Štai Jis ateina su debesimis... Apr 1, 7
Biblijoje debesys visada siejami su Dievu. Debesys yra sielvartai, kančios ir likimo aplinkybės mūsų asmeniniame ir kitų gyvenimuose, kurie iš tiesų atrodo prieštaraują Dievo visagalybei. Vis dėlto būtent per šiuos debesis Dievo Dvasia moko mus gyventi tikėjimu. Jei mūsų gyvenime niekuomet nebūtų jokių debesų, tikėjimo neturėtume. „debesys – Jo kojų dulkės“ (Nah 1,3). Jie yra ženklas, kad Dievas yra čia. Koks tai apreiškimas – žinoti, kad sielvartas, netektis ir kentėjimas iš tiesų yra debesys, atplaukiantys kartu su Dievu! Dievas prie mūsų negali prisiartinti be debesų – Jis nepasirodo ryškioje šviesoje.
Negalima sakyti, kad Dievas nori mus kažko pamokyti per išmėginimus. Per kiekvieną Jo mūsų kelyje atsiunčiamą debesį Jis nori, kad mes kažką pamirštume. Debesis Jis panaudoja norėdamas supaprastinti mūsų tikėjimą tiek, kad mūsų santykis su Juo taptų lyg vaiko – kad tai tiesiog būtų Dievo ir mūsų sielų santykis, o kiti žmonės atrodytų tarsi šešėliai. Kol kiti žmonės mums netaps šešėliais, kartkartėmis mus lankys debesys ir tamsa. Ar mūsų santykis su Dievu tampa paprastesnis, nei buvo iki šiol?
Tarp keistų, Dievo leidžiamų lemtingų aplinkybių ir to, ką apie Jį žinome, esama ryšio, tad turime išmokti gyvenimo slėpinius aiškinti mūsų Dievo pažinimo šviesoje. Kol negalime tiesiogiai pažvelgti į giliausią, tamsiausią gyvenimo realybę, neabejodami dėl Dievo galių, dar nepažįstame Jo.
„Jie nusigando, kai paniro į debesį. O iš debesies pasigirdo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, Jo klausykite!“ (Lk 9,3-35).
Ar be Jėzaus tavajame debesyje yra dar kas nors? Jei taip, bus tik tamsiau, kol pasieksi vietą, kurioje nebebus nieko kito, o tiktai Jėzus (žr. Mk 9,8, t. p. 2-7 eilutes).
Oswald Chambers
_64x64_9de.jpg)
