„...Dievo baime padarydami savo šventumą tobulą“ (2 Kor 7,1)
„Taigi, turėdamas tokius pažadus...“ prisiimu Dievo pažadus savo gyvenimui ir laukiu jų išsipildymo. Ir gerai darau, tačiau tai rodo vien žmogišką požiūrį į juos. Žvelgiant iš Dievo perspektyvos, dėl Jo pažadų aš pripažinsiu, kad priklausau Jam. Pavyzdžiui, ar suvokiu, kad mano „kūnas yra Šventosios Dvasios šventykla“, ar toleruoju kokį savo kūno įprotį, kuris akivaizdžiai nepakeltų Dievo šviesos? (1Kor 6, 19). Dievas manyje per šventėjimą gimdė savo Sūnų, atskirdamas mane nuo nuodėmės ir padarydamas mane šventą savo akyse (žr. Gal 4,19). Tačiau aš, būdamas paklusnus Jam, privalau savo žemiškąjį gyvenimą perkeisti į dvasinį. Dievas mums duoda nurodymų net dėl menkiausių gyvenimo smulkmenų. O kai Jis tau leidžia suvokti tavo nuodėmingumą, „nesitark su kūnu ir krauju“, o iškart apsivalyk (Gal 1,16). Ir toliau būk švarus savo kasdieniniame gyvenime.
Privalau valytis nuo viso kūno ir dvasios purvo, kol abu ims derėti su Dievo prigimtimi. Ar mano dvasinės nuostatos harmonigai dera su Dievo Sūnaus gyvenimu, ar savo mintyse maištauju ir priešgyniauju? Ar leidžiu manyje bręsti Kristaus nustatoms? (žr. Fil 2,5). Kristus niekuoment nekalbėjo apie savo teisę į save, bet visuomet sąmoningai siekė, kad Jo Dvasia būtų klusni Tėvui. Man taip pat tenka atsakomybė išlaikyti savo dvasią darnoje su Jo Dvasia, o tada Jėzus palaipsniui pakels mane iki savo lygmens – tobulo paklusimo savo Tėvo valiai lygmens, - kur man neberūpės niekas daugiau. Ar bijodamas Dievo tampu tobulai šventas? Ar Dievui sekasi įgyvendinti manyje tai, ką Jis yra numatęs, ar žmonės įžvelgia Dievą mano gyvenime vis dažniau?
Rimtai žvelk į savo įsipareigojimą Dievui ir su džiaugsmu palik visa kita. Padaryk Dievą svarbiausiu asmeniu savo gyvenime.
Oswald Chambers
_64x64_9de.jpg)
