Apie tikrą bendravimą

Ar daugelio namuose, šeimoje, atrandame tikrą bendravimą ir draugystę tarp artimųjų? Mano tėvų buvo nuolat kalbama pakeltu tonu, todėl mano tėvai bendraudavo tarsi per atstumą, lyg vienas kitą silpnai girdėtų.
Vaikystės prisiminimuose regiu mamą, nuolat prašančią tėvo ką nors padaryti, o dažnai net pakeltu balsu priekaištaujančią jam. Tėvas arba tylėdavo, bandydamas nekreipti į ją dėmesio, arba keikdavosi ir išeidavo iš kambario. Tokį bendravimo pavyzdį man nuolat rodydavo tėvai, taip elgtis ir pati mokiausi iš jų - kalbėti pakeltu balsu, užtrenkti duris ir išeiti. Darbus, kuriuos man liepdavo padaryti tėvai, darydavau bijodama, kad jei nepadarysiu ko manęs prašoma, tai labai skaudės. Taip ir užaugau, nematydama namuose tikro bendravo. Tiesa pasakius, net nekeldavau sau tokio klausimo - kaip turi atrodyti tikras bendravimas, tikri santykiai šeimoje? Ramybę šeimoje patirdavau labai trumpai ir tik per didžiąsias šventes - Kalėdas ir Velykas. Pamenu tuos Kūčių vakarus, kai mes, visi penki vaikai, kartu su tėvais atsiklaupę melsdavomės prieš vakarienę. Pamenu kaip Velykų rytą laukdavome, kol baigs melstis tėvai, ir tada visi pasakę Amen, puldavome rinktis kiaušinių ir bandydavome, kuris stipriausias. Tomis akimirkomis galėdavau džiaugtis ramybe šeimoje, bet daug dažniau prisimenu savo tėvą išgėrusį. Tada jis būdavo labai grubus ir mes stengdavomės jam neužkliūti, nes kitaip jis mus labai bardavo. Mama taip pat tylėdavo. Tiesa, tėvas nevengdavo jos atsiprašyti po vakaro išgertuvių, ryte jai tardamas „Atleisk“. Deja, šis balso saldumas netrukus vėl peraugdavo į grubų toną.

Dėkoju Viešpačiui, kuris mane išgelbėjo ir pakvietė į savo šeimą. Jis yra mano Gelbėtojas ir Jame atrandu tikro bendravimo saldumą. Kartą Viešpats man parodė savo Žodyje kaip Jam rūpi atstatyti bendravimą ir draugystę namuose, šeimoje, tarp artimųjų.

Evangelijoje pagal Luką skaitome istoriją, kaip Jėzus išlaisvina demonų apsėstąjį:
Jie atplaukė į gadariečių kraštą, kuris yra priešingame Galilėjai krante. Kai tik Jėzus išlipo į krantą, Jį pasitiko iš miesto atbėgęs vyras, kuris jau ilgą laiką turėjo demonų. Jis nedėvėjo drabužių ir negyveno namuose, bet laikėsi kapinėse. Pamatęs Jėzų, jis suriko, parpuolė prieš Jį ir ėmė garsiai šaukti: „Ko nori iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Maldauju, nekankink manęs!“ Mat Jėzus buvo įsakęs netyrajai dvasiai išeiti iš to žmogaus. Dvasia dažnai jį sugriebdavo ir, nors jį saugodavo surakintą grandinėmis, supančiotomis kojomis, jis sutraukydavo pančius ir demonas jį varydavo į dykumą.  Jėzus jo paklausė: „Kuo tu vardu?“ Šis atsakė: „Legionas“. Mat į jį buvo įėję daug demonų. Jie maldavo Jėzų, kad Jis neįsakytų jiems eiti į bedugnę. Tenai kalne ganėsi didelė banda kiaulių. Demonai prašė leisti sueiti į jas. Jėzus leido. Tada demonai, išėję iš žmogaus, apniko kiaules. Banda tuojau metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė. Pamatę, kas nutiko, piemenys pabėgo ir pranešė apie tai mieste bei kaimuose. Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko, ir, atėję prie Jėzaus, rado žmogų, iš kurio buvo išėję demonai, sėdintį prie Jėzaus kojų apsirengusį ir sveiko proto. Ir jie išsigando. Tie, kurie matė, papasakojo, kaip buvo išgydytas demonų apsėstasis. Tada visa gadariečių krašto minia ėmė prašyti, kad Jėzus pasitrauktų nuo jų, nes juos buvo apėmusi didelė baimė. Jis įsėdo į valtį ir grįžo atgal. Vyras, iš kurio buvo išėję demonai, prašėsi paliekamas pas Jėzų. Tačiau Jis atleido jį ir paliepė:  “Grįžk namo ir papasakok, kokių didžių dalykų tau padarė Dievas”. Tuomet jis nuėjo ir skelbė po visą miestą, ką Jėzus jam buvo padaręs. (Lk 8, 26-39)

Vyko kova tarp tamsos ir šviesos. Dar kurdamas pasaulį Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Šviesos tikslas - išgelbėti žmogų iš tamsos, ir Jėzus yra tas, kuris atskyrė mus nuo tamsos karalystės. Įvyko stebuklas - apsėstasis tapo laisvas. Tapęs visiškai sveiko proto, jis atsisėdo prie Jėzaus kojų ir norėjo pasilikti su Juo, tačiau Viešpats jam liepė eiti į namus - į savo miestą ir papasakoti, ką Jis jam buvo padaręs. Šis vyras iki tol neturėjo bendravimo su artimaisiais, mieste visi jo vengė, tačiau Viešpats vėl sujungę jį su jo artimaisiais.

Liudijimas, kaip Viešpats išlaisvino šitą žmogų, atveria duris į santykius su artimaisiais. Supratau, kad mes negalime patys iš savęs sukurti tikro bendravimo, bendravimą sukuria pats bendravimo Kūrėjas - Viešpats, kuris atėjo sutaikyti mus su Tėvu ir vieną su kitu. Taigi, eikime, pasakokime, ką Jis mums padarė, liudykime jo meilę, ir tai atvers artimųjų širdis išvysti Gelbėtoją, kuris mus išgelbėjo ir ves arčiau vienas kito!

Šiandien tėvų jau nebėra su manimi, jie mirė prieš 20 metų. Gailiuosi, kad nebegaliu atkurti to bendravimo, kurį visada troškau turėti. Nepaisant visko, esu dėkinga savo tėvams, kurie išleido mane į mokslus, ir rūpinosi, kiek sugebėjo. Tačiau supratau, kad tikrą bendravimą dovanoja tik Viešpats, kuris atnešė taiką ir ramybę į mano širdį.  Šlovė Jam! Mano širdis dėkinga, nes yra daug už ką Jam dėkoti.

Rūta Nijolė