Apie kovas mintyse, (ne)atsuktus čiaupus ir tai, ką šloviname

Rodos, ko stebėtis, ir vis tik permainingi orai stebina. Kaip ir besikeičiančios nuotaikos. Vakar gyvenimas atrodė nemielas, melstis sunku, šviesos „tunelio gale“ nematyt...
Vakarop kažkas pasikeitė - lyg Dievo Dvasia būtų uždėjusi savo ranką ant mano peties. Slogulys sieloje „atšoko“ lyg degėsiai nuo puodos dugno, išmirkyti vandenyje. Puodas sublizgo, ir vėl tinkamas naudoti.

Dieve, duok man to vandens dažniau...

Anądien tas puodas ir vėl prisvilo. Siela blaškėsi, mintys juodo, lyg į kaminą įspraustos, Evangelijos atrodė lyg išmėtytos dėlionės dalys - negalėjau surinkti nė vienos minties... Viskas kažkur pakibę, pabirę, pamesta... Puoliau ieškoti, kaip ta moteris pamestos drachmos. Surasti padėjo dukra! Skaitau jai vakarais (Naująjį Testamentą vaikams), stebiuosi Jėzumi, Jo žodžio bei Jo paties paprastumu. Jis vaikščiojo tarp žmonių, su žmonėmis ir dėl žmonių. Tuo pačiu Jis vaikščiojo ir su Tėvu, buvo viena su Juo ir gyveno Jame. Jis atėjo ir į mūsų sielą, lyg žaislų primėtytą, chaose paskendusią ir buvo tarp mūsų. Žaislus surinko, mintis surikiavo. Puodas ir vėl sublizgo, - nuėjau miegoti ramia širdimi.

Viešpatie, padėk nepamesti To, ką Tu duodi, padėk saugoti savo širdyje Tavo žodį...

Už lango, laužydamas ir kankindamas medžių šakas, plaikstėsi vėjas. Gyvenu daugiabutyje, aukštai, tad galiu stebėti medžių viršūnių kovą su vėju. Bet vos tik nuėjau nuo lango, audra, atrodo, persikėlė į mano sielą. Sunkios mintys, įvairios baimės... Grumiuosi su baimėmis, širdy dejuoju, prašau, kad Viešpats padėtų. Staiga prisimenu, kaip Paulius su Silu, uždaryti kalėjime, ėmė giedoti giesmes ir patyrė antgamtinį išlaisvinimą (Apd 16, 25-26). Galvoju. Juk tai jie darė patirdami patį tikriausią išbandymą... Jie gieda patį vidurnaktį, tamsoje. Juk būtent sielos vidurnakty mums taip dažnai reikia Dievo šviesos ir išlaisvinimo. Bandau giedoti. Pradžioje sunku. Lyg atsukčiau čiaupą, o jis - šykšti vandens... Vanduo bėga toks drumzlinas, kranas šokinėja, čiaudo. Giedu, nesustoju. Pagaliau pasirodo ir švarus vanduo, čiaupas nurimsta. Mano siela nušvinta, lyg saulės apšviestas kambarys. Negaliu atsistebėti, kiek nedaug reikia, kad širdį vėl užlietų šviesa.

Ačiū, Viešpatie, padėk man neužmiršti dėkingumo Tau... Vesk mane į giesmių kambarį, kad jis niekuomet nebūtų tuščias.

 „Tu esi šventas, kuris gyveni Izraelio gyriuje“ (Ps 22, 3).   Deja, kartais Viešpats tame kambaryje paliekamas vienas, o aš, užuot atėjus pas Jį, šlovinu savo problemas, baimes, poreikius. „Maitinu“ savo baimes, išpūsdama jas iki didelio, visa užgožiančio baliono. Tačiau išgirstu, kaip šio kambario durys nebyliai kviečia: Ne tai šlovini. Šlovink Dievą!