Apie tikinčiuosius, Kristaus sekėjus ir mokinius

Krikščionys gyvena pasaulyje. Jie naudojasi pasauliu, nes taip pat yra sutvėrimai iš kūno ir kraujo, ir dėl jų Kristus atėjo į šį pasaulį. Krikščionys daro tai, kas daroma visame pasaulyje. Jie tuokiasi, tačiau jų santuoka skiriasi nuo santuokos sampratos pasaulyje.
Krikščioniškos santuokos įžadai duodami „Viešpatyje“ (1 Kor 7, 39), ji pašventinama tarnyste Kristaus Kūne bei maldos ir susilaikymo disciplina (1 Kor 7, 5). Krikščioniška santuoka - tai pasiaukojančios Kristaus meilės Bažnyčiai įvaizdis, tai Kristaus kūno dalis, galima net gi sakyti, jog ji - mažytė Bažnyčia (Ef 5, 32). Krikščionys perka ir parduoda, įsitraukia į komercinę veiklą, tačiau visa tai daro kitokia nei pasaulio dvasia. Jie nesudarinės sandėrių, siekdami išpešti vienas iš kito daugiau naudos (1 Tes 4, 6), ir netgi leis (o tai pasauliui atrodys visiškai nesuvokiama) kitiems nedorai pasipelnyti jų sąskaita ir greičiau pakęs skriaudą nei kreipsis į pagonišką teismą ir ims bylinėtis dėl „kasdienių reikalų“. Jeigu reikės, savo ginčus jie spręs krikščionių bendruomenės viduje, bendruomenės teismo akivaizdoje (1 Kor 6, 1-8).

Taip krikščionių Bažnyčios gyvenimas šiame pasaulyje nuolat patvirtina tiesą, bylojančią, jog „šio pasaulio pavidalas praeina“ (1 Kor 7, 31), jog „laikas trumpas“ (1 Kor 7, 29), o „Viešpats yra arti“ (Fil 4, 5). Todėl krikščionys kupini neapsakomo džiaugsmo (Fil 4, 4). Krikščionių bendruomenei pasaulis darosi per ankštas - ji laukia tik Viešpaties sugrįžimo. Jis vis dar tebevaikšto kūne, tačiau jos akys nukreiptos į dangų, iš kur ateis Tas, kurio ji laukia. Krikščionims šis pasaulis yra netikrieji namai, o kolonija, jie yra svetimšaliai ir praeiviai svetimame krašte, besidžiaugiantys šito krašto svetingumu, paklūstantys jo įstatymams ir gerbiantys jo valdžias. Dėkinga širdimi jie priima viską, ko reikia pragyvenimui, ir visame kame pasirodo kaip dori, teisingi, skaistūs, švelnūs, taikūs ir visuomet patarnauti pasirengę žmonės. Jie myli Dievo meile visus žmones, „o ypač tikėjimo namiškius“ (Gal 6, 10; 2 Pt 1, 7). Jie kantriai ir džiaugsmingai pakelia kančią, giriasi suspaudimais. Jie gyvena svetimų valdovų ir svetimų įstatymų valdžioje. Pirmiausia jie meldžiasi už valdžios žmones, nes tai svarbiausias jų tarnavimas. Tačiau jie - tik praeiviai šiame krašte. Bet kurią akimirką jie gali būti pašaukti iš čia iškeliauti. Tada jie nugriaus savo palapines ir, palikę draugus iš pasaulio bei nutraukę su juo visus ryšius, nuseks paskui juos šaukiantį Viešpaties balsą. Jie išeis iš savo šalies ir patrauks keliu, vedančiu namo - į dangų.

Skursdami ir kentėdami, alkdami ir trokšdami, krikščionys išlieka romūs, gailestingi, taikdariai, pasaulio persekiojami ir neapkenčiami, nors tik dėl jų pasaulis dar palaikomas, ir tik jie apsaugo pasaulį nuo Dievo rūstybės ir teismo. Žemėje jie tėra svečiai ir keleiviai (Hbr 11, 13; 13, 14; 1 Pt 2, 11). Jie siekia to, kas aukštybėse, o ne to, kas žemėje (Kol 3, 2). Tikrasis jų gyvenimas dar nėra apreikštas, jis paslėptas su Kristumi Dieve. Čia jie mato tik šešėlius to, kuo jiems lemta būti. Čia tėra tik jų mirtis; paslėpta kasdienė jų senojo žmogaus mirtis ir apreikšta mirtis pasauliui. Sau jie vis dar nematomi, ir jų kairė nežino, ką daro dešinė. Nors ir sudaro regimą bendruomenę, jie nežiūri į save, bet vien tik į savo Viešpatį. Jis yra danguje, jų gyvenimas yra su Juo, ir Jo jie laukia. Tačiau kai Kristus, kuris yra jų gyvenimas, pagaliau apsireikš, tada jie apsireikš kartu su juo šlovėje (Kol 3, 4).

Jie klajoja žemėje, o gyvena danguje. Būdami silpni, jie apsaugo pasaulį. Jie ramūs net ir per didžiausius sąmyšius. Jie yra skurdžiai, ir vis dėl to turi visa, ko nori. Jie kenčia, bet išlieka kupini džiaugsmo. Jie atrodo mirę išoriniams dalykams, bet širdyje gyvena tikėjimo gyvenimą.

„Kai bus apreikštas Kristus, jų gyvenimas, kai Jis pasirodys savo šlovėje, jie taip pat pasirodys šlovėje kartu su Juo kaip šios žemės kunigaikščiai. Jie valdys ir triumfuos kartu su Juo ir papuoš dangų lyg spindintys žiburiai. O ten jau džiaugsis visi“ (C. F. Richter).

Tai išrinktųjų Bažnyčia - Ecclesia. Tai tie, kurie yra pašaukti iš pasaulio, jie - Kristaus Kūnas žemėje, Jėzaus sekėjai ir mokiniai.

Iš knygos „Mokinystės kaina“ , skyriaus „Regima bendruomenė“.