu miškuose gausu mėlynių, tad pasiėmę dėžutę uogoms rinkti iškeliavome į mišką.
 
Ėjome siauru miško takeliu. Priekyje bėgo anūkai: ketverių neturintis Kaspijanas ir dvejų metukų Daina. Pamatę ant miško takelio akmenuką (ką ten akmenuką - į mažus delniukus netelpantį akmenį), anūkai jį pakeldavo ir mėgindavo sugrūsti į mažas švarkelio kišenes. Stebėjau anūkus ir galvojau: KUR AŠ MAČIAU ŠĮ VAIZDĄ?

Ir prisiminiau.

Kai mano vaikučiai buvo maži, vaikštinėdavome šalia mūsų namų esančių tvenkinių. Jaunylis mano sūnus rinkdavo akmenukus (Lietuvoje jie ne tokio dydžio, kaip Norvegijoje) ir dėdavo į kelnių kišenę. Kai grįždavome iš pasivaikščiojimo, prie namų durų paprašydavau sūnaus išimti iš kišenės akmenukus ir palikti juos už durų, kieme. Aiškindavau, kad AKMENŲ NEŠTI Į NAMUS NEREIKIA.

Sūnelis iš tiesų akmenukus išmesdavo, bet ryte klodama jo lovelę, aš akmenukus rasdavau gražiai sudėtus po pagalve. Niekaip negalėdavau suprasti, kokiu būdu akmenukai ”atkeliaudavo” į namus...

Kraipydavau galvą ir kartodavau: ŠIS SŪNUS TIKRIAUSIAI BUS ARCHITEKTAS...

Prabėgo daug metų. Ir štai likimas atvedė sūnų į šį atšiaurų, mažai pažįstamą akmenuotą Norvegijos kraštą. Tam tikra prasme sūnus tapo architektu.

Ir galbūt geriau nei kas kitas supranta, kad NEGALIMA UŽGRIOZDINTI SAVO ŠIRDIES - SAVO NAMŲ - AKMENIMIS. JUOS VISADA REIKIA PALIKTI UŽ DURŲ...

Mes, žmonės, esame pašaukti būti GYVAISIAIS AKMENIMIS. Esame kviečiami žengti prie Jėzaus - Gyvojo akmens ir statydinti dvasinius namus.